Teologijos žvilgsnis į vedusiųjų meilę
VYTAUTAS BAGDANAV1ČIUS, M.I.C.
Vienas giliausiai mąstančiųjų lietuvių išeivių kunigų atveria, laimingų ir nelaimingų vedybinių ryšių aukštesnę prasmę.
MEILĖS SAMPRATA
Pirm negu mes nagrinėsime šeimyninės meilės teologiją, sustokime truputį prie meilės filosofijos. Pasiaiškinkime šiek tiek meilės sąvoką. Tai yra labai svarbu, nes nuo šios sąvokos teisingumo priklauso ir viso svarstymo teisingumas. Tiesa, meilės aptartį sudaryti yra nelengva. Meilė yra tokia realybė, kuri sunkiai duodasi suimama į kokius rėmus. Lengviau yra įrodyti, kad viena ar kita siūloma meilės samprata yra nepakankama, negu duoti teisingą jos sampratą.
Ir mes čia tuo keliu norime eiti. Mes norime pasakyti, kad ta meilės samprata, kuri iš graikiškosios filosofijos yra atėjusi į mūsų galvoseną, yra nepilna. Čia mes turime galvoje garsią Platono meilės sąvoką. Savo meilės mokslą Platonas yra išdėstęs puikioje knygoje, parašytoje dialogo formoje, kuri vadinasi "Pokylis". Ten yra aprašoma, kaip Sokratas su savo draugais lukštena meilės sampratą. Meilės mokslą Sokratui yra išdėsčiusi viena labai šviesi moteris Diotima. Ji jam papasakojo, kaip gimė deivė Meilė (Eros).
Buvo kartą danguje pokylis, kuriame dalyvavo visi dievai ir deivės. Pokylis buvo deivės Afroditės gimtadienio proga. Į pokyli nebuvo pakviesta deivė, kurios vardas yra Neturtas. Baigiantis pokyliui, ji atėjo prie rūmų elgetaudama. Ją aprūpinti buvo pavesta dievui, kurio vardas buvo Turtas.
Elgeta ir Turtas susitiko lytiniuose santykiuose ir iš jų gimė tai, ką graikai vadino Eros, o mes galime vadinti Meile. Meilė gimė Afroditės gimtadienio proga. Afroditė graikiškoje kultūroje buvo laikoma lytinio santykiavimo deive. Kadangi Meilė buvo gimusi jos gimtadienio proga, tai Afroditė priėmė ja būti savo tarnaite. Tokiu būdu meilė graikiškoje galvosenoje yra kaip tam tikras priedas lytiniam santykiavimui.
Šis epizodas yra prasmingas apskritai Platono meilės supratimui. Meilė jam yra ilgesys to, ko žmogus neturi, bet nori turėti. Dėl to meilė jam yra ne kas kita, kaip elgetos duktė. Iš to Platonui seka kita išvada, kad tas, kuriam nieko netrūksta, negali mylėti. Kadangi dievai yra tokie asmenys, kuriem nieko netrūksta, dėl to jie negali mylėti.
Platonas puikioje silogizmų eilėje įrodo šios tiesos teisingumą. Diotima klausia Sokrato:
— Juk dievai yra laimingi. Ar tu drįstum sakyti, kad jie yra nelaimingi?
— Žinoma, kad ne, — atsako Sokratas.
— Ar laime tu supranti turėjimą visų tų dalykų, kurie yra geri?
— Taip, — atsako Sokratas.
— Ar tu sutinki, kad meilė, kadangi jai ko trūksta, trokšta tų gerų dalykų, kurių ji neturi?
— Taip, — atsako Sokratas.
— Bet kaip gali būti toks dievas, kuriam kokio nors gėrio trūktų?
— Tai neįmanoma, — atsako Sokratas.
— Taigi, tu matai, kad tu pats paneigi meilę dievuje.
Toks yra Platono mokslas apie meilę. Tiesa, Diotima, toliau bediskutuodama su Sokratu, sutinka, kad meilė nėra vien žemiškas dalykas, ji yra kažkas tarpe tarp Dievo ir žmonių. Tačiau toje pačioje strofoje ji randa reikalo perspėti, kad "Dievas nesi-maišo su žmogumi".
