RELIGIJOS didžiausi palaikytojai ir skleidėjai yra kunigai. Jei jų nebūtų, komunistams būtų daug lengviau su ja susidoroti. Kol jų yra, tol religija turės stiprų ramstį— gyvus, jai pasišventusius žmones. Praeityje komunistų neapykanta nekartą ypatingais momentais prasiverždavo kruvinais dvasiškių persekiojimais. Šiuo metu kunigai nėra persekiojami tokiu atviru būdu: komunistų partija tikisi religiją likviduoti lėtesne, bet už tai ir labiau garantuota taktika, palaipsniui naikindami dvasiškijos įtaką žmonėms: 1) sumažindami kunigų skaičių, 2) neleisdami jiems palaikyti ryšių su žmonėmis, 3) suniekindami jų autoritetą.
1. Sumažinant kunigų skaičių
Kunigų skaičius Lietuvoje paskutiniu metu yra žymiai sumažėjęs. Ir tai nėra atsitiktinė karo pasėka. Tas skaičius yra sistematingai mažinamas. 1940 m. Lietuvoje buvo 12 vyskupų ir 1580 kunigų. 1964 m. tėra likę trys vyskupai, tačiau valdžios įvairiopai varžomi. Kiek liko kunigų, tiksliai net nežinoma, tačiau valdžios TASS pranešimu 1954 m. buvo 741. Nemaža kunigų už mažmožius suspenduojami. Iš veikusių 4 seminarijų su 470 klierikų palikta tik viena su 25 seminaristais. Vietoj 23 baigusiųjų 1940 m., 1964 m. baigė tik 5. Tokiu būdu apribojant kunigų prieauglį, per 15-20 metų Lietuvoj nebeliktų nė vieno kunigo, nes kasmet daugiau kunigų miršta, negu yra įšventinama.
2. Neleidžiant kunigams palaikyti ryšių su žmonėmis
Sovietų Sąjungos konstitucijos tariamasis "sąžinės laisvės" 12.4 paragrafas "užtikrina" religinio kulto ir antireliginės propagandos laisves, (žr. šio "L. L." nr. 255 psl.) Tokiu būdu bažnyčiose pamaldas galima laikyti, bet daugiau nieko: viešai religiją skleisti yra griežtai uždrausta. Kunigams neleidžiama lankytis pas žmones nei bendrauti su jaunimu.
3. Suniekinant kunigų autoritetą
Paskaitomis, spauda ir kitomis priemonėmis Sovietų Sąjungoje yra siekiama visiškai sugriauti dvasiškijos autoritetą, kad žmonės jais nepasitikėtų. Kunigams primetamas visuotinis gobšumas, savanaudiškumas, protinis atbukimas, dorovinis nuosmūkis ir antiliaudiška veikla, palaikant buržuazinį nacionalizmą Lietuvoje ir "banditų" (partizanų) veikimą netolimoje praeityje. Tiek įsismaginama, kad prieinama prie tokio prasilenkimo su tiesa, jog net tokie kunigai kaip BALFo reikalų vedėjas kun. L. Jankus apšmeižia-mi žmonių žudynėmis (žr. šio "L.L." nr. 262 psl.).
Šis įdomus spaudoj užtiktas kunigo susitikimassu vaiku yra pionieriška galvosena pavaizduojamas pionieriams skirtame laikraštyje; tarp eilučių pastebima mažuosius leniniečius uža-liarmuojanti gaida — "saugokitės!".
Buvo pavasaris. Saulė gaiviai šildė, ėmė skleisti lapelius liepos ir beržai.
Vieną popietę mamytė pasiuntė mane parinkti topolio pumpurų vaistams. Aš pasileidau per miestelį. Tačiau topoliai reti, jų šakos nepasiekiamos. Jau maniau grįšiąs tuščiomis, kai mane sustabdė nepažįstamas balsas:
— Ko dairaisi, berniuk?
Atsakiau, ieškąs topolių pumpurų.
