KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.
NOBODY WAVED GOODBYE
Kanados filmų industrija, iki šiol pagaminusi tūkstančius apžvalginio pobūdžio trumpų filmukų, su pirmuoju normalaus ilgio filmu “Drylanders” nesulaukė didesnio pasisekimo. “Nobody Waved Goodbye” — tai pirmas Kanados filmas, atkreipęs platesnį dėmesį Montrealio, Londono ir Niujorko filmų festivaliuose. Apžvalginių filmų režisorius Don Owen ir šiame filme visiškai neatmeta savo dokumentinio stiliaus, kas ypač pasireiškia fotografavimo metoduose ir neprofesionalų artistų vaidyboje. Besigilinant į šių dienų jaunimo problemas, režisorius įveda žiūrovą į Toronto vidutiniškai pasiturinčios šeimos gyvenimą. Tėvai bando aštuoniolikmečiui sūnui pramatyti ateitį, bet šis, pradėjęs apsileisti moksle, bodisi patogiu gyvenimu. Daug laiko praleisdamas jaunimo kavinėse, nebepajėgia tinkamai pasiruošti egzaminams. Dėl neteisėto vairavimo ikliūva į policijos rankas, vėliau palieka namus ir bando gyventi savarankiškai. Darbovietėje pradėjęs apgaudinėti centais, vėliau nesusvyruoja pagriebti ir didesnę sumą bei pabėgti su svetimu automobiliu. Mokyklos draugė, nors irgi ryžtasi su juo pabėgti iš savo namų, pilnai nesutinka su visomis jo suktybėmis ir paskutiniu momentu atsimeta. Jaunuolių rolėse Peter Kastner ir Julie Biggs parodo nemažų sugebėjimų, ypač kad dalį dialogų teko patiems sukurti filmavimo metu, tuo priduodant daugiau realumo ir nuoširdumo pačiam filmui. Šis filmas turėtų sudominti tiek tėvus, tiek bręstantį jaunimą, o taip pat suteikti nemaža medžiagos nuoširdžioms diskusijoms.
THE GUIDE
Dviejų valandų filme puikiose spalvose pagaunančiai pavaizduojami Indijos gamtovaizdžiai, šventyklos, miestai, įvairūs vietiniai papročiai ir šokiai. Deja, vien išorinis puikus apipavidalinimas nepajėgia iškelti šio filmo į meno aukštumas. Amerikietis režisorius Tad Danielewski ir rašytoja Pearl S. Buck paruošė šio filmo tekstą, pasinaudodami vieno iš žymesnių Indijos rašytojų R. K. Narayan romanu. Nors filmas statytas Indijoje su vietiniais artistais, teksto paruošėjai pačią įvykių eigą gerokai suamerikonino ir sulėkštino. Paskęstant scenarijų tiesiog apžvalginiame perdavime, drama epizodiškai lyg ir sudalinama į tris svarbesnes dalis. Jaunas turistų vadovas susitinka turtingą archeologą su jauna žmona, kuri dėl jo palieka savo vyrą. Vadovo dėka žmona turi progos iškilti su savo meniniais šokikės gabumais, bet jaunuolis persimeta į girtuoklystę ir pasileidimą. Išleistas iš kalėjimo klaidžioja apylinkėse, žmonių laikomas šventu asketu ir, nenorėdamas jų apvilti, savanoriškai miršta herojumi. Nors pagrindines roles atlieka vieni iš gabiausių Indijos artistų Dev Anand ir Waheeda Rehman, režisorius neparodo apčiuopiamų pastangų išlyginti jų vaidybai bei išryškinti pačius charakterius. Ypač neįtikinantis jaunuolio atsivertimas iš palaidūno į minios gerbiamą mistiką. Suaugusiems.
ANDY
Palikęs televizijos sritį, Richard C. Sarafian su šiuo filmu debiutuoja kaip filmų gamintojas ir režisorius, pats paruošęs ir originalų filmo tekstą. Su giliu poetiškumu ir jautrumu režisorius nagrinėja iki šiol filmuose nepaliestą sritį — laikyseną ir pergyvenimus suaugusio žmogaus, kurs nuo pat vaikystės dienų pasiliko psichiškai neišsivystęs. Tėvai — graikai imigrantai sunkiai tepajėgia išlaikyti savo nenormalų sūnų. Jam pasiekus 40 m. amžiaus, nusprendžia atiduoti jį į specialius namus. Prieš galutinį atsisveikinimą, motina duoda sūnui kiek pinigų, kad jis galėtų pasidžiaugti savo paskutine diena ir naktimi laisvėje. Tos paskutinės paros klajonės ir sudaro didesnę filmo dalį. Norman Alden nenormalaus Andy vaidmenyje gauna tikrai sunkų uždavinį. Bevelk visai bežodėje rolėje puikiai bendrauja su aplinka vien gestais ir veido išraiškomis. Iš savo pusės režisorius, pabrėždamas instinktyvias veikėjo reakcijas, didelį dėmesį kreipia išorės garsiniams ir optiniams kontrastams. Išskiriant neįtikinančią pabaigą, ši epizodinė drama parodo nemaža nuoširdumo ir užuojautos. Tik suaugusiems.
