1967 / APRIL Vol. XVIII Nr. 4 BALANDIS /
IŠ BOKŠTO TURI KALBĖTI ŽMOGUS K. Trimakas, S. J. 136
APIE VAIZDO KULTŪRĄ A. Liulevičius 149
APIE VAIZDŲ PRAMONĘ A. Liulevičienė 150
PASAULIEČIŲ VAIDMUO BAŽNYČIOJ —II J. Raulinaitis 151
DVIEJŲ ŠVENTŲJŲ MEILĖ A. Grauslys 158
VAIKŲ PROGRAMOS TELEVIZIJOJ L. Germanienė 167
IVAŠKIENĖS “BALTASIS STUMBRAS” (rec.) D. Staniškienė 170
IŠKARPOS IŠ ANAPUS M. Banėnas 172
Šio numerio iliustracijos: Fotografijos apie vaizdo kultūrą (Alg. Kezio, S. J., nuotr. — 137, 138-139, 153-156); tėv. Br. Markaičio, S. J., (140), prof. Vyt. Bieliausko (141) ir dail. R. Viesulo (141 — nuotr. V. Maželio) atvaizdai; G. Nilsson “Very worldy” (142-143), Z. Sodeikienės iliustracijos (164-165), vaikų piešiniai tema “Ką aš mačiau televizijoj” (166) ir “L. L.” koncerto vaizdai (175).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Ku-rausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40$. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
DANGORAIŽIAI stiebias virš miesto, o ant jų— antenos, liekni naujų masinių komunikacijų priemonių dominavimo simboliai... Jie kyla vis aukštyn. Jų spinduliavimas plečiasi... Imkim kad ir tokią Ispaniją. Ji tikrai nėra viena pirmaujančių kraštų televizijos srityje, o tačiau jos žiūrovų skaičius verčia susiimti už galvos— įdomesnių programų tuo pačiu metu žiūri apie 10 milijonų žmonių, t. y. apie trečdalis viso krašto gyventojų. Ogi televizijos antenomis tankiau nusmaigstytuose kraštuose žiūrovų būna dar daugiau... TeberodomąThe Sound of Music filmą iki šiol jau yra matę 50 su viršum milijonų žmonių. O filmų (nors ir ne taip gausiai lankomų) vien JAV kasmet pagamina
■ Apie vaizdo kultūrą (iš 133 psl)
šimtus... Neseniai į erdves paleistas komunikacinis satelitas Early Bird (Ankstyvasis Paukštis) apglėbė trečdalį žemės... Dar du tokie — ir žemės gyventojai iš bet kurio mūsų planetos pakraščio galės stebėti tą pačią televizijos programą... Šie skaičiai rodo didelę ir vis didėjančią modernių komunikacijos priemonių — televizijos, radijo, filmų, o taip pat ir spaudos — reikšmę, svarbą ir įtaką. Jos yra beveik vienintelis mūsų informacijos šaltinis. Per jas sklinda atitinkama gyvenimo filosofija. Jų pagalba kuriasi nauja vaizdo kultūra.
Matydami masinių komunikacijos priemonių svarbą modernaus žmogaus gyvenime, skiriame šį "Laiškų Lietuviams" žurnalo numerį jųjų reikšmei ir įtakai aptarti įvadiniu žodžiu (136 psl.), simpoziumu (138 -148 psl.), knygų santraukomis (149 ir 150 psl.), vaikų televizijos programų įvertinimu (167 psl.) bei iliustracijomis jas pavaizduoti. Vaizdo kultūra užkariauja ir "Gyvenimui tekant" skyriaus dėmesį.
■ Valstybės išeiginiuose rūbuose
Vienas iš charakteringiausių vaizdo kultūros bruožų yra parodos. Paprastai jos turi stiprų komercinį pobūdį — parodyti ir parduoti prekes. Jųjų didžiausiose — tarptautinėse — mugėse (pvz. Niujorke 1964 - 1965) ištisos valstybės išstato savo gaminius naujoms rinkoms surasti.
Kiek skirtingo pobūdžio (tačiau, nežiūrint to, lygiai tiek pat ir gal net dar labiau charakteringos vaizdo kultūrai) yra pirmosios kategorijos tarptautinės parodos, kuriose dalyvaujančios valstybės rodo savo laimėjimus parodos motto nubrėžtoje srityje... Tai yra grynai valstybinio prestižo, propagandos, reikalas. Tokių pasaulinių parodų tebuvo trys: 1935 ir 1958 m. Briuselyje ir šiais metais Montrealyje, kurios motto yra "Žmogus ir jo pasaulis".
Kiekviena parodoj dalyvaujanti valstybė Montrealyje rodysis savo išeiginiuose drabužiuose: JAV — kaip jos yra kultūringos (jos pavilijone, šalia erdvėlaivių kapsulių, bus ir amerikiečių liaudies meno, dailės ir "amerikinės dvasios" skyriai), Sovietų Sąjunga — kaip ji buvo pažangi per savo 50 gyvavimo metų, Britanija — kaip ji yra nepriklausoma (jos nepriklausomumą simbolizuoja 200 pėdų belangis bokštas).