Nepažįstamasis parodė į šventorių. Aš nesupratau. Tada jis paėmė mane už rankos ir nuvedė pro šventoriaus vartus. Didžiuliai topoliai žemai nulenktomis šakomis siūlyte siūlė savo išbrinkusius spurgus. Aš kibau į darbą, o nepažįstamasis vis mane klausinėjo, kaip aš mokausi, kurioje klasėje, kas mano tėveliai. Į visus klausimus kuo smulkiausiai atsakinėjau, dar pasigyriau, kad turiu vieną senelę Paparčiuose, kitą — Kaišiadoryse. Gražių, lipnių spurgų prisikimšau pilnas kišenes ir atsisveikinęs nukūriau namo.
Po to kiekvieną dieną mano naujas pažįstamas keldavo man kepurę, iš tolo šypsodavosi.
Pasibaigė mokslo metai. Pas mus atvažiavo senelė. Pavadino mane paviešėti. Aš, žinoma, su mielu noru sutikau ir tą pačią dieną išvykau į Kaišiadoris. Tuojau senelė man pakišo musių nutupėtais pageltusiais viršeliais knygutę ir liepė skaityti. Perskaičiau: “Katekizmas”. Viską supratau. Man jau 8 metai. Žasliuose nepatogu vesti mane į bažnyčią. Klebonas (prie topolių mano sutiktas vyriškis) prikalbino senelę nuvesti mane pirmųjų sakramentų kitoje parapijoje, kur, klebono žodžiais, “nė šuo nesulos”.
Aš pavarčiau, pavarčiau “Katekizmą” ir padėjau į šalį. Senelė supyko. Bet aš dar tą patį vakarą parvažiavau namo.
Kai dabar tuo pačiu keliu, pro bažnyčią, bėgu į mokyklą arba žaisti, beveik kasdien sutinku tą pati savo “pažįstamą”. Tačiau jis jau man nebekelia kepurės, saldžiai nesišypso.
Bet aš tuo tik patenkintas — noriu tapti šauniu komunistinės visuomenės kūrėju, milžinu, kuriam nusilenks ne tik žemė, bet ir dangus su visomis planetomis.
O jums, jaunieji draugai, ar neteko patekti į kunigu voratinklį? Kaip jūs ištrukote? O gal neturėjote jėgų atsispirti, gal suklupote prieš altorių? Tada pasiryžkite daugiau savo klaidu nekartoti. (“Lietuvos Pionierius”, 1962 rgp. 11 d.)
Vaikai ir suaugę "atbaidomi" nuo kunigų. Dėl to neretai tenka pasauliečiui imtis kunigo darbo, nors jam gresia panašūs pavojai.
Apačioj talpinamame pasakojime atsiskleidžia tikras vaizdas, kaip užgniaužiamos bet kokios (kad ir pusiau privačios) pastangos mokyti vaikus religijos. Jei tai būtų daręs ne pasaulietis, bet kunigas, su juo būtų pasielgta daug griežčiau.
Vytautą Volodką pažįsta kiekvienas Karmėlavos miestelio gyventojas. Mat, labai jau liūdnai jis pagarsėjo karmėlaviškių tarpe. Ruošėsi tapti kunigu, bet, pritrūkęs “pašaukimo”, tapo veltėdžiu, tikru dangaus paukščiu, kuris nenori nei sėti, nei piauti, tik į aruodus trokšta krauti.
Paskutinė jo išmonė buvo tokia. Pasitaręs su vietos klebonu ir davatkų aktyvu, ėmė ir organizavo Karmėlavoje “šventąją mokyklą”. Mokė jis keleto tikinčiųjų karmėlaviečių vaikus biblijos legendų ir šventos trejybės paslapčių, pasakojo apie šventųjų gyvenimus ir pratino varstyti rožančiaus karoliukus, žodžiu, užsibrėžė versti aukštyn kojom visą mokyklos auklėjimo darbą.
“O kur mokytojų akys?” — nustebs skaitytojas. Deja, mokytojams tikrai trūko akylumo... Tik vadovaujančioms rajono organizacijoms tarus savo žodį, V. Volodka buvo priverstas nutraukti savo ganytojišką veiklą ir susikrauti j portfelį maldaknyges bei katekizmus. (“Tarybinis mokytojas”, 1962 m. lapkričio 29 d.)
Veiklūs kunigai visaip stengiasi palaikyti ryšius su žmonėmis, ypač jaunimu: lanko slapta, įsirašo į futbolo komandą ir pan. Vieną toki "nelegalių" ryšių būdą aprašo mokytojas.
