Šiame jaunimo skyriuje Irena Rušėnaitė atsako į “Motinos laišką”, pridėdama, kad patirtis mus moko, jog norint kitų neteisti, reikia juos suprasti. Paklausęs, ar mes esame įpareigoti tautinių reikalų. Romas Sakadolskis prieina išvadą, kad turime konkrečiai prisidėti prie Žygio į Jungtines Tautas Niujorke lapkričio 13 d.
MARIE F. C. CARON
Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė
Būk nuolanki, mano dukra, nuolanki tam, kas nėra paperkama ar žema, nuolanki kitų klaidoms, nuolanki visiems,... išskyrus sau pačiai. Visų pirma atsimink, kad tu niekuomet neturi teisės teisti tau panašių. Tavo gyvenimas prasideda: tu nežinai, nei kaip jisai vystysis, nei kaip jisai baigsis. Tu nežinai, nei kokie keliai eis per jį, nei kaip tave galės teisti kiti: “Tegul tas, kuris yra užtikrintas, kad niekuomet nenusidėjo, meta pirmas akmenį...” Žmonės yra sudėtingi asmenys. Kokiu būdu tu nori žinoti priežastis ir nepastovumus jų veiksmų, kurių jie patys nevisuomet supranta?... Be to, niekuomet netikėk savo pirmam įspūdžiui, ypač jei jis yra blogas. Atsimink, kad laikysena yra tiktai fasadas ir kad nėra būtybės, virš kurios būtų neverta pasilenkti.
Pasitikėk žmonėmis... Nebūk viena iš tų, kurie gyvena nuolatinėje neapykantoje visam tam, kas nėra jie, iš baimės rasti ką nors geresnio už juos pačius ar už tai, ką jie turi; nekreipk dėmesio į savo pirmą įspūdi, kad galėtum įsigyti naują stebėjimo būdą be pirm laiko suformuotos nuomonės; įsivaizduok save kitų vietoje ir spręsk jų veiksmus taip, kaip tu spręstum savus. Ir tu būsi nustebinta tuo, ką tu suprasi, o taip pat kartais išsigąsi dėl tos neteisybės, kurią tu galėjai padaryti, jei tu būtum ištarusi savo sprendimą, vadovaudamasi vien tik savo nuovoka. Nesakyk man: “Kiti to nedaro, neturi man nuoširdumo ar pasitikėjimo...” Jei tu kartais kentėjai dėl stokos supratimo savo atžvilgiu, tai dabar žiūrėk, kad tau jo netruktų kitų atžvilgiu. Gal būt, kad juos suprasti tu padarysi šimtą gestų veltui? Kokią reikšmę tai turi, jei šimtą kartų tu turėjai džiaugsmą ko nors tikėtis ir jei šimtas pirmą kartą tu turėjai džiaugsmą tai rasti? Juk tai yra tikrai realus džiaugsmas, kurį sudaro įspūdis, kai tu supratai asmenį ir mokėjai atspėti priežastis, dėl kurių jai pasitikėjai. Be to, jei tu netiki žmonėmis, kaip tu gali norėti, kad jie tikėtų tavimi?
Eik prie jų su išskleistomis rankomis, be rezervuotumo. Pasakyk sau, kad daug lengviau yra atleisti negu nuteisti ir kad niekuomet neatleidžiama tiems, kurie nemoka atleisti. Nes tame yra svarbus punktas: nuolaidumas kai kurių klaidoms relatyviai yra lengvas, bet nuolaidumas klaidoms tųjų, kurie, mūsų nuomone, blogai pasielgė mūsų atžvilgiu, yra kitas dalykas! Tokiu momentu reikia suprasti ne tik svetimą sielą, bet ir savo nuosavą laikyseną. Aš norėčiau, kad iš anksto tu būtum įsitikinusi viena gilia tiesa: niekuomet neatsitinka, kad humaniškas asmuo, išprovokavęs blogį, skaitytų save to blogio auka: nėra aukos, nėra budelio, yra tiktai du žmonės, kurie nenori nei vienas kito suprasti nei sušvelnėti. Vienok tas, kuris pirmas padaro gestą ištiesti ranką, turi žinoti, kad, jei jisai nuėjo pusę kelio link kito, pusė kelio kito link jo, taip pat yra nueita...
Jei tu nenori žiūrėti į klausimą iš šito taško, jei tu iš anksto nenori pripažinti šito dualizmo klaidos, tu esi pražuvusi: nesąmoningai jausdama, kad tu turi klaidų, tu galvosi, kad dėl jų daugiau yra kalti kiti, kurie, tavo manymu, didesne dalimi buvo to priežastimi, ir tu pasiliksi užsidariusi nuolankumui — tam, kuris tau priklauso iš kitų, ir tam, kuris priklauso iš tavęs; tu tapsi lyg kokia kieta masė, nejautri jokiam bendravimui, be spindėjimo, t. y. be humaniško naudingumo...
Bet visu pirma neleisk savo nuolankumui rasti pasitenkinimo savyje. Niekuomet nepamiršk, kad tai nėra geradarybė: tai yra pareiga; pareiga, iš kurios tu gali pasidaryti sau džiaugsmo šaltini, nes, jei tu sprendei aiškiai ir sveikai, norėdama kitus pilnai suprasti, tuomet nuolankumas nuves tave į realų žmonių pažinimą ir iš to pažinimo tau gims vienas iš gražiausių tikslų gyventi — meilė kitiems...