Kokie to stipraus ir ilgalaikio ateistinio spaudimo rezultatai okupuotoje Lietuvoje?
Dar I960 m. Maskvos laikraštis "Ogoniok" 39 nr. pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai tebėra religingi ir lanko bažnyčias šventomis dienomis. Panašiai buvo pranešta ir per Vilniaus radiją 1961 m. gegužės 29 d.
Humoristiškai tai patvir-t'na ir "Epitatas antireliginių paskaitų lektoriui": "Kovojau prieš melą, kovojau prieš rojų ir leidau anūkams pakrykštauti. Man plyšo širdis, kai aš sužinojau, kad mano anūkai... pakrikštyti" ("Šluota", 1963, 15 nr.).
Visa tai rodo, kad tikinčiųjų yra dar daug, tik jų dauguma slepiasi, kad nebūtų nuolat šnipinėjami, sekiojami, spaudžiami ar net kad nenustotų savo darbo. Pas vienus tikėjimas yra asmeninis ir gilus, pas kitus daugiau tradicinis.
Pailiustruosime vienu pavyzdžiu, aprašytu komunisto mokytojo, aplankiusio savo buvusio mokinio šeimą:
Virš stalo, nuo sienos iš paveikslo į mane žvelgė rūsčiai maldaujančios nukryžiuotojo Kristaus akys. Mane paveikė ne kontrastas tarp televizoriaus ir Kristaus paveikslo. Kaip šalto vėjo gūsis vidurvasary mano šviesią nuotaiką užtemdė Kristaus žvilgsnis, tarytum priekaištaujantis šio kambario gyventojams už džiaugsmą, už šypseną, už laimę.
Nejučiom atsigrįžau į Sigitą ir Dalią, jų veiduose tikėdamasis išskaityti tą patį, ką jaučiau aš. Tačiau jie liko tokie pat ramūs. Jie nepastebėjo nei mano staiga pasikeitusios nuotaikos, nei to pasikeitimo priežasties. Jie arba nesuvokė to, kas tiesiog nutvilkino mane, arba buvo pripratę matyti, kaip praeitis smerkiančiai žiūri į jų dabartį, ir, tikriausiai, pačių gražiausių vilčių kupiną ateitį.
Sigitas, pasirodo, niekada, net ir mokykloje, priešingai mano įsitikinimui, nelaikė savęs nei ateistu, nei giliai religingu. Toks jis esąs ir dabar. Dalia taip pat. Jie “šiaip sau, dėl tėvų ir žmonių akių” tuokęsi bažnyčioje, nueina į ją per didžiąsias šventes. Na, o “šventasis” paveikslas — Dalios motinos dovana, lyg ir šeimyninė, dar iš prosenelės paveldėta relikvija. Tai ir viskas, ką jie gana abejingai atsakė į mano atsargius klausimus, jeigu neskaitysiu prabėgomis mestos frazės: “Ne mes vieni tokie...”
Daugelis žmonių, kurie atlikinėja religines apeigas, nenorėdami asmeniškai nukentėti, teisinasi, kad tai daro "dėl žmonių akių". Toks pasiteisinimas taip pat rodo tikėjimo vyraujančią nuotaiką Lietuvos gyventojuose.
Vertindami žemiau atspausdintus Šiaulių pradinės mokyklos mokinių šeimų tyrimo davinius, nepamirškime, kad ir juos veikė mėginimai slėptis ir pasiteisinti.
Ištirta 312 mokinių šeimų, t. y. pagrindinė dauguma. 96 mokinių šeimose religingų žmonių nėra ir religinė įtaka vaikams nedaroma... Sekančią grupę sudaro 74 šeimos, kurių tėvai iš esmės atsikratę religiniais prietarais, iš jų pusės vaikams jokia religinė įtaka nedaroma. Tačiau šiose šeimose dar kultivuojamos bažnytinės tradicijos, motyvuojant tuo, kad nenorima išsiskirti iš kaimynų. Daugelyje šios grupės šeimų gyvena religingos senelės, kurios stengiasi anūkus auklėti religine dvasia. Trečia grupė negausi, joje tik šešios šeimos... Vienam iš tėvų atsikračius religiniais prietarais, kitas (dažniau motina) dar lieka religingas, ir šeimoje vyksta idėjinė kova. Suprantama, kad tokiose šeimose nėra sutarimo ir vaikų auklėjimo klausimais... Ketvirtai grupei galima priskirti 89 šeimas, kurių tėvai religijos atžvilgiu yra svyruojantys arba indiferentai. Šie tėvai neturi tvirto nusistatymo vaikų auklėjimo klausimais. Jie nesunkiai sutinka su mokyklos reikalavimais neskiepyti vaikams religinės ideologijos... Bažnytinės tradicijos kultivuojamos visose šios grupės šeimose. Daugelyje šios grupės šeimų religine dvasia vaikus auklėja senelės.
Penktą grupę sudaro 47 šeimos, kurių tėvai yra stipriai tikintys. Šiose šeimose vaikams daroma aktyvi religinė įtaka, tėvai priešingi ateistiniam auklėjimui mokykloje. Daugelyje šeimų tėvams aktyviai talkininkauja senelės. Prieš vaikus čia susidaro stiprus religinės ideologijos frontas, kuriam pralaužti mokykla turi parodyti daug pastangų. (“Tarybinė mokykla”, 1965 m. vasaris).
Aukščiau talpinti daviniai nebūtinai yra charakteringi visai Lietuvai, bet jie gali būti bent vienos vietovės pavyzdžiu, vaizduojančiu žymią grupę lietuvių šeimų moraliniai besipriešienančią,o dar gausesnę grupę bent savo pasyvumu ir bažnytinių tradicijų užlaikymu nepritariančią komunistų suateistinimo siekiams. Tad daug Lietuvos gyventojų tikėjimą sąmoningai išlaiko ir jį, net nepalankiausioms sąlygoms esant, stengiasi perduoti jaunajai kartai. Tik daugelis priverčiami tikėjimo viešai neišpažinti, kad nebūtų atleisti iš darbo, kad būtų leista jiems baigti mokslus ar kad kitaip nenukentėtų. Tad tikėjimas dažnai lieka paslėptas, kartais net po priverstinio ateizmo išpažinimu.