Kova tarp komunistų ir tėvų dėl vaikų pasaulėžiūros
VAIKAI nėra valstybinės gamybos produktai ir nuosavybė. Jie yra pašaukti į gyvenimą ne valdžios, bet tėvų. Tad tėvai, pagimdę savo vaikus, turi juos užauginti ir išauklėti. Jų pareigos neša ir atitinkamas teises. Valstybė auklėjimo srityje gali ir, reikalui esant, turi tėvams padėti, bet neturi teisės to auklėjimo visiškai perimti ar pakreipti priešinga linkme prieš tėvų valią. Tai bendri žmogiškumo principai. Tačiau Sovietų Sąjungoje jų nesilaikoma. Čia, kaip spauda iš okupuotos Lietuvos apsčiai rodo, prasižengiama elementariausiems žmogiškumo principams, tėvų visai neatsiklausus, o dažnai ir prieš aiškią jų valią, iš vaikų raunant religinę pasaulėžiūrą ir skiepijant ateizmą. Negana to, vaikai dažnai nuteikiami prieš tėvus. Jie atsiduria tarp tėvų ir mokyklos, prieštaraujančių vieni kitiems pasaulėžiūros klausimuose. Kyla konfliktas tarp tėvų ir vaikų, tarp tėvų ir mokyklos. "Mokykloje aš netikiu, bet namuose mama liepia melstis ir as tikiu?’. "Aš buvau nustojęs tikėti, bet mama barėsi, ir aš vėl pradėjau tikėti.” Pradinių klasių mokinių perauklėjimas priklauso nuo to, kieno autoritetas— mokytojo ar tėvų — labiau paveiks. (B. Bitinas, "Tarybinis mokytojas", 1964 m. liepos 23 d.) "Aš jokiu būdu nenorėjau patikėti tėvams, kad mokytoja sako netiesį. Juk ji tokia gera.”
"Tėvus aš labai gerbiau ir mylėjau, todėl mokytojų žodžiai neveikė manęs.”
Mokytoja: “Vaiko tiesi širdis klaidinama, kai šeima ir mokykla nesilaiko vieningos linijos”.
Pradžioje klasė atrodė kaip ir visos klasės. Tiek vaikai, tiek jų tėvai atrodė sąmoningi, tačiau vėliau pastebėjau, kad kai kurie vaikai labai neaktyvūs, nenori būti spaliukais. Šalinasi nuo kolektyvo.
Ypač atkreipiau dėmesį i Onutę S. Ji pasižymėjo kaip gera, stropi mokinė, atliko visas mokinės pareigas, mandagi, bet... kažkodėl užsidariusi, neatvira... Be to, ...labai drovi ir savotiškai baikšti — nemėgo atvirai kalbėti, o retkarčiais, jai susijaudinus, pasireikšdavo kažkoks vidinis nervinimasis.
Susidomėjau mergaite, įsigilinau į jos šeimos gyvenimą, namiškių savitarpio santykius.
Onutės tėvai nebejauni žmonės: motina 45 metų, tėvas dar vyresnis. Turi du vaikus: Onutę ir sūnų dar ikimokyklinio amžiaus. Ilgą laiką gyvenę Sibire, čia atsikėlę neperseniausiai. Motina dirba siuvykloje siuvėja, tėvas — augina vaikus (dėl sveikatos negali dirbti).
Pirmieji bandymai sužinoti tėvų pažiūras buvo nesėkmingi. Užsidarę, neatviri: “Į bažnyčią neiname, vaikų nevedame ir tiek”. Onutė, kaip minėjau, taip pat santūri, neišsi-duoda.
Gal būčiau juos palikusi ramybėje...
Ir štai, jau dirbdama su ta klase antrus metus, netikėtai vėl susidūriau su Onute.
Viršuj— iš “Šluotos”, 1962, 21 nr. Apačioj— iš “Jaunimo Gretos”, 1964, 9 nr.