NUO ŽEMES dangun kyla bokštas... Babelio ar Radijo?... Maišaties ar spinduliavimo? Dangaus aukštybes siekti ar žmones žemėj? Žmonių kalbas maišyti ar spinduliuoti šviesą, garsą ir vaizdus?... Įsielektrina oras paslaptingom bokšto bangom... Virpa, virpa... Kažką neša nuo bokšto... Ką?
Neša garsą, vaizdus... Tuščius beturčius ar turtinančiai pilnus? Garsą, kuri sukelia iškvepiamas oras, ar balsą, kuri sukuria žmogiškas žodis? Spyruoklinio roboto pamėklę ar žmogišką veidą?... Paslaptingos bokšto bangos! Jos virpa... Kažką neša...
Tokiais bokštais nusėta žemė... Visur stulpai, antenos, bokštai... Vieni, išsirikiavę eilėmis, tempia telefono, telegrafo vielas; kiti, bevieliai, nesuvaikomomis bangomis virpindami orą, svaido garsą ir vaizdus. Kitos vielos— po žeme. Kabeliai — po vandenynų vandeniu... Visi svaido — per lygumų plotus, per jūras, per vandenynus... Ir per bedugnes?
Vieni svaido, kiti gaudo. Vieni kalba, kiti klauso. Vieni rodos, kiti mato. Paskui tie kiti kalba, o anie klauso... Arba nuduoda, kad klauso, ką anie tauškia nuduodami, kad kalba... Tada atsiranda bedugnė...— ir Babelio maišatis.
Tarp svaidančiųjų ir gaudančiųjų yra žemės plotai, audringos jūros ir ramieji vandenynai, uolėtos tarpukalnės ir tarpkontinentiniai plyšiai... Juos visus peršoka svaidomas garsas ir vaizdas... Tik ten, kur nuduoda, kad kalba ir kad mato, ir kad rodosi ir kad klausosi...— ten lieka bedugnė. Neperžengiama, nes nei vienoj, nei kitoj pusėj — nieko nėra... Kas ją peršoks? Tik tas, kad žmogišku žodžiu ir žmonišku veidu daugiau nebenuduos. Bedugnėms peržengti reikia žmogaus — ir vienoj, ir kitoj jos pusėj. Ir nuo bokšto turi kalbėti žmogus, ne tuštuolis, bet turtinančiai pilnas... Ir bokšto papėdėj turi klausytis žmogus, ne spyruoklinis robotas.
Kęstutis Trimakas, S. J.
Komunikacijos priemonės kuria naują kultūrą su ligi šiol nepatirtom galimybėm ir sunkiai pramatomais pavojais.
Negalime stovėti užsimerkę aplinkai, ypač jei ji stipriai veikia į mus, sudarydama pavojus ar atverdama naujas galimybes. Viena tokia (gal pati įtakingiausia) šiandienės aplinkos apraiška yra masinės komunikacijos priemonės ir jų kuriama vaizdo kultūra. Jųjų svarbą, itaką ir ateiti šiame simpoziume aptaria psichologas, dailininkas ir kunigas-kompozitorius.
Klausimas: Moderniajame pasaulyje ima vis labiau įsivyrauti taip vadinamojivaizdo kultūra (the culture of the image). Tarp josios apraiškų paminėtinos sekančios: vaizdų kūrimas (image-making), viešoji nuomonė, "mados"; josios skleidimo priemonės: televizija, filmai, reklamos, pritaikomojo meno panaudojimas ir t. t. Ar galėtumėt tąją vaizdo kultūrą tiksliau apibūdinti? Kaip charakterizuotumėte tos kultūros žmones?
Prof. Vytautas Bieliauskas: Kai kurie rašytojai paskutiniu metu pabrėžia, kad žmogus yra optinis gyvis ir kad jis savo aplinką ypatingai vertina matymo juslės įtakoje. Šita idėja, gal būt, tiktų ir taip vadinamos vaizdo kultūros sąvokai, kuri, savo esmėje būdama platesnė, vis dėlto užakcentuoja regėjimo primatą žmoguje. Žinoma, vaizdo kultūra yra globalinė sąvoka, savyje įjungianti visą pavidalą (Gestalt), ne vien tik vaizdą. Senoviniais terminais kalbant, vaizdo kultūra būtų asmenybės kultūra, tik su tuo skirtumu, kad seniau asmenybei išvystyti imdavo laiko, o taip pat reikedavo daug laiko supažindinti kitus su tos asmenybės bruožais. Dabar vaizdo kultūros atstovai, naudodamiesi moderniosiomis žinių perteikimo priemonėmis, yra pasiruošę asmenybę aprašyti gal net anksčiau, negu ji tampa išvystyta; jie gali tokiu būdu perduoti asmenybės vaizdą kitiems kartais net pirm, negu asmenybė yra. Ta prasme yra kalbama apie vaizdų kūrimą (image making), kuris, kaip patirtis rodo, yra galimas.
Šių dienų visuomenė daugiau negu kada nors praeityje priklauso nuo viešųjų informacijos šaltinių. Tie šaltiniai, kaip spauda, radijas ir televiziją, visuomet gali perduoti informaciją tendencingai, ir visuomenė šiais laikais gal net laukia tokios tendencingos informacijos. Tam tikra prasme visuomenė nori greitos interpretuotos informacijos, kuri duotų bendrus, aiškius bruožus vietoj detalių. Šitoks informacijos perdavimas sutrumpina laiką ją priimti ir sumažina reikalą galvoti ir vertinti. Tuo būdu šiandien informacija didele dalim yra perduodama vaizdu, o ne turiniu. Nėra abejonės, kad šitokiu būdu viešoji nuomonė yra lengvai formuojama ir kad vaizdų kūrėjai yra tapę galingais viešosios nuomonės tvarkytojais. Tam tikra prasme vaizdo kultūra yra masės psichologijos pažymys, ir šios kultūros žmonės yra masės žmonės.
