ALBINO BARANAUSKO “KARKLUPĖNUOSE”
ALĖ RŪTA
Šis Albino Baranausko romanas, atnešęs jam “Draugo” tūkstančio dolerių premiją, yra patrauklus ir lengvas skaityti. Norisi vienu atsikvėpimu pervaryti visus puslapius, lyg ko ieškant, ko naujo tikintis. Bet taip ir nesurandi nei problemų, nei didesnės įsimylėjusių ekstazės ar kančios, nei tų laikų dramatinio fono. Ne, nė vieno ryškesnio okupacijos, “Lietuvos apsiniaukusio dangaus” vaizdo. Sunkesnis gavimas produktų ir kibiriuku pieno iš kaimo parsinešimas yra tik lyriška, drauge ir logiška, priežastis jaunų žmonių kasdieniams susitikimams ir jų suartėjimui.
Pagrindinių veikėjų charakteriai atskleidžiami psichologiškai, ypač ten, kur išsivysto erotiniai jų santykiai. Bet šios knygos negalima pavadinti psichologiniu romanu platesne prasme. Veikėjai piešiami neryškiais brūkšniais, pabrėžiant vieną tik ar porą jų ypatybių. Janina užsispyrusiai nori būti “savimi”, nors taip ir neaišku, kokios jausminės, protinės, psichologinės ypatybės yra jai “savos”. Tik tiek jai originalu ir būdinga, kad dorai išauklėta, su gilia savigarba ir atsargumu žiūri į vyrišką lytį, neskubėdama atverti jausmų, kol galutinai jais įsitikina. Tik aiškiai pajutusi savy meilę, leidžia Juliui kalbėti jausmo žodžius, leidžia susitikti su jos tėvais ir planuoti vestuves. Tai tipas šiaurietės, lietuvaitės, kurios amžiais buvo mokytos ir auklėtos — pirma klausyti proto, o paskui pasiduoti jausmams.
Kitų veikėjų lūpomis prasitariama apie Juliaus intelektualumą, vyriškumą, o iš jo paties veiksmų matome daugiau tik pagarbą mylimajai ir kantrybę bei atkaklumą, jos siekiant. Čia vaizduojamų jaunuolių meilė yra iš jausmų gilumos gimusi, bet labai nuosekliai, logiškai, pagal visus moters ir vyro psichologijos dėsnius besivystanti, gamtos grožio išgyvenimų įvairinama ir puošiama, — niekur neišsiliejusi iš suvalkietiško santūrumo rėmų. Užtat tie charakteriai atrodo labiau tipingi tų Lietuvos vietų žmonėms, o ne plačiau žmogiški.
Šalutiniai veikėjai dar siauriau atverti. Jie tik paaiškinimui pagrindinių. Kiek įdomesnė motina: šiurkštoko paviršiaus, bet pilna švelnumo ir linkėjimo vien gera.
Veiksmo ir intrigos romane beveik nėra. Bet įdomu sekti jaunos mergaitės vidinį pribrendimą meilei ir moterystei.
Dialoguose ir pasakojime autorius vartoja paprastą, aiškią, sklandžią kalbą, kuri lygiai sruvena logiškuose svarstymuose ir jausmų atsivėrime.
Gera pastebėti, kad šis romanas yra vienas iš nedaugelio, kurį galima drąsiai leist paskaityti net ir jauniausiam jaunimui. Tai tyriausias, švariausias meilės aprašymų šaltinis. Nors šis Janinos ir Juliaus erotinio pavasario atskleidimas sugestionuoja beveik asmeninių prisiminimų aprašymą, bet kiekvienas jaunas žmogus gali čia paieškoti ir rasti dalį savęs ar bent savus išgyvenimus su aprašomais palyginti. Ypač naudinga žinoti šių laikų mergaitėms: jei romane, tai ir gyvenime yra gal nemažai lietuvaičių, kurios nenupigina savo jausmų, dalindamos juos daugeliui, o sveikai ir su proto analize pasirenka tikrąjį, kurį galima giliai pamilti ir su kuriuo galima žengti per gyvenimą bendru, pastoviu ir šviesiu keliu.