Buvo religinės šventės — Velykos. Aš tą dieną turėjau daug darbo — važiavau iš parduotuvės namo. Prie mašinos prieina Onutės draugės Rimos mama. Pradedame kalbėti apie šį, tą. Ji man ir sako: “Nors nepatogu, bet... Vakar Rima parėjo namo pusiau nusiminusi, pusiau pasipiktinusi, ir sako: “Mama, žinai, tur būt, mokykloje mokytoja meluoja, kai sako, kad dievo nėra. Vakar “prisikėlimo” pamaldose buvo Onutė su tėveliu ir matė mokytoją bažnyčioje”.
Labai nustebau. Bažnyčioje aš tikrai nebuvau... Nustebau dėl to, kad Onutė buvo bažnyčioje ir dar su tėvu!
Aš kaip tik čia ir papasakojau visiems tėvams šį atsitikimą, akcentuodama, kad vaiko tiesi širdis klaidinama, kai šeima ir mokykla nesilaiko vieningos linijos. Vaikas darosi nepasitikįs, jam neaišku, kas meluoja: tėvai ar mokytoja. Vaikas myli tėvus, myli ir savo mokytoją, jis nenorėtų tikėti, kad kas iš jų meluoja, bet juk negali būti dvi teisybės! (Šiaulių miesto vidurinės mokyklos mokytoja; “Tarybinė mokykla”, 1965 m. vasaris).
Komunistė mokytoja, pastebėjusi mažos mergaitės uždarumą, nepasitikėjimą ir gal net palinkimą į nervingumą ir sužinojusi, kad ji buvo su tėvu bažnyčioje, nusprendžia, kad "vaikas darosi nepasitikįs" ir ''kad vaiko tiesi širdis klaidinama, kai šeima ir mokykla nesilaiko vieningos linijos". Tai tiesa, tačiau ne tėvų tai kaltė, bet komunistinės valdžios, kuri laužo tėvų teisę auklėti vaikus. Pagaliau galima rasti dar gilesnę to vaiko nepasitikėjimo priežastį. Prabėgom konstatuojamas faktas, kad tėvai "ilgą laiką gyvenę Sibire". Valdžios sistema, kuri tremia žmones Sibiran, negali tikėtis žmonių pasitikėjimo; o tėvų baimė ir nepasitikėjimas persiduoda ir į jų vaikus.
“Priversti tėvus “atsakingiau” žiūrėti į santykius su vaikais pasaulėžiūros klausimais”.
TĖVAI įvairiais būdais spaudžiami nesipriešinti, bet nusileisti mokyklose varomai propagandai vaikus nureliginti ir padaryti ateistais. Viena iš tokių priemonių yra paskaitos ir viešos diskusijos, kuriose tėvams "kalama" vaikus "palikti ramybėje", argumentuojant, kad vaikai, būdami tarybinių mokyklų mokiniai ir pionieriai, yra "apsisprendę" netikėti. Iš tiesų, dalis vaikų, spaudžiami "kolektyvo dvasios", o ypač pajuokų (tai pripažįsta komunistų pedagogikos autoritetas B. Bitinas; "T. mokyt.", 1964 Ip. 23), nustoja tikėti ar bent apsimeta netikį. Tačiau daugelyje vaikų vyrauja pasaulėžiūrinė maišatis, ypač jaunesniuosiuose (žr. šio "L. L." nr. 266 psl.). Tai ryškiai pavaizduoja vieno vaiko pasakymas: "Mokykloje aš netikiu, bet mama barėsi, ir aš vėl pradėjau tikėti".
Taigi, vaikai, ypač jaunesnieji, dar nėra savarankiški pasaulėžiūriniai apsispręsti. Juos apsprendžia kiti: tėvai arba mokytojai. Komunistų naudojamas argumentas, kad vaikai yra apsisprendę ateistai ir todėl tėvai neturi jų "versti" eiti į bažnyčią ir ten "veidmainiauti" daugumoj yra sukta priemonė palaužti tėvų atsparumą savo vaikus auklėti religingai.
