IRENA REGIENE
Esame nesuskaitomų už tikėjimą žuvusių kankinių tauta. Iš prigimties būdamas giliai religingas, lietuvis ištisus šimtmečius gynė tikėjimą savo gyvybės kaina, už jį kovojo ir mirė. Tėvynės laukai ir Sibiro taigos nuklotos jų kapais.
Toje kovoje lemia atsparumas, o atsparumą duoda tamprus ryšys tarp tikėjimo ir tautybės. Senasis lietuvių tikėjimas buvo kilęs iš pačių lietuvių, tad artimai rišosi su tautiškumu. Tuo tarpu krikščionybę atnešė svetimieji: kryžiuočiai ją piktnaudojo užgrobimo, o lenkai nutautinimo kėslams. Lietuvio sąmonėje gimė dvi naujos, tariamai nieko bendro tarpusavyje neturinčios, sąvokos — tikėjimas ir tautybė. Tautybė jam reiškė kilmę, tautinį priklausomumą ir gyvenimo būdą, o tikyba
IRENA REGIENĖ augina tris vaikučius, priklauso Skaučių Seserijos vadijai, o taip pat "Draugo" skautų skyriaus redakciniam kolektyvui.
vien tik Dievo išpažinimo formą. Šis dvasinis dvilypumas išsilaikė ir iki šių dienų, nes naująjį tikėjimą skelbusieji svetimieji buvo pavertę bažnyčią nutautinimo priemone. Nors ilgainiui lietuvių liaudis suteikė ir krikščionybei tautini atspalvį, bet subtilus vieningumas tarp tikėjimo ir tautybės dar liko neatrastas ir lietuvis, blaškydamasis tarp tų dviejų vertybių, krypsta į pavojingus kraštutinumus. Savam krašte gyvenant, tas dvasinis konfliktas nėra ryškus, bet, atsiskyrus nuo tautos kamieno ir pasimetus tarp pareigų ir vertybių, jis vaizdingai iškyla mus žlugdančiu ir naikinančiu ryškumu. Svetimam krašte, dažnai klaidingai suprasto sutarptautinto tikėjimo vardan, slopinamas tautiškumas, kuris pas stipriai tautiškai nusiteikusius sukelia reakciją, ir tada arba religijos sąskaiton paneigiama tautybė, arba tautiškumo vardan nusigrįžtama nuo tikėjimo.
Lietuvis pasaulietis blaškosi, ieškodamas ir nerasdamas tikro kelio, o lietuvis dvasiškis dažnai stovi nuošaliai, nesiimdamas jokios iniciatyvos tą kelią jam nurodyti.
Čia nenorom mintis ir pagarba nukrypsta į kai kurių tautų katalikų dvasiškiją (pvz. lenkų ir airių), kuri sugebėjo rasti neatskiriamą ryšį tarp tikėjimo ir priklausomumo tautai. Šis veiksnys suteikė toms tautoms galingą dvasinę jėgą: su viena iš jų skaitosi ir net pataikauja komunizmas, o kita sugeba airiais paversti nuo savų tautų nuklydusius tikinčiuosius, jų tarpe ir nevieną lietuvį.
Teisybė, lietuviškos išeivijos tarpe nestokojame kunigų, nuoširdžiai atliekančių parapijines bei visuomenines pareigas ir patarnavimus, bet didesnė jų dalis niekuo nesiskiria nuo kitų profesionalų ir visuomenininkų. Ir jie, kaip ir pasauliečiai veikėjai, yra kritikuojami jiems patikėtų pareigų neatlikimu ir įvairių visuomeninių ydų užsikrėtimu. Ši kritika ir yra akyvaizdus įrodymas, kad lietuvis kunigas dar nėra pakilęs virš vidutinio inteligento ir tuo pačiu nėra pasiekęs lygio, kurį visuomenė norėtų jam pripažinti ir kurio tikisi.
