BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.
Baigiantis antram pasauliniam karui ne vienas italas klausė savęs, kas valdys pokarinę Italiją. Po 22 metų fašistų diktatūros politiniame Italijos horizonte nesimatė nei vieno iškilesnio žmogaus, įkvėpiančio tautai pasitikėjimą.
Kai 1943 m. vasarą maršalas Badoglio sudarė vyriausybę, visiems buvo aišku, kad ji yra tik laikino pobūdžio. Badoglio buvo geras karininkas, antifašistas ir ištikimas karaliui. Bet ar jis sugebės apjungti tautą ir pajusti tikrąjį jos pulsą? Atrodė, kad ne. Didžiausia jo klaida buvo ta, kad jis, uždaręs Mussolini saugioje vietoje, nutarė tęsti karą vokiečių pusėje. Italų tauta nenorėjo nei vokiečių, nei karo, ir Badoglio nusistatymu apsivylė.
Kariaudamas viena ranka prieš sąjungininkus, antra ranka Badoglio sudarė su jais paliaubų sutartį. Sudaręs tą sutartį, kažin kodėl delsė ją paskelbti. Tą sutartį paskelbė sąjungininkai, sukeldami tokį chaosą, kad pradžioje nebuvo aišku, kas prieš ką kariauja.
Kai 1944 m. sąjungininkai užėmė Romą, karalius, kritikuojamas visų pusių, pusiau atsistatydino: karaliaus titulą pasiliko sau, o sūnui pavedė tvarkyti valstybės reikalus karaliaus vietininko titulu. Su karaliumi atsistatydino ir Badoglio. Karaliaus vietininkas pavedė sudaryti naują vyriausybę Ivanoe Bonomi, Tautinio Laisvinimo Komiteto pirmininkui.
Bonomi buvo saikingas socialistas, taurus žmogus ir didelis demokratas. Kai kas gyrė ir jo administracinius gabumus. Tačiau iš susidariusio chaoso jis nepajėgė išbristi ir du kartu buvo priverstas atsistatydinti.
Ferruccio Parri, žymus partizanų vadas, sudarė trečią laisvos Italijos vyriausybę. Bet ir šis kabinetas buvo trumpaamžis. Ministeris pirmininkas buvo, tiesa, neblogas kalbėtojas, bet jo ugningos kalbos nerado tautoje atgarsio. Tauta norėjo ne kalbų, bet duonos, tvarkos ir šiek tiek vilties rytojui. To Ferruccio Parri jai duoti negalėjo.
DE GASPERI
Vedant ilgas derybas dėl naujo kabineto sudarymo, partijų vadai apsistojo ties Alcide De Gasperi, kuris dalyvavo Bonomi ir Parri vyriausybėse. Jis buvo krikščionių demokratų lyderis, ramus ir taurus žmogus, priimtinas dešiniesiems ir kairiesiems. Jaunas būdamas jis gynė italų teises Austrijos parlamente, paskui buvo išrinktas Partito Populare (katalikų partijos) pirmininku, nukentėjo nuo fašistų ir, baigiantis karui, įsteigė krikščionių demokratų partiją, perėmusią Partito Populare dvasią.
Nors vienas gerai informuotas ir politikoj nusimanąs kunigas man buvo sakęs, kad De Gasperi yra rimtas žmogus ir turįs sveiką politinę bei ekonominę programą, bet, kai išgirdau, kad jis tikrai tapo ministeriu pirmininku, negalėjau užmigti visą naktį. Vartydamasis nuo vieno šono ant kito, nemačiau jokios išeities iš politinio ir ekonominio Italijos chaoso ir maniau, kad ir De Gasperi kabinetas yra pasmerktas nepasisekimui lygiai taip, kaip jo pirmtakai. Kuo jis išmaitins jau kelis metus badaujančius italus? Kaip jis atstatys sugriautus miestus, jei nėra nei kapitalo, nei žaliavų? Kaip jis įves šiokią tokią tvarką, drausmę ir susiklausymą? Kaip pasielgs su Italija anglai ir prancūzai, kurie turėjo daug istorinių sąskaitų? Tiesa, Italijos partizanų įnašas karo pabaigoje buvo nemažas, bet niekas negalės taip greitai užmiršti Mussolinio išsišokimų ir jo draugystės su naciais. Kaip jis suvaldys komunistus, siekiančius revoliucijos ir sovietinio režimo? Kaip jis pasielgs su buvusiais fašistais? Kokį politinį svorį turi liberalai, masonai ir antiklerikalai? Kaip stipri yra Alcide De Gasperi partija, kurios pėdsaku, važinėdamas po Littorijos ir Frosinonės provinciją, niekur negalėjau rasti?