Skaityti daugiau: KUR MUS NUVES TELEVIZIJA, TELESTAR IR VISA KITA...?
Ką sako elektroninio amžiaus dainius
Šįmet daug kalbama apie kanadietį profesorių Marshall McLuhan. Kas jis? Gimė Edmontono mieste, Kanados vakaruose. Studijavo Manitobos Universitete, o doktoratą anglų literatūroj gavo Cambridge Universitete, Anglijoje. Šiuo metu dėsto St. Michaelio Kolegijoje, Toronte, kur jis yra kultūros ir technologijos studijų centro direktorius. Sekančiais metais persikels į Fordhaino Universitetą Niujorke.
Kuo McLuhan įdomus? Jis yra elektroninio amžiaus dainius. Jis yra įsitikinęs, kad mūsų dienomis prasideda naujas žmonijos istorijos etapas. Žmogus šiandien gyvena kur kas greičiau, negu jo senelis. Anot vieno IBM tarnautojo, "mano vaikai, prieš pradėdami pirmąjį skyrių, yra jau suspėję pergyventi kelis kartus daugiau, negu jų seneliai per visą savo gyvenimą". Po trijų tūkstančių metų nuolat didėjančios žmonių darbų specializacijos ir pasaulio suskaldymo mūsų laikais pasaulis staiga sumažėjo elektros ryšių dėka. Šie ryšiai iš viso pasaulio padarė vieną kaimą. Elektra per akimirksnį parodo mums įvykių visuomenines implikacijas. Įvykiai kitoje žemės rutulio pusėje mūsų gyvenimą įtaigauja, nes dabar viso pasaulio žmonės yra mūsų kaimynai.
McLuhan mintys ryškiausiai išdėstomos jo knygoje "Understanding Media: The Extensions of Man" (gaunama popieriniais viršeliais, McGraw-Hill, $1.95). Knygos įvade jis rašo: "Mūsų laiko aspiracijos visumai, empatijai ir giliam sąmoningumui yra natūralios elektrinės technologijos palydovės. Mechaninės pramonės amžius, kuris buvo mūsų amžiaus pirmtakas, rado savo natūralią išraišką privataus žvilgsnio teigime. Kiekviena kultūra ir kiekvienas amžius turi mėgiamiausią jausmo ir žinių modelį, kurį siūlo receptu kiekvienam. Mūsų dienų ženklas yra koktumas užmestiems rėmams. Mes staiga atradome, kad trokštame, jog daiktai ir žmonės mums visiškai atsivertų. Šioje pažiūroje glūdi gilus tikėjimas — tikėjimas, kuris teigia pagrindinę būties harmoniją".
Fantazijos sapnai vietoj tikrovės
Aušrelė Liulevičienė
Aušrelė Liulevičienė, “L. L.” redakcinio kolektyvo narė nuo šių metų pradžios, studijuoja teologiją ir literatūrą Čikagos Universitete.
Tėv. William F. Lynch, S. J., Georgetown Universiteto profesorius, buvęs jėzuitų leidžiamo žurnalo "Thought” redaktorius, yra vienas įdomiausių literatūros kritikų ir bendrai kultūrinio gyvenimo stebėtojų Amerikoje. Viena jam labiausiai rūpimų sričių yra televizijos ir filmų kuriamas pasaulis. 1959 m. jis išleido knygą, pavadintą "The Image Industries". Joje jis kritikuoja televizijos programų ir filmų sukimo monopolizavimą: yra baisu, sako tėv. Lynch, kai mūsų visų vaizduotė ir jausmai yra kontroliuojami ir manipuliuojami mažos saujelės žmonių, kurie bando mus įtikinti, kad mes norim to, ką jie mums duoda.
Tėv. Lynch įžvelgia pavojų dabartinėse televizijos programose ir filmuose ne todėl, kad jos kartais prasilenkia su tuo, ką diktuoja viešoji dorovė, bet todėl, kad jos skleidžia visuotinį žvilgsnį į gyvenimą, persunktą vidutiniškumu. Praleiskime dieną prieš televizijos aparatą — tikrai jos bėgyje nepadarysime jokios nuodėmės, bet — kiek mes būsim tikrai gyvenę, kiek būsime labiau supratę save, pasaulį ir tai, kas žmogiška?
II - Tęsinys iš praėjusio numerio
JULIUS RAULINAITIS
III. NAUJOSIOS PADĖTIES APŽVALGA
Pirmoje šio straipsnio dalyje (žr. "L. L." kovo nr.) peržvelgėme oficialius hierarchijos pasisakymus apie Bažnyčią ir pasaulietį. Jau nutarta, kad pasaulietis yra atsakingas Bažnyčios narys. Bet kaip visa tai atrodo pačiam karališkajam ir pranašiškajam pasauliečiui? Kaip jis supranta ir išgyvena savo santykį su Bažnyčia? Ar suvažiavimo dokumentai pakankamai plačiai liečia visą Bažnyčios gyvenimo plotą?
