PRANAS RAZMINAS
1965 m. "L. L." konkurso suaugusiųjų I-ąją premiją laimėjęs straipsnis
RŪPESČIO KELIANTI PROBLEMA
Problema taip svarbi ir plati, kad jos neįmanoma pagrindžiau šiuose rėmuose aprėpti. Ji apima visus laikus, visas generacijas ir visas tautas. Tačiau mums labiau rūpi lietuviškosios tremtinio ar emigranto šeimos kiemas. Tad čia bus bandoma paryškinti tik keli šios svarbios problemos bruožai, ypač charakteringi mūsų gyvenamajam laikui. Problema dar dramatiškiau iškyla šiame žemyne, kur taip aštriai pasigendama apskritai bet kokio auklėjimo. Nenuostabu, kad tėvai dažnai negali rasti atsakymo į savo rūpimiausią klausimą: Kaip man su tuo savo atžalynu pasielgti?
Einant gilyn į problemos nagrinėjimą, labai sunku atsiriboti nuo įprastinės kaltinamosios medžiagos, kuri ir šiaip jau grasinančiu būdu dominuoja mūsų spaudos puslapiuose. Jokiu būdu čia nesiekiama kaltintojo vaidmens. Mat, kiekvienam lengva tašyti baslį ant svetimos galvos. Argi sunku būtų pasiteisinti? Aš neturiu šeimos, tad nusiplaunu rankas ir stoviu nuošaliai nuo visų jos problemų. Mano atžalynas jau gyvena savarankiškai, ir šeimos vargai jau užmiršti. Jei man būtų leista kalbėti apie šeimą, tai aš ją tik kaltinti galėčiau. Be to, aš ir teisės turėčiau kaltinti, nes esu skaitęs gerų pedagogų veikalų apie auklėjimą... O iš tam tikro taško esu ir įpareigotas tiesos žodį pasakyti... Rodos, kaip ir aišku, kurioje pusėje aš atsistočiau, jei man būtų leista kalbėti apie santykius tarp tėvų ir bręstančio jaunimo... Tokie ir panašūs žodžiai gali nuskambėti iš kai kurių lūpų.
PRANAS RAZMINAS, gim. 1908 m. Kurtuvėnų parapijoje, Padubysio valsčiuje, yra išlaikęs prancūzų k. diplominius egzaminus Vytauto Didžiojo Universitete Kaune 1940 m. Buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Lazdijų (1937-1944), Wiesbadeno ir Kasei Mattembergo gimnazijose. Mokytojo pašaukimui liko ištikimas ir persikėlęs i Čikagą: po metų Marquette Parko lituanistinėje mokykloje jau 8 metus moko Cicero aukštesnėje lituanistinėje mokykloje. Dar Lietuvoj pradėjęs rašyti į spaudą — į “Ateitį”, “Naująją Vaidilutę”, “Pavasarį”, teberašo išeivijoje, ypač bendradarbiaudamas “Drauge”. “Laiškų Lietuviams” konkurse pirmąją premiją laimėjo 1961, 1964 m. ir šiemet.
Tačiau reikia pripažinti, kad daug tėvų yra nusivylę savo bręstančiu jaunimu, kaip ir jaunimas savo tėvais. Jų tarpusavio santykiai gana šalti, o šiuo atveju šaltumas kaip tik ir iškyla iš neigiamų apraiškų, nuo kurių ir kai kurios lietuviškos šeimos nėra laisvos. Tad noromis nenoromis gana sunku visai atsipalaiduoti ir nuo kaltinamosios medžiagos.
Šeiminės problemos jau yra vieno kito pajudintos, bet jos sprendžiamos ryšium su lietuvybės išlaikymo problema. Suprantama, kad į tėvų ir bręstančio jaunimo santykius įeina ir lietuviškoji pusė, bet tai yra tik viso rūpesčio dalis. Lietuviškoji šeima, kuri namuose bei savo tarpe vartoja lietuvių kalbą, kuri meldžiasi lietuviškai, kuri skaito lietuvišką spaudą ir dalyvauja lietuviškuose sambūriuose, lengviau spręs ir kitus kartais ir sunkius nesklandumus, negu tos šeimos, kurių tėvai ir jaunimas eina atskirais savo polinkių keliais, vieni čia neįžvelgdami nieko gero, kiti nieko nenorėdami žinoti apie savo tėvų žemę.
