PRANAS PAULIUKONIS
A. Merkelio parašyta monografija apie prez. A. Smetoną susilaukė kritiškų, jo politines klaidas iškeliančių, recenzijų. Savo straipsnyje "A. Smetona laiko perspektyvoje" ("L. L.", balandžio nr. 126 psl.) A. Valatkaitis prisiminė A. Smetoną — ne tiek kaipo politiką, kiek kaipo žmogų - lietuvį, jo žmogiškume rasdamas teigiamų savybių, kitaip nušviečiančių ar pateisinančių prezidentui priskiriamas klaidas.
Šiose pastabose Pr. Pauliukonis priskiria A. Smetonai visą eilę politinių klaidų. Savo atsakyme A. Valatkaitis, daugumą iškeltų faktų pripažindamas (nors ne visus juos priskirdamas paties prezidento atsakomybei), pasilieka prie savo tezės, kad apie buv. Lietuvos prezidentą ne tik galima, bet ir reikia šį tą gero pasakyti.
Šių metų balandžio mėn. “Laiškai Lietuviams” įdėjo Alfonso Valatkaičio straipsnį “Antanas Smetona laiko perspektyvoje”, kurio tikslas išbalansuoti nuomonių skirtumus apie buvusį Lietuvos prezidentą A. Smetoną. Straipsnio autorius bendru posakiu, kaip ir A. Merkelis knygoje “Antanas Smetona”, pripažįsta, kad A. Smetona yra padaręs klaidų, tačiau jų nė vienos nenurodė, bet visu atkaklumu jį gina tvirtindamas, kad tą patį padarytų ir dėl kitų Lietuvos prezidentų bei ministerių pirmininkų, nes jie visi ne kieno kito, bet “mūsų tautos vyrai”.
Pranas Pauliukonis yra mokytojas - istorikas ir visuomenininkas, šiuo metu gyvenąs Worcesteryje, Mass. (IAV).
A. Valatkaitis, paminėjęs A. Merkelio knygą “Antanas Smetona” ir jos recenzentus dr. J. Jakštą, Pr. Pauliukonį bei J. Ž-kį, tvirtina, kad “greta nuoširdaus noro išlikti objektyviais” jaučiama “taip pat geroka dozė kartėlio”. Girdi, asmens gerbėjai mažiau ar daugiau “iššlovlna” žmogų, o “pratę lošti opozicijos kortomis” gerokai jį suniekina. “Ir didelis skaičius jam metamų kaltinimų ne tik nesiderina su dėsniu “de mortuis aut bene, aut nihil”, kas nelengva išvengti, bet ir iš viso neišlaiko jokios kritikos.
A. Valatkaičio straipsnyje keliama mintis, kad mūsų tautos tragedijos metu vardan tautos vienybės reikia ieškoti A. Smetonos asmenyje tai, kas mus jungia. Tai labai sveikintina mintis, bet jos turėtų laikytis visi, o ne vien tik ją piršti “pratusiems lošti opozicijos kortomis”. Daug teisingiau būtų, jei ne vien A. Smetonos asmenyje, bet visame nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje būtų ieškoma tai, kas mus jungia. Labai gaila, kad A. Valatkaitis nepatarė “Antano Smetonos” monografijos autoriui A. Merkeliui laikytis daugiau objektyvumo ir visų nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų darbus vertinti su pagarba, o ne žeminti ir šmeižti juos. Pvz. A. Merkelis, iškraipydamas aiškiai žinomus faktus, savo knygoje demagogiškai kaltina buvusį Žemės Ūkio minister; kun. M. Krupavičių, kad jis vienas savo nuožiūra skirstęs žemės reformos fondo žemes. Labai nerimtai atsiliepiama apie prof. Pr. Dovydaičio (220 psl.) ir prof. A. Tumėno (296 psl.) kabinetus. Arba visas demokratinių seimų laikotarpis patirštintais dažais juodinamas. O buvęs kariuomenės vadas gen. St. Raštikis, savo atleidimą iš pareigų išgyvenęs tragiškai, “tą savo nežabotos ambicijos išugdytą tragediją siedamas su visos Lietuvos likimu” (566 psl.). Čia nėra jokio “kartėlio” ir kritika išlaikyta. O kai viena kita kritiška pastaba pasakoma apie A. Smetoną, tai jau kaltinama, kad tai su kartėliu pasakyta ir neišlaiko jokios kritikos. Atrodo, kad dar kai kas neužmiršo anų Lietuvos laikų, kai vieni save skaitė išmintingaisiais ir turėjo teisę kitus kaltinti ir juodinti, o kaltinamieji buvo laikomi neišmanėliais be teisės save ginti. Jei A. Smetonos monografijos autorius nepriklausomos Lietuvos laikotarpį yra subjektyviai ir vienpusiškai nušvietęs, gal būt, iš dabartiniu laisvėje gyvenančiu autorių daugiausia sužalojęs minėtą laikotarpį ir nepažįstančius ano meto Lietuvos gyvenimo skaitytojus gerokai suklaidinęs, tai istorinė tiesa reikalauja iškreipta, vaizdą atitaisyti, bet tai nereiškia, kad norima A. Smetoną suniekinti. Kaip demokratinės Lietuvos kūrėjai nėra nepaliečiami ir jų darbai nekritikuojami, taip ir diktatūrinio režimo vadovų veiksmai gali būti vienaip ar kitaip vertinami.