Yra aišku, kad reikalas labai sudėtingas ir kad iš šio straipsnio pilno ir gilaus atsakymo tikėtis negalima. Bet jei šio straipsnio mintys paskatins skaitytojus tuos klausimus patyrinėti, tai jos bus pilnai atsiekusios savo tikslą.
Kadangi kyla aibės klausimų, pabandykime juos sugrupuoti: vieną grupę minčių sudarys esminių suvažiavimo teigimų diskusija; antrą grupę sudaro problemos, kurių suvažiavimas beveik nepalietė, pvz. pasauliečio vieta Bažnyčios vidujinėje sąrangoje, dvasiškijos kompetencija ir teisės, parapijinės problemos ir pan.; trečioj vietoj galima peržvelgti šių reikalų raidą po suvažiavimo uždarymo.
Pirmos grupės pagrindinį klausimą iškėlė Antanas Maceina "Aiduose" (1965 spalio nr.) straipsnyje "Trys klausimai dvasiškiai". Štai du jo klausimai: "Ar pasauliečių pakvietimas apaštalauti yra dogmatinis ar istorinio pobūdžio?" t. y. ar jis iškyla iš pačios Bažnyčios sąrangos, ar tik iš dvasiškijos besikeičiančio nusistatymo? Antra, "kame glūdi pasauliečių apaštalavimo šaltinis — sakramentuose ar hierarchijos pavedime?"
Remiantis anksčiau cituotais tekstais ir pasitikint jų techniniu teologiniu tikslumu, atsakymas aiškus: pasauliečio apaštališkas pašaukimas yra dogmatinis ir jo šaltinis yra Kristus. Visuotinis pašaukimas apaštalauti, pavieniui arba organizuotai, yra pasauliečio vaidmens Bažnyčioje pats pagrindas, dekrete aiškiai pabrėžtas. Tenka tik apgailestauti, kad dekreto įsigaliojimas yra pakartotinai atidėliojamas. Bet kodėl tai nebuvo aišku bent paskutinius 15 šimtų metų ir koks yra skirtumas tarp apaštalavimo ir pavyzdingo krikščioniško gyvenimo? Tai kaip tik ir yra dar pilnai neišdiskutuotas klausimas. Maceina ir kiti pasauliečiai pageidauja, kad dvasiškių istorikai ir teologai išgvildentų tuos klausimus nuoširdžiai ir pagrindinai, be propagandinių mostų, kurių buvimo nepaneigia net ir dvasiškiai (Maceinos teigimu). Tokio tolimesnio "De Ecclesia" išplėtojimo belaukdamas, Maceina nerodo gyvo entuziazmo reaguoti į suvažiavimo darbus. Gal ir dėl to, kad pasauliečių skyrius "De Ecclesia" konstitucijoje tėra tik dešimties puslapių, o hierarchijos dvidešimtketurių.
Skaityti daugiau: VATIKANO SUVAŽIAVIMAS IR PASAULIEČIŲ VAIDMUO BAŽNYČIOJE
Bedugnėms peržengti reikia žmogaus — ir vienoj, ir kitoj jos pusėj.
Paroda: matyti, susižavėti ir pirkti. Automobilių paroda, McCormick Place, Čikaga.
15 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS G RAUSLY S
Aukščiausia dvasinės meilės rūšis yra religingumo persunkta ir jo įkvėpta dvasinė meilė. Tokia meile vadovaujantis, siekiama mylimą asmenį doroviniai tobulinti, į Dievą artinti ir į šventumo aukštumas vesti. Tokia meilė ir pačiam mylinčiam padeda dvasiškai kilti. Jei kai kada tarpusavė vyro ir moters meilė gali jiems virsti vadovu į Dievą, tai tikrai tas įvyksta dvasiniai religinėje meilėje. Tai pati gražiausia galima žemėje meilė, kuri tačiau yra pati rečiausia, nes jai reikia tikrų, subrendusių ir šventų, asmenybių. Tokia dvasinė, giliu religingumu pagrįsta, kūno aistros nedrumsčiama meilė yra pastoviausia, ir todėl vadintina tikra dvasine moteryste. Tokią meilę galima vadinti draugyste — pačia gražiausia to žodžio prasme. Niekur kitur taip nesutampa sielos ir širdys, kaip šitame meilės pavidale.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie dviejų šventųjų, Pranciškaus Saleziečio ir Joannes de Chantal, meilės draugystę, kuri padėjo jiems tobulėti ir artėti prie Dievo.
PRIEŠ SUSITINKANT
Pranciškus Salezietis išvydo pasaulį Savoyos provincijoje, Prancūzijoje, kaip vyriausias vaikas skaitlingoje dešimties vaikų kilmingųjų šeimoje. Gimęs 1567 m. rugpiūčio 8 d., religiniai auklėjamas, nors tėvų buvo skiriamas teisininko profesijai, tačiau, šalia teisės, visą mokymosi laikotarpį domėjosi ir teologija. Jausdamas pašaukimą kunigystėn ir nugalėjęs savųjų jam daromas kliūtis, 1593 m. jis įšventinamas kunigu. Savo ypatingo uolumo, iškalbos ir meilingo žmoniškumo dėka sėkmingai apaštalaudamas, jis grąžina Chablais provinciją iš kalvinizmo katalikybėn. 1599 m. jis įšventinamas vyskupu ir nuo 1602 m. jis skiriamas Ženevos vyskupijos ganytoju. Jis gyvena Annecy mieste. Rašydamas ir pamokslaudamas, jis sako pamokslus savoje vyskupijoje, bet kviečiamas ir kitur. 1604 m. jis sako gavėnios pamokslus Dijon katedroje ir tenai kovo 5 d. susitinka su viena jo pamokslų klausytoja, jauna našle, baroniene Joanna de Chantal.