Tokie ir panašūs klausimai vargino mano galvą aną naktį (1945 m. gruodžio 10 d.-), kai Alcide De Gasperi sudarė pirmąją vyriausybę. Lyg tų problemų būtų neužtekę, respublikonai, socialistai ir komunistai pradėjo statyti ir monarchijos klausimą. Kas galų gale, — klausiau save, — yra Italijoje pastovu?
Nerasdamas atsakymo į tuos klausimus, pirmomis dienomis atidžiai žiūrėjau, ką Alcide De Gasperi darys. Turiu prisipažinti, kad nuo pirmos dienos jis man patiko. Sudarydamas platų, koalicinį kabinetą, jis turėjo stiprų užnugarį ir, galima sakyti, įpareigojo visą tautą nešti atsakomybę kartu. Kai jis 1946 m. pradžioje, telefonuodamas UNRRA valdytojui, užtikrino italams duoną iki kito derliaus, aš atsidusau lengviau ir pamačiau, kad jis neskraidžioja padangėmis ir žino, kur galima gauti pagalbos. Paskui, paskaitęs jo kalbą, pasakytą Paryžiuje užsienio ministeriu konferencijoje, pamačiau, kad jis įkvėps pasitikėjimą ir sąjungininkams. Iki šiol nesu skaitęs tokios išmintingos, brandžios ir nuoširdžios kalbos, pasakytos tokioje keblioje padėtyje. Jei jis laimės pirmuosius rinkimus, tuokart jis taps tuo pastoviu ir nepajudinamu punktu, kuriuo galės atsiremti visas karo sukrėstas Italijos gyvenimas. Tam žmogui reikia padėti.
VEIKLA PRIEŠ RINKIMUS
Važinėdamas po savo darbo sritį 1946 m. pradžioje, nemačiau, kad krikščionys demokratai būtų gyvi. Jei paklausdavau kokio nors klebono, ar jo parapijoje yra partijos skyrius, gaudavau vis neigiamą atsakymą. Nemačiau taip pat, kad būtų judėjusios kitos partijos. Tiesa, artėjant pavasariui, prie didesnių susisiekimo arterijų matydavau įvairių rinkiminių plakatų. Vienur ir kitur užtikdavau komunistų pėdsakus. Bet politinis tautos pabudimas buvo toks lėtas, kad man sunku buvo įsivaizduoti, jog birželio 2 d. iš tiesų įvyks parlamento rinkimai.
Iš to lėto pabudimo padariau išvadą, jog tas laimės parlamento rinkimus, kuris pirmas pradės propagandą. Jei krikščionys demokratai užbėgs kitiems už akių, Alcide De Gasperi galės ilgai išsilaikyti valdžioje. Jei niekas nesiima darbo, reikia imtis man.
Kartą, sutikęs grafą Galeazzį, artimą popiežiaus bendradarbį, pradėjau kritikuoti krikščionių demokratų nerangumą ir išsitariau, kad pats imsiuosiu darbo. Man rūpėjo ne pati krikščionių demokratų partija, bet jos programa. Laimėjus rinkimus Alcide De Gasperi vyriausybei, būtų galima tą programą įgyvendinti. Ji yra krikščioniška, reali ir išmintinga. Realiai žiūri į gyvenimą ir Alcide De Gasperi. Tam žmogui reikia padėti, nes, mano supratimu, tik jis gali išvesti Italiją iš chaoso.
