AUŠRA MARIJA GYLYTĖ
1965 m. "L.L." konkurso jaunimo 1-ąją premiją laimėjęs rašinys
NAMAI — AR PASTOGĖ?
Namai yra Dievo dvasios mokykla. Namai yra vienintelė vieta, kurioje žmogus gali būti savo tikrasis "aš" ir gali suteikti tokią pat progą kitiems šeimos nariams. Tačiau gaila, kad tie namai dažnai yra tiktai patogi pastogė.
Patriarchališki namai yra, tur būt, pavojingiausi jaunimui. Tėvai nuolat moko, bara, įtarinėja, įsakinėja. Tuo atžvilgiu namai pasidaro kaip teismas ar kalėjimas, į kuriuos vaikai bijo pareiti ir pradeda jų vengti. Vaikai stengiasi kuo greičiausiai ištrūkti iš tokių namų, ir per anksti, nepasiruošę, išeina į gyvenimą.
Bet taip pat yra ir kitas kraštutinumas. Dauguma tėvų mano, kad vaikų nereikia barti ar kontroliuoti jų gyvenimą. Tokiu atveju vaikai lyg valdo tėvus, kurie yra paklusnūs jų, vaikų, norams.
AUŠRA MARIJA GYLYTĖ, 17 m. amžiaus, laimėjusi I-ąją premiją jaunimo konkurse, poetės Julijos Švabaitės-Gylienės duktė, baigė Čikagos Aukštesniąją Lituanistikos Mokyklą 1963 m. ir Marijos Aukštesniąją Mokyklą 1964 m.; dabar studijuoja biologiją Bogan Junior Kolegijoje.
Yra taip pat tėvų, kurie ypatingai lepina savo jaunimą. Jaunuolis, kuriam yra duodama viskas, ko tik jis nori: pinigai, mašina, brangūs rūbai ir kt. tik dėl to, kad jis būtų patenkintas ir netrukdytų tėvų, laiko juos kaip koki nesibaigiantį pinigų šaltinį, kuris jam suteikia visokias materialines gėrybes. Graži mašina neištaisys blogo charakterio; pinigų perteklius neduos jaunuoliui tikro gyvenimo supratimo...
Bręstančiam jaunimui yra labai svarbu šiek tiek pamatyti pasaulio. Tėvai, kurie laiko uždarę savo bręstančius vaikus, neišleidžia iš namų, neduoda net mažiausios progos jiems patirti apie socialinį gyvenimą, manydami tuo juos apsaugoti nuo gyvenimo blogybių, vėliau tampa priblokšti, kada jų vaikas staiga išsiveržia. Kai ateina tas amžius, kada tėvai pagaliau jį išleidžia, jaunas žmogus staiga pradeda tuo gyvenimu naudotis be saiko. Arba, jis visą savo gyvenimą pasilieka lyg "priglušęs", psichologiškai atsilikęs.
Todėl namuose tėvams tenka labai didelis uždavinys. Suprantamu ir įtikinančiu būdu nurodyti jaunuoliui gyvenimo pras-158 mę, laiką, kuriame jis gyvena, išaiškinti moralines vertybes ir jų išsaugojimo vertę ateities gyvenimui. Tėvai turi vaikus nuolat stebėti ir stengtis jų norus suprasti. Tėvai turėtų stengtis kartu su vaikais diskutuoti kiekvieną jų problemą, abejojimus. Atviromis akimis pažiūrėti į jauno žmogaus sielą. Kokia laiminga šeima, kurioje visi pasidalina darbais, paslaptimis, pirmaisiais meilės išgyvenimais, malda ir ateities planais!
TĖVAI — VISUOMENINĖS PETELIŠKĖS?
Šiame amžiuje dauguma tėvų yra užsiėmę visokiais organizaciniais reikalais, varžosi dėl visokių pirmųjų vietų visuomenėje, baliavoja ir t. t. Kodėl? Man atrodo, ar ne dėl to, kad jie siekia tam tikro aukštesnio statuso, kuris juos iškelia iš tremtinio pilkos kasdienybės? Juos matai iš ryto, truputį vakare. O savaitgaliais išskečia savo sparnus, ir jų nebėra. Nori prie jų prieiti su savo problemomis, — jų galvos užimtos visai kitais, ne šeimyniniais reikalais. Šiuo atveju vaikai jaučiasi atstumti ir nepastebėti. Nepajėgdami patys savo problemų išspręsti, ieško atsakymo kitur. Kur? Dažniausia pas savo draugus, kurie gyvena tokiu pat netikrumo jausmu. Jie negali išsiugdyti principų, kurie galėtų apvaldyti jo natūralius impulsus — neparuošti gyvenimo pavojams, nemokėdami skirti gera nuo blogo, jie savo netvirta valia pasirinks lengvesnį kelią, kuris dažnai yra nuodėmės kelias.
