EVANGELIJOS perlas, kuriuo lygiai žavisi krikštyti liberalai ir nekrikštyti tikintieji, yra aštuonių palaiminimą posmas. “Atvėręs savo burną, jis mokė” — iškilmingai pradeda evangelistas Matas, tas paprastas, tikslus ir dalykiškas apaštalas. Atvėręs savo burną, Kristus iš tikro ne tiek mokė, kiek guodė, stiprino ir drąsino aštuonių kategoriją žmones.
Beturčiai
Pirmiausia Kristus laimino beturčius. Ne tuos, kurie neturi turto, bet kurie jo netrokšta.Jis juos pavadino beturčiais dvasioje. Tai ne dvasios beturčiai, ne dvasiniai “ubagai”. Šie žmonės savotiški dvasios kilmingieji, nepašventinti dvasininkai, mistikai, gal būt, dvasiniai vizijonieriai. Tai visokį idealistai, dvasinio nerimo pilni ieškotojai, nuolat barami praktiškųjų žmonių ir niekinami biznierių.
Paprastuoliai
Toliau Kristus laimino romiuosius— tuos tylius, paprastus, kuklius žmones, kurie nesiveržia į garbę ir valdžią, kurie nepozuoja fotografams, nesilaižo galingiesiems. Jie yra iš tų,kurie nustumiami įšalį, nesodinami pirmose vietose ir— nuostabu — dėl to neįsižeidžia, neišgyvena kartumo. Jie nedaro reformų, neskelbia deklaracijų, nevykdo revoliucijų, bet kaip druska sūdo kunkuliuojančio gyvenimo katilą. Putos bus nugriebtos ir išmestos; tirščiai bus suvalgomi ir įvertinami; o apie druską niekas neužsimins, nebent pasiges, jei jos bus pristigę.
Liūdintieji dėl neteisybių
Tretieji, kuriuos Kristus ypatingai guodė ir laimino, tai liūdintieji ir sielvartaujantieji dėl daugelio negerovių. skriaudų ir negalių. Kitų akimis, tai visokie “Weltverbesseriai”, “vaitotojai” dėl svetimų žaizdų, sergą svetimom ligom— vis nepatenkinti esama tvarka, papročiais, “gerovėmis”. Šie ir tokie yra gyvas pasipiktinimas superoptimistų, ramybės ieškotojų, gyvenimu patenkintųjų. Tie “liūdintieji dėl teisybės” — tiksliau, dėl neteisybės, kurios tiek daug žmonių santykiuose — yra bene labiausiai nemėgiami, niekinami ir kartais sunaikinami rafinuotos neteisybės atstovų, kurių specifikacija pasaulio žodyne sudarytų nemažos litanijos vardus. Jei kiekviena palaimintųjų kategorija turi savų kankinių, tai ši bene daugiausia.
Gailestingieji
Kristus laimino gailestinguosius, kurie, save užmiršę, gyvena kitiems, kenčia kitų kančias, liūdi su liūdinčiais, guodžiasi su pakylančiais iš purvo; kurie dalinasi ne tik duona ir apdaru,— dalinasi pačia savo širdim, savais nervais. Tai tie ir tokie gailestingieji, kuriuos kiti vadina “Dievo durneliais”, nes jie už tą visa negauna reklamos nei atskaitymo iš taksų; jų niekas nelaiko donatoriais — net paprastaisiais, nekalbant apie garbės geradarius. Jų geradarystė perdaug gera, kad būtų vertinama masėje. Ji perdaug neužinteresuota, kad būtų suprasta tų, kurie viską gali užmiršti, tik ne save, ir visko gali atsižadėti dėl savojo dievo, kuris yra jų aš. Grynas gailestingumas yra toks retas ir toks tobulas savyje, kad jis bene labiausiai išreiškia gailestingojo Dievo paveikslą.