Kai grafas Galeazzi išvertė akis, aš jį nuraminau sakydamas, kad mano darbas bus privačios iniciatyvos. Neprašau nei popiežiaus, nei partijos vadovybės, kad ji mane įgaliotų. Į savo darbą nevelsiu nei popiežiaus, nei Vatikano. Jei popiežius man neuždraus, aš noriu bent pabandyti. Visi gerai žinom, kokias pasekmes Italijai gali turėti pirmieji rinkimai. Jei dabar pražiopsosime gerą progą, kažin kada turėsime kitą tokią galimybę.
Nežinau, ar grafas Galeazzi pasakė popiežiui apie mūsų pasikalbėjimo turinį. Nieko neišgirdau nei iš seselės Pascalinos nei iš tėv. Leiber lūpų. Todėl, važinėdamas po Frosinonės ir Littorijos provincijas, pradėjau kalbinti kunigus ir katalikų akcijos vadus, kad jie imtųsi darbo. Klebonas, pasitaręs su rimtais žmonėmis, turėtų numatyti vieną rimtą ir aktyvų žmogų ir jį pakalbinti, kad steigtų krikščionių demokratų skyrių. Literatūros apie krikščionių demokratų partiją ir jos programą jis galėtų gauti arba Romoje, arba provincijos centre. Tegul jis nuvažiuoja į provincijos centrą ir pasikalba su partijos sekretorium. Tenai sužinos visus steigimo formalumus ir gaus pagalbos. Svarbu darbą pradėti tuojau, kad kiti neužbėgtų už akių. Taigi šiomis dienomis klebonas turėtų sušaukti pasitarimą, parinkti skyriaus pirmininką ir pakalbinti jį, kad sueitų į kontaktą su provincijos sekretoriumi.
Kadangi jau anksčiau buvau gerai atrinkęs savo bendradarbius, kalbėdamas apie krikščionių demokratų partijos steigimo reikalą, pamačiau, kad ne veltui aušinau burną. Ypač jaunesnieji kunigai mano planui pritarė ir čia pat darė konkrečių pasiūlymų. Nesileisdamas į jokias smulkmenas ir į vietos problemas, aš vis kartojau savo giesmę: pirma, sušaukite pasitarimą ryt ar poryt; antra, atrinkite visiems priimtiną kandidatą; trečia, nusiųskite jį į provincijos centrą. Kai bus įsteigtas partijos skyrius, tuokart bendromis jėgomis galėsite rišti vietos problemas. Toliau ragi-212 nu: nepraraskite nei vienos dienos. Už savaitės ar kitos aš vėl čia atvažiuosiu ir pasidžiaugsiu, jei turėsite partijos skyrių. Tuo mano ir klebono uždavinys bus pabaigtas. Mes norime ir turime duoti akstiną, o ne nuolatos maišytis ir kištis į politinius klausimus. Politika yra pasauliečių reikalas. Jie turi dirbti savarankiškai, vadovaudamiesi savo protu, ne klebonų direktyvomis. Klebonas gali patarti, bet nenutarti. Bažnyčios misijai kenkia ne tik antiklerikalizmas, bet ir klerikalizmas.
Jei aš siūlau steigti krikščionių demokratų, o ne kitos partijos skyrių, tai tik dėl dviejų priežasčių, būtent, kad tos partijos programa yra krikščioniška ir kad partijos pirmininkas yra rimtas vyras. Alcide De Gasperi visų problemų neišriš, bet pradės jas rišti. Nejaugi mes norime, kad Italijos, taigi krikščioniškos tautos problemas rištų masonai, liberalai ar komunistai? Alcide De Gasperi nori sukurti laisvą, teisingą ir krikščionišką Italiją ir mes turime jam padėti. Kam patinka monarchija, tegul jis už ją balsuoja. Monarchija ar respublika yra išorinės valdymosi formos. Svarbiau už formą yra valdymosi turinys. Krikščionių demokratų partijos turinys yra krikščioniškas, konkretus ir įgyvendintinas, o partijos pirmininkas tikrai išmintingas žmogus. Kaip savo laiku Don Luigi Sturzo programa tautoje rado gerą atgarsį, taip dabar nėra jokios abejonės, kad ir jo mokinys gaus tautos pasitikėjimą. Tik, žinoma, ir mes turime įnešti savo dalį. Taigi, ryt poryt šaukite susirinkimą ir steikite partijos skyrių. Už savaitės ar kitos vėl pasimatysime.