Joanna - Pranciška Fremyot de Chantal gimė 1572 m. sausio 28 d. aukšto Prancūzijos valdininko šeimoje, Dijono mieste, Burgundijos provincijoje. Ji su vyresniąja seserimi ir jaunesniu broliu (vėliau arkivyskupu) buvo labai gerai krikščioniškai išauklėta, nors jų motina mirė jiems dar mažiems esant. Tėvo raginama, būdama 20 metų amžiaus, ji išteka už jauno barono Christopho de Rabutin-Chantal. Toje abipusės nuoširdžios meilės lydimoje moterystėje ji buvo labai laiminga. Tačiau po aštuonerių vedybinių metų, sunkiai nelaimingoje medžioklėje sužeistas, miršta jos vyras. Ji lieka su keturiais vaikais (dar du kiti vaikai jau buvo mirę). Visada buvusi dievota, ji pradėjo savo religinį gyvenimą dar labiau gilinti. Ji pasinėrė maldoje ir atgailoje. Jos dvasios gyvenime pradeda reikštis mistinės nuotaikos ir dovanos. Ji daro įžadus netekėti. Anot vėlyvesnio prancūzų religinio gyvenimo istoriko H. Bremond: "Per kruviną įsilaužimą Dievas įsiveržia į jos sielą!" Taip jausdama ir trokšdama visiškai Dievui atsiduoti, ji maldauja sau gero dvasios vado, kad ją vestų šventuman. Jos sieloje tiek abejonių, baimės, netikrumo, pagundų... Tiesa, vienas dvasios vadas jau surastas, bet jis negali jos nuraminti... Tada nuostabiame regėjime Dievas parodo jai skirtą dvasios vadą, kurį vėliau 1604 m. kovo pradžioje ji atpažįsta Dijono katedros sakykloje kaipo pamokslininką vyskupą Pranciškų Salezietį.
Šiuose eilėraščiuose vaizdžiai atsispindi dabarties jaunimo nuotaikos. Jų autoriai: Mirga Pakalniškytė iš Čikagos, Laima Švėgždaitė iš Toronto, Kanados, Teresė Pautieniūtė iš Urbanos, Izida Petravičiūtė iš Los Angeles ir Augustinas Tijūnėlis iš Čikagos. (Iliustracijos — Zitos Sodeikienės).
MIRGA PAKALNIŠKYTĖ
RYTMETIS PRIE TRAUKINĖLIO
Šunys slankiojo tarp šiukšlių kiemuose
Tuščios bonkos stovi ant raupsuotų
laiptų Virš namų iškyla du
bažnyčios bokštai Kryžiai jų pranyksta
migloje Prie krautuvių pilkų
langų sustojęs ubagas siūlo gumą
praeinančiom dievaitėm lyg reljefe
Traukinėlio cypimas piauna ryto
miglą Nuo bėgio rėmų nedrąsiai
nulaša pageltusi rasa.
LAIMA ŠVĖGŽDAITĖ
TAKAI IR SUPRATIMAI
Vakarykštės dienos žingsniai skamba užnugary.
Keisti miglotų atsiminimų kamuoliai,
Verčiasi kaip dūmai iš anos dienos,
Ir garsai, lyg užtikrinto sidabro,
Tų išduotų paslapčių, tyčiojasi mintyse.
Takas atžymėtas praeitų kryžkelių ilgėja,
O supratimas, kad niekas nieku ir lieka,
Darosi skaudi jaunystės realybė.
TERESE PAUTIENIŪTĖ
MĮSLĖ
Gyvybė— kurgi ji yra,
kur paslėpta
jos nestojančio ritmo mįslė?
Gal tai lingavime
plonam stiebe gėlės,
ne ne—
tai ją tik vėjas
palenkė neklausdamas...
Gal tai krykštaujančiam
juoke mokyklinių vaikų,
ne ne—
praėjo senis skarmaluotas
su šlubuojančiu aklu šuniu...
Gal tai alsavime
mergaitės mylimos,
ne ne—
sapnus jos sergi
močia juodame karste...
Beprasidedančios vaizdo kultūros jaunieji atstovai paveikslais atpasakoja, ką jie mato televizijoje (7-8 m. vaiku piešiniai tema: “Ką aš mačiau televizijoj”; šv. Antano parapijos mokykla, Cicero, III., JAV.).
Ką tėvai turi apie jas žinoti
LIUDA GERMANIENĖ
Ruošdama šią apžvalgą, autorė sekė televizijos programas su savo vaikais keliolika savaičių.