Apačioje spausdiname tokių viešų diskusijų aprašymą. Į jų palankius rezultatus tenka žiūrėti rezervuotai, nes sovietų spaudoj net pačios žinios naudojamos kaip propagandinė priemonė: šiuo atveju— toliau tėvus paveikti.
Lyduvėnų vidurinė mokykla kartu su Raseinių rajono ateistų mokykla neseniai suorganizavo ateistinę diskusiją mokinių tėvams “Neverskime vaiku veidmainiauti”. Diskusijoje dalyvavo VVPI dėstytojas drg. P. Pečiūra, rajono ateistų mokyklos lektoriai.
Tokia diskusija mokykloje nebe naujiena. Šiais mokslo metais jau vyko platus pokalbis su tėvais apie biblijos prieštaravimus.
Ši kartą ateistinis pokalbis buvo konkretesnis. Jį pradėjo mokyklos direktorius drg. P. Baužys, kreipdamasis į tėvus ištraukomis iš mokinių rašinių “Atviras laiškas mamai”, kuriuose mokiniai prabilo skaudžiausia jiems tema — apie nesutarimus su tėvais dėl to, kad kai kurie tėvai verčia juos veidmainiauti. Pranešėjas parodė, kokią žalą jaunajai kartai daro tie tėvai, kurie savo vaikus namie vis dar nori “perauklėti”.
Žinoma, tėvus nustebino atviri mokinių pasisakymai, nuoširdūs kreipiniai, kad neverstu jų tikėti, apsimesti, kad patys plačiau atmerktų akis. Ir tėvai prabilo... Prabilo apie save ir vaikus, pripažino, kad ateina laikas taisyti santykius su vaikais, su mokykla. Diskusija vyko labai gyvai.
Diskusijos tikslas — priversti tėvus atsakingiau žiūrėti į santykius su vaikais pasaulėžiūros klausimais — buvo pasiektas. (“Tarybinis mokytojas”, 1963 m. balandžio 28 d.).
“Tėvai, be materialinio aprūpinimo, turi duoti vaikams komunistinės moralės pagrindus.”
Ši citata iš "Tarybinio mokytojo" (1964 m. gruodžio 3 d.) rodo, ko komunistai galutinai iš tėvų reikalauja— su jais pilnai kooperuoti. Su nekooperuojančiais elgiamasi žiauriai — net iki vaikų atėmimo.
Motina, matydama ateistinio auklėjimo daromą žalą, neleido savo dukros į pionieres nei į mokyklą. Už tai dukra buvo atimta iš motinos globos ir patalpinta į bendrabutį. Ne tik motina, bet ir dukra tą priverstinį išskyrimą turėjo skausmingai pergyventi. Tačiau nejaugi pionieriams parodysi komunizmo sukelto skausmo tikrovę? Jų laikraštyje įvykio aprašymas padabintas raudonomis rožėmis.
Šeštokams dar dabar nemalonu prisiminti tą dieną. Kartą jų būrio pionierė Birutė Juodzeviciūtė pareiškė, kad niekuomet nebenešios raudonojo kaklaraiščio. Veltui būrio draugai mėgino su ja nuoširdžiai pasikalbėti, išsiaiškinti. Mergaitė sėdėjo suole panarinusi galvą ir atkakliai tylėjo, o paskui pradėjo praleidinėti pamokas, nustojo žaisti, dainuoti, šypsotis... Birutė tuo metu, kai jos bendraklasiai skaito knygas apie tarybinių žmonių skridimus į kosmosą, savo tamsios motinos prigasdinta, sukniubusi meldžiasi prie šventųjų paveikslų. Klasės vadovei, mokytojams, ateistų būreliui padedant, Birutė buvo ištraukta iš tamsios moters rankų. Ji daugiau nebekeliaklupsčiauja prieš stabus. Mergaitė gyvena ir mokosi mokykloje — internate. Kaip ir visi tarybiniai vaikučiai, ji žaidžia, dainuoja, šoka. (“Lietuvos pionierius”, 1962 m. rugsėjo 22 d.).
