PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
"Meilės sąvoka šiandien turi per daug tamsių skersgatvių priemaišų ir per daug "rock-and-roll" atmosferos," rašo prot. Vyt. Bieliauskas. Išėmęs meilę iš tų "tamsių užkampių", palyginęs, bet nesutapatinęs ją su lytimi ir apibūdinęs jos "rūšis", šiuo straipsniu jis paruošia skaitytojus sekančiame numeryje tiksliau suvokti meilės reikšmę šeimoj.
"Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis cimbolas”.
I Kor. 13, 1.
Tur būt, maža yra žodžių pasaulio kalbose, kurie būtų daugiau linksniuojami, apie kuriuos dainos ir eilės būtų rašomos, kaip žodis meilė. Bet taip pat, tur būt, yra mažai tokių žodžių, kaip meilė, kuri būtų taip dažnai suniekinama ir paverčiama pajuokos objektu. Šį žodi mes girdime daug kartų kiekvieną dieną, ir veik kiekvieną kartą jis yra vartojamas išreiškimui ko nors kito. Šis žodis yra naudotas ir piktnaudotas taip daug ir taip dažnai, kad, atrodo, net nepatogu šiandien apie meilę kalbėti rimtai. Be to, esama tiek daug specialistų, kurie yra pasiruošę šią temą gvildenti, kad daugiau jų, atrodo, jau nebereiktų. Nesvarbu, kaip jaunas ar senas, kiekvienas stengsis duoti naujų samprotavimų apie meilę. Yra įdomu šia proga pastebėti, kad poetai ir rašytojai šia tema yra daug kalbėję ir rašę, bet psichologai, kurie yra daug prisidėję prie geresnio žmogaus jausmų supratimo, yra labai mažai šią temą gvildenę. Yra tomai knygų, prirašytų psichologų apie lytinį gyvenimą ir apie šeimą, bet tarp šių raštų apie meilę labai mažai ką būtų galima rasti. Tiesą sakant, daugelis galvoja, kad, jei psichologas kalbėtų apie meilę, tai, savaime suprantama, jis kalbėtų apie lytį. Galimas daiktas, kad ir šio straipsnio skaitytojui kilo mintis, kad šis straipsnis bus persunktas “įdomia” freudiška medžiaga, bet jam, turiu dabar pastebėti, teks nusivilti, nes pati tema nėra pakeista ir mes esame nusistatę čia kalbėti apie meilę šeimyniniam gyvenime. Be abejo, tai yra gana drąsus užsimojimas, nes šio straipsnio autorius sutinka su S. Freudu, kuris savo gyvenimo gale pasakė savo draugui, kad “apie lytį mes daug rašėme, bet a p i e m e i l ę m e s m a ž ai t e ž i n o m e”. Kalbant apie meilę, psichologui tenka spekuliuoti ir mokslininkui tenka spėti. Nei spekuliacija nei spėjimas nėra preciziški metodai, bet jie yra naudingi, jei esi paklydęs miške ir negali rasti kelio tikslesnėmis priemonėmis. Kalbėdamas apie meilę pirmiausia aš jaučiuosi neaiškioje padėtyje. Norėdamas šios padėties išvengti, mėginsiu naudotis savo priemonėmis, kurias esu išmokęs kaip psichologas: mėginsiu įvertinti situaciją, paanalizuoti aplinką ir iš lėto skintis kelią, kuris bus greičiausiai naujas kelias.
Meilės sąvoka šiandien turi per daug tamsių skersgatvių priemaišų, per daug lauko kino teatrų ir per daug “rock-and-roll” atmosferos. Dėl to mums teks meilę išimti iš tamsių užkampių, išryškinti jos veidą, perkelti ją į specialią situaciją šeimyniniame gyvenime ir pažvelgti, kaip ji yra išreikšta tenai. S a v y j e meilė ir vedybos nėra kaip arklys ir vežimas (kaip tai sakoma vienoje amerikietiškoje dainelėje); pagaliau gi ir arklys ir vežimas gali egzistuoti atskirai. Meilė yra galima ir šalia vedybų; daugumoje ji prasideda prieš vedybas ir, mes tikimės, ji yra tęsiama vedybiniame gyvenime. M e i l ė i r v e d y b o s nėra tas pat ir vien tik mūsų tema vers jas svarstyti kartu. Esmėje būtų galima kalbėti apie meilę, visai nekreipiant dėmesio į vedybas ir šeimą. Faktinai ir mes, norėdami atsiekti geresni supratimą savo temos, pirmiausia kalbėsime apie meilę ir tik paskui mėginsime surišti ją vedybiniais raiščiais. Norėdami geriau išryškinti meilės sąvoką, mes mėginsime ją palyginti su kitomis sąvokomis, su kuriomis ji yra daugumoje sumaišoma. Dėl to pirmiausia mes svarstysime m e i l ę i r l y t į , m e i l ę i r r o m a n t i k ą , e r o t i n ę m e i l ę i r p a s k u i e t i n ę m e i l ę , kuri ves mus i diskusijas apie v e d y b i n ę m e i l ę .