Beraščio žmogaus gyvenimas, kadaise, ribojosi stipraus šeimyninio vieneto ir mistinio gamtos pasaulio ratu. Su plintančiu raštingumu kūrėsi naujas žmogus-individas, nutraukęs mistinius ryšius su gamta ir davęs kelią mokslui ir objektyvumui. Tokiu civilizuotu būdu iš grupinio - šeimyninio priklausomumo buvo išplėštas žmogus ir palaipsniui paliktas gyventi atominio chaoso amžiuje. Chaoso, kurio sąskaiton galima įrašyti ir šias modernaus, civilizuoto žmogaus kūrybines išdavas, kaip radiją ir televiziją. Šių išdavų dėka tas pats žmogus-indivi-das vėl yra kemšamas atgal į beasmenę, globusinę šeimą — radijo ir televizijos generaciją. Iš televizijos dabar plaukia higieną, rūkalus ar kulinariją liečiančios reklamos, įpareigodamos žiūrovą elgtis nurodomu būdu. Per ją taip pat yra supanašinamas žmogaus - individo skonis ir pageidavimai. Tai ypač liečia vaiko amžiaus žiūrovą, nepajėgiantį pilnu racionalumu atskirti būtino nuo nereikalingo. Ta prasme vaikas televizija yra išnaudojamas ir iš jo yra atimama proga savarankiškai galvoti ir kurti. Sekančiuose paragrafuose gan sutrauktai mėginsiu peržvelgti tuos valandų tarpus, kurie mums sąžiningai ir be piniginių reikalavimų saugoja vaikus.
• Prieš diktatūrą Ispanijoje
Ispanų Katalikų Akciją sudaro vienuolika organizacijų su 300,000 pasauliečių narių. Organizacijos avangarde stovi jaunimo ir darbininkų sąjūdžių vadai; todėl paskutiniu laiku Katalikų Akcijos leidiniuose stipriais ir kritiškais žodžiais pasisakoma politiniais klausimais, pvz. apie spaudos ir darbininkų laisvę, apie valstybės valdymo sudemokratinimą ir kt. Daugeliu atvejų šie leidiniai buvo Ispanijos vyriausybės konfiskuoti, o bažnytinė vadovybė bandė disciplinuoti Katalikų Akcijos vadus, nes, jos nuomone, jie neturi teisės veikti organizuotu būdu politiniuose klausimuose.
Praeitų metų gegužės mėnesį vyskupai pašalino dalį Katalikų Akcijos vadų ir uždraudė visą kraštą apimančias organizacines konferencijas, kol kontroversija nebus užbaigta. Šįmet kovo pradžioje Madridan suvažiavę Ispanijos vyskupai svarstė Katalikų Akcijos kontrolės klausimus. Nutarta revizuoti organizacijos darbo statutus, Katalikų Akcijos leidinius atiduoti specialaus komiteto priežiūrai ir perorganizuoti Katalikų Akciją taip, kad jos atskiros organizacijos atitiktų atskirų vyskupinių komisijų darbo laukui ir veiktų šių komisijų griežtoje priežiūroje.
Atrodo, kad naujos taisyklės panaikina pasauliečių organizacijų turėtą autonomiją — štai kovo 10 d. vyskupų komisija atleido katalikų jaunimo savaitraščio “Signo” redaktorių ir visą aštuonių asmenų redakcinį kolektyvą. Pernai šio savaitraščio septyni numeriai buvo valstybės įstaigų konfiskuoti dėl straipsnių ir vedamųjų, kritikuojančių įvairias su valdžia susijusias negeroves Ispanijoje. Savaitraštis taip pat reikalavo tuoj pat pritaikyti II Vatikano susirinkimo nutarimus, liečiančius politinę laisvę. “Signo” redakcija buvo išmesta, nes jie atsisakė viešai spaudoj atsiprašyti dėl jų vedamojo, kuriame Ispanijos režimas buvo kaltinamas liberalaus nusistatymo katalikų sutapatinimu su komunistais. Ironišku sutapimu, iš pareigų atleistas redaktorius kun. Victor Manuel Arbeloa turi stoti į teismą dėl kelių jo straipsnių “Signo” žurnale. Straipsniuose jis bendrai teigė, kad Ispanijos civiliniame kare padarytais žiaurumais respublikonų ir nacionalistų frakcijos esmėje nesiskiria, o Guernicos miesto subombardavimą jis tiesiog pasmerkė. Tai buvo palaikyta šmeižtu, nukreiptu į Tautinį Sąjūdį (Ispanijos nacionalistų organizaciją). Prokuroras teisme pranešė, kad už tai jis reikalaus keturių metų kalėjimo bausmės.
Gintarė Banaitytė - Ivaškienė, BALTASIS STUMBRAS. Premijuota istorinė apysaka jaunimui. JAV LB Kultūros fondo leidinys. 1966 m. Dailininkė — Janina Marks.