Pirmą kūdikio šypsnį
Atidaviau pasauliui—
Naują pavasario žiedą
Supa vėjas pietų.
Julija Švabaitė
Tačiau yra ir gražių pavyzdžių, kur tarp dviejų generacijų iškilusios problemos sprendžiamos nuoširdžiai, be durų daužymo. Nėra šeimos be problemų, tik ne visos jos turi neigiamo atspalvio. Kilniau, kai šeima bendrai meldžiasi namuose ar bažnyčioje, bet kas gali peikti, jei ji dėl kurių nors priežasčių meldžiasi atskirai. Net kartais ir griežtesni nuomonių skirtumai negalėtų būti laikomi blogybe, jei neveda šeimos narių į blogį, jei neprieštarauja krikščioniškajai moralei, jei nepažeidžia tėvų ar vaikų neginčijamų teisių ir pareigų. Sakysim, nereikėtų per skubiai siaurinti laisvės ir tautinės veiklos supratimo. Jaunimas jau turi truputį kitokį tautinės veiklos ir apskritai tautos reikalų supratimą negu tėvai. Tai jaunimas pasako ir savo spaudoje. Jis jau žvelgia į savo tėvų žemę ir į tautos aspiracijas, banaliai sakant, iš tarptautinių vandenų, o tėvai tebegyvena praeitimi, ir visa, kas už šios praeities ribų, atrodo jiems dažnai tikra menkybe. Tų teigiamo atspalvio visų problemų nėra reikalo ir suminėti, nes jos neturėtų įnešti disharmonijos į šeimą. Jos tam tikra prasme šeimą net kilnina, kai tėvai ir jaunimas jau šeimoje moka vieni kitų nuomones toleruoti. Ten ir subordinacijos klausimas beveik neiškyla. Bet kitas vaizdas susidaro, kai tarp jaunimo ir tėvų iškyla neigiamo atspalvio problemų, kurios veda į nesantaiką ir net į moralinį nuosmukį. O toji drama prasideda tada, kai jaunimas atsako tėvams: Ką aš noriu, tą darau... Negalima įžvelgti toje šeimoje giedresnių prošvaisčių, kur jaunimas niekina tai, kas tėvams šventa.
Kartais tėvai tokie bejėgiai savo atžalyno rūpesčiuose, nors auklėjimo žinių jiems ir netrūksta, kad ir įmanomesnę išeitį sunku surasti. Jie nėra pasiilgę nei žodžių, nei pabarimų apie neatliktas tėvų pareigas, bet gyvų gyvenimo pavyzdžių, kuriais jie patys, sąžinei gyvastingai priekaištaujant, galėtų pasekti. Nė vieno kakta negali atlaikyti gyvenimo pavyzdžių.
Gal ir mums reikėtų šią problemą rišti, kaip ir amerikiečiai daro, pasiremiant statistika, tik, žinoma, krikščioniškesne... Reikėtų ir mums ieškoti naujų kelių, kad būtų įmanomas visuotinesnis šeiminių problemų sprendimas. Iki šiol dviejų generacijų santykių pašlijimas nerodo ženklų grįžti į tradicinį kelią. Senesnioji jau aprimusi, vis nykstanti kartu su atsivežta praeitimi; jaunesnioji vis ieškanti naujų kelių ir nerandanti, ieškanti naujų gyvenimo sprendimų, o vis tekanti su glušinančia laiko dvasios srove, ieškanti naujų posūkių, bet atsitrenkianti į pakelės ženklus. Kas iš to, kad tėvas kumščiu tranko stalą, jei sūnui ar dukteriai labiausiai patinka "beatnikų" generacija. Tokie ir panašūs tėvų ir jaunimo santykių lūžiai, kuriuos pakiša civilizacijos apsvaigintas šis žemynas.
