Sovietų valdžia leidžia ir remia tik komunistines jaunimo organizacijas: spaliukus, pionierius ir komjaunuolius. Vaikai į jas traukiami įvairiom priemonėm; kartais viliojami ar net priverstinai įrašomi ("Į pionierius aš įstojau net to nežinodamas. Pasižadėjimą parašė pati mokytoja, ir, nepasakiusi, kas tai, liepė pasirašyti''— žr. ''Tarybinis mokytojas", 1964 m. liepos 23 d.). Tėvams yra labai sunku pasakyti "ne", kad jų vaikai toms organizacijoms nepriklausytų, nes dėl to jie patys ir jų vaikai nukenčia (žr. šio "L. L." nr. 267 psl.). Šalia mokyklas, šios organizacijos yra pagrindinė ateistinio auklėjimo priemonė, ypač per kolektyvinį spaudimą. Tačiau ne visur pionierių vienetai yra antireliginiai aktyvūs. Prieš tokius yra pavartojamas dar platesnis kolektyvinis spaudimas, skelbiant "prasižengusiųjų" pavardes viešai spaudoje ir pravedant diskusijas, kad atskiri pionieriai ar ištisa grupė ''susiprastų". Apačioj talpiname tokias diskusijas iš "Lietuvos pionieriaus".
Iš pradžių klasėje buvo tylu. Dešimtys porų akučių savo žvilgsniais smaigstė mane. “Kokie vėjai jus čia atpūtė?” — tartum klausė jos.
Ir aš pradėjau kalbėti. Papasakojau, kad redakciją pasiekė nemaloni žinia: daugelis Kabelių aštuonmetės mokyklos septintos klasės pionierių lanko bažnyčią.
— Ar tai tiesa, pionieriai? Štai ką aš noriu sužinoti, — pasakiau.
Atsistojo pionierių būrio tarybos pirmininkė Jonutė Makarevičiūtė.
— Mūsų būrys kovoja už tai, kad pionieriai nelankytų bažnyčios. Sekmadieniais mišių metu mes mokykloje organizuojame įvairias priemones...
Staiga Jonutė nutilo. Gal jos žodžių sriautą sustabdė kitų pionierių žvilgsniai? O gal ji pati pagalvojo: “Ką aš čia tauškiu? Juk išsisukinėju”.
Ji nuleido "galvą. Jos akyse pasirodė ašaros. Ir Jonutė jau nuoširdžiai prisipažino:
— Daugelis mūsų būrio pionierių sekmadieniais eina į bažnyčią. Ir aš einu.
— O kodėl? — paklausiau.
— Nejaugi tu, Jonute, tiki į dievą?
— Ką jūs, ką jūs! — atsistojo draugovės tarybos pirmininkė Onutė Grigaitė. — Tikėt tai mes netikime, bet bažnyčią lankome.
— Ir poterius ten kalbate, ir klūpote, ir žengnojatės?
— Aha...
— Bet kodėl visa tai darote, jeigu netikite?
— Aš jums atvirai viską papasakosiu, — pažvelgė man į akis Onutė. — Štai aš irgi dažnai nueinu į bažnyčią. Vyresnis brolis, aštuntokas Romas, neina, o aš einu. Mama varo. Romui nieko nesako, o man, kai tik sekmadienis, tai ir šaukia: “Renkis, į bažnyčią laikas”.
— Ar tu bandei priešintis? Ar bandei paaiškinti mamai, kad bažnyčia ir pionieriškas kaklaraištis — du nesuderinami dalykai?
— Bandžiau.
— Ir vis vien varo?
— Varo.
— Prievarta?
Onutė žiūri į žemę:
— Liepia, tai ir einu.
Kažkas Iš klasės tarė?
— O jeigu mama tau lieptų vogti? Ar vogtumei?
Klasė suprunkštė. Bet greitai nurimo: pokalbis rimtas, ir juokams čia ne vieta.
— Tau, Onute, ir kitiems septintos klasės pionieriams greitai sueis po keturiolika metų, — pasakiau, norėdamas grąžinti pokalbį į ankstyvesnę vagą. —- Ar tu stosi į komjaunimą?
— Būtinai! — Onutės akys sublizgėjo.
— O kaip bus tada? Ar ir tada šešias dienas per savaitę būsi vienokia — gera mokinė, aktyvi visuomenininke, šokėja, dainininkė, o septintą dieną, sekmadienį, — bėgsi į bažnyčią bučiuosi geležinį kryžių...
Nusviro Onutės galva. Tiesaus atsakymo i šį klausimą taip ir nesulaukiau. Nei iš jos, nei iš Jonutės. nei iš kitų septintokų.
Ir štai sėdžiu prie rašomojo stalo, galvoju.
