Brangieji Broliai ir Seserys, viena ir ta pati saulė, net ir per tirščiausius debesis, jau baigia tirpinti Vokietijos miškų sniegą ir kviečia žydėti Lietuvos darželių gėles; tos pačios žvaigždės, kurios kas naktį šviečia virš šventojo Petro bazilikos kupolo, spindi ir virš jūsų namų. Amžinojo mūsų Tėvo žvilgsniui nieko nereiškia rūkas, tamsa ar atstumai; Jo begalinės meilės akivaizdoje menkutės ir tuščios yra visos užtvaros, kurias mūsų nuodėmės yra tarp mūsų pastačiusios.
Šį rytą buvau kartu su jumis Mišiose. Pirmąjį kartą aukojau šią mūsų Išganytojo meilės auką, dėkodamas kartu su jumis, kad jis mane išrinko būti savo atstovu ir jūsų tarnu ... Ypatingai prašiau, kad jis laimintų mano tėvelius,... kad jis išlaikytų savo džiaugsme visus lietuvius kunigus, vienuolius, seseles ir kiekvieną lietuvį, net ir tuos, kurie jo nepažįsta. Kad jis Išlaikytų mus artimus, vieningus bent mintyse ir ilgesy ir kad jis ne tik prikeltų ir iš visų žemės kraštų surinktų mūsų tautą, kai jis ateis mums viešpatauti laiko pabaigoje, bet kad ir dabar, ir kiek galima greičiau, vėl leistų mums gyventi kartu ir kurti savo ateitį laisviems.
Tikėjimo ir vilties vienybėje prašau dabar jūsų priimti mano pirmąjį kunigiškąjį palaiminimą. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė, jo šventosios kančios ištvermė, šventasis kryžiaus ženklas, palaimintosios Mergelės Marijos nekaltumas, visų šventųjų užtarimas ir Dievo išrinktųjų maldos telydi jus visas gyvenimo dienas ir tesuteikia jums jėgų nugalėti visus matomus ir nematomus priešus, ypač mirties valandoje. Visomis dangaus ir žemės gėrybėmis telaimina jus Visagalis Dievas, Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.
Iš šįmet Romoje įšventinto kunigo Kęstučio Žemaičio žodžio, transliuoto tautiečiams Lietuvoj per Vatikano radiją.