Jei apie valstybės vairuotojus būtų laikomasi dėsnio “De mortuis aut bene aut nihil”, tai visuotinė ir tautos istorija būtų labai nekritiška. Ar Nerono, Atilos, Džingischano arba mūsų laikų didžiųjų budelių Stalino bei Hitlerio, kurie jau yra mirę, visus darbus irgi turime tik teigiamai vertinti? Tuo nenorima A. Smetonos sugretinti su anais asmenimis, bet tik parodyti peršamos minties klaidingumą.
A. Valatkaitis, remdamasis naiviais įrodymais, tikrai neišlaikančiais jokios kritikos, stengiasi teisinti buvusį Lietuvos prezidentą A. Smetoną. Girdi, A. Smetona nebuvęs diktatorius, nes nebuvo juo pasiskelbęs. Jis buvęs didelis demokratas, pas ūkininką su savo svita pietus valgęs. Nė vienas ir iš didžiųjų mūsų laikų diktatorių nebuvo pasiskelbęs tokiuo: Stalinas buvo komunistų partijos generalinis sekretorius, Chruščiovas — ministeris pirmininkas, Musolinis — dučė, Hitleris — fiureris, analogiškai A. Smetona buvo Tautos Vadas. O valstybės valdymo forma sprendžiama ne iš atsitiktinų ivykių, kad jos prezidentas pas ūkininką pietus valgė ar atostogų metu ant kelmo atsisėdęs su užugiriečiais kalbėjosi, bet kiek pati tauta turėjo teisių valstybės valdyme. Net ir gerokai šlubuojanti šiandieninė demokratinė santvarka reikalauja trijų būtinų sąlygų: 1) laisvų rinkimų, 2) atstovų parlamente daugumą laimėjusi partija sudaro vyriausybę ir 3) opozicijai laisvės kritikuoti vyriausybės darbus. Nė vienos iš minėtų sąlygų A. Smetonos prezidentavimo laikais nebuvo.
A. Smetona “nuoširdžiai siekė visos tautos vienybės”. Visokių turime vienybių. Ir šiandien daug kalbama ir rašoma apie lietuvių vienybę, bet kiekvienas savaip supranta tą vienybę. Tikroji tautos vienybė yra harmoningas visų tautos kūrybinių jėgų konsolidavimas. Ar tokia buvo A. Smetonos siekiama “tautos vienybė”? Anaiptol ne. Jis siekė visus lietuvius suvienyti tautininkų partijoje. Visos politinės partijos buvo uždarytos, o tautininkų veikė laisvai ir išplėstai. Mokyklose ideologinės moksleivių organizacijos uždarytos, skautai suvalstybinti ir monopolizuoti, padaryti tautininkų partijos prieaugliu. Miesto ir kaimo jaunimas, susibūręs į “Pavasario” ir Lietuvos Jaunimo Sąjungas, buvo persekiojamas. Valdininkai, kurie nenorėjo prarasti geresnių tarnybų, stojo į tautininkų partiją, o žemesnieji tarnautojai viršininkų buvo net paraginami į ją stoti. Tokia vykdoma vienybė tautą ne vienijo, o skaldė, kas aiškiai pasirodė tautos tragiškose valandose.
A. Valatkaičio išvadžiojimu A. Smetona prezidentu buvo ne “jėgos pagalba”, bet savo populiarumu ir tautos rodoma jam meile. Kaip pavyzdį nurodo prezidento sutikimą Kretingoje. Čia reikia skirti du dalyku: žmonių pagarbą valstybės galvai ir jų tikrą meilę jam. Lietuviai, ilgus šimtmečius buvę svetimųjų pavergti, džiaugėsi savo valstybės prezidentais ir viešai reiškė jiems pagarbą. Bet ar jie per rinkimus būtų už jį balsavę, tai jau kitas klausimas. Jei A. Smetona tautos buvo mylimas ir gerbiamas, tai kodėl jis 1928 m. savo išleistos konstitucijos nedavė tautos plebiscitui patvirtinti ir kodėl prezidento rinkimų įstatymą taip suredagavo, kad tautos atstovų rinkimai buvo prezidento paskirto vidaus reikalų ministerio ir jo patikėtinių apskrities viršininkų griežtoje kontrolėje?
