"Jei mes sugebėsime", rašė TSKP CK sekretorius L. lljičiovas, "išauklėti visą augančią kartą mokslinės pasaulėžiūros dvasia, tai netolimoje ateityje religinė ideologija mūsų šalyje būtų nugalėta" (ateistinę pasaulėžiūrą čia jis maišo su moksline; apie tai plačiau žr. šio "L. L." nr. 276 psl.) O auganti karta lanko mokyklas. Todėl komunistų didžiausios pastangos yra nukreiptos į mokinių ateistinį auklėjimą. "Perauklėjimas" — t. y. iš tėvų gautų religinių žinių iškreipimas — prasideda jau pradinėse klasėse (žr. šio "L. L." nr. 268 psl.) ir net vaikų darželiuose. Vėliau kiekvienoj dėstomoj mokslo šakoj mokytojai privalo sistematingai pristatyti ateistinio materializmo pasaulėžiūrą. Apačioj talpiname Naujosios Akmenės mokytojų pasisakymus, kaip jie savo pamokas naudoja ateistinės propagandos tikslams (cit. iš "Tarybinio mokytojo", 1962 m. gruodžio 23 d.).
Biologijos mokytoja:
Mokomąją medžiagą stengiuosi perteikti taip, kad mokiniai ne tik pažintų gamtą, bet ir mokėtų ją tirti, pajungti žmogui. Per biologijos pamokas mokiniai turi suprasti, kas yra realu ir kas išgalvota, ir Čia svarbiausią vaidmenį turi suvaidinti bandymas. Tegul patys mokiniai įsitikina pasaulio materialumu.
Ir mokytoja plačiai papasakojo, kaip ji siekia šių tikslų... Štai kokį poveikį mokiniams padarė temos “Bakterijos” nagrinėjimas. Paprasčiausia būtų parodyti bakterijas pro mikroskopą ir paaiškinti jų naudą bei žalą. Tačiau mokytoja įpareigoja mokinius patiems išauginti bakterijų lazdeles, vėliau jas apžiūri pro mikroskopą ir aptaria. Besikalbant paaiškėjo, jog kai kurie mokiniai ligą suprato kaip dievo bausme. Į klausimą, dėl kurių priežasčių žmonės suserga, dauguma mokinių davė teisingus atsakymus, bet mokinys J. pasakė: “O man atrodo, kad žmogus suserga tuomet, kai eidamas miegoti nepersižegnoja. Mano senelė sakė, jog aš irgi susirgsiu, jeigu eidamas į mokyklą nepersižegnosiu”. Mokinė Ž. pasakė, kad ją motina mokiusi būti geru vaiku, nes kitaip dievas atsiųs kokią nors nelaimę ar ligą.
Kai buvo išeita ši tema, kai mokiniai įsitikino, jog ligas sukelia bakterijos, net minėtų mokinių sąmonėje įvyko lūžis. Mokinys J., atsakinėdamas pamoką, pareiškė, kad daugiau nebučiuosiąs kryžius, ant kurių paprastai būna susikaupusių bakterijų, o mokinė Ž. drąsiai tvirtino, jog reikia ne gąsdinti, bet mokyti žmones, kaip kovoti su ligomis.
Čia mes su mokine Ž. sutinkame, kad religijos nereikia grįsti baime: nepakankamas religijos žinojimas ir jos primityvus supratimas komunistų lengvai išnaudojami.
Fizikos mokytoja:
— Pradėdama dėstyti šeštoje klasėje fiziką, papasakojau, kad šis mokslas, kaip ir visi kiti mokslai, dar ir dar kartą įrodo pasaulio materialumą... Mokiniai žvilgterėjo į fizikos pasaulį ir užsidegė noru jį išstudijuoti. Jie sužinojo apie šiandienius pasiekimus kosmonautikoje, branduolinėje fizikoje, apie tai, kas seniau buvo “paslaptinga”, dabar tapo aišku, kad aplink Žemę apskridę tarybiniai kosmonautai nerado ten dievo, kad dabar šturmuojamos kitos planetos.
Istorijos mokytoja:
— Visose klasėse stengiuosi kiek galima aiškiau ir suprantamiau išaiškinti istorinių įvykių priežastingumą, klasių kovą, vykusią nuo seniausių laikų iki šio meto, darbo ir liaudies vaidmenį žmonijos vystymosi istorijoje, na, ir reakcingą religijos vaidmenį įvairiuose istorijos etapuose, jos kovą prieš liaudies išsivaduojamąjį judėjimą, prieš pažangų mokslą, meną.
Klasės auklėtoja:
Viena geriausių klasių vadovų mokykloje laikoma J. Čepaitė. Ir pelnytai. Prieš porą metų pradėjusi vadovauti dabartinei septintaijai klasei, mokytoja pasiekė gražių laimėjimų.
— Išvykų, pokalbių metu stengiaus pažinti kiekvieną savo mokinį, — pasakoja drg. J. Čepaitė. — Bendraudama su jais, pastebėjau, kad daugelio mokinių nevaržo religinės dogmos, seni įsitikinimai, atgyvenę papročiai. Tačiau kai kurie gyveno lyg ir migloje. Tokių buvo koks trečdalis. Reikėjo ir juos atkariauti gyvenimui.
Matyti, kad kai kurie mokytojai uoliai atlieka savo vaidmenį ateistinėj propagandoj. Tačiau yra daug tokių, kurie tai daro ne iš įsitikinimo, bet iš baimės prarasti darbą. Apie juos taip pat liudija sovietinė spauda.
