ALGIMANTAS KEZYS, S. J.
KAI KAM FOTOGRAFUOTI reiškia žaisti, o kai kam gyventi. Vienas iš foto aparato pragyvena, kitas — gyvena. Vienas fotografuodamas kuria paveikslus apie pasaulį, kitas kuria savitą pasaulį paveikslais. Ir vienas, ir antras gali fotografuoti tos pačios rūšies aparatais, pirkti tuos pačius filmus, šviesomačius, ryškalus. Gali, pagaliau, ir fotografuoti tuos pačius vaizdus. O paveikslai bus skirtingi, nes ne aparatai, ne filmai, ne kiti fotografinės technikos įrankiai neša didžiausią atsakomybę už sukurtą vaizdą, o žmogus.
Ar galimas foto menas, ar ne — pasenęs klausimas ir pažangesniuose sluogsniuose miręs. Kas dar mano, kad tokio meno iš viso nesą, nes foto aparatas ne teptukas, kartoja seniai nusibodusią frazę. Nė aparatas, nė teptukas, nė rašomoji mašinėlė kūrinio sukurti nepajėgia, tik žmogus. Foto aparatas, patekęs į kūrybiškai pajėgaus žmogaus rankas, gali išsakyti subtiliausius dvasios impulsus, kaip juos išsako teptukas, kaltas ar dažai.
Ne viskas, ką paliečia teptukas, yra menas, ir ne visoks fotografavimas, nors techniškai ir tobulas, gali pretenduoti į foto meno kategoriją. Pasakykim iš karto aiškiai: kuo daugiau fotografija atsiplėšia nuo bejausmio tikrovės kopijavimo arba dokumentacijos, tuo ji labiau įsipilietina į tikrųjų menų eiles. Sakoma, kad menas turi būti išgyventas, turi atidengti kūrėjo-menininko dvasią. Tas pats galioja ir foto menui. Meniškoji fotografija bus ta, kuri ne vien "nuimta", bet ir matyta. Tai ta, kuri įkūnija vidinę fotografuojančio viziją. Be tos vizijos fotografija geriausiu atveju bus paprastas tikrovės nukopijavimas, kurį atlikti galėtų kiekvienas pramokęs fotografuoti.
Dokumentacinė tikrovės kopija ir savo vizijos interpretuota tikrovė — tai dvi foto aparatui prieinamos sritys. Vienoje aparatas tik technikos įrankis, antroje priemonė išreikšti gilesnes savo mintis, jausmus, net viziją. Vienoje jis užfiksuoja greit praeinantį momentą, antroje atskleidžia platesnius žmogiškojo pergyvenimo horizontus — poeziją, humorą, dinamiką, didingumą, melancholiją — žodžiu, visą eilę formų ir idėjų, kurios prieinamos tik tam, kuris stengiasi išgirsti jų begarsę kalbą.
Šiame numeryje — fotografijos iš Algimanto Kezio, S. J., parodos Čikagos Meno Institute (V. 22 — VII. 18). Instituto fotografinio skyriaus kuratorius Hugh Edwards taip charakterizavo A. Kezio, S. J., foto darbus (žr. apačioj ir 200 p.):
1964 m. Tėvas Kezys sukūrė nepaprasta Niujorko pasaulinės parodos apžvalgą. Iš tūkstančių — tiek darbščiu profesionalu, tiek pripuolamų lankytoju, mėginusiu užfiksuoti ta fantastišką įvyki, jis vienas sukūrė toki asmenišką ir originalų parodos vaizdą, koks, sprendžiant iš kitų darbų, atrodytų iš viso neįmanomas.
Pasaulinė paroda Niujorke, IBM pavilijonas, 1964
Pasaulinė paroda Niujorke, JAV pavilijonas, 1964
Pasaulinė paroda Niujorke, 1964
Pasaulinė paroda Niujorke, 1961
Paryžius, 1963
Pasaulinė paroda Niujorke, 1964
Gentas, 1963
Brooklynas, 1964
Drongen, 1963
Nelauktai pasikartojančiais kompoziciniais elementais bei nuostabiais siluetu ir grynos šviesos kontrastais atrandami ir išryškinami objektų santykiai erdvėje.
Hugh Edwards