Kodėl jūs, Kabelių aštuonmetės mokyklos septintokai, nesuprantate, kad jūsų kelias turi būti tiesus? Kodėl jūs veidmainiaujate? Sekmadieni, eidami į bažnyčią, jūs nesirišate raudonuosius kaklaraiščius. O juk tai reiškia, kad jūs atsisakėte tų idealų, kuriems prisiekėte, duodami iškilmingą jaunojo pionieriaus pasižadėjimą. Jūsų būrys vadinasi Pavilko Morozovo vardu. Bet tarp jūsų nėra nė vieno tokio ryžtingo, kaip Pavlikas, kuris mamai ar tėvui pasakytų:
— Aš — pionierius! Aš negaliu trypti savo raudonojo kaklaraiščio!
Susimąstykite, vaikai!
* * *
Redakcija kviečia visus savo skaitytojus pratęsti pokalbį, pradėtą straipsnyje “Susimąstykite, vaikai!” Tikriausia ir kituose būriuose, kitose draugovėse taip pat yra vienas kitas pionierius, kurį mama, bobutė ar tėvelis dar veričia lankyti bažnyčią, moko poterių, nori įtikinti, kad yra dievas. Štai ir papasakokite kabeliečiams, kaip jūs su tokiais reiškiniais kovojate, ką darote, kad visi vaikai augtų tikrais ateistais.
Iš "Lietuvos pionieriaus" 1964 m. vasario 12 d.
Nežinia, kiek teisingi yra laikrašty minimų pionierių prisipažinimai, jog jie patys netiki, o į bažnyčią eina tik tėvų varomi. Komunistai be perstojimo varo propagandą, visą kaltę versdami ant tėvų, o vaikai tokiu pat būdu įpratę teisintis,tačiau visu tuo netiki nė toks komunistų pedagogikos autoritetas kaip B. Bitinas (žr. sek. puslapio iliustraciją ir citatą).
Laikrašty pradėtos diskusijos vystėsi sekančiai:
Taip, aš perskaičiau straipsnelį “Susimąstykite, vaikai!” ir prisiminiau Labūnavos aštuonmetę mokyklą... Prieš ke-lėtą metų ir Labūnavoje niekam nebuvo paslaptis, kad kai kurie moksleiviai lanko bažnyčią. O Kęstutis Kardauskas visai nesislėpdavo. Beveik kiekvieną sekmadienį jis kartu su mama (o dažnai ir vienas) eidavo į bažnyčią... Jeigu religinės šventės pasitaikydavo šiokią dieną, Kęstutis net į mokyklą neateidavo. Draugai žiūrėjo į jį ir stebėjosi. Bandė gėdinti, juokdavosi. Gėdinamas jis nuleisdavo akis, prikąsdavo lūpą, bet tylėdavo. Tik kartą Kęstutis prasitarė:
— Mama prigrasė, kad...
— O tu pats? — nesuprato draugai.
— Ką aš... — vapėjo jis, vos sulaikydamas ašaras.
Ir tuo labiau buvo gaila, kad Kęstutis geras, stropus valkas.
Pionierių organizacija būtų galėjusi didžiuotis dar vienu jaunuoju leniniečiu, bet draugai negalėjo jo priimti.
Tačiau visa tai buvo prieš kelerius metus. Tada pasitaikydavo, kad į bažnyčią eidavo net pionieriai. Draugų prispirti, jie irgi aiškindavosi, jog netiki, tik bijo tėvų. Bet ar čia būdavo kalti vien tėvai? Ar vien barimo vaikai išsigąsdavo? Draugovės taryba pati paprašė, kad jiems leistų įsteigti ateistų būrelį. Iš pradžių į būrelį įstojo aktyviausi, labiausiai apsiskaitę pionieriai. Paskui jie ėmė judinti ir abejojančius.
— Ar tu skaitei tokią knygą? — priėjo kartą pionieriai ir prie Kęstučio. Kęstutis perskaitė pasiūlytas knygas. Po kiek laiko draugai vėl užkalbino jį: — Ateik į būrelio užsiėmimus, ten išgirsi, ko iki šiol nežinojai.
O abejojantiems pionieriams būrelio nariai tiesiog pasakydavo:
— Būk malonus, lankyk būrelį. Tau reikia.
Būrelyje buvo ko pasimokyti. Čia užsiėmimai — tai ne sausas straipsnių skaitymas, ne vadovės pasakojimai. Pionieriai patys pasirenka temas, patys pasiruošia (žinoma, ne be vadovės pagalbos), po to veda gyvus, atvirus pokalbius, ginčijasi su abejojančiais. Mokslo žinios ne taip sunkiai laužo prietarus.
Greitai į būrelio užsiėmimus vaikų nereikėjo nė kviesti. Pasiklausyti disputų, pasiginčyti ateidavo vos ne visa mokykla.