Nežinau, kas darė klebonams didesnį įspūdį: ar krikščionių demokratų programa, ar Alcide De Gasperi, ar mano žodžiai, kad už savaitės ar kitos vėl pasimatysime. Jie žinojo, kad aš dirbu daug ir reikalauju iš kitų nemaža. Žinojo taip pat, kad duotą žodį laikau ir noriu, kad kiti jį laikytu. Todėl kai už poros savaičių juos vėl aplankiau, turėjau kuo pasidžiaugti: beveik visur buvo krikščionių demokratų partijos skyriai ir nemažas būrys jaunų vyrų, apsiėmusiu vesti smulkią partijos propagandą. Niekam nežadėjau jokio atlyginimo ir niekam nieko nesu davęs.
REZULTATAI
Per pirmuosius rinkimus krikščionių demokratų partija laimėjo 270 iš 600 vietų. Tas laimėjimas prašoko mūsų visų viltis ir mus padrąsino. Dabar Alcide De Gasperi turėjo kuo atsiremti ir pasižiūrėti, kokios yra kitų partijų jėgos.
Artinantis antriems rinkimams 1948 metais, kartą atsitiktinai radau viename laikraštyje pastabą, kad mano darbo srityje krikščionys demokratai prarado 70,000 balsų vien dėl to, kad nemokėjo kaip balsuoti. “Dabar,” rašė tas laikraštis, “krikščionys demokratai tos klaidos nebepakartos”. Pavadinęs save asilu ir padėkojęs tam laikraščiui už pastabą, paprašiau sekretoriaus, kad man parūpintų kiek galima daugiau balsavimo blanku. Tuos blankus norėjau išdalinti propagandistams, prašydamas jų neaiškinti krikščionių demokratų ideologijos, bet parodyti žmonėms, kur reikia padėti kryželi. Partijos programą, tikslus ir uždavinius tegul aiškina oficialūs kalbėtojai, o propagandistai, lankydami atskiras šeimas, tegul parodo kaip balsuoti.
KAMUOLIAI, SALDAINIAI
Porą mėnesių prieš rinkimus gavau iš Amerikos 50 futbolo kamuolių ir išdalinau juos didesniuose centruose, kur krikščionys demokratai buvo silpnesni. Propagandistai turėjo Įsteigti futbolo komandas ir patraukti jaunimą. Futbolo žaidimas Italijoj yra labai mėgiamas ir aš neabejojau, kad futbolai padarys reikalingą įspūdį. Deja, futbolų buvo per maža ir kai ką turėjau paguosti po rinkimų. Bet ir toji viltis turėjo gerą efektą: propagandistai nėrėsi iš kailio, kad tik gautų futbolą.
Mano laimei pas seselę Pascaliną radau 4 centnerius saldainių, atsiųstų kokio geradario, rodos, iš Portugalijos. Tuos saldainius iškaulijau propagandistams, kad jiems būtų lengviau įeiti į šeimas. Vėliau pamačiau, kad ir saldainiai buvo labai naudingi.
Į šiuos rinkimus, galima sakyti, įsiterpė Vatikanas ir Amerikos piliečiai: kardinolas Pizzardo paleido kunigų seminarijų auklėtinius namo varyti propagandos, o Amerikos italai pradėjo rašyti savo giminėms laiškus, kad nebalsuotų už komunistus. Tie rinkimai iš tiesų buvo nukreipti prieš komunizmą ir daugelis žiūrėjo į krikščionių demokratų partiją, kaip į vienintelį atramos punktą.
Keletą dienų prieš rinkimus taip buvau pavargęs, kad vos bepavilkau kojas. Bet kai nuėjau į mūsų komisijos centrą, vadovė man uždėjo kitą naštą: man nesant namie, komisijos pirmininkas paruošė naują šelpimo planą, kurį turėjau tučtuojau įvykdyti. Tas planas apėmė gal kokius 20,000 ar 30,000 žmonių ir buvo nesunkiai įvykdomas. Tačiau niekas nemirė badu ir skubėti nebuvo reikalo. Maišyti makaronus su rinkimų propaganda man nepatiko ir nutariau neskubėti. Tiesa, kitą dieną su Andreotti sekretorium turėjau aplankyti keliolika miestų ir miestelių, bet paprašiau kunigų, kad makaronus dalintų tik po rinkimų.