O mums, vaikams, ar ne svarbūs yra bendri pasilinksminimai? Išeiti į pasaulį?! Nauji draugai ir naujos idėjos traukia ir žavi. Jei tos aplinkos niekas išmintingiau nepadeda įvertinti, pripranta ir joje bręsta. Ir kas pasakys, ar tas vertinimas geras ar blogas? Jei aš sveikas, tvirtas ir linksmas, kodėl aš negaliu gerti ir rūkyti? Kodėl tai, ką vyresni daro, jaunesni negali daryti? Jei sveikatai kenkia, tai kenkia kiekvieno sveikatai, ne tik vaikų, bet ir tėvų... Tėvai turi rodyti pavyzdį savo vaikams.
LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ
Tėvai mus siunčia į lituanistines mokyklas. Einame daugiau iš paklusnumo, bet patys nesiveržiame. Ar mums įdomu? Labai įdomu pažinti mūsų kultūrą, praeitį, meną, papročius, bet kažkodėl tos visos žinios yra mums perteikiamos tokiu senovišku būdu, kad nepasiekia mūsų sielų.
Vis tiek mes gyvename tais papročiais, lankome lietuviškus koncertus, meno parodas, priklausome (su malonumu) organizacijoms, domimės lietuviais rašytojais ir t. t. Taigi lietuviškumas mums jau yra kaip gyvenimo natūrali būtenybė, nes lietuviška širdimi jaučiame ir žiūrime į ateitį. Konfliktai su tėvais kyla tada, kai tėvai reikalauja šimtaprocentinio lietuviškumo. Kaip mūsų sąmonėj duoti pirmenybę lietuvių kalbai prieš anglų, kada mokyklai ir studijoms atiduodame didesnę savo galvojimo dalį?
Kaip priversti save skaityti lietuviškas knygas, kai jos nėra įdomios: be intrygos ir be veiksmo. Beveik visos vienodos; apie tą patį vargingą Lietuvos kaimą, kur ūkininkai aria, o moters rauna linus. Man atrodo, kad dabartinė lietuviška knyga turi būti taip parašyta, kad intriguotų ir patrauktų — skaitydamas kartu jaustum ir gyventum. Todėl tarp tėvų ir jų vaikų vyksta tam tikras nesusipratimas. Todėl mums siūlo ir įtikinėja tai, ko mes negalime pilnai suprasti nei išgyventi.
O kas apie vedybas? Skaudžiausias tėvų išgyvenimas yra jo vaiko draugavimas ir vedybos su svetimtaučiu. Bendravimas su svetimtaučiais šiame krašte yra neišvengiamas dalykas. Pradžios mokykla, gimnazija, studijos kolegijose, darbai jaunimą suartina, nesvarbu, kokios jis būtų tautybės. Šis bendradarbiavimas yra svarbus tuo, kad duoda progos susipažinti ne tik su Amerikos, bet ir kitų tautų galvojimo ir gyvenimo būdu. Negali būti stebėtina, kad kolegijose ir įvairiuose darbuose iškyla meilės klausimas.
Man atrodo, kad inteligentiškas jaunas žmogus turėtų ieškoti sau tokio gyvenimo draugo su kuriuo turi daugiausia bendro: kilmė, religija, kultūra, tautybė.
Žmona ar vyras su panašiais išauklėjimo pagrindais viens kitą geriau gali suprasti, įvertinti, klaidas išlyginti. Jų gyvenimas daugiau harmoningas, kadangi jų idėjos nesusikerta.
UŽ VISKĄ BŪTINIAUSIA YRA RELIGIJA
Religija praplatina horizontus ir gyvenimui duoda gilumos. Jaunuolis per religiją pradeda suprasti gyvenimo prasmę, pastovias vertybes ir jų reikšmę gyvenimui. Religija padeda jaunuoliui įstoti į rimtesnes vėžes ir tuo būdu užsitikrinti gyvenime reikalingo saugumo ir rimties. Nelengva yra augti be religinio pagrindo, nes jaunuoliui kiekvieną dieną iškyla klausimai: "Ko aš vertas?", "Kaip aš galiu pateisinti savo egzistenciją?", "Kokia mano buvimo prasmė?"
* * *
Nei viena šeima, kokia ji bebūtų — inteligentiška, turtinga, socialiniai rimta — negali išvengti konfliktų bei nesusipratimų tarp tėvų ir vaikų. Atrodo, kad tai yra beveik prigimties reikalavimas. Ir nežiūrint kaip didelės bus tėvų pastangos, meilė ir kantrybė savo vaikams, vaikai visada jaus dar tam tikro nepasitenkinimo, lyg jiems visko būtų per maža...