Tiek tėvų ir jų atžalyno santykiuose yra probleminių niuansų, kad tik tėviškasis ir motiniškasis genijus gali šiaip taip juos išnarplioti. Tėvų ir jaunimo santykiai nėra apibrėžti griežtomis normomis. Tėvai nevisados turi griežtų priemonių nuo galimų jaunimo nukrypimų į šuntakius. Tačiau blogai gali nutikti su jaunuoliu, gyvenančiu pavojingomis svajonėmis ir troškimais, jei jis nenukreipiamas į patikimesnį kelią. Štai penkiolikmetė duktė visu karščiu pamilo septyniolikmetį jaunuolį. Namuose neramu. Tėvai nežino jokio pedagoginio vaisto. Norėtų ją kur nors išsiųsti. Tegu atvėstų. Bet duktė apie tai ir girdėti nenori. Barama puola į verksmus. Jokių ataušinimo kalbų nenori ir girdėti. Kalbasi su ja ir patyrę jaunimo auklėtojai. Nė žingsnio atgal. Mokslo pažymiai menkėja. Laikas, didžiausias šios ligos vaistas, tarsi visai sustojęs. Ir Foersterio, ir Totho, ir Pečkauskaitės raštai bejėgiai. Vedybos dar negalimos, o moralinio nuosmukio pavojus gana didelis. Kitų duktė ir be triukšmo išnyksta iš namų...
Problemos, į kurias tėvai iš anksto neatkreipė dėmesio, staiga užklupo šeimą ir apkartino dienas.
13 — 19 METU TILTAS
Jei kas klaustų recepto, kaip reikėtų tėvams pervesti savo atžalyną šiuo pavojinguoju tiltu į subrendusio žmogaus gyvenimą, būtų gana sunku jį parašyti. Kuo remsis tėvai, vesdami savo jaunimą 13-19 metų tiltu, kuris labiau panašus į nepatikimą lieptą? Kokie to liepto turėklai? Gal jie vadovausis tik savo pačių patirtimi? Ar jie savo jaunystėje niekados nepralaimėjo? Ir jie, jei prisipažintų, gal bus patyrę daugiau pralaimėjimų negu laimėjimų, ko jie savo jaunuoliams niekados nelinkėtų. Gal pasekti išminties knygų nurodymais? Jos tikrai neužmirštinos, nes naujoji laiko dvasia tokia rafinuota ir patraukli, tokia dažnai skirtinga nuo buvusių generacijų laiko dvasios, kad būtina šauktis išminties jų apgaulei atpažinti.
Jaunuoliai visaip šiuo lieptu žygiuoja. Kai kurie perdaug drąsūs, išdrįsta atitraukti rankas nuo turėklų ir stačia galva nugarmi į sraunios upės verpetus, iš kurių, jei ir išsikapsto, tai jau aplaužytais dvasios sąnariais, nebetekę sveikų pažiūrų į normalų žmogaus gyvenimą. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis tėvai negali būti savo jaunimo 150 tik šiurkštūs lieptų varovai, tik raumeningi kalviai ar rimbais apsiginklavę raguočių piemenys, bet rūpestingi ir akylus vyresnieji, kurių pažinimas gyvenimo yra patikimas laidas, kad jie bent iš dalies apsaugos neprityrusius nuo pavojingų žingsnių.
Tai nuostabus tiltas, tačiau ne pasakų, ne aukso ar sidabro, bet realaus gyvenimo troškulio tiltas. Tai tiltas, kuriuo einant sprendžiamas žmogaus ateities, žmogaus likimo klausimas. Tai liejykla geležies, kurios išgauta rūšis galės tarnauti patvariems ar menkos vertės motorams, kuriuos reikės remontuoti kiekvieną gyvenimo pusmylį, baimingai žvelgiant į kelionės galą. Einant 13-19 metų tiltu į subrendimą, jaunuolį iki apkvaišimo vargina nuostabios gyvenimo vilionės, kurias jis išgyvena atvira širdimi.