Mokykloj— toli nuo tėvų įtakos — vaikai indoktrinuojami nuo mažens prieš religiją. Sekančioj iškarpoj mokytoja pasakoja:
Mokytoja: “Kaip įsiskverbti į mokinių sielas”.
Prisimenu, prieš kelerius metus pirmoje klasėje stebėtą pamoką. Buvo pavasaris. Mokytoja kalbėjosi su mokiniais apie šventes. Vaikai paminėjo Gegužės Pirmąją,... Velykas ir kalėdas. Mokytoja pabrėžė, kad “velykų, kalėdų nėra”. Vaikai ginčijosi, kad yra, nes jiems taip mamytės sakiusios...
Šią nevykusią pamoką ilgai prisiminiau. Ji tapo man savotišku perspėjimu prieš pradedant dirbti su pirmąja klase (7 m. amž. vaikais. — Red.). Bijojau, kad ir manęs panašus nepasisekimas neištiktų. Daug galvojau, kaip pradėti darbą. Nutariau pirmiausia gerai pažinti pirmokų tėvų religingumo laipsnį. Nors daugelio vaikų tėvus gerai pažinau, bet visus aplankiau namuose. Čia visai nejučiomis stebėjau, kokie paveikslai puošia sienas, kokios knygos lentynėlėse, kokios nuotraukos albumuose. Visa tai daug pasakė. Šventųjų paveikslų mačiau tik pas Algiuko tėvus, kitur jų nepastebėjau. įsitikinau, kad giliai religinių tėvų, išskyrus jau minėtus Algiuko tėvus, nėra.
Susipažinau su tėvų pažiūromis, mąsčiau, kaip įsiskverbti į mokinių sielas. Nors daugelio jų namuose ir nekaba “šventųjų” paveikslai, bet dažnai religija skiepijama ir kitomis formomis.
Netrukus nuėjome į mokyklos daržą. Pamačiusi boružę, paklausiau vaikų:
— Kas čia?
Daugelis ją pavadino vabalėliu, o kiti — dievo karvyte. Žodį karvytė visi suprato, o žodį dievo — ne.
— Kur jūs matėte šią karvytę?
— Laukuose, namuose, — atsakė vaikai.
— O kur matėte dievą?
Vieni nežinojo visiškai, kiti sakėsi matę namuose ant kryželio, kurį bobutė ar senelis vakarais bučiuoja, treti — bažnyčioje prie durų, ant pakelės kryžiaus.
— O kas iš jūsų bučiuojate kryželį?
Tokių buvo vos du — Algiukas ir Virginija. Priminiau jiems, kad bučiuoti medžio ar geležies gabalą yra nesveika ir beprasmiška.
Tai buvo mūsų pasikalbėjimų užuomazga.
Sekančiam pasikalbėjimui atsinešiau į klasę įvairių statulėlių, pagamintų iš medžio, metalo, gipso, molio. Jų tarpe buvo ir kryželis, ir smutkelis. Aptarėme, ką jos vaizduoja, iš ko jos pagamintos. Vaikai pastebėjo, kad panašių statulėlių yra jų namuose, kitų net tėveliai moką jas išdrožinėti. Treti statulėlių matę parodose, muziejuose ir pan.
Priėjome išvadą, kad statulėlė, vaizduojanti dievą, irgi žmonių padaryta iš medžio arba nulieta iš metalo. Prieš ją lenktis, klauptis, melstis arba bučiuoti ją tiesiog juokinga ir keista. Vaikai su tuo sutiko.
Po kiek laiko ėjome pasivaikščioti į piliakalnį. Nuėję apėjome visą piliakalnį, pažaidėme ir susėdome ant aukšto kranto prieš bažnyčią. Liepiau įsižiūrėti į aplinką ir nurodyti visų matomų daiktų vardus. Daiktų daug priskaičiavo. Jų tarpe visi žinojo ir bažnyčią. Išsikalbėjome, kas buvo bažnyčioje, su kuo buvo ir kas ten patiko ar nepatiko. Bažnyčioje buvusių buvo daugiau, negu kryželį bučiavusių. Daugeliu atvejų juos ten nuvesdavo bobutės. Bažnyčioje patikus vargonų muzika, varpelių skambesys, žvakelės, vainikai, gėlės... Tik visa bėda, kad ten ilgai reikia būti, ant kelių klūpoti...