MEILĖ IR LYTIS
Bene vienas iš pirmutinių meilės aprašymų yra jos sutapatinimas su lytimi. Be abejo, tai yra klaida. Pagal visus psichologinius stebėjimus meilė ir lytis yra du skirtingi dalykai. Tiesa, jos dažnai veikia kartu, jos dažnai viena kitą sustiprina, bet jos taip pat gali būti dvi priešingybės net tame pačiame asmenyje. Lytis yra pogeidis, kuris yra tvirtas kiekviename asmenyje, bet jo pasireiškimas yra gana skirtingas. E. Sprangeris savo knygoje “Die Psychologie des Jugendalters” nurodo, kad šis skirtumas tarp meilės ir lyties yra gana stipriai pabrėžtas jaunatvės pradžioje (paauglio amžiuje). Tuo metu paauglys gali turėti gana stiprų lytini potraukį, jis gali turėti sunkumų savikontrolėj, bet jis nemėgins surišti savo lytinio potraukio su beprasidedančia meile mergaitei. Meilė ir lytis paaugliui yra priešginybė. Pagal Sprangerį, ši priešginybė yra tokia stipri, kad paauglys net jaučia kaltės jausmą, jei jis pradeda išvystyti lytinius pogeidžius mergaitei, kurią jis myli. Žinoma, šita priešginybė yra paprastai nugalima brendimo metu, kada meilė ir lytis pagaliau yra suvienijami suaugusiame individe. Tuose atvejuose, kur toks suvienijimas nepasiekiamas arba kur individas pradeda lytinius santykius per anksti, gali atsitikti, kad integracija tarp meilės ir lyties niekad nebus išvystyta ir kad toks individas nepajėgs nei išvystyti nei pažinti meilės jausmo. Pagal Sprangerį ir kitus autorius, žinojimas lytinio aparato fiziologinių funkcijų nepadeda geresniam supratimui tarpžmogiškos meilės. Dėl to įvairūs paaiškinimai surišti su fiziologine - lytine sistema yra nesėkmingi: jie daugumoje svarsto lytį kaip ką nors nepriklausomo nuo asmenybės ir nesugeba parodyti jos ryšį su meile.
Lytinio pogeidžio tikslas yra atsiekti pasitenkinimą, kurį pasiekus randamas įtampos sumažinimas ir daugumoje net seksualinio pogeidžio laikinas panaikinimas. Lytinis aktas yra laikinas ir praeinantis. “Lytis ieško pasitenkinimo; meilė ieško paguodos (comfort). Meilė nėra įgimtas dalykas; ji yra įgyjama tik vėliau žmogaus gyvenime” (Th. Reik, On Love and Lust, 1957). Meilė yra nuolatinė patirtis. Seksualiniai pogeidžiai yra konkretūs ir surišti su tam tikromis kūno dalimis; meilė neturi jokių kūno dalių: ji įjungia visą asmenybę. Šis skirtumas tarp meilės ir lyties paaiškės daugiau, kai mes pasvarstysime įvairias meilės “rūšis”.
MEILĖS “RŪŠYS”
Romantika
Tur būt, savo prasme panaši lyčiai, bet tik ant priešingos pusės, yra romantiška meilė, kuri taip pat yra vadinama infatuacija, įsimylėjimas ir pan. Ši patirtis apima taip pat taip vadinamą “meilę iš pirmo žvilgsnio”, kurioje žmogus, pagal Hollywoodo paprotį, veikla grynai pagal savo jausmus, be jokios protinės kontrolės. Daugelis jaunuolių tai laiko “tikrąja meile”. Dažnai jie net galvoja, kad meilė ir galvojimas yra du priešingi
Romantinė meilė:
Kodėl ji yra panaši optinei iliuzijai?
