Laima Bačinskaitė
Ramūnas Motekaitis
Edmundas Radavičius
Irena Šimonytė
Veronika Tijūnėlytė
Žmonių kasdienis gyvenimas teka vienodai ir monotoniškai: darbas, valgis, poilsis, ... darbas, valgis, poilsis ... Beveik nieku nesiskiria ir studento rutina, tik darbo vietą užima paskaitos ir studijos, o laisvalaikis leidžiamas kiek jaunatviškiau... Tokio gyvenimo vėžėse beveik nėra nė kiek laiko pagalvoti, kad yra žmonių, praleidžiančių dienas ligoninėse, senelių prieglaudose ar našlaitynuose. Su tokiais nėra progos susitikti, nebent kas specialiai juos aplanko. Aplankius atsiveria nauja patirtis ir supratimas.
Čia savo pirmaisiais įspūdžiais dalinasi su mumis keli studentai, aplankę šv. Juozapo namus Čikagoje (St. Joseph's Home lor the Friendless), kurie laikinai priglaudžia apie 90 3-15 m. amžiaus vaikų, daugiausia iš išardytų šeimų ar ligonių tėvų.
PRIEŠ TAI
Žiūrint i tą didelį pilką namą, nejaukus jausmas perėjo per širdį. Nežinojom, ką viduj rasim, kaip mus priims, kaip turėsim elgtis.
Irena
Maniau, į našlaityną nuėjus, rasti kitonišką vaiką... Lyg jis būtų ne žmogus! Tikrai nežinau, kaip tas mano protavimas išsisvajojo tokį durnumą! Nuėjau kaip kokia filmų artistė, vaidindama turtingos geradarės rolę...
Veronika
Bevažiuodami į našlaityną, mes galvojom ir net praktikavom kaip tuos našlaičius palinksminti...
Edmundas
ATSILANKYMO ISPŪDŽIAI
Vienos šv. Juozapo seselės maloniai priimti, pamatėm, kad tame name gyvena tik paprasti vaikai — berniukai ir mergaitės nuo trijų iki 168 trylikos metų. Tokie pat, kaip tie, kurie laksto mokyklų aikštėse; tokie pat, kaip kaimynų vaikai, kurie kartais yra tokie geri ir gražūs, o kartais tokie išdykę. Kambariai jaukiai papuošti, žaislų pilna... Tik čia kažko trūko. Ir nei turtingiausias žmogus pasaulyje negalėtų nupirkti to, ko tiems vaikams trūko — šeimos meilės ir šilumos.
Irena
Nuėjau, kaip kokia filmų artistė, vaidindama turtingos geradarės rolę; išėjau nuliūdus, be ūpo, jausdama nieko gero nepadarius. Dar ir dabar manau, kad tas mūsų apsilankymas daugiau žalos padarė negu gėrio. Kodėl? Pasvarstykim įspūdžius: 1. Aplankius vaikučius nuo trijų iki šešių metų amžiaus, patys mažiausi griebė apkabinti visus; truputį vyresni laikėsi prie visos vaikų grupės arba ėjo dar toliau nuo visų žmonių. 2. Praleidžiant laiką su vyresnėm mergaitėm (7-12), jose matėsi lyg tai pareigos jausmas užimti svečius: parodė namus, pravedė žaidimus, kalbėjo apie save, kaip kokios muziejaus aprodytojos apie kitų biografiją. 3. Materialinių dalykų trūkumo nesimatė. Objektyviai stebint, matėsi šie aukščiau suminėti dalykai; vaikų elgesy ir laikysenoj taip pat matėsi jų jaučiamas trūkumas nuoširdžių suaugusių draugų, kurie būtų jų “šeima”.
Veronika
Bevažiuodami į našlaityną, mes galvojome ir net praktikavom kaip tuos našlaičius palinksminti, bet nuvažiavę pastebėjom, kad joks pasiruošimas nebuvo toks geras, kaip draugiškas pasikalbėjimas su jais pačiais. Jie mums rodė gautas iš mūsų ir kitų dovanėles, norėdami savo džiaugsmu pasidalinti su mumis.
Man ypač buvo gaila vieno berniuko, kuriam skaudėjo ausys. Kai jis man apie tai pasakojo, buvo aišku, kad artimo užuojauta atrodė jam geriausi vaistai, bet kai artimo nebuvo, tai jam užteko ir svetimo užuojautos.
Edmundas
Tik įėjom pro duris ir vienas mažas vaikutis pribėga prie studentės, apsikabindamas ją — taigi, matosi, kad nori dėmesio. Bet ar ne visi vaikučiai dviejų ar trijų metų amžiaus nori to dėmesio? Šitas vaikutis skiriasi nuo daugumos jo amžiaus vaikų — jo namai yra prieglauda našlaičiams. Kartu su juo yra keli kiti vaikučiai, kurie, nors gal ir ne tokie drąsūs kaip anas, taip pat artinasi prie studentų būrio...
Studentės nukeliauja pas vyresnes mergaites. Čia randa būrį mergaičių tarp 9-12 metų. Pasidalina saldumynais,... pamoko dainelę ir kelis lietuviškus žaidimus, pvz., žiedo dalinimą. Aiškiai matosi, kad mergaitės domisi joms svetima kalba — lietuvių... Dviejų valandų popietė greitai prabėga. Laikas važiuoti namo. Girdisi klausymas: “Ar atvažiuosi kitą sekmadienį?” Nenoromis reikia atsakyti, kad vargiai atvažiuosim — išvažiuojam studijuoti. Viena mergaitė sako: “Tai nors parašyk man! Prašau!” Taip ir baigiasi — studentai išvažiuoja namo, o našlaičiai?...