Jeigu dabar nuo šios graikiškos meilės galvosenos pereisime prie krikščioniškosios, turėsime konstatuoti tikrą sąvokų perversmą. Krikščioniui ir Dievas gali mylėti. Negana to, krikščioniui meilė sudaro Dievo esmę. Ne tik Kristus, kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, yra meilės apraiška, bet. pasak apaštalo Jono, "Dievas yra meilė".
Kaip gali Dievas mylėti, nepasidarydamas nelaimingu, defektingu ar elgeta? — Tai yra didelis klausimas ir kartu didelė krikščioniška paslaptis.
Šią paslaptį šiek tiek atskleidžia pilnesnė meilės sąvoka. Juk meilė yra ne vien troškimas to, ko neturi, bet ir davimas kitam to, ko jis trokšta. Jeigu meilė būtų vien tik išgyvenimas trūkumo, kuris niekada ir jokiu atžvilgiu nėra patenkinamas, tai ji būtų tik kančia. Tiesa, neretai trokštančią ją meilę seka kančia, tačiau realūs yra atvejai, kada žmonių meilė yra patenkinama.
Duodanti meilė taip pat yra patraukli ir sukelianti geriausius mūsų jausmus, kaip ir imanti meilė. Sugebėti ką nors duoti mylinčiam žmogui yra taip pat, jei ne daugiau, smagu, negu gauti tai, ką myli.
Kai meilę suprantame šiuo abipusiu būdu, tai yra galimybė kalbėti ir apie Dievo meilę. Jeigu meilė nėra vienos krypties gatvė, tai atsidaro galimybė kalbėti apie Dievo meilę ir meilę Dievuje.
Norint kalbėti apie Dievo meilę, yra būtina dar viena sąlyga. Mylėti gali tik asmenys. Kur nėra asmens, negali būti nei vienas kitam davimo ir ėmimo proceso, kurį vadiname meile. Dėl to apie Dievo meilę neturi galimybės mąstyti tie, kurie Dievą supranta tik kaip visuotinį dėsningumo centrą, kuris valdo visatos ir žmonijos evoliuciją. Dievas, jei jis neturi laisvo apsisprendimo, negali mylėti. Dėl to visos tos filosofinės kryptys, kurios Dievą suvokia tik kaip nuo amžių nustatytų dėsnių visumą, besireiškiančią matematiniais ir kitokiais dėsningumais, priėjimo prie Dievo meilės supratimo neturi! Tiesa, kad Dievas yra visuotinis dėsningumas ir visuotinės gyvybės šaltinis, tačiau šalia to ir virš to Dievas yra toks paprastas ir vieningas, kaip kiekvienas žmogiškasis asmuo. Ir tik dėl to, kad jis yra asmuo, jis gali turėti meilės apykaitą.
APAŠTALAS POVILAS APIE MEILĘ ŠEIMOJ
Kai mes apsirūpinome sąvokomis, veikusiomis meilės problemoms svarstyti, dabar galime pereiti prie vyro ir moters meilės klausimo šeimoje ir tai jį svarstyti ne kokiu kitu požiūriu, bet teologiniu.
Kas yra teologinis požiūris? Teologinis požiūris yra toks požiūris, kuriuo Dievas žiūri į dalykus. Į dalykus mes galime žiūrėti įvairiais požiūriais. Į kurį nors reikalą mes galime žiūrėti ekonominiu požiūriu, tautiniu požiūriu, filosofiniu pažiūriu ir kitais. Kadangi Dievas yra visatos, taigi ir mūsų prigimties kūrėjas, tai jo požiūris į dalykus yra pats pilniausias ir pats tikriausias.
Kyla klausimas, kaip sužinoti Dievo požiūrį į įvairius dalykus. Tuo klausimu žmonijos kilnieji asmenys rūpinasi nuo neatmenamų laikų. Dieviškąjį požiūrį į dalykus mums atskleidė Kristus, Dievas, tapdamas žmogumi. Šis įvykis yra pripildytas tokios pilnumos, kad niekada jos nebus galima išsemti. Taip kaip negalima išmatuoti Dievo meilės gilumo kiekvienam žmogui, taip negalima rasti galo ir toms pamokoms, kurias Kristus duoda opiesiems mūsų gyvenimo klausimams.