Tiesos ieškotojai
Kristus dar atskirai pridėjo palaiminimą tiem, kurie ne tiek liūdi dėl neteisybių, kiek ieško teisybės, tiesiog alksta ir trokšta, vis nepasotinami ir nenumalšinami. Šiai kategorijai daugiau priklauso grynieji tiesos ir gėrio ieškotojai, ne ieškojimo deklaratoriai ar deklamatoriai. Tokių tiesos ilgesys augustiniškai veržiasi ligi Dievo, kuris vienas tegali pasotinti.
Nekaltieji
Šeštos kategorijos palaimintieji yra nekaltieji— tie nesuteptos širdies padarai, kurie, būdami žemėje, gyvena kaip angelai. Jie tokie tyri ir skaistūs, kaip tie dangaus debesėliai ar kaip šaltinio vanduo. Debesų nepasieks žemės dulkių kamuoliai, šaltinio nesudrums sujudinta žemė, gal tik laikinai apniauks. Ak, tai ne tos palaimintos esybės, kurias išrinko ir paženklino ypatingoji Dievo malonė. Ne, tai tos pačios paprastos sielos, kurioms reikia stipriai kovot ir daug kentėt, bet kurios nė nemano, jog ši kova būtų beprasmiška. Jei visais laikais šios sielos buvo supamos tautų pagarba, tai Kristus dar pridėjo ypatingą ir išskirtiną įvertinimą.
Taikieji
Dar viena kategorija susilaukė palaimos— tai taikieji, sugyvenamieji, atlaidieji. Ne dėl to, kad būtų tokie gimę ar taip auklėti, bet šito siekę ir pasiekę savo pastangomis. Taikumas yra reta dorybė, įgyjama didele žmonių meile, supratimu ir atlaidumu. Žiūrint žmogiškai, šimtą kartų lengviau supykti, negu susivaldyti. Šimtą kartų “maloniau” rietis, negu sugyventi be rietenų. Bet yra žmonių, kuriem šimtą kartų geriau nutylėti ir atleisti, negu bartis, kerštauti. Kitų akims tokie atrodo bailiai ir silpnuoliai. Pro juos visi praeina kaip pro avinėlius, nesistengdami net nusišypsoti. Argi verta šypsotis tam, kurio nebijai, kuris tavęs neužrėks, tau neįgels, nepakis kojos? O tačiau ir šiem “bailiams” pamažu kaupiasi tyli pagarba. Kartais sunerimsta ir sąžinė, kodėl pro šiuos praeinama lyg pro šešėlį — nebuvėlį.
Persekiojamieji
Pagaliau, pravėręs burną, Kristus apdovanojo palaiminimu visus tuos, kurie persekiojami, apmeluojami, piktžodžiaujami be pagrindo, o ypač tuo pagrindu, kad jie stovi teisybės, tiesos, gėrio pusėje. Tokie yra rakštis daugelio akyse. Jie yra gyvas priekaištas visokiam melui, supuvimui, išdavimui. Jie yra nepakenčiami, nes niekam nepataikauja, prieš nieką nesilenkia, tik prieš sąžinę ir Dievą. Jie yra tie, kuriuos galima tik persekioti, apšmeižti, išjuokti, pasmerkti, nukankinti.
* * *
Kiek tokių žmonių buvo, yra ir bus! Ir niekas jų taip nepaguos ir nesuramins, kaip tas vienai žodis “palaiminti”. Ne be reikalo šį Evangelijos perlą katalikų Bažnyčia parinko visų šventųjų dienai— tų šventųjų, kurie net nežinomi savo vardais. Užtenka žinoti, kad jie atsiėmė savo palaiminimus tenai, kur nūnai yra. Užtenka ir mum, kad jie paliko pasauliui dvasios stiprybę, kuria naudojasi naujos kartos. Verta žinoti, jog betkuri gera pastanga rikiuojasi į aštuonių palaiminimų kalną.
Stasys Yla