Kartą ėjau paupiu namo. Už krūmelių girdėjosi linksmas klegesys. Aš atkreipiau į tai dėmesį ir priėjau arčiau. Nustebau, kai meškeriojančių vaikigalių tarpe pamačiau ir vietos kleboną. Kas gi patraukė vaikus prie kunigo, ir kodėl čia taip linksma? Pasirodo, klebonėlis atsinešė spiningą ir bando žuvauti. Duoda ir vaikams pabandyti. Kai metimas nevykęs — visi kvatojasi. Ypač kai klebonėlis populiarumo dėlei dar kokį stipresnį žodelį priduria. O juk tai, patikėkit, vaikams, ištroškusiems naujų įspūdžių, tiesiog atradimas. Jie mielai sekios paupyje paskui kleboną ir klausysis jo kalbų. Jie ir nepajus, kaip atsidurs bažnyčios pinklėse. (“Tarybinis mokytojas”, 1965 m. gegužės 30 d.)
Žinoma, prieš tokį kunigo "žvejojimą" buvo imtasi priemonių. Kaip kunigas buvo sustabdytas ir kaip jis nukentėjo,nerašoma šiame straipsnyje, kuris skiriamas ne tikintiesiems bauginti ar kunigui apšmeižti, bet mokytojus raginti net ir vasarą dirbti ateistinį darbą mokinių tarpe, duodant "niekad nesnaudžiančio" kunigo pavyzdį.
Kodėl, kaip rašo "Šluota" 1962 m. kovo nr., klebonas kun. Strelčiūnas užsitarnauja ne tik "visų" Obelių miestelio gyventojų pastabos "na ir buvo paukštelis", bet ištrėmimo iš parapijos ir net tokio viešo jo "nedorybių" apskelbimo tame humoristiniame laikraštyje? Kuo jis buvo kaltas? Parapijos pinigų nusavinimu, kaip rašo "Šluota"? Jei jis būtų tuo kaltas, būtųuž tai ir nubaustas? Ar jis buvo kaltas, kaip "Šluota" rašo, "ne visai dievobaimingais pasilinksminimais Panevėžyje, Daugpilyje ir smėlėtuose Dauguvos pliažuose"? Jei jis būtų kaitas, iš to būtų padarytas didelis viešas skandalas, kokio komunistai jau seniai laukia. Jei tai būtų buvęs ne šmeižtas, bet faktas, komunistinė spauda būtų atskleidusi kiekvieną detalę. O tai jiems padaryti būtų buvę nesunku, nes kiekvienam kunigui išvykti iš savo vietovės reikia leidimo, o bet kur jam vykstant jis sekamas. "Panašių A. Strelčiūno nuodėmių galima prirašyti visą jaučio odą", rašo "Šluota". Kaipgi nebus galima: juk ir jaučio oda didelė, ir fantazija laki. Tik sekančiu straipsnio sakiniu atveriamos kortos ir tikroji "kaltė":
Bet ne čia esmė. Mat, klebonėlis, pasirodo, užsiiminėjo ne tik lakstymu paskui sijonus ir rublio medžiojimu. Jis prikišo nagus ir prie rimtesnių dalykų. Pavyzdžiui, vasaros atostogų metu įrengė savo bute klubą vaikams, kurį lankė dešimt religingų šeimų vaikų. Pakišdamas saują saldainių ir senų iliustruotų žurnalų, kunigas stengėsi patraukti vaikus į savo pusę, neigė mokytojų aiškinamas mokslo tiesas.
Pasirodė, jog tai buvo nebe pirmas Strelčiūno bandymas religijos nuodais žaloti jaunučių tarybinių piliečių sąmonę. Prie bažnyčios net buvo įsteigtas religinis “Kryžiaus kelių” ratelis iš 19 žmonių, į kurį buvo įtraukti Obelių vidurinės mokyklos mokiniai. Prisidengęs religine skraiste, klebonas stengėsi varyti antitarybinę propagandą, atitraukti jaunimą nuo knygos, sporto, saviveiklos. Čia jis veikė daugiausia per atsilikusius tėvus, įvarydamas jiems baimės “dievo rūstybe”. Taip jis įkalbėjo 8 klasės mokinę V. Deksnytę stoti į komjaunimą, kad ši pranešinėtų jam visa, kas vyksta komjaunuolių tarpe.