Kiekvienas gyvenamas laikotarpis stato savitus specifinius reikalavimus ne tik tautoms, valstybėms, atskiroms žmonių grupėms, bet ir pavieniams individams. Šiame lemtingame mūsų tautai laikotarpyje, kada visomis išgalėmis bandoma atsispirti prieš fizinį ir dvasinį tautos naikinimą, kiekvienas lietuvis neša atsakomybę prieš savo tautą ir Tvėrėją už šios kovos išdavas. Nusikaltėlis yra kiekvienas asmuo, kuris šio tautinio kataklizmo metu paluš ir neatliks jam tautos ir paties Kūrėjo patikėtų pareigų.
Šiandien Lietuvoje likusi tautos dalis stengiasi nepalūžti, o laisvajame pasaulyje gyvenančioji deda pastangas išlaikyti lietuvybę išeivijoje, ugdydama tautinį sąmoningumą jaunojoje kartoje. Kad šios pastangos būtų sėkmingos, jose privalo dalyvauti kiekvienas lietuvis, nežiūrint kokį pašaukimą jis atstovautų. Nuo šios pareigos nėra laisvas nei kunigas. Kunigystė neatpalaiduoja asmens nuo pareigų savai tautai ir tautiškumo tęstinumui, o tik dar labiau jį įpareigoja.
Tautos ateitis priklausys nuo kiekvieno iš mūsų pastangų ir darbų šiame lemtingame gyvenimo laikotarpyje, o istorija įvertins mus taip, kaip mes šioje tautos likiminėje kovoje pasireikšime. Ar būsime įvertinti kaip tautinės gyvybės išnešėjai, ar pasmerkti kaip jos duobkasiai, priklausys nuo to, kurį kelią patys pasirinksime.
Sunki ši kova ir kovotojų eilės nuolatos retėja. Mirtis ir mišrios vedybos natūraliai mažina mūsų eiles. Nuovargis kovoje už būvį, už patogesnį ir prabangesnį gyvenimą bei nevilties apatija silpnina likusiųjų atsparumą. Materializmas ir stoka stiprių dvasinių vadovų slopina idealizmą. Čia kaip tik mūsų akys ir viltys krypsta į kunigą, kuris visose sunkiose mūsų tautinio gyvenimo valandose vaidino svarbų vaidmenį. Ir šiandien mes laukiame naujų tautos šauklių —naujų Baranauskų, Vaižgantų, Maironių, Lipniūnų.
Naudodamasis paties Kūrėjo jam patikėta ir visuomenės pripažinta dvasinio vadovo galia, kunigas privalėtų vadovauti lietuvio kovai už tautinę gyvybę, bet ne jos laidotuvių procesijai.
Siekdamas savo pašaukimo gilumo įgyvendinimo, lietuvis kunigas turėtų būti įsitikinęs patrijotinis ir religinis idealistas, entuziastingas ir nepailstantis Tėvynės Meilės ir Dievo Žodžio apaštalas. Pakilęs virš vidutiniškumo ir kasdienybės, jis turėtų dalyvauti visose mūsų visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse ir apraiškose, vienyti ir jungti mūsų besikeičiančias jėgas. Lyg rūpestinga motina ties kūdikėlio lopšiu, jis turėtų budėti ir iš dvasinio nerangumo žadinti apsnūdusias mūsų sielas ir, nuolatos primindamas mums mūsų krikščioniškas ir tautines pareigas, neleisti mums paskęsti klaidose ir ydose. Kunigas neturėtų užsidaryti ir apsiriboti vien parapijinių pareigų atlikimu, bet eiti į žmones ir rodyti jiems gyvenimo kelią.
* * *
Lietuvių tauta iš savo kunigo šiandien laukia naujo misijonieriaus, kuris su meile skelbtų jai tikrąją krikščionybę ir atitaisytų mums svetimųjų nešto tikėjimo padarytas žaizdas; krikščionybę, kuri mums grąžintų prarastą tautinės ir religinės sąvokos vieningumą. Kai tauta vieningai per tautiškumą žengs į Didįjį Tikslą, lietuvis kunigas bus įrodęs savo pašaukimo tvirtumą ir išpildęs šventimų valandoje Dievui duotą priesaiką.