Tokiu būdu tėvai susiduria su jaunuolių nuotaikomis, kurios nėra džiuginančios. Štai jis akiplėšiškas, šiurkštus, štai svyruojantis, neramus, labiau paskendęs savo mintyse, negu kam nors patikįs savo išgyvenimus, štai vėl jis savo galia perdaug pasitikįs. Jis dažnai net savo tėvų namais nebus patenkintas, net išdrįsdamas atvirai tai jiems pasakyti. Jis gerokai po pusiaunakčių į namus sugrįš. Tėvai žadės, jei tai bus žiemos metas, pašaldyti jį lauke, neįsileisdami su pirmuoju skambučiu. Tačiau ir pačių tėvų sprendimas nebus vienodas. Vieniems pasiseks teisingai nuspręsti, ir sprendimo rezultatai jaunuoliui bus naudingi; kitiems nepavyks ir pajus naujų kartumų. Kai kurie tėvai, parodę griežtą žodinį nepasitenkinimą, nuspręs, iki šiolei svyravę, išsiųsti jį ar ją į vasaros stovyklą, kad pasimokytų ten šiokios tokios gyvenimo tvarkos. Svarbi yra stovyklinė gyvenimo mokykla. Paklusnumas, gyvenimo tvarka, pagarba (kad ir ne iš geros valios), socialumas, užsigrūdinimas... Bet septyniolikmetis tėvams atsakys: Ne, aš ten nevažiuosiu. Neapdairūs tėvai pavėlavo bent penkiais metais. Medis lenkiamas jaunas. Į stovyklines dorybes sūnus ar duktė jau nebelinksta.
Kyla klausimas, ar apskritai galima tėvams pervesti jaunimą per 13-19 metų tiltą. Jei kas girtųsi, kad jam pasisekė, tai tik iš dalies jis būtų teisingas, nes tėvas ar motina niekados nesužinos savo vaikų paslapčiausių sielos užkampių.
Tad šios jaunimo kelionės kai kurie epizodai tėvams sukelia didelių rūpesčių, kurių jie vieni patys dažnai nebesugeba ir pašalinti, o šeimai artimos jaunimo auklėjimo institucijos taip pat turi sunkiai išsprendžiamų problemų. Kaip jau patyrimas rodo, šeimos, kuri rūpestingai eina savo pareigas, niekas negali pavaduoti.
Kas galėtų eiti į ginčus su jaunimo auklėjimo patirtimi, su pedagoginiais principais, kurie nustato tėvų ir jaunimo santykius? Kad reikia jaunas žmogus auklėti, niekas negali neigti, bet kuriuo metodu pasiremti, tai gali nulemti tik tėvų, kaip jaunos asmenybės plėtotojų, genijus. Kas drįstų pasišauti taikyti kurias nors apibrėžtas taisykles, gali pats savo rankomis savo kūrinį taip sužaloti, kad jis visą savo gyvenimą jaus tos klaidos rezultatus. Kaip kūrėją nepadaro vien taisyklių žinojimas, taip tėvų santykius su jaunuoliais nenustato ir dažnai teigiamų rezultatų neduoda vien tik su auklėjimo dėsniais susipažinimas. Su gailesčiu tenka konstatuoti, kad ir net gerų tėvų bei auklėtojų vaikai kai kada šunkeliais nueina, o paprastų bemokslių tėvų milžinais išauga. Tai tarsi ir sakytų, kad jaunimas auklėti ir vesti į gyvenimą yra labiau menas negu mokslas. Ir mūsų dienos tai paliudija, nors auklėjimo mokslai ir patirtis siekia aukštumų.
TĖVAI IR BRĘSTANTIS JAUNIMAS LAIKO DVASIOS ĮTAKOJE
Atsivežtas į šį kraštą praktinis auklėjimo patyrimas sunkiai pritaikomas laiko dvasiai. Tėvai blaškosi, nežinodami į ką atsiremti. Ir tiltas, rodos, visai neatpažįstamas, kaip anas Kudirkos tiltas per Šešupę. Iš šalies žiūrint, atrodo naujas, tačiau taisytojų dar labiau susilpnintas. Buvęs pakenčiamas lietuviškas tiltas svetimų įtakų taip apgadintas, kad jis savo panašumu priartėjo prie džiunglių lianų siūbuojančio liepto be turėklų. Kiek ironijos! Tegu tik tėvai paklausia kieno nors patarimų, tai patarėjų prigužės pilnas kiemas, nors ir jiems nevisiems bus pasisekę savo atžalynui vadovauti. O paklausk "prasčiokėlio", ir jis, tavęs savo išmintimi nevargindamas, atsakys: "Negaliu patarti, bet mano vaikai, ačiū Dievui, geri išaugo, niekas jais nenusiskundžia. Nestūmiau jų į mokslus, nes ir pinigų neturėjau, bet jie matė, kaip aš gyvenu..."