Nors tik porą valandų buvo galima su vaikučiais praleisti, matėsi, kad jiems buvo malonumas, ypač tiems, kurie neaplankomi.
Laima
IŠVADOS
Šiems vaikams trūksta ne masės, bet kaip tik individualumo. Galėtų žmonės eiti pavieniai lankyti. Taip pat jiems trūksta progų pamatyti poras: turėtų draugaujantys ar vedę eiti kartu jų lankyti.
Štai įsivėlėm neprašyti į šių vaikų pasaulį; palietėm jų sielą. Jeigu jie užaugs netikintys į žmogaus ar Dievo meilę, mes būsim prisidėję prie jų sielos sužlugdymo. Taip ypač būtų, jeigu taip kartą aplankę ir mes, kaip kiti, išėjom ir daugiau niekad ten nebegrįšim... Yra keistas dalykas terliotis su žmogaus meile bei siela. Keistas ir nešąs svarią atsakomybę.
Veronika
Be abejo, daug kas pagalvos: “Tai kas? Nejaugi tos dvi valandos pagerins tų vaikų gyvenimą?” Gal nepagerins, gal nesumažins tų vaikų meilės troškimo, bet aš pastebėjau, kad, karts nuo karto aplankomi, jie bent žinos, kad pasaulyje yra, kas jais nors kiek rūpinasi ir todėl jie geriau prisitaikys prie visuomenės, kai ateis laikas iš ten išeiti.
Jeigu tos dvi valandos jiems nebūtų sudariusios jokio skirtumo, jie nebūtų bandę taip stropiai mums pataikauti, greit išmokdami visus žaidimus ir dainas, kurias juos mokėm; nebūtų, dar tokie jauni, domėjęsi lietuviška kalba, ir atsisveikindami nebūtų klausę: “Kada jūs vėl ateisit? Rytoj?” Rytoj — ne, bet turėsim būtinai ten daugiau kartų sugrįžti!
Irena
Man atrodo, kad mes, kurie pirmą kartą lankėme, turėjome daugiau naudos iš šios iškylos negu našlaičiai. Susidariau nuomonę, kad vieninteliai lankytojai, kurie yra pageidaujami, yra tie, kurie turi galimybių pasiimti našlaitį į savo globą. Vaikai yra gerai prižiūrimi ir jie iš mūsų nieko negalėjo gauti, ko jie negauna, draugaudami tarp savęs. Mano bendras vaizdas yra toks, kad ir vadovybei, ir našlaičiams nėra labai svarbu, kad kas juos lankytų. Faktas yra atestuojamas tuo, kad jie įsileidžia lankytojus tik vieną kartą į mėnesį. Man pačiam buvo įdomu prasiblaškyti nuo studijų ir ateityje, progai pasitaikius, visad tarsiu gerą žodį kitiems apie našlaitynų svarbą.
Ramūnas
Nors ir atrodė visi gan patogiai įstatyti, buvo truputį gaila vaikų — rods, kad būtum galėjęs namo parsivežti, būtum taip ir padaręs.
Asmeniškai patarčiau daugiau kam aplankyti našlaitynus. Tas ne tik nudžiugins vaikučius, bet ir pats atsimins, kad gyvenime yra daugiau prasmės, negu dauguma žmonių nori pripažinti.
Laima
Kol žmogus nenueina pas našlaičius, jis negali suprasti, kaip aikui be tėvelių bei artimųjų meilės yra sunku gyventi. Bet kai žmogus nueina į našlaičių namus, jis tuojau gali pastebėti, kad našlaičiam nieko taip netrūksta, kaip bent mažo meilės bei draugiškumo parodymo kad ir iš nepažįstamųjų. Palikdami našlaičių namus, mes džiaugėmės aplankę našlaičius, kurie mums parodė, kad vaikai be tėvų bei artimųjų daug daugiau supranta, kas yra meilė, ir nutarėm ir vėliau juos aplankyti.
Edmundas
Našlaitynai nėra muziejai, kurių einama apžiūrėti, bet namai, kur priglaudžiami vaikai, netekę savo tėvų globos. Tad į juos einama ne turistiniais tikslais ir ne pigiom dovanėlėm besišvaistančio Kalėdų senelio orios geradarystės sumetimais, bet suteikti džiaugsmo našlaičiams. Pirmą kartą nueinama mišriom, miglotom ir neretai naiviom nuotaikom, nes einama į nežinią— pas vaikus, kurie iki šiol, bent mūsų atžvilgiu, "neegzistavo". Nematyti vaikai yra nerealūs; panašiai nerealios yra nuomonės apie juos.
Sutikti našlaičiai jaučiančiam ir galvojančiam palieka gilų įspūdį. Tie pirmi įspūdžiai nebūtinai yra visais atžvilgiais teisingi: atsineštos dispozicijos juos nuspalvina vienaip ar kitaip. Jie patikslėja tik po kelių atsilankymų. Užmegzti ryšiai lengvai nenutrauktini, nes atsilankęs įeina į našlaičių gyvenimą, o našlaičiai į jo. Širdis ir sąžinė skatina dažniau aplankyti per mažai ar visai nelankomus vaikus.
Mūsų nuomone, ne tik nevedusieji ar organizacijų būreliai, bet ir šeimos kartu su vaikais turėtų aplankyti našlaitynus ir net apsiimti "globoti" ką nors iš našlaičių. Tai būtų gera ir našlaičiams, ir juos aplankantiems. — Red.