Tada vietiniai valdžios organai ir sudavė pernelyg veikliam ir “išradingam” klebonėliui per nagus: nekišk jų ten, kur tau nepriguli! Strelčiūnui teko išsikelti į kitą parapiją — į Biržų rajono Pabiržės miestelį.
Kiek teko girdėti, jis ten vaidina kone šventąjį ir tarybų valdžios nuskriaustą žmogų... (“Sutanų šešėlyje”; “Šluota”, 1962 m. kovas).
4. Argumento silpnumas: tai pripažįsta patys komunistai.
"Atskleisti bažnytininkų piktadarystes" ir tuo bandyti sukompromituoti religiją— tai plačiausiai vartojama komunistų taktika, nors ji yra paremta ant "argumento", kuris yra visai nepakankamas tikėjimui sugriauti. Štai "Tarybiniame mokytojuje" cituojamas vienos vidurinės mokyklos dešimtos klasės mokinės pasisakymas:
“Mūsų mokykloje dažnai skaitomos paskaitos apie religiją, apie kunigų piktadarybes. Tačiau jos mane, kaip ir daugelį kitų mažai veikė. Per paskaitas dažnai pasakojama apie kunigų blogus ir nedorus darbus ir manoma, kad padės mokiniams atsisakyti pinklių. Bet netikėti kunigais — tai nereiškia netikėti dievu”, (viena Ukmergės rajono vidurinės mokyklos dešimtos klasės mokinė: “Tarybinis mokytojas”, 1964 m. liepos 23 d.) (Taryb. spaudoj Dievas rašomas maž. raide — Red.)
Po to pasisakymo seka Mokyklų mokslinio tyrimo instituto pedagogikos - psichologijos sektoriaus vedėjo B. Bitino paaiškinimas:
“Mokinė labai gerai pastebi ateistiniame darbe kartais pasireiškiantį nukrypimą tik į antiklerikalinę propagandą... Be abejo, antiklerikalinė propaganda suvaidino savo vaidmenį: tą patvirtina visi buvę tikintieji. Tačiau dabar jos jau aiškiai nebepakanka, o jos pervertinimas tampa vyresniojo amžiaus mokinių ateistinio auklėjimo stabdžiu” (ten pat).
5. Nors argumentas silpnas, jis efektingai tebenaudojamas.
Nežiūrint šio argumento silpnumo, kurį patys komunistai— ir net MMTI pedagogikos - psichologijos sektoriaus vedėjas B. Bitinas — pripažįsta, vis dėlto jis buvo ir tebėra vartojamas. Tuo būdu atsiekiama ir nemaža rezultatų, ką, B. Bitino liudijimu, "patvirtina visi buvę tikintieji" (žr. apačioj, šiame ir sekančiame puslapyje).
Mokytojų laikraštyje aprašoma, kaip susirinkime vienos darbininkės pasakojimas apie prasimanytus kun. L. Jankaus darbus paveikė devintokę Marytę: “
...Vokiečių okupacijos metais ji gyveno Skuode. Jauną, niekuo nekaltą mergaitę buržuaziniai nacionalistai suėmė ir pasmerkė mirti. Mušė be gailesčio, iki sąmonės netekimo. Kartą ją išvedė su kitais “nuteistaisiais” sušaudyti. Po pirmųjų salvių ji krito į duobę. Sužeistai, iškankintai, pergyvenusiai mirties siaubą, jai pavyko iššliaužti iš lavonų krūvos, pabėgti.
— Žinote, vaikai, — sako moteris, — kas laimino tuos žmogžudžius, rankos mostu įsakydavo žudyti žmones? Ogi buvęs Skuodo gimnazijos kapelionas Lionginas Jankauskas.
Pasirodo, jis rankose visada kartu su brevijoriumi laikė revolverį ir ciniškai šaukdavo: “Laimingos mirties!”, paleisdamas iš pistoleto taiklų šūvį. Kiek daug kraujo šis budelis, bažnyčios tarnas, praliejo!