Išskėstom rankom sutinkam kiekvieną naują lietuvišką knygą, o ypač skirtą jaunajam skaitytojui. Ir štai nauja dovana jaunimui — Gintarės Ivaškienės pirmoji knyga, pavadinta “Baltasis Stumbras”. Knyga patraukliai išleista, gerai įrišta, didelėmis raidėmis. Tai istorinė apysaka, duodanti progą skaitančiam pažinti savo tėvų krašto didingą praeitį, papročius. Čia puikiai pagauta kunigaikščių Lietuvos laikų dvasia, o taip pat labai vaizdžiai ir švelniai autorė aprašo gamtą, žvėrelius ir paukštelius. Žmonės daugumoj gyvi, pasakojimai įtikinantys. Beskaitydamas, rodos, ir pats keliauji drauge su girioje paklydusiu Rikio Skomanto sūnum Audrių ir pergyveni su juo visas jo nelaimes. O kai galų gale po ilgo klaidžiojimo ir daug nuotykių jis vėl susitinka su savo tėvu, dargi priešo lizdą suradęs ir išdaviką padėjęs nugalėti, džiaugies kartu su juo.
Knygą perskaičius kyla klausimas: kokio amžiaus jaunuoliui skirta ši taip gražiai ir įdomiai parašyta apysaka? Pats turinys (išskyrus gal mūšio aprašymą) daugiau tinka jaunesniam skaitytojui. Pavyzdžiui, Audrio draugystė su vilkiukų 16 ar 17 metų jaunuolį netaip sudomins, kaip 10-12 metų vaiką. Tačiau stilius, kalba, vartojami žodžiai — nors ir labai geri — jaunesniam skaitytojui bus per sunkūs, neįkandami. Netgi 16 metų jaunuoliui, gerai kalbančiam lietuviškai, baigusiam lituanistinę mokyklą su aukščiausiais pažymiais, buvo gana sunku ją skaityti. Bet nugalėjus pirmus 30 puslapių ir susipažinus su autorės stilium, jau buvo daug lengviau ir jis užbaigė ją be raginimo, nes buvo įdomu. Tik kuris jaunuolis ryšis skaityti toliau, jei pirmieji puslapiai sunkiai “įkandami”? Čia mūsų gyvenimo tragedija: to amžiaus vaikai, kuriems ši apysaka būtų labai įdomi, deja, patys nepajėgs jos perskaityti — jiems bus per sunku. Šios problemos nebūtų gyvenant normaliose sąlygose.
FUNERAL IN BERLIN. Šiame pirmos eilės filme Michael Caine vėl vaidina lakonišką britų slaptą agentą Harry Palmer. Tai lyg ir anksčiau rodyto sėkmingo filmo “The Ipcress File” tęsinys. Šiame filme jo įstaiga gauna žinią, kad Rytų Vokietijos slaptos policijos viršininkas (Oscar Homolka) nori atbėgti į vakarus. Palmer pasiunčiamas reikalą ištirti ir padėti jam pabėgti. Jam darbą apsunkina žydų agentai, kurie seka buvusius nacius. Filmas spalvotas ir puikus visiems pamatyti.
A FUNNY THING HAPPENED ON THE WAY TO THE FORUM. Zero Mostei vaidina vieną iš juokdarių šioje tikrai juokingoje komedijoje. Nors kartais juokai labai žemiški, jie niekad nepasidaro pažeidžiantys. Filmas spalvotas ir puikus visiems virš 14-kos metų.
GALIA.Jauna karjeristė moteris (Mireille Darc) įtraukiama į baisų nuotykį po to, kai ji išgelbsti skęstančią moterį. Filmas su parašais, anglų kalba. Netinkamas jaunesniems kaip 18-ka metų.
GAMBIT.Ši įdomi romantiška komedija su Shirley MacLaine ir Michael Caine sukasi apie planuojamą meno kūrinių vagystę. Daugelio filmų kritikų laikomas vienu geriausių 1966 m. filmu. Patartinas visiems, išskyrus patiems mažiausiems.
THE GAME IS OVER.Tai prancūzų gamybos filmas su gana sofistiška, bet nuobodžia intryga, kuriame vyro jauna antra žmona palaiko santykius su jo studentu sūnumi. Veikalas paįvairintas puikiom dekoracijom ir spalvom. Paraštės anglų kalba. Netinkamas rodyt jaunesniems kaip 18-kos metų.
MINDAUGAS BANĖNAS
Kas pirmiau išgarsins Čiurlionį?
Panašiai kaip čia išeivijoje, taip ir Lietuvoje “karts nuo karto tenka susidurti su teiginiais, esą pasaulyje kaskart plačiau pradeda skambėti Čiurlionio vardas, auga jo kūrybos reikšmės supratimas ir t. t. Deja, šie žodžiai ne visai atspindi realią padėtį. Susipažinus su užsienio spaudoje pasirodžiusiais atsiliepimais apie Čiurlionio kūrybą (turima mintyje speciali, dailės vystimosi klausimus nagrinėjanti literatūra), susidaro įspūdis, kad džiūgauti dar per anksti. Priešingai, reikia rimčiau susirūpinti M. K. Čiurlonio kūrybos populiarinimu. Išskyrus XX amžiaus pradžios “rusų ir lenkų visuomenę”, kuri “turėjo” progos plačiau susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba, kitose užsienio šalyse ji buvo ir tebėra mažai žinoma” (“Kultūros Barai”, 1967, 1 nr.).