Kristaus mokslą apie vyro ir moters meilę šeimoje mes turime užrašytą apaštalo Povilo laiške Efeziečiams, 5 perskyrime. Tai yra šedevras moterystės klausimu. Jūs galite skaityti visą pasaulinę literatūrą, visas apysakas ir romanus, visas senųjų kultūrų šventąsias knygas, Kinija pradedant ir Egiptu baigiant, ir jūs niekur nerasite moterystės taip išaukštintos, kaip 5 Efeziečiams laiško perskyrime nuo 22 eilutės iki galo.
Mes nedrįstume taip aukštai manyti apie moterystę, jei apaštalas Povilas nebūtų mums šio mokslo išsamiai paskelbęs, kaip Kristaus palikimo. "Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją, kad ją pašventintų” (25 eil.). Jis apiplovė ją Gyvybės žodžiu, kad ji būtų graži.
Prilyginęs žmoną Bažnyčiai, apaštalas, trumpam laikui, palieka Bažnyčią ir grįžta prie šeimos meilės klausimo. Jis sako, kad "vyrai taip turi mylėti savo žmonas, kaip savo kūnus. Kas myli savo moterį, tas pats save myli" (28 eil.). Tačiau pats didysis pagrindas, dėl kurio vyras turi mylėti savo žmoną, apaštalui Povilui yra ne kūninis, bet teologinis. Jis turi ją taip globoti, kaip Kristus globoja Bažnyčią (29 eil.). Ir antra vertus, kad skaitytojas geriau įsisąmonintų, kaip Kristus myli Bažnyčią, Povilas grįžta prie tų vyro ir moters kilmės santykių, kurie yra nusakyti pačioje Šv. Rašto pradžioje, kur kalbama apie moters sukūrimą. Ieva, kaip žinome, buvo sukurta iš Adomo kūno. Atsiminus tai, Apaštalui pirmiausiai rūpi ne tiek šeima, kiek tikinčiųjų santykis su Kristumi. Dėl to jis sako: "Mes (t. y. tikintieji) esame jo (Kristaus) kūno sąnariai, iš jo kūno ir iš jo kaulų" (30 eil.). Tačiau čia pat jis susigriebia ir grįžta prie šeimos problemos.
Jis susimąsto apie tai, kad moteris buvo sukurta iš vyro ir kad ji vėl grįžta vyrui kaip žmona. "Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną, ir laikysis savo moters, ir du bus vienas kūnas". Tačiau į šį santykį jis ne tik nežiūri kaip nors vulgariai, ar biologiškai, ar vien lytiškai. Priešingai, tai jam yra vienas didžiausių teologinių simbolių. Į jį jis žiūri kaip į simbolį tikinčiųjų grįžimo pas Kristų. Dėl to jis sako: "Ta paslaptis yra didelė; aš sakau Kristuje ir Bažnyčioje" (32 eil.).
Kokią pagrindinę mintį mes pastebime skaitydami apaštalo Povilo mokslą apie moterystę? Jei kas čia krinta į akis, tai vyro ir moters santykio šeimoje sugretinimas su Kristaus santykiu su žmonija. Kristus - Dievas jungiasi su žmonija taip, kaip vyras jungiasi su savo žmona. Ir dėl to vyro ryšys su savo žmona yra Dievo susijungimo su žmonija simbolis. Tai pastebėję mes galime tik klausti: ar yra kur nors gražesnis, kilnesnis ir aukštesnis lyčių mokslas? Ir iš viso ar 296 gali būti kas nors didesnio pasakoma apie šeimą ir jos santykių prasmę?
VYRO IR MOTERS MEILĖS SAKRAMENTAS
Gali kilti klausimas, iš kur apaštalas Povilas paėmė šį mokslą. Reikia pasakyti, kad šis mokslas derinasi su gerąja Senojo Testamento tradicija. Dievo santykiai su jo išrinktąja tauta ten ne kartą yra vaizduojami kaip vyro santykiai su savo žmona. Ryškiausiu ir kartu grubiausiu būdu šis simbolis yra pavaizduotas Pranašo Ozejo knygoje. Ten Dievas liepia pranašui vesti neištikimą žmoną ir turėti su ja vaikų. Į šias vedybas Dievas nori žiūrėti kaip į savo ištikimybę jam neištikimai Izraelio tautai.