Tėvai, kurie kala turtus, palikdami vaikus Dievo valiai, yra blogi Viešpaties malone patikėti savo kūrinių atstovai. Jie neturi teisės eksperimentuoti su savo jaunimu, rizikuodami jų ateitimi.
Kuris vaikas šeimoje laikomas blogu, kuris geru? Apskritai vaikas laikomas šeimoje geru, kuris klauso tėvų ir eina jų rodomu keliu. Dalis mūsų jaunosios generacijos kartoja bei pasisavina savo tėvų ir apskritai lietuviškosios visuomenės ne tik teigiamąsias, bet ir neigiamąsias apraiškas. Kyla klausimas, už ką jaunuolis gali būti baramas. Ar už tai, kad jis neina tėvų keliais, o ieško savo kelių į ateitį, į laimę?
Dažnai tėvų ir vaikų santykiai genda dėl skirtingo senojo ir naujojo pasaulio ir laiko dvasios supratimo. Štai jaunuolis nusiskundžia: Tėvai manęs nesupranta. Aš neniekinu gimtosios kalbos, bet man lengviau angliškai kalbėti. Juk aš turėsiu įsijungti į šį gyvenimą, kaip ir mano tėvai jau čia įsijungė: gydo, profesoriauja, moko, bylas gina, namus stato... Aš — ne jie, kurie savo tėvynėje augo, mokslus ėjo. Mano kojos mindo šitą žemyną. Gal ten žemė kvapesnė, gamta švelnesnė, bet, kaip ir jie patys prisipažįsta, čia geriau gyventi, čia galima praturtėti. Ir aš privalau įsijungti į šį gyvenimą. Koks man interesas aukotis už tai, ko aš nepažįstu, apie ką ir mano tėvai taip dažnai neigiamai atsiliepia. Juk mes lankom lietuviškas mokyklas, dalyvaujame lietuviškose organizacijose. Į ūkininkų ar paštininkų draugijas tikrai neketinam įsirašyti...
Vargu, ar pilnai įmanomas subordinacijos principas — jaunimas turi paklusti tėvams. Gal labai trumpą laiką. Vaikai norėdami šiokiu ar tokiu būdu ras kelių iš šeimos globos ištrūkti, net nesuskubę pereiti 13-19 metų liepto. Čia ir socialinė santvarka jaunuoliui atiduoda šimteriopą pirmenybę. Fabrikai ir kitokie darbdaviai bei viešosios institucijos eina su jaunimu ne tiek jam gero linkėdami, kiek jo naivumu bei lėkščių protavimu pasinaudodami. Vyresnysis prieš jaunuolį daug kur praloš: ir policijoje, ir teisme, ir gatvėje... Nėra jau kaip tėvams savo vaikų belepinti. Pats gyvenimas juos lepina. Juk iš paauglių veltėdiškumo bilijonai kraunami. Tad kokia sunki subordinacija, koks sunkus mūsų jaunimui Viešpaties įsakymas: Gerbk savo tėvą ir motiną.
Senojoje tėvynėje vaikai labiau priklausė nuo tėvų negu čia, kur jiems visur pataikaujama, kur net išmintingai pavartotas tėvo diržas susilaukia nemalonaus atskambio. Tenai tėvai galėjo savo atžalynui priminti: Kur dingsi, per anksti iš tėvų namų pasitraukęs? Ką valgysi, sulipdęs šeimą, būdamas tik aštuoniolikos metų?
Ir tai jaunuoliai surizikuodavo ir nusigręždavo nuo tėvų. O čia jokios, bent laikinai, problemos: nesunku susirasti darbo ir laikinės pastogės. Jie išdrįsta pasakyti tėvams, kad jų namai "nenamiški". Savarankiškumas — šių dienų jaunimo žymė. Tačiau ar jis neturi daugiau drąsos blogiui negu gėriui?
