Alė Rūta
BR. RAILOS “LAUMIŲ JUOSTA”
Tai vardas naujos Br. Railos knygos, kurioje, lyg spalvingoje juostoje, išdėstyta keli mūsų raštijai svarbūs vardai ir su tais vardais susijusios idėjos. Br. Raila, puikiu beletristo stiliumi rašąs įvairiomis temomis periodikoje, per pastaruosius kelis metus yra išleidęs dvi knygas politinių straipsnių: “Iš paskendusio pasaulio” ir “Tamsiausia prieš aušrą”. Naujoje knygoje “Laumių juosta” jis davė pluoštą (342 psl.) literatūros kritikos straipsnių. Čia įžvalgiai ir nuoširdžiai bei kritiškai pasisakyta apie tokius mums brangius rašytojus, kaip B. Brazdžionis, Lindė Dobilas, Ignas Šeinius, Vytautas Alantas, Marius Katiliškis, A. Gustaitis ir kiti. Br. Raila įdomus vidine įtampa, plačiu žvilgsniu ir puošniu stilium.
Redakcijos pastaba: Prie šių vien teigiamų pastabų dar pridedame “Drauge” pasirodžiusios platesnės K. Šilinio recenzijos išvadą: “Nepaisant kai kurių “Laumių juostos” autoriaus “ideologinių storžieviškumų”, jis su savo akimirksnių kronikomis pasirodė šauniu stilistu, aptašyto žodžio meistru, nors dar neatsisako nuo kietoko poleminio tono. Tenka laukti, kad kituose savo akimirksnių kronikos tomuose B. Raila save labiau paims į kritiškesnius nagus”.
Ištrauka iš “Laumių juostos”
Žmogiškoji tragiką yra tas prakeiktas skirtumas tarp pasiryžimo ir jo įgyvendinimo. Rašymo elektronika yra keistas mokslas ir, gal būt, net sunkesnis už branduolinę fiziką. Kiek užsispyrę, šios gali išmokti beveik kiekvienas vidutinių gabumu studentas, bet aukštosios rašymo meno elektronikos ir magiškojo stiliaus tegali pasiekti tik išskirtinų ir dažniausiai tik igimtų gabumų savininkas. Daug kas pyksta už tai, ir labai liūdna su tuo susitaikinti, bet atrodo, kad tai dar nepakeičiama.
Mūsų norus ir viltis juk apvilia ne tik rašytojai. O mes kiti, pavyzdžiui, publicistikos artojai, argi taip pat kone kasdien neparklumpame laikraštijos dirvonų grumstuose? Žmogus kartais sugalvoji ir apgalvoji straipsni ar ištisą jų seriją, viskas tau kristališkai aišku, argumentų logika kieta kaip plienas, išdėstymo maniera tau spindi it žiedo brangakmenis, ir jos stilių iš anksto girdi, kaip Paganinio smuiką. O kai parašai ir išspausdini, pats vėliau pamatai, kaip visa dar taip toli nuo anų svajonių, kaip skaitytojai murma, netiki ir nuobodžiauja, o kuris didesnis filosofas ima ir viešai pareiškia: tokiu savo kvailu užmanymu tu tik Maskvai patarnavai...
Nelengva parašyti straipsnį, kuris nenumirtų su ta pačia diena ar bent gražiai gėliškai nesuvystu ant rytojaus. Dar sunkiau eilėraštį, o gal užvis sunkiausia romaną. (213 psl.)