A. Valatkaitis ir A. Merkelis knygoje “Antanas Smetona” dramatizuoja seimų laikais A. Smetonos, kaip buvusio pirmojo respublikos prezidento, areštą už valdžios kritiką spaudoje. Girdi, jis visą gyvenimą, jei ne darbu tai plunksna, stengėsi savo tautai padėti ir už tas pastangas buvęs nubaustas. Bet nė vienas neužsimena prof. Pr. Dovidaičio, prof. J. Ereto ir dr. J. Leimono areštų 1932 m. už Marijampolėje per pavasarininkų kongresą pasakytas kalbas ne prieš valdžią, bet tik ginant mindžiojamas katalikų krašte tikinčiųjų teises. Ar tie žmonės nėra pašventę savo darbo ir plunksnos savo tautos labui? Kai kas iš jų Lietuvos mokslo srityje bei jaunuomenės organizaciniame darbe prašoko ir A. Smetoną.
Taip pat keistas išvedžiojimas, kad A. Smetonos vyriausybė, įsteigus Lietuvoje Sovietų Rusijos karo bazes, negalėjo iš anksto pasirengti tautos pavojui, nes Maskvos diktatoriai, patyrę apie tai, galėjo tuoj pat okupuoti Lietuvą. Lietuvių patarlė sako: Bijai vilko, neik į girią. Čia šalia visų išvedžiojimų kyla tik vienas klausimas, ar, įsteigus raudonosios armijos bazes Lietuvoje, valstybės galva buvo sukvietęs visų politinių partijų vadų pasitarimą, ar vienas stengėsi spręsti Lietuvos likimą jos kritiškame momente. Iš A. Merkelio knygos nematyti, kad būtų buvęs toks pasitarimas. Jis, remdamasis A. Smetonos atsiminimais, kaltina opoziciją, kad ji drauge su komunistais galėjusi paimti valdžią į savo rankas. Gal būt, kai kam atrodė, kad nėra reikalo kviesti politinių grupių vadų pasitarimą, nes politinės partijos buvo vidaus reikalų ministerio uždarytos, bet praktiškai jos buvo ir reikėjo su jomis skaitytis. Jei būtų pasielgta pagal tautos daugumą atstovaujančių politinių grupių patarimą, tai gal šiandien nebūtų tiek priekaištų A. Smetonai ar kitiems vyriausybės nariams.
A. Smetonos ištikimybė religijai ir Bažnyčiai taip pat savotiškai suprantama. Valstybės prezidento santykius su religija bei Bažnyčia apsprendžia ne pripuolami reiškiniai, kaip pvz. prezidento dalyvavimas Velykų rytą pamaldose, kun. V. Mirono buvimas ministeriu pirmininku ar keleto kunigų priklausymas tautininkų partijai, bet vyriausybės respektavimas tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Pagal 1927 m. sudarytą konkordatą su Apaštalų Sostu, buvo pripažinta visiška laisvė veikti Katalikų Akcijai ir katalikų organizacijoms, esančioms po vyskupų globa, Katalikų Bažnyčiai laisvė tvarkytis pagal savo kanonus, pripažintas Teologijos - Filosofijos fakultetas pilname sąstate ir teisė išlaikyti mokyklas. Ar tų susitarimų buvo laikomasi? Ateitininkų moksleivių organizacija, kuri buvo Katalikų Akcijos narys ir vyskupų žinioje, buvo uždaryta, antras Katalikų Akcijos narys — pavasarininkai buvo persekiojami, kunigai už bažnyčioje pasakytus pamokslus buvo teismo baudžiami, nors Bažnyčios kanonai, kuriuos konkordatas pripažino, visas šventas vietas išima iš pasaulinės valdžios teisių ir bažnyčioje pripažįsta visiškai nuo jokios pasaulinės valdžios nepriklausomą teisę mokyti žmones ir aiškinti krikščionių mokslą. Katalikų mokyklos ir filosofijos fakultetas buvo uždarytas. Katalikų universitetas neleistas atidaryti. Santykiai su Apaštalų Sostu nutraukti. Kun. V. Mirono buvimas Lietuvos ministeriu pirmininku yra didžiausias nesusipratimas Lietuvos katalikų istorijoje. Kunigas vyriausybės galva, o katalikai persekiojami ir nepadaryta žygių atnaujinti santykius su Apaštalų Sostu. Tad šiandien šis argumentas įrodyti A. Smetonos ištikimybei Katalikų Bažnyčiai yra visai bevertis. Lygiai bevertis ir antras argumentas, kad keletas kunigu per nesusipratimą Ir kai kurių vyskupų nenorą aštrinti ir taip įtemptų santykių su vyriausybe, dalyvavo tautininkų partijoje.
A. Valatkaičio mėginimas išbalansuoti kilusius nesutarimus dėl buv. Lietuvos prezidento A. Smetonos yra vienašališkas ir jis istorinei tiesai nė kiek nepasitarnauja. Jam buvo ne vieta pasirodyti rimtame žurnale, kaip “Laiškai Lietuviams”.