Važiuodamas su tuo sekretoriumi, Ceprano mieste sutikau ir patį Giulio Andreottį, artimiausią De Gasperio bendradarbį. Dabar jis yra amžinas finansų arba krašto apsaugos ministeris, o tada ėjo tik viceministerio pareigas. Kadangi jis buvo kilęs iš mano darbo srities, krikščionių demokratų partija buvo jam pavedusi globoti, rodos, tris apskritis: Romos, Frosinonės ir Littorijos. Važinėdamas iš miesto į miestą su propagandinėms kalbomis ir žiūrėdamas, kaip stipriai yra organizuota jo partija, jis visur atrasdavo mano pėdsakų ir norėjo su manimi susipažinti. Bet aš nejaučiau jokio noro susitikti su partijos “bosais” ir variau savo darbą vienas. Kai Ceprano mieste su juo susitikau, jis mane apkabino, lyg seną pažįstamą, ir norėjo ilgiau pasikalbėti. Bet aš jam atsakiau, kad mudu kalbėtis negalim: jis yra beveik visiškai užkimęs, o aš dar tą patį vakarą turiu aplankyti keletą miestų. Jei bus reikalo, pasikalbėsime po rinkimų. Dabar laikas esąs ne kalbėti, bet dirbti. Gavęs tokį nelauktą atsakymą, Andreotti šyptelėjo, vėl mane apkabino ir palinkėjo geros kelionės.
ABSOLIUTI DAUGUMA
1948 m. rinkimai įvyko balandžio mėn. 18 d. Toji diena yra istorinė ne tik krikščionių demokratų partijai, bet ir visai Italijai. Per tuos rinkimus krikščionys demokratai laimėjo absoliučią daugumą, surinkdami 305 iš 600 balsų.
Gavęs pirmuosius rinkimų davinius, paskambinau seselei Pascalinal ir pasakiau, kad norėčiau ją aplankyti. Bet ji man atsakė, kad ketvirtame aukšte (reiškia, pas popiežių) yra tokia bloga nuotaika, kad būtų gera, jei užeičiau vėliau.
— Aš turiu tokių gerų žinių, — atsakiau seselei, — kad visų keturių aukštų nuotaika pasikeis.
Kai nuėjau į Vatikaną ir įdaviau davinius seselei Pascalinai, ji tuojau nuskubėjo pas popiežių. Popiežius, matyt, sekė tik pirmuosius pranešimus iš didesniųjų miestų, kur komunistai laimėjo nemažą balsų dalį. Tačiau tie daviniai buvo ne galutiniai. Ne galutiniai buvo ir mano daviniai, bet mačiau aiškiai, į kurią pusę krypsta pergalė. Todėl prie pirmųjų davinių pridėjau ir savo optimistiškas “pranašystes”. Po poros dienų pasirodė, kad mano pranašystės buvo gana pesimistiškos. Per tuos rinkimus pergalė buvo didesnė, negu patys didieji optimistai tikėjosi.
Vakare man paskambino seselė Pascalina, padėkodama už apsilankymą. Popiežius, anot jos, paskaitęs mano davinius, jautėsi “kaip ant arklio”. Neblogai jaučiausi ir aš. O kai po kelių dienų vėl aplankiau savo darbo sritį, visus pavargusius bendradarbius radau šventės nuotaikoj.
Varant rinkimų propagandą, Alcide De Gasperi kartą užsiminė apie kokį tai slaptą komunistų planą, pavadintą “K” raide. Retai būdamas Romoje, neturėjau progos pasiteirauti, koks yra to plano turinys. Paskui Vatikane ir iš savo bendradarbių sužinojau, kad, laimėjus rinkimus komunistams, daug katalikų vadų, kunigų ir vienuolių turėjo būti likviduota. Romos apylinkėse buvo paruošti sunkvežimiai išvežti kažkur nepageidaujamus elementus, o Fiorentino mieste buvo rastas aktyvių katalikų sąrašas, kurie turėjo būti likviduoti. Tame sąraše buvo ir mano bendradarbių vardai.