— Pagalvokite, vaikai: jeigu yra dievas ir jis gailestingas, teisingas, tai ar gali jis leisti tokiam žmogėdrai ant žemės vaikščioti? O jis ir šiandien vaikšto, gyvena už Atlanto ir vėl svajoja grįžti į Lietuvą žudyti...
Ir šis atsitikimas, ir kiti ateistų būrelio renginiai padėjo formuotis materialistinei Marytės pasaulėžiūrai. (“Kad kryžius neužstotų šviesos”, “Tarybinis mokytojas”, 1965 m. balandžio 1 d.)
Vidurinės mokyklos mokytoja pasakoja, kaip "parodžius tikrąjį buržuaziniams nacionalistams talkininkavusio kunigo veidą", dvi mokinės nustojo tikėti.
Kartą iš mokytojų sužinojau, kad mokinės seserys D. yra tikinčios. Kažkaip nesinorėjo tuo patikėti. Su vyresniąja bandžiau pasikalbėti. Ji man pareiškė, kad tiki ir tikės...
Šias mokines pradėjome ne tik kviestis į ateistinius rengimus, bet joms pavesdavome ir praktiškai ką nors atlikti.
Buvo ruošiamasi aptarti knygelę “Nuodėmingi angelai”. Minėtos mokinės paprašiau pasiruošti pasakojimui apie tai, kaip dvasininkai naudodavo išpažintį revoliucinėms nuotaikoms sekti. Jaučiau, kad mokinė nenoriai imasi darbo. Ji man pareiškė, kad išpažinties slaptumo sulaužymas — išimtinis, labai retas dvasininkų gyvenimo reiškinys. Tada aš surinkau medžiagą apie vietos dvasininką Vilutį, kuris talkininkavo buržuaziniams nacionalistams, per išpažintis sužinojęs pirmųjų komjaunuolių, pirmųjų kolūkiečių pavardes, jas pranešdavo banditų gaujoms. Po to naktimis aidėdavo šūviai. Apie kunigo Vilučio veiklą rašo ir rajoninis laikraštis.
Ateistų būrelio nariai parinko ir daugiau literatūros minėta tema. Draugams padedant, mokinė D. pranešimui pasiruošė labai vykusiai, knygelės aptarimas vyko įdomiai. Ateistų būrelio nariai susidraugavo su šia mokine ir jos seserimi, visuomet joms padėdavo.
Anksčiau į bažnyčią seserys D. eidavo tiesiog demonstratyviai. Su jomis teko daug padirbėti, bet aš tikėjau, kad rezultatai bus teigiami, ir neapsirikau.
Šiemet man jos pareiškė, kad dievu nebetikinčios, išpažinties jau seniai nebeeinančios, o į bažnyčią tik per dideles šventes mama jas nusiveda “dėl žmonių akių”.
Pasišnekėjau ir su jų religinga mama. Ji mėgsta pasiginčyti religine tema, kietai laikosi savo. Bet aš tikiu, jog ateis laikas, kai ir ji per didžiąsias šventes nevers vaikų lankyti bažnyčios (“Tarybinis mokytojas”, 1964 m. birželio 7 d.).
6. Nelygioj kovoj susitikus.
Mokytojas yra naujojo, komunistinio, "tikėjimo" skelbėjas, kuris ne tik mokykloje skleidžia komunizmą, bet ir už jos sienų budriai stebi bet kokį kontrarevoliucinonierišką pasireiškimą ir į jį reaguoja. Jam tenka susidurti ir su kunigu. Kokių priemonių jis imsis? Kaip matome iš šio, apačioj atspausdinto (autoriaus liudijimu, tikro) atpasakojimo, jis ir čiaimasi ne tiek sugriauti religinius argumentus, kiek primesti kunigui "buržuazinę - antiliaudinę" veiklą. Kunigas tuo pačiu ar kuo panašiu negali atsilyginti.
Žurnalistikoje įprasta kalbėti, tiksliai nurodant vietą, veikėjų pavardes. Ne išgalvotas įvykis pasakojamas ir Čia, bet dėl svarbių priežasčių tikroji veiksmo vieta ir veikėjų pavardės neminimos.