Tėvų ir jų atžalyno santykiai pagerės, kai patys tėvai pradės kovoti ne tiek su vaikų silpnybėmis, kiek su savo pačių, su aplinkos neigiamomis apraiškomis, kai patys tėvai labiau teigiamai pasireikš religiniame, tautiniame, visuomeniniame bei socialiniame gyvenime, kai kritiškiau pažvelgs į savo vidaus pasaulį. Tėvai vaikosi perdidelio modernizmo, laiko madų, ir tai neigiamai veikia į vaikus. Tačiau ir akyliems tėvams nevisados gerai sekasi su savo atžalynu, nes jie gyvena pasaulyje, kuris nepažįsta nei Totho, nei Foersterio, nei Pečkauskaitės, nei Šalkauskio, nei kitų panašaus kilnumo jaunimo auklėtojų. Retą kurį jaunuolį tėvai gali priprašyti paskaityti minėtųjų autorių raštus. Tai gražu, ką jie parašė, bet tai istorija, kuria dvidešimtojo amžiaus trečiojo ketvirčio lietuvis jaunuolis nesižavi.
Šešiolikos metų duktė daugiau išleidžia kosmetikai už motiną. Motinos pabarta už išlaidumą, nerūpestingai atsako: "Aš leidžiu tik savo pinigus..." Kažkur ji apysunkiai dirba, tačiau darbas jai kol kas išminties neduoda. Ji ir sunkų fizinį darbą aukoja savo užgaidoms. Štai motina džiaugiasi savo dukterimi modeliuotoja, bet ji, atvirai sakant, modeliuoja ne rūbus, bet save. Jei kuri motina to dar nepastebėjo, tai ji pastebės truputį vėliau...
Tad ir kyla rūpestis, ką daryti, kad jaunimas susidomėtų savęs auklėjimo reikalu.
TĖVAI, JAUNIMAS IR AUKSO KASYKLOS
Pirmaisiais kūrimosi metais naujųjų ateivių dėmesys nukrypo į materialinių gėrybių kaupimą. Magiškas žodis visų lūpose: įsikurti. Kiti, to geismo pagauti, ne tik patys išėjo dolerių kalti, bet ir savo aštuoniolikmečius įtraukė į tą srovę. Tai buvo tikras apstulbimas, kada naujakurių šeima, kartu sudėjusi savaitinį uždarbį, gaudavo apvalią trijų šimtų dolerių sumą. Vaikai nuo mokslo atitraukti. Tuojau pirkta namai, automobilis, baldai, televizija ir rašyta (ne visų) pasilikusiems draugams Vokietijon ir net Lietuvon, kaip gerai įsikurta. Tai sužinojusios giminės Lietuvoje paprašė ir sau dovanų — automobilio.
Tremtinių vaikai turi savo požvilgį į aplinką. O tas požvilgis: iš gyvenimo išgauti malonumų tiek, kiek tik galima. Naujųjų ateivių, tokių kadais idealių, šeimos, pakliuvusios į gimtadienių banketų, banketėlių... sriautą, tarsi apkvaišo, ir turėti auklėjimo principai ištižo klastingų pasiūlų jūroje.
Lietuvoje mažųjų miestelių algininkai, ūkininkai, mokytojai ir kiti apskritai mokėjo savo vaikus vesti per 13-19 metų tiltą. Jie yra davę sveikos savo kraštui inteligentijos. Tačiau atsidūrę didmiesčių aukštos gerovės aplinkoje bei pakvaišusių civilizacinių gėrybių pasiūlos įtakoje, pasimetė.