— O ar jums nepatiktų sekmadieniais kartu su draugais pažaisti gryname ore, užuot bažnyčioje su bobute klūpojus?
Vaikai choru atsakė, kad patiktų. Tad kodėl su jais nepadirbėti sekmadieniais mokykloje?
Todėl nuo pat pirmosios klasės įsijungėme į meno saviveiklą. (“Tarybinis mokytojas”, 1964 m. vasario 6 d.).
Prieš mokytojos argumentus vaikai yra beginkliai — tol, kol nepareina namo ir iš tėvų nesužino jos argumentų silpnumo.
“Būtina turėti galvoje, kad įžeidžiamieji veiksmai prieš bažnyčią, dvasininkiją, tikinčiuosius piliečius nesuderinami su partijos ir valstybės vykdoma mokslinės-ateistinės propagandos linija ir prieštarauja TSRS Konstitucijai, suteikiančiai tarybiniams piliečiams sąžinės laisvę”.
Taip skamba 1954 m. lapkričio 10 d. Tarybinės Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto nutarimas "Dėl klaidų vykdant mokslinę-ateistinę propagandą gyventojų tarpe" (cit. iš "Komunisto", 1964 lapkričio nr.).
Nepaisant to nutarimo sovietų okupuotoje Lietuvoje religija tebeįžeidinėjama, prasižengiant su sąžinės laisvę garantuojančia TSRS konstitucija. Įžeidinėjimai vykdomi veiksmais (žr. šio "L. L." nr. 272 psl. fotogratiją, liudijančią šv. Mykolo bažnyčios išniekinimą), rašytu žodžiu ir iliustracijoms spaudoje. Viduriniuose šio "L.L." nr. puslapiuose perspausdinamos religiją, dvasiškiją ir tikinčiuosius įžeidžiančios iliustracijos, paimtos iš 1961-1964 m. okupuotoj Lietuvoj pasirodžiusių laikraščių ir žurnalų.
Nejaugi tos sovietinės spaudos darbuotojai dar iki šiol nėra susipažinę su sąžinės laisvę garantuojančia TSRS Konstitucija ir 1954 m. nutarimais ir nejau jie iki šiol liko už tos Konstitucijos laužimą nenubausti? Jei jie liks nenubausti, jei tikintieji bus ir toliau įžeidinėjami dėl religinių įsitikinimų, tai bus naujas įrodymas, kad visa sąžinės laisvę garantuojanti TSRS Konstitucija tėra tuščiažodžiavimas ir kad jos nei komunistų partija, neisovietinė valdžia rimtai nesilaiko. Tokiu atveju teks ir toliau laisvame pasaulyje kuo plačiau skelbti apie komunistų tuščiažodžiavimą ir sovietinę religijos priespaudą.
Viršuj— iš “Jaunimo Gretų”, 1964, 10 nr.; apačioj— iš “Šluotos”, 1961, 10 nr. ir 1962, 4 nr.
Tarybų Sąjungoje bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Bet jūs tikriausiai žinote, kad mūsų šalyje yra daug bažnyčių, ir kiekviena iš jų turi visišką veiksmų laisvę. N. Chruščiovas
Šie Chruščiovo žodžiai (cit. “Pasikalbėjimuose apie religiją ir mokslą”, Vilnius, 1963, 5 psl.) iliustruojami atitinkamomis nuotraukomis: viršuj — tualetiniai reikmenys ant altorių uždarytoj šv. Mykolo bažnyčioj Vilniuje (nuotr. iš italu žurnalo “Il Tempo”); apačioj — koncertas uždarytoj šv. Stanislovo katedroj Vilniuje.