* * *
Pirmoji mokytojo Kosto Petrylos darbovietė — Pakarkliai. Greta naujutėlaitės keturaukštės vidurinės mokyklos, antroje gatvės pusėje, lyg nenorėdama pasiduoti, niūriai stūksojo bažnyčia. “Nieko sau kaimynai”, — svarstė Kostas, vaikštinėdamas pirmyn ir atgal ta pačia gatvele. Buvo sekmadienis, ir bažnyčios varpai šaukė tikinčiuosius. Stebėdamas bažnyčion einančius, Kostas pamatė jų tarpe ir mokyklinio amžiaus vaikų. Visi šie mokiniai po savaitės sėdės jo vadovaujamoje klasėje ir smalsiomis akimis stebės jį, naująjį matematikos mokytoją, klausysis jo aiškinimų. Jaunasis mokytojas susimąstė: “O aš ar žinosiu tas silpnas savo auklėtinių ir jų tėvų vietas, į kurias pataikęs, mano žodis priverstų juos susimąstyti, pakeltų juos suklupusius?” Ir Kostas, prisijungęs prie dviejų pagyvenusių moterėlių, įėjo į bažnyčią.
Dejavo vargonai, prie altoriaus sukinėjosi tradicinio įmitimo kunigas. Kosto dėmesys buvo sutelktas į grupę mokinių, parpuolusių ant kelių. Tiesa, dalis jų buvo paklupdyta greta mamų ir abejingai spoksojo į maldaknyges. Bet dvi mergaitės, Kosto nuomone, septintokės ar aštuntokės, klūpojo ties Marijos paveikslu ir nuoširdžiai meldėsi.
Baigėsi mišios. Į sakyklą pakilo kunigas. Paskaitęs evangelijos žodžius apie tai, kad “anuo metu” Kristus buvo persekiojamas, jis minutei nutilo. Paskui, metęs žvilgsnį į altoriuje kybantį Kristų, sušuko:
— Kristau karaliau, pasakyk, kodėl ir šiandien tave persekioja žmonės, kodėl šiandien ne vienas tave iš naujo kryžiavoja, sutrypia kojomis?
Nutilus aidui, kunigas pats sau atsakė:
— O todėl, kad tavo vardą iš žmonių širdžių išstūmė nuodėmė, pasivadinusi skambiais civilizacijos, mokslo, kultūros vardais..
Kostas suprato, kad pamokslas buvo skirtas artėjančiai rugsėjo pirmajai. Štai kodėl kunigas kalbėjo apie “jaunoms širdims gresiantį pavojų”, ragino “budėti ir melstis, melstis ir budėti”.
Butą susirasti Kostas netruko. Baltutėlė kaip obelis, simpatiška senutė pasakė:
— Jei tik patiks, ponas mokytojau, gyvenkite.
Kostas geraširdiškai šyptelėjo:
— Aš, močiute, kumečio vaikas. O akinius ne dėl ponystės nešioju.
Kostas tą pat; vakarą išvažiavo į tėviškę atsigabenti savo mantos, o senutė Gilienė kaimynėms gyrėsi:
— Ant kambario priėmiau naują mokytoją. Toks jaunas, o matyt, kad iš gerų namų. Sekmadienį bažnytėlėje buvo. Toks susikaupęs.
Netrukus šią žinią ji jau dėstė klebonui Miceikai. Šis patylėjęs pasakė:
— Reikės, Uršule, susipažinti su tavo mokslinčium. Kokį reikalą suradęs, užeisiu...
Rugsėjo pirmoji... Visų rankose — gėlės, gėlės... Aktų salė kaip bičių avilys dūzgia. Visi tokie šventiški, pasitempę. Sveikinimo žodžiai ir vėl gėlės...
Vakare, tvarkant knygas, šeimininkė pravėrė kambarėlio duris:
— Mokytojau, prašom vakarienės.
Kostas nuėjo. Prie stalo sėdėjo kažkur matytas vyriškis. Jis pirmas ištiesė ranką:
— Sveikinu su naujaisiais mokslo metais, mokytojau, — ir pridėjo: — Būsim pažįstami — aš, kaip sako kai kurie jūsų kolegos, esu tamsybės apaštalas Miceika.