Būdinga, kad pats Kristus, Dievas, tapęs žmogumi ir tokiu būdu išpildęs Dievo duotus pažadus Izraelio tautai, save dažnai pristato kaip sužadėtinį, atvykusį į vestuves.
Kartą Jono Krikštytojo mokiniai atėję pas Jėzų paklausė: "Kodėl mes ir fariziejai dažnai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?" Jėzus jiems tarė: "Argi gali sužadėtinio prieteliai liūdėti, kolei su jais yra jaunikis?" (Mat. 9, 14-15).
Taip pat užtenka tik prisiminti Kristaus palyginimus apie vestuves, kuriose jaunikio vaidmenyje visuomet yra jis pats. Taip pvz. yra palyginime apie tėvą, kuris suruošė savo sūnui vestuves ir išsiuntė kvieslius kviesti į jas svečius... Taip yra ir palyginime apie penkias protingas ir penkias paikas mergaites, kurios laukia atvykstant į vestuves sužadėtinio.
Kai Kristus šitaip apsčiai vartoja vedybų simbolį savo misijai išreikšti, tai negalima prileisti, kad jo akyse vedybos būtų kas nors žemo, ne pilnai žmogiško ir savo pagrinde nuodėmingo. Vyro santykiai su savo žmona nėra vien biologinis santykis, kaip daug kas mums nori sakyti. Vyro santykiai su savo žmona nėra vien romantinis jų tarpusavės paguodos bei paramos santykis. Vyro santykis su savo žmona yra gilus asmenų bendradarbiavimas ir dėl to mistinis ženklas tų santykių, kurių Dievas nori turėti su kiekvienu žmogumi atskirai ir kartu su visa žmonija. Taip kaip vyras yra artimas žmonai, taip Dievas nori būti artimas kiekvienam tikinčiajam.
Moterystė taigi yra ne vien žemiškojo gyvenimo tikrovė, bet ir aukštesnių santykių simbolis. Dėl to ji yra sakramentas. Jeigu priklausytų nuo psichologų ar filosofų, moterystė niekuomet nebūtų sakramentas.
Moterystė iš tikrųjų yra lytinis vyro ir moters santykis. Mes žinome, kad tas santykis, jei yra šalia moterystės, yra nuodėmė. Mes taip pat aukštai vertiname skaistybės dorybę, kuri mus skatina visiškai susilaikyti nuo lytinių santykių. Dėl šių ir kitų priežasčių kartais yra skelbiamas mokslas, kad lytiniai vyro ir moters santykiai iš esmės yra nuodėmingi ir tik Kristaus pašventinimo dėka jie gali būti geri. Sakoma taip pat, kad šių santykių visai nebūtų buvę, jei Adomas ir Ieva nebūtų nusidėję. Adomo ir Ievos nuodėmės esmės kai kas nori ieškoti lytiniuose jų santykiuose. Tai yra aiški klaida, prieš kurią ypač pasisakė didysis vakarų teologas Tomas Akvinietis. Moterystė yra šventa pačia savo prigimtimi. Ir čia pilna gilios prasmės, kuri tinka išreikšti ir Dievo ir žmonių santykiams. Ir dėl to ši natūrali šventenybė Kristaus yra pakelta sakramento aukštin.
Apaštalo Povilo vyro ir moters santykių mokslas mus moko kartu dviejų dalykų. Visų pirma jis mus moko ne tiek moterystės, kiek tikėjimo. Jis, pasinaudodamas moterystės pavyzdžiu, nori mums pavaizduoti, kaip Kristus myli kiekvieną iš mūsų. Jis mus skatina, kad apie savo santykius su Kristumi mes drįstume mąstyti taip draugiškai, taip intymiai, kaip apie santykius sužadėtinio su sužadėtine. Jis nori iš mūsų galvosenos prašalinti tą svetimumą bei šaltumą, kuris yra linkęs šiuose santykiuose atsirasti. Mes esame linkę Dievą suprasti kaip pasaulio Kūrėją, kaip jos raidos planą, kaip visuotinį teisėją, bet kad mes jį galėtume suprasti kaip savo sužadėtinį ar sužadėtinę, kurios jis nekantriai ieško, laukia, kad jį pažintų, mylėtų, jam dirbtų ir aukotųsi, kaip Dievas jai aukojasi — tai yra pergražu ir perpuiku...