Mokinių piešiniai: ne tik dėstomieji mokslai, bet ir piešimas turi tarnauti komunizmui, nes piešimo pamokose mokiniams užduodamos antireliginės temos. “Mokykla nugalėjo” rodo senelės ar motinos bažnyčion vedamo vaiko pabėgima į mokyklą (sekmadieniais pamaldų metu mokyklose dažnai ruošiami visokie užsiėmimai ir pramogos). “Vieno kelio istorija” vaizduoja, kaip nyksta kelias, vedantis į bažnyčią. “Grobikų palaiminimas” — komunistų pamėgta tema, rišanti religiją su buržuazine ar antikomunistine politika (šiuo atveju — su naciais).
Mokytojas L. T. astronomijos pamokoje nagrinėja su vienuoliktokais visuotinės traukos dėsnį. Tai vienas svarbiausių gamtos mokslo dėsnių. Tačiau pamokoje apsiribojama tik tuo, jog mokiniai sužino, kad visi visatos kūnai (kaip ir visos materijos dalelės) traukia vienas kitą jėga, kuri yra proporcinga jų masių sandaugai ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui. Nepadaroma jokių materialistinių išvadų apie objektyvaus pasaulio daiktų tarpusavio ryši ir sąlygotumą, šiuo dėsniu remiantis, netriuškinamos metafizinio pasaulio supratimo koncepcijos, netgi neišryškinamas toks svarbus mokslinės pasaulėžiūros elementas, kaip mokslinio numatymo reikšmė... Taip ir liko neįrodyta, kad tik moksliniais metodais galima pažinti gamtą, priešingai religinėms pažiūroms, deklaruojančioms žmogaus pažinimo ribotumą. (“Tarybinis mokytojas”, 1962 m. lapkričio 29 d.)
Bene blogiausia, kai mokytojas apgaudinėja pats save, kai įvairūs ateistinio darbo renginiai jam reikalingi tik kaip apsigynimo skydas nuo mokyklos vizitatorių. Antai kai kurie Mažeikių rajono Dabikinės vidurinės mokyklos klasių vadovai metai iš metų savo darbo planuose nurašinėja vienus ir tuos pačius ateistinius renginius. Tiesiog kurioziškai atrodo Eišiškių rajono Dainavos aštuonmetės mokyklos klasių vadovų ateistiniai pokalbiai. Pradinių klasių mokiniai čia nagrinėjo... “Bažnyčios ir bendrosios rinkos” problemas, o penktokai aiškinosi... “Kodėl šventintas vanduo ar šventintas kiaušinis ne taip greitai genda.” Kas tai — pedagoginės sąžinės stoka ar tiesiog elementarios nuovokos neturėjimas? (“Tarybinis mokytojas”, 1964 m. kovo 19 d.)
Komunistinis samprotis: skriejąs satelitas "gąsdina" senelį "dievą" ("Lietuvos pionierius", 1962 m. spalio 3 d.).
Komunistai dažnai pabrėžia, kad jie grindžia Dievo neigimą mokslu. Ko vertas yra toks jų pasigyrimas? Nieko. Tai tik parcdo jų nuduodamą ar tikrą nesuvokimą apie tai, kiek siekia griežtųjų mokslų patirtis. Jie dažnai tikintiesiems primeta, jog tikintieji tiki, jog Dievas užvirina vandenį, Dievas susirgdina, Dievas lietų atneša. Tada komunistai su pasitenkinimu "įrodo", kad ugnis užvirina vandenį, kad bakterijos sukelia ligą, kad lietus lyja iš debesies. Patenkinti jie užbaigia, kad "moksliniais eksperimentais" "įrodyta", jog Dievo nėra, nes ne jis, o fizinės, cheminės, biologinės priežastys sukelia atitinkamus efektus.
Visa tai yra paprastas savo ir kitų akių mulkinimas tariamu mokslinio metodo pritaikymu, kur jo negalima pritaikyti. Juk ir tikintieji pripažįsta, kad fizinės, biologinės, cheminės priežastys natūraliai sukelia tam tikrus efektus. Tačiau visiems tenka pripažinti, jog griežtųjų mokslų kompetencija, savo srityse prasidėjusi, savo srityse ir baigiasi. Toliau galima filosofuoti, daryti pasaulėžiūrines išvadas, tačiau tai jau nebe griežtieji mokslai. "Dievas yra", "Dievo nėra" — tai yra pasaulėžiūrinės išvados, ne eksperimentais įrodytas fizikos, chemijos ar biologijos dėsnis. Protingai būtybei yra būdinga nepasitenkinti atskirais griežtųjų mokslų dėsniais, bet toliau ieškoti harmoningos visatos atsiradimo, dėsningumo bei sudėtingumo galutinės priežasties. Čia yra nepalyginamai išmintingiau pripažinti tokiai visatai asmeninę Priežastį, per natūralias jėgas veikiantį Kūrėją, negu atsakyti, jog nėra priežasties, jog tokios priežasties pripažinimas yra prietarai, pasitenkinant tik tuo, kas yra apčiuopiama, matuojama, matoma. Kaip neišmintingai siaurinantis yra toks neigiąs žvilgsnis, galima pastebėti iš žemę apskridusio rusų kosmonauto pasakymo: "Dievo danguje neradau". Tai naivus savo pažinimo apribojimas vien jusline patirtimi. Iš žmogaus galima tikėtis gilesnės minties.