Juokaudamas Kostas pasakė savo pavardę. O širdyje virė. “Sveikinu su naujaisiais mokslo metais”... Bet juk tu mane jau praėjusį sekmadieni pasveikinai. Ne tik mane, bet ir visus mano draugus, visus mokinius. Sėdo jie prie garuojančių bulvinių blynų.
Pažvelgus į kleboną, Gilienė iš rūbų spintos ištraukė buteli:
— Tokia proga! Kunigėlis su mokytoju susipažino!
Abu išlenkė. Jokios žolės negalėjo paslėpti naminės kvapo.
Šeimininkė išėjo karvės melžti. Liko jie vieni du. Kalba nesimezgė. Abu suprato, kad vyksta žvalgyba. Padėtį sušvelnino klebonas:
— Tai dabar kviečiu pas save į svečius.
Kostas svarstė: eiti ar ne. Kur tai matyta, kad jo pedagoginis darbas prasidėtų pažintimi su... kunigu! Bet Kostas ryžtingai pasakė:
— Su malonumu pasisvečiuosiu.
Ir štai jie klebono bute. Visos kambario sienos nustatytos knygų lentynomis. Abu apžiūrinėjo.
Iš lentynų žvelgė knygos ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, prancūzų, anglų ir rusų kalbomis. Ant rašomojo stalo gulėjo naujausi “Komunisto” ir “Pergalės” žurnalų numeriai. “Štai kokie jie dabar”, — mąstė Kostas.
Kunigas ir mokytojas toliau vienas kitą žvalgė, kol kas nesileisdami į principinį ginčą.
Atsisveikinant klebonas palinkėjo:
— Manau, kad mes gyvensime taikiai, kolega. Tiesa?
Kostas diplomatiškai atsakė:
— Ir taiką ne visi vienodai supranta.
Grįžęs į namus, Kostas ilgai neužmigo, svarstydamas Miceikos elgėsi: “O gal jis ieško kelių išsivaduoti iš kunigystės jungo? Bet tas aršus pamokslas... Ne, tai toli gražu ne nuoširdžios pastangos rasti kelią į visuomenę, būti jai naudingu!”
Rytą Kostas gerą valandą išsėdėjo direktoriaus kabinete. Direktorius, išklausęs jaunojo matematiko pasakojimo, patarė žvalgybą tęsti. Jis taip pat pripažino, kad mokykla iki šiol nesuranda įdomesnių ateistinio darbo formų, sutiko su Kosto mintimi, kad kai kuriems mokytojams su vietiniu klebonu diskutuoti būtų nelengva.
Sekantį sekmadienį, vos tik pravėrusi kambario duris, Gilienė pasakė:
— Oi, mokytojau, kokį gražų pamokslą šiandien kunigėlis sakė. Vis apie mokslą, raštininkus kalbėjo. Pasakojo, kad vienas visų profesorių profesorius prieš mirtį prie dievo sugrįžo.
Kostas nuodugniai išklausinėjo savo šeimininkę, ką dar klebonas šnekėjo. Iš atskirų epizodų, iškraipytų pavardžių, mokytojas pasidarė išvadą, kad pamokslo tema buvo tokia: “Kodėl kai kurie mokslininkai tikį”.
— Įdomu, — pasakė Kostas.
— Baisiai įdomu, mokytojau, — patenkinta pridėjo šeimininkė.
Kadangi pirmadienį pamokų neturėjo, Kostas atsidūrė rajone. Papasakojęs, ką jis žino apie naują kunigo Miceikos taktiką, mokytojas pasiteiravo, o kas per vienas tas kunigas? Ir prieš jo akis atsivėrė vaizdas, kuris būdingas pokario metams. Kunigas J. Miceika — buožės sūnelis, aktyvus banditų rėmėjas ir jų ryšininkas...
— Ach, štai iš kur ta neapykanta naujam gyvenimui, — pratarė mokytojas.
— Kai ką pasižymėkite, — pasakė jam. — Gal pokalbiuose su vaikais ir jų tėvais pravers.
Jau sekančią dieną vyresniųjų klasių mokiniai sėdo piešti skelbimų. Dar po dienos jie iškeliavo į aplinkinius kaimus, subaltavo ant miestelio tvorų. Ryškios raidės iš tolo skelbė: “Kodėl niršta kunigas J. Miceika?”