Erotinė meilė:
Ar ji gali būti dedama po vedybų priegloba?
Etinė meilė:
Ar priklausanti tik Dievui, ar galima ir žmonėms?
dalykai, nes romantiška meilė nesuprantanti logikos ir bet kokios analizės. Būk tai, šis atsisakymas proto sustiprina tokią “meilę”, nes tikrumoje net paviršutiniška analizė grąžina realybės pajautimą ir tuo būdu panaikina jausmą. Šitoks patyrimas yra lygus emocinei audrai: ji pasirodo su dideliu stiprumu ir pranyksta greit. Žinoma, kiekvienas, kuris mėgintų daryti didelius sprendimus tokio jausmo įtakoje, darytų klaidą, kurią vėliau tektų apgailėti. Šitai yra viena iš priežasčių, dėl ko taip vadinamos “meilės vedybos” nueina niekais. (Plg. Lee Steiner, “Romantic love — The Twentieth Century Illusion”, 1964). Romantinė meilė yra panaši optinei iliuzijai, kuri gali būti demonstruota sekančiu eksperimentu. Jeigu paimsime sudžiuvusią medžio šaką ir ją pamerksime druskos prisigėrusiame vandenyje, išėmę ją iš druskos, po kiek laiko pamatysime nelauktą pasikeitimą. Ta šaka bus apdengta druskos sluoksniu, kuris saulės šviesoje blizgės kaip brilijantai. Ir tuo būdu niekam neverta šaka atrodys neapsakomai įspūdingai. Bet tikrumoje tai bus iliuzija, nes mes žinosime, kad šakoje jokių pasikeitimu neįvyko, ir tai, ką mes matome, yra tik paviršius, kuris pasikeitė. Panašus pergyvenimas įvyksta romantikoje: žmogus šio jausmo įtakoje teistengia matyti tik paviršių kito asmens ir tuo būdu prasilenkia su jo ar jos esme. Gyvenimui žengiant priekin, paviršius, apdengtas iliuzijomis, keičiasi, ir nesikeičia sprendimai patenka į sunkumus. Amerika, kaip, tur būt, ir Lietuva, yra romantikos kraštas, ir dėl to čia romantiški sprendimai, kurie ir mums atrodo priimtini, yra mums patrauklūs ir, gal būt, kenksmingi.
Erotinė meilė
Be romantinės meilės yra ir kita meilė, taip vadinama e r o t i n ė meilė, kurią pirmiausia aprašė Platonas savo Simpoziume. Pagal Platono pasaką, Eros yra buvęs Porros (išminties sūnaus) ir Penia (elgetos) sūnus, tarpininkas tarp dievų ir žmonių ir taip pat akstinas visokiam kūrybingumui, ypač meilei. Erotinė meilė pagal Platoną sujungia du pradus: lytinį ir dievišką. Erotinė meilė įjungia norą dauginimosi, bet ji tuo pat metu paveikia ir kito asmens įvertinimą. Ji paveikia dalinimąsi egzistencijos ant abiejų plotmių: fizinės ir dvasinės. Žinoma, dalinimasis čia reiškia ir davimą, ir gavimą. Dėl to erotinė meilė turi savyje tokius jausmus kaip savanaudiškumą ir egoizmą. Šios rūšies meilę galima būtų skaityti suaugusiųjų meile, ir ji galėtų būti dedama po vedybų antspauda ir priegloba.
Etinė meilė
Kai žmogus bręsta ir jo erotiniai interesai mažėja, dalinai dėl to, kad Eroso liepsnas sumažina amžius, erotinėje meilėje kūninis elementas sumažėja, o dvasinis elementas sustiprėja. Su amžiumi individas keičiasi, o taip pat ir jo nusistatymas. Pamažu jis ar ji sutinka dalintis net ir tada, kada tai, kas gaunama, yra daug mažiau už tai, kas duodama. Šios rūšies meilė yra daug mažiau savanaudiška, ir ją būtų galima pavadinti etine meile, kuri turi tam tikrų karitatyvinių atspalvių. Šios rūšies meilę galime matyti tėvų meilėje vaikams; taip pat ši yra meilė, kuria Dievas myli žmones, nes mes galime būti tikri, kad jis iš jos neturi jokios asmeniškos naudos.
Tęsinys sekančiam numery