MOTERYSTĖ — ŽMONIJOS NEIŠTIKIMYBĖS DIEVUI SIMBOLIS
Kai mes štai gilinamės į apaštalo Povilo vyro ir moters meilės šeimoje teologiją, mums iškyla didelis priekaištas. Mes sakome: visa tai nėra realu. Tai yra pergražu, kad būtų teisinga.
Mes žinome, kad moterystės gyvenimas nėra toks gražus, kokį vaizduojasi jaunavedžiai. Mes žinome, kokių didelių audrų iškyla šeimose; kokios didelės nesantaikos jose pasidaro; mes žinome, kaip vyras ir žmona vienas kitą įžeidinėja ir vienas kito nepaiso; ir iš to, kaip sakoma, jie pasidaro sau kasdieninę duoną. Ir tai yra ne blogose, bet ir gerose šeimose. Kaip tad galima moterystę laikyti Dievo ir žmogaus santykių ženklu; tų santykių, kurių atstatyti į žemę atėjo Kristus?
Tačiau tai nėra nieko labai nuostabaus. Didelės nesantaikos pasidaro ne tik mūsų šeimose, bet ir mūsų santykiuose su Dievu. Žmonės pradeda netikėti Dievu ir elgtis taip, lyg kad jo nebūtų. Žmonės Dievą įžeidinėja ne mažiau įžūliai, negu vyras žmoną ir žmona vyrą. Žmonės ne kartą išsižada Dievo ir susiranda sau svetimų dievų, lyg kad žmona svetimų vyrų, ar vyras svetimų žmonų.
Taigi, matome, kad šeima, net savo menkystėse yra panaši į Dievo ir žmogaus santykius. Ir dėl to ji yra sakramentas. Reikia viso žmogaus gyvenimo, kad vyras suprastų, kas jam yra žmona, ir kad žmona suprastų, kas jai yra vyras, Išsyk jie mato vienas kitame tik išorinius bruožus ir neaptariamą bei neišaiškinamą vienas kitam patrauklumą. Vėliau šis jausmas pradeda diferencijuotis į atskirus išgyvenimus. Tie išgyvenimai ne visada yra malonūs. Moterystės meilė išvirsta pareigomis vienas kito atžvilgiu. Pasak Paul Claudel, vedusieji visas dienas išnaudoja tam, kad įrodytų vienas kitam, kokie jie yra netikę ir kaip jie yra vienas kitu apsivylę. Tačiau moterystės santykių pagrinde kaip tik glūdi mintis: sugebėti vienas kitu neapsivilti, nepaisant visų apsivylimų. Kaip Dievas neapsivylė Izraelio tauta, nepaisant visų jos neištikimybių, taip panašus sugebėjimas neapsivilti glūdi kiekvienos šeimos pagrinde.
Iš kitos pusės, abipusiai apsivylimai, pasitaiką šeimoje, turi savo mirtiną prasmę. Kai vyras kenčia savo žmonos nepaisymą, jis, tam tikra prasme, kenčia visosžmonijos nepaisymą Dievo atžvilgiu. Kai žmona kenčia vyro grubumą ir nesiskaitymą su ja, ji kenčia ne vien savo vargus, bet visos žmonijos bedievystę.
Kadangi žmogus yra sukurtas į Dievo paveikslą, tai nenuostabu, kad lyčių gyvenimas atspindi kai ką iš dieviškų santykių. Lytinio santykiavimo žavesys yra regimas atspindys Dievo santykių laimingumo tarp dieviškųjų asmenų ir tarp tų žmogiškųjų asmenų, kurie Kristaus dėka yra pašvęsti į tuos santykius. Bet kartu šeimyninio gyvenimo problemos yra išraiška tos nesantaikos, kuri, nuodėmės dėka, yra pasidariusi tarp Dievo ir žmonijos.
Dėl to šeimos sunkenybių priežastys ne kartą yra daug gilesnės, negu jas gali suprasti ir pakelti netikintys arba atšalusio tikėjimo žmonės. Tik giliai tikintys vyras ir žmona galės suprasti, kad tos nesantaikos, kurios atsiranda jų tarpe ir kurias jie turi išmokti nugalėti, turi ne tik atsitiktines priežastis, bet jos yra žmonijos nesantaikos su Dievu atspindys. Iš kitos pusės, jų susitaikymas reiškia ne tik jų susitaikymą, bet ir žmonijos susitaikymą su Dievu.