Toliau mažesnėmis raidėmis pastaba: “Į jo naujausius pamokslus atsakinės mokytojas K. Petryla”.
Sekmadienį mokyklos salė vos besutalpino žmones. Visus patraukė smalsumas. Vienus domino naujovė: mokytojas nagrinės kunigo pamokslus. Kiti ėjo, norėdami sukirsti mokytoją. Trečius kvietė noras iš tiesų viešai susiremti su davatkomis.
Pagaliau pasigirdo jaunas, energingas mokytojo K. Petrylos balsas. Jis nuoširdžiai, neieškodamas skambių frazių, pasidalino mintimis, mintimis, kurias jam sukėlė girdėtas pamokslas. Paskui Kostas perskaitė dokumentus apie dabartinio Pakarklių klebono darbelius Aukštaitijoje pirmaisiais pokario metais. Publika salėje ėmė ūžti. Vieni nuoširdžiai plojo taiklioms mokytojo pastaboms, o kiti mėtė nepasitenkinimo replikas. Bet jos skendo bendrame pritarimo ūžesyje... Kostas šį sykį iš mūšio išėjo nugalėtoju.
Namo Kostas ėjo varstomas davatkų žvilgsniu: jos širdyje keikė bedievį, taip “į niekus sudirbusį kunigėlį”. Šie priešiški žvilgsniai nebaugino mokytojo. Jis džiaugėsi pavykusiu pranešimu ir galvojo apie poilsį už bemieges naktis, praleistas prie knygų ir pranešimo konspekto.
Bet kas tai? Prie savo durų jis pamatė šeimininkę, kuri koridoriuje jau krovė jo daiktus.
— Atvažiavo mano giminaitė. Teks, mokytojau, kitur buto pasiieškoti, — paaiškino, nežiūrėdama į akis.
— Gerai, močiute, — atsakė Kostas. — Perduokite mano geriausius linkėjimus “giminaitei”.
O paskui, su ryšulėliu rankose keliaudamas nakvynei pas naują draugą fiziką, Kostas nejučiomis mintyse kartojo paskutinius savo pranešimo žodžius:
— Ne, idėjos priešai, taikos nebus! Mūšis ideologiniame fronte tęsiasi.
Iš "Tarybinio mokytojo", 1963 m. gruodžio 29 d.
7. Kodėl nutylimi Bažnyčios ir kunigų geri darbai.
Komunistinėj ar bendrai okupuotos Lietuvos spaudoj dar neteko užtikti nė vieno gero žodžio apie kunigus. O Bažnyčia ir dvasiškija yra daug gero atlikusi: ir istorijos bėgyje (pvz. Europos tautų kultūrinime), ir dabartyje (pvz. misijų kraštuose), pagaliau ir pačioje sovietų okupuotoje Lietuvoje randama tiek daug savo įsitikinimams pasišventusių ir dėl jų net nebijančių nukentėti kunigų. Objektyvus ir atviras stebėtojas tai matytų ir pripažintų. Ką gi daro sovietai? Jie apie kunigų teigiamas savybes ne tik nutyli, bet dar nešvaria propaganda apverčia visą dvasiškiją. Tik vienoje spaudos vietoje teko užtikti kunigams taikomą būdvardį "geri" (bet ir tai tik kabutėse): "5-oje vidurinėje mokykloje išsivystė pokalbis apie "gerus" ir "blogus" kunigus, buvo daug kalbėta apie "gerų" kunigų pavojingumą" (Tarybinė mokykla", 1963 m. rugsėjis, 18 psl.). Iš to paaiškėja, kodėl komunistinėj spaudoj iš viso neminimi geri kunigų darbai (ir kodėl visoj Sovietų Sąjungoj Bažnyčiai yra uždrausti šalpos darbai!). Todėl, kad "pavojinga"— pavojinga, kad žmonėms paaiškės, jog religija yra pajėgi iššaukti kilnius žmones ir kilnius darbus. Tačiau taip iškreipti tikrovę dėl tariamo "pavojaus" yra neobjektyvu. Tas neobjektyvumas yra nenuplaunama dėmė komunistams, kurie tuščiai giriasi religiją paneigią "tik moksliškais metodais".