Dabar retenybė, jei kuris nors vaikas nueina į bažnyčią. Tačiau gal dėl to buvo dvigubai skaudžiau, kai kalėdų rytą vaikai pamatė iš bažnyčios išeinančią pionierę Danutę Plaučiūnaitę. Ir skaudu, ir pikta, ir gėda.
— Išdavikė! Silpnavalė! — pasitiko Danutę draugų balsai.
Danutė bailiomis akmis apžvelgė draugus.
— Aš tik kartą... — bandė pasiaiškinti ji. — Mama...
Bet draugams tai nebuvo pasiaiškinimas. Draugai jos paklausė griežtai, principingai:
— Jei tu netiki, tai ko ėjai? Juk vis tiek kitą kartą turėsi atsisakyti. Tai kodėl ne šiandien? Kodėl ne iš karto?
Taip, pionieriai teisūs. Danutė nepagalvojo, kiek ji pakenkė pionieriams šiuo “vienu kartu”. Gal kiti vaikai dabar mažiau tikės pionierių tvirtumu, principingumu? Jie dabar galės sakyti, kad pionieriai šneka viena, o daro kita. Gal būt, net mažiau tikės ateistų darbu. Argi tai ne skaudu? Teisūs buvo draugai, kad smerkė Danutę. Teisūs, kad reikalavo, jog ji pasirinktų galutinai — su pionieriais ar su prietarais.
"Iš Lietuvos pionieriaus", 1964 m. vasario 22 d.
Diskusijos buvo užbaigtos keliais vaikų pasisakymais ir pionierių pamokymu:
"Išvysiu iš namų ui tai, kad neklausai ir nenori eiti išpažinties”.
"Mane išbarė ir pažadėjo iškaršti kailį už pasakymą, kad netikiu į dievą ir į bažnyčią eiti nenoriu”.
"Į bažnyčią nueinu dėl tėvelio ir mamytės, kad jie nesibartų. Aš žinau, kad religija temdo žmogui akis. Bet ką daryti, jeigu tėveliai liepia tikėti dievu?”
Tai kelios ištraukos iš “Lietuvos pionieriaus” redakcijai atsiųstu laiškų, kuriuos parašė mokiniai, atsiliepdami į straipsni “Susimąstykite, vaikai!” Šių laiškučių autoriai, kurie sakosi esą nereligingi, bet juos tėveliai verčia eiti į bažnyčią, prašo neskelbti jų pavardžių ir duoti patarimą, kaip elgtis.
Brangūs vaikai! Atsakymas jau buvo duotas laikraštyje. Ir jis gali būti tik vienas. Reikia elgtis sąžiningai. O elgtis sąžiningai — tai reiškia nemeluoti, neveidmainiauti, veikti ryžtingai ir drąsiai, įtempus visas valios jėgas, kovoti už savo teisingas ateistines pažiūras.
Tai nelengva. Kartas net labai sunku. Tačiau tai vienintelis teisingas kelias.
O kaip nustatyti, kas gera ir kas bloga? Kartais tai padaryti būna iš tikrųjų nelengva. Jeigu jums, vaikai, pasitaiko toks klausimas, visada prisiminkit mokyklą, mokytojus. Jeigu mokykla sako, kad mokinio poelgis geras, tai galite būti tikri, kad taip ir yra. O štai jeigu mokykla mokinio poelgį smerkia, toks poelgis blogas.
Iš "Lietuvoš pionieriaus", 1964 m. balandžio 8 d.
277- 279 psl. diskusijos rodo, kaip kolektyviniu spaudimu mokinių tarpe siekiama 1) likviduoti bet kokią religinę praktiką ir 2) išgauti viešą — nors ne visada nuoširdų netikėjimo išpažinimą. Kolektyvinis spaudimas dažniausiai vyksta religijos ir ją išpažįstančiųjų pašiepimu ir niekinimu — dažnai tai būna efektinga, bent išoriniai. Tačiau neretai patys komunistai nustemba, kai net perėjusieji visą ateistinio auklėjimo sistemą, jau suaugę, atpažįstami kaip tikintieji. Tai rodo, kad jau mokykloj nemaža mokinių dėl ramybės renkasi ir pionieriaus kaklaraištį ir... tikėjimą.
Įprastinės komunistų propagandos iliustracijos prieš tėvų religinę įtaką vaikams: vaikai vaizduojami vyresniųjų prievartaujami atlikti religines apeigas (viršutinė paimta iš "Jaunimo Gretų", 1964 m. 10 nr., o apatinė— iš "Lietuvos pionieriaus", 1964, 16 nr.). Tačiau visu tuo netiki nė toks komunistų pedagogikos autoritetas, kaip B. Bitinas (žr. "Tarybinį mokytoją", 1964 m. liepos 23 d.):
“Neteisinga būtų sakyti, kad vaikai atlikinėja religines apeigas vien tėvų ar kitų vyresniųjų šeimos narių verčiami”.