Tėvų pareiga daugiau surasti laiko savo bręstantiems vaikams. Nereikėtų galvoti, kad kelios praleistos valandos savaitėje kartu šeimoje yra pakankamas laikas, jog būtų galima pasiteisinti atlikus savo, kaip tėvų, pareigą. Aukso ieškotojų pelnas — paklydę dykumoje vaikai. Jaunimas renkasi į vienokias sales, senimas į kitokias. Tėvų namai yra tapę tik nakvynių namais, kur dar šaldytuve prikrauta veltui kūno gėrybių. Tad ir kyla baisusis klausimas, kaip surišti tėvų ir jaunimo nutrūkusius tradicinius santykius. Pirmiausia tėvams reikėtų grįžti į šeimą, atsisakant dalies galimo iškasti aukso, už kurį šeima kai kada negali pirkti ne tik krikščioniškosios bet ir pagoniškosios laimės. Ar nereikėtų liautis pardavinėti jaunimo ateities laimę už auksą, suverčiant visą kaltę tik laiko dvasiai ir visiems tiems, kurie egzistuoja už šeimos sienų? Pusiau ironizuojant, reikėtų mūsų pasiturinčioms šeimoms pasiūlyti pasiskaityti, kaip auklėjami kronprincai, kaip jiems vestuvės keliamos.
Pirmaisiais įsikūrimo metais nebuvo laiko pasekti vaikų naujuosius gyvenimo "bandymus". Juk čia viskas taip gražiai skamba. Kalta pinigai, o vaikai pateko į naujosios "tradicijos" pinkles. Jie labai greitai sužinojo, kad jų tėvai "old fashioned". Šis atradimas nuskamba keiksmažodžiu jau ir trylikmečių lūpose.
Tačiau nenorima būti klaidingai suprastu, kad auksas gali tik nelaimes gaminti. Išmintingose rankose auksas palenkiamas ir gėriui tarnauti. Ir jis tarnauja kai kurioms turtingoms šeimoms, kaip tikras mulas. Jis ten nelaikomas dievu, bet turi tarnauti šeimos didiesiems rūpesčiams.
AUTOMOBILIO RAKTAS
Ekonominis faktorius turi didelės reikšmės į tėvų ir jaunimo santykius bei į jaunimo charakterio ugdymą. Materialinis perteklius nėra patikimas tėvų ir jų atžalyno santykių ramstis.
Ką tėvai gali pasakyti savo 17-18 metų jaunuoliui, ką patarti, kai jis jau sėdi savo automobilyje, jo dešinėje šešiolikmetė, atsargos pusšimtis kišenėje, o svaigalų bonka paslėpta po sėdyne. Ar dar nepavėluota, kai jis užmiestyje šaus aštuoniasdešimt mylių greičiu ir, apsikabinęs savo "draugę", atsitrenks į pakelės stulpą ar medį, o spauda paskelbs, kad tragiškai žuvo jaunuoliai? Ar beverta ieškoti atsakymo, kurio neparengė nei didieji auklėtojai? Tad dar vienas klausimas, kaip ekonominiame pertekliuje tėvai turi vesti savo jaunimą per pavojingąjį jaunystės tiltą. Juk net nevisi karalysčių princai turi tokios laisvės ir tiek pinigų savo pramoginėms išlaidoms, kiek susikombinuoja ne vienas mūsų jaunuolis.
Auto raktas jaunuolio rankose — materialinių gėrybių pertekliaus ženklas. Kai šešiolikmetis jaunuolis įsigijo automobilį, tai jo ateitis kaip ir išspręsta ir tėvų kontrolė iš rankų paleista. Tegu jis miegos ir valgys namuose. Priešingai, miela klausytis, kai subrendęs ir mokslus baigęs sūnus dėkoja tėvams už tai, kad neleido jam, dar jaunamečiui, įsigyti automobilio.
Niekam, o ypač jaunimui nieko nėra taip pavojingo, kaip materialinių gėrybių perteklius. Tai mes patiriam čia, tai mes patyrėm jau ir senojoje tėvynėje, žiūrėdami į kai kurių pasiturinčių tėvų nelaimingus veidus.
Auto raktas nesubrendusio jaunuolio rankose yra kartu ir jo artėjančio moralinio smukimo skambutis. Toliau ryškinti, gal būt, ir nereikia. Kas stebėjo, kaip elgiasi kai kurie paaugliai automobiliuose truputį nuošalesnėse vietose, neišskiriant nei naujųjų ateivių vaikų, tas turi pakankamą supratimą, kokios galimybės atsiveria jaunuoliui su auto raktu kišenėje...