IŠVADOS
Kokias išvadas mes galime pasidaryti iš šio svarstymo? Pirmoji išvada, kuri yra ne tik išvada kiek sąlyga, būtina meilės studijoms, yra teisinga meilės samprata. Meilės negalima imti kaip vienos krypties gatvės. Meilė nėra vien susirinkimas komplimentų iš kitų asmenų ar išreikalavimas meilės duoklės. Meilė yra ne tik pasyvus, bet ir aktyvus nusiteikimas. Meilė yra sugebėjimas duoti kitam tai, ką jis myli.
Antroji sąlyga laimingam meilės klausimo studijavimui yra įsisąmoninimas minties, kad meilė yra reikalas ne daiktų, bet asmenų. Kol Dievas nėra kam nors asmuo, bet tik tam tikra jėga ar kas kita, tol meilės Dievui negali būti. Taip pat ir žmonių meilės nėra, kol nėra asmeninio įsipareigojimo. Vien lytinis kontaktas dar nesudaro meilės, nors jis yra biologinės meilės simbolis.
Asmeninio meilės pobūdžio įsisąmoninimas gali mums padėti suprasti, kodėl vyro 298 ir moters meilė yra tam tikra prasme amžina. Tai yra dėl to, kad žmogiškieji asmenys yra tam tikra prasme amžini. Meilė reikalauja ne ko kito, bet asmens. Ir meilėje atsiduoda asmuo. Jeigu meilės ryšys apribotas bet kokios sąlygos; jeigu vyras pažadėtų mylėti moterį, iki ji jam išoriškai atrodys patraukli, jis giliai įžeistų jos asmenį. Tas pat yra sakytina ir iš moters pusės. Lytinė vyro ir moters meilė turi tą prasmę, kad pradėtų vienas kitame atrasti tą nemirtingą principą, kurį vadiname asmeniu ir kad šio atradimo pasiektų net ir per išorinius apsivylimus vienas kitu.
Ieškojimas ir radimas vienas kito turi savo gilią teologinę prasmę. Jis vaizduoja Dievo meilę žmogui. Šį moterystės aspektą suformulavo apaštalas Povilas, bet jis savo pagrindą turi visoje Senojo Testamento tradicijoje ir Kristaus mokyme. Vedybinės dainos, pilnos meilės ilgesio, yra įjungtos į Šv. Raštą net be atskiro komentaro, išaiškinančio jas religine prasme. "Nes izraelitams pati moterystė buvo šventas dalykas. Jie nestatė vienas prieš kitą profaninių ir sakralinių dalykų; nieko nėra profaniško, nes Dievas paliečia visus dalykus" (R. E. Murphy, Seven Books of Wisdom, 1960, 70 psl.). Tėvas Murphy, vadovaujantis Amerikos Šv. Rašto tyrinėtojas, kalbėdamas apie "Giesmių giesmę", rašo: "Tiesa, kad ši poema neturi aiškios užuominos apie Dievą ir tautą. Tačiau galime įrodinėti, kad žmogiškoji meilė Senajame Testamente yra dviašmenis kardas. Ji gali būti suprantama pati savyje, kaip vyro ir moters meilė... Bet ji yra pritaikoma ir dieviškajai meilei, ir kaip simbolis vedybų Dievo su savo tauta ji yra viena didžiųjų temų Senajame ir Naujajame Testamente" (84 psl.).
Šeima yra didelis Dievo ir žmogaus meilės sakramentas ne tik savo ideologinėje aukštumoje, bet ir savo nepasisekimuose bei kasdienybėje. Visi kasdieniniai vyro ir žmonos užsiėmimai ir visos jų vienas kitam teikiamos pagalbos turi sakramentinio pobūdžio. Kai žmona sutvarko vyro drabužius, ji atlieka ne vien ekonominį uždavinį. Ji eina savo sakramentines pareigas. Kai vyras rūpinasi šeimos išlaikymu, jis ne vien žmonai pagelbsti, bet eina savo sakramentines pareigas.