Komunistinė revoliucijos saulė Vakarų pasaulyje jau ima leistis. Buvę Markso pasekėjai Vakarų Europoje jau atsisako tiek ekonominių, tiek pasaulėžiūrinių jo idėjų. Dingsta taip pat priešiškumas religijai! : marksistų teoretikų ji pavadinta kilnia, žmogiška ir pazityvia, o krikščionybė— kilniausia žmogaus išraiška (žr. šio “L. L.” nr. 255 psl.). Braška komunizmo siekiai ir Sovietų Sąjungoje: ekonominių principų tiesiog atsisakoma, o pasaulėžiūriniai dar šiaip taip laikosi išpūsta propaganda. Kaip Pasternako atvejis rodo, net pro kolektyvinius varžtus prasiveržia nesunaikinamai gili ir religinga žmogaus individualybė. Skaudu, kad viso to akivaizdoje braškančios komunistinės sistemos palaikytojai Sovietų Sąjungoje, o taip pat okupuotoje Lietuvoje, dar bando naikinti nemirtingus žmogaus religinius polinkius, juos ciniškai tevadindami atgyvenusiomis buržuazinės santvarkos liekanomis. Iš žmogaus raudami apsisprendimo teisę, jie žlugdo patį žmogų. O žlugdydami žmogų, jie negali sukurti geresnės santvarkos. Jų žadamo žemiško rojaus svajonės subyra į jų pačių sukurtas kontradikcijas — jų visa eilė matėsi ir šioje apžvalgoje apie religijos priespaudą Lietuvoje: liaudžiai pasišventusių kunigų apšmeižimas “liaudies vardu”, “mokslinis” religijos rovimas, pasiremiant prasigalvotais kunigų apkaltinimais žmonių žudynėmis, priverstinis ateistinis vaikų auklėjimas prieš tėvų valią, Bažnyčią, dvasiškiją ir tikinčiuosius piliečius įžeidžiantys veiksmai, kurie paties Tarybinės Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto 1954 m. nutarimu “prieštarauja TSRS Konstitucijai” (žr. šio “L. L.’ nr. 269 psl.). Gi kovodami prieš giliai tikinčiuosius, jų vadinamus “fanatikais” ir “davatkomis”, komunistai patys išugdo tikrų ateistinių fanatikų ir davatkų kadrus. O pačiai komunistų santvarkos sistemai sužlugdžius kadais komunistų pasauliui viešpatavusius autoritetus, kaip Staliną ir Chruščiovą, kaip dar galima kitiems kaipo neklaidingus pastatyti paprastų komunistuojančių mokytojų autoritetus (žr. šio “L. L.” nr. 279 psl.)? Atitaisyti tas klaidas galima tik sustabdant prievartą ir leidžiant asmenims laisvai pagal savo įsitikinimus gyventi, o tautoms savarankiškai valdytis. Tik toks kelias veda į asmenų, tautų ir visos žmonijos geresnį rytojų.