KŪRĖJAS IR JO PAVEIKSLAS
13-19 metų jaunuolio paveikslo pagrindiniai kūrėjai yra tėvai, nors jiems į pagalbą 156 ateina ir Bažnyčia, ir mokykla, ir organizacijos. Šeimų, gyvenančių didmiesčiuose, didžiausias priešas yra plačia prasme suprantama gatvė, kaip visokio blogio šaltinis, kuris turi neigiamos įtakos į tėvų ir jaunuolių santykius.
Tėvai turėtų būti savo atžalyno atžvilgiu didelių užsimojimų subtilūs menininkai. Vargu ar yra vadovėlių, kuriais pasiremdami tėvai galėtų jaunuosius vesti per 13-19 metų lieptą. Kūrybos, kaip ir auklėjimo meno, neišmokysi. Reikia visų pirma gėriu plakančios širdies. Kaip kūryba, taip ir auklėjimas yra meilė, kuri paremta ne išpūstais žodžiais, bet save užmirštančia meile.
Kaip kūrėją persekioja kūrybinė abejonė, taip ir tėvus lydi tas pats netikrumas dėl daugelio priežasčių. Tačiau Didysis Kūrėjas nenuskriaudė generacijų kūrėjų - tėvų. Jis jiems, ištikimiems savo pašaukimui, suteikė ir didelio džiaugsmo, jei stropiai rūpintasi savo pareiga —- jauname žmoguje įdiegti dieviškosios amžinybės atspindį. Kūrėjas apie kūrinį dienas naktis mąsto, kol jį pagal savo kūrybinį genijų ko tobuliausiai atbaigia. Koks paveikslas išeina, tai jau kitas reikalas. Nebūtinai, kad jis būtų grynai klasinis. Tegu būtų jame ir gera doza modernizmo. Kad tik sveiko, ne ligūsto. Šioje civilizacijoje klasicizmas kaip ir nemadoje. Taip ir su atžalynu.
Dažnai tačiau kyla klausimas, ar gera sėkmė, vedant atžalyną per pavojingąjį tiltą, nėra labiau Viešpaties malonė, negu vien tėvų laimėjimas. Greičiau už auklėjimą žengianti neigiamoji laiko dvasia po civilizacinių laimėjimų skraiste dažnai išmuša iš rankų visokį auklėjimo patyrimą. Viešpaties malonė pasireiškia ir auklėjimo išmintyje, kurios gėrio siekiantiems tėvams tikrai nesigailima. Nėra abejonės, kad ši Viešpaties malonė duodama ne tik krikščionims tėvams, bet ir visiems tiems, kurie savo širdyje trokšta jaunimui vertingos ateities laimės. Geri vaikai — Viešpaties malonė, kuri duodama, kaip ir kitos malonės, nužemintos širdies tėvams, kiurių namuose yra įkurta vaikams pagrindinė gyvenimo mokykla.
Bandau išdėstyti savo mintis ir išvadas, kurios išplaukia iš mano dar nedidelio patyrimo. Šio neturtingo patyrimo turinį sudaro mano pačios išgyvenimai ir stebėjimai, gyvenant su tėvais šeimoje, bendraujant su artimesniais ir tolimesniais draugais panašaus socialinio lygio, panašioj aplinkoj. Suprantu, kad mano tėvų uždavinys, mane auklėjant, yra labai nelengvas. Kuo labiau augu ir bręstu, tuo daugiau įvertinu savo tėvų problemas, labiau pradedu juos suprasti, atjausti ir tuo labiau gerbti.
Laikui bėgant, tėvai ir vaikai vieni iš kitų daug pasimoko. Vaikai daugiau pradeda matyti, kad tėvų nurodymai ir įsakymai (kartais ir labai griežti) yra iš didelės tėvų meilės jiems. Tėvai perduoda pasiaukojančią meilę, kuri turi būti pagrindinė ir cementinė jėga šeimoje. Iš šios meilės išplaukia bendras atsakingumas ir augantis supratimas tarp tėvų ir vaikų. Paklusnūs ir suprantą vaikai padeda tėvams tvirtai šeimoje išsilaikyti. Tačiau šis abipusis supratimas ateina tik per daugelį konfliktų.