TAXI FOR TOBRUK
Šis prancūzų filmas, pagamintas prieš 4 metus ir tik dabar pasiekiąs Ameriką, nors vaizduoja karo ir kareivių nuotykius, daugiau skelbia broliškumo ir draugystės dvasią. 1942 m. šiaurinėje Afrikoje ketvertas prancūzų karių atlieka savo uždavinį, išsprogdindami Tobruk vokiečių gazolino sandėlį. Grįždami susiduria su vokiečiai, iš kurių lieka gyvas tik kapitonas. Nors vokietis kapitonas tampa prancūzų belaisviu, bet praktiškai jis pasilieka jų vadovu per dykumą. Ilgoje kelionėje į EI Alamein penki vyrai, bendrų vargų ir nedateklių įtakoje, palieka bendrą neapykantą ir net susidraugauja. Filme gausu nelauktų ir intriguojančių situacijų, tik pati pabaiga, lyg stengiantis išvengti moralinių problemų sprendimo, gana dirbtina. Vokiečių kapitono vaidmenyje ypač puikiai pasirodo Hardy Kruger. Prancūzų karių rolėse stipriausiai pasireiškia Charles Aznavour, Prancūzijoje taip populiarus dainų autorius ir išpildytojas. Režisorius Deny DeLaPateliere sklandžiai išlygina bei pagrindžia atskirus charakterius ir pajėgia išlaikyti žiūrovo įtemptą dėmesį. Suaugusiems ir vyresniam jaunimui.
SHENANDOAH
Režisorius Andrew V. McLaglen nukelia žiūrovus į 1863 m. Turtingas Virginijos našlys ūkininkas, nepripažindamas vergų ir jų neišnaudodamas, nesidomi ir civiliniu Amerikos karu dėl tų vergų laisvės. Tačiau kai jauniausias sūnus per klaidą patenka į belaisvę, tėvas su kitais sūnumis pasileidžia į tragišką kelionę jo išlaisvinti. Retkarčiais kiek pasineriant į sentimentalumą, filme išlaikoma bendra dramatinė įtampa. Ypatingai išsiskiria James Stewart pagaunančia vaidyba tėvo rolėje. Kiti šeimos nariai, daugumoje dar pradedą artistai, domina savo paprastumu ir nuoširdumu. Tinkamas visiems šeimos nariams.
THE DIARY OF A CHAMBERMAID
Pagarsėjusio ispanų režisoriaus Luis Bunuel paskutinis filmas, sukurtas Prancūzijoje, stipriai pasinaudojant Octave Mirbeau romanu. Vaizduojamasis laikotarpis iš XIX š. pabaigos perkeltas į 1930 m., kad labiau išryškinus politinį momentą. Iš Paryžiaus į provinciją atvykusi tarnaitė pradeda dirbti pasiturinčių miestelėnų šeimoje. Filme vietoj veiksmingos įtampos daugiau laiko skiriama atskirų šeimos narių nenormalumams ir iškrypimams apibūdinti. Vien tik prieš pabaigą, įvykus mažos mergaitės tragedijai, Bunuel pereina į gilesnę dramą. Mėgstąs iškelti įvairias problemas, režisorius šiame filme bando pakritikuoti miestelėnų moralinį nuosmukį, bet tai pertempia, prikaišiodamas negyvenimiškų simbolių ir sadizmo scenų. Iš artistų puikia vaidyba ypač išsiskiria Jeanne Moreau, bet ir jos nuolatinis derinimasis prie aptarnaujamos šeimos narių nuotaikų tampa monotonišku. Bekritikuojant laikotarpio socialines ir politines blogybes, pakartotinai šaipomasi ir iš religinių vertybių. Dėl eilės neigiamybių filmas nepatartinas jokiai žiūrovu kategorijai.
SYNANON
Reformuotas alkoholikas Charles E. Dederich 1959 m. pradėjo Synanon sąjūdį ir šiuo metu JAV-bėse yra šeši šios rūšies namai, kuriuose randa prieglobstį apie 500 asmenų, vergavusių narkotikams. Sulaukiant kritikos iš valdžios organų ir ypač iš medikų, Synanon gina savo poziciją labai žemu atkritėlių procentu. Atmesdami tabletes ir daugiausia naudodamiesi Alcoholic Anonymous būdingais metodais, Synanon gyventojai stengiasi pagelbėti vienas kitam savo silpnybių išsakymu bendrų seminarų metu. Režisorius Richard Quine ši filmą kaip tik pastatė viename iš Synanon autentiškų namų — Santa Monica, Calif. Filmo eiga daugiausia sukoncentruota apie du narkotikų naudotojus — naują ateivį jaunuolį ir merginą, jau seniau čia gyvenančią ir beveik visai ydos atsikračiusią. Jaunuoliui neprisitaikant prie bendros tvarkos, abu pabėga. Paėmęs didesnę narkotikų dozę, jaunuolis miršta, o mergina grįžta atgal į Synanon. Tiek pagrindinių, tiek šalutinių veikėjų pergyvenimai daugumoje paimti iš tikrų gyvenimo faktų. Šalia profesionalų artistų, tarp kurių ypač paminėtini Edmond O’Brien, Chuck Connors, Stella Stevens ir pradedantis Alex Cord, dalyvauja ir eilė Synanon namų ligonių. Įvykiai daugumoje perteikiami dokumentiniame stiliuje, bet dėl kai kurių realių detalių filmas rezervuotinas vien suaugusiems.
WHITE VOICES
Plačiai skleidžiama propaganda reklamuoja šį filmą kaipo itališką “Tom Jones” laidą. Iš tikro tarp šių dviejų filmų tik tiek bendro, kad abu yra spalvoti ir bando pavaizduoti XVIII amž. gyvenimą. Net ir iš labai toli nepasiekiant “Tom Jones” grakštumo, šiame italų gamybos filme grubiai, o protarpiais net vulgariai pateikiama eilė neturtingo valkatos nuotykių aristokratijos dvaruose. Net dviejų režisorių bendros pastangos nepajėgė išgelbėti šio banalaus filmo, nepatartino jokiai žiūrovų kategorijai.