Šių eilučių autorius Jonas Umbrasas, savo straipsnyje “M. K. Čiurlionis užsienio meninėje opinijoje” apžvelgęs jam prieinamą paskutiniųjų 25 metų Vakarų pasaulio dailės literatūrą, sako: “Išvados prašosi savaime. Senai jau pribrendo reikalas organizuoti M. K. Čiurlionio kūrybos parodą užsienyje. Jos reikalingumą diktuoja ne tik dailininko kūrybos populiarinimo, bet ir jos mokslinio tyrimo uždaviniai. Tiktai tiesioginė Čiurlionio kūrinių konfrontacija su jo epochos kitų šalių dailininkų kūryba padės mums patiems, o taip pat ir užsienio meninei opinijai, nustatyti daugiau ar mažiau tikslią jo vietą pasaulinėje dailės raidoje, o taip pat jos nacionalinį ir individualinį savitumą. Bet kurios kalbos apie dailininko kūrinių nepatvarumą neišlaiko rimtesnės kritikos. Šių dienų technika įgalina pervežti žymiai nepatvaresnius kultūros ir meno paminklus. Be to, nėra būtino reikalo į tokią parodą vežti visus jo paveikslus, ypač tuos, kurie gali būti labiausiai pažeidžiami.
“Antra, kelia didelį susirūpinimą mūsų nerangumas, naudojant kitas dailininko kūrybos populiarinimo formas. Senokai jau turime išleistą, nors ir nepilną, tačiau visumoje neblogos kokybės M. K. Čiurlionio kūrinių spalvotų reprodukcijų aplanką. Užsienyje vyrauja tradicija, kad bet kuris autorius ar leidykla, išleidusi naują reikšmingesnę knygą, pasiunčia ją įvairių šalių atitinkamoms organizacijoms arba tuo klausimu suinteresuotiems asmenims. Skaitant užsienio menotyrininkų atsiliepimus apie M. K. Čiurlionį, susidaro įspūdis, kad tik nedaugelis jų buvo matę šį albumą. Argi nebuvo tikslinga savo metu pasiųsti kelis šimtus šio aplanko egzempliorių į žymesniųjų užsienio muziejų, leidyklų, meno institutų ir dailės tyrinėtojų bibliotekas? Ta pačia proga reikia pasakyti, kad jau pribrendo laikas išleisti žymiai pilnesnį ir kokybiškesnį Čiurlionio kūrinių spalvotų reprodukcijų albumą, gal būt — atsižvelgus į leidinio svarbą — pasinaudojant vienos ar kitos užsienio leidyklos, turinčios didelę patirtį ir reikiamą poligrafinę bazę, paslaugomis”.
Matomai kultūrininkai Lietuvoje norėtų Čiurlionio kūrybą parodyti platesniam pasauliui. Lietuviai išeivijoje taipogi bando, su ta pačia intencija, parengti išsamesnį veikalą apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą. Įdomu, kas pirmiau įgyvendins šį visuotinės reikšmės kultūrinį projektą?!
ONA IR VINCAS KULIEŠIAI, parėmę šio “L. L." numerio išleidimą, vienu šimtu dolerių. Esant sunkioms spaudos sąlygoms, Tėvu Jėzuitų provincijolui tėv. Bruno Markaičiui, S. J., žurnalo leidėjų vardu kreipusis į skaitytojus prašant didesnės finansinės paramos, jie yra pirmieji, parėmė žurnalą stambesne auka. Kasmet V. ir O. Kuliešiai skiria po 100 doleriu “L. L.” skelbiamu konkursų premijoms (1965, 1966, 1967, o taip pat jau yra pažadėję ir sekantiems metams). Jie abu remia ir kitas lietuviškas bei religines įstaigas. “L. L.” leidėjai laukia mecenatų kiekvienam žurnalo numeriui.
Marijos Aukštesniosios Mokyklos Rūtos ansamblis, vadovaujamas Sesers M. Bernardos, akompanuojant Manigirdui Motekaičiui, buvo pirmasis jaunimo būrelis, sugiedojęs jaunimui skirtas, “L. L.” konkurse premijuotas, kompoz. Broniaus Budriūno sukurtas, šv. Kazimiero garbei lietuviškas Mišias premijos įteikimo akte, kovo 11, Jaunimo Centre, Čikagoje.
Chorai ir pavieniai religinės muzikos mylėtojai teiraujasi apie premijuotų Mišių atspausdinimą, kuris kiek užsidelsia, nes šiuo metu kompozitorius Br. Budriūnas savo kūrinį pritaiko naujam, Romoje neseniai patvirtintam lietuviškam Mišių tekstui. Gaidų išleidimu rūpinasi Tėvai Jėzuitai. Išlaidoms padengti tikimasi aukų.
“L. L.” KONCERTO VAIZDAI IR ĮVERTINIMAI: Akt. Birutė Pūkelevičiūtė (viršuj) ir kamerinės muzikos trio, Izidorius Vasyliūnas, Vytenis Vasyliūnas ir kun. Vincas Valkavičius (apačioj). Koncertas Įvyko kovo 11 d. Jaunimo Centre, Čikagoje.
“Muzikinė programa buvo aukštos rūšies ir labai reta šiais laikais savo turiniu... Kiekvienas jų (kamerinės muzikos trio) reiškėsi dideliame susikaupime, perduodamas savo sielos meninius bangavimus į bendrą garsu harmonija... Aktorė Birutė Pūkelevičiūtė gerai derinosi prie gilios ir rimtos perukų epochos muzikos su O. Milašiaus kūryba, neduodant progos klausytojams apie nuobodulį pagalvoti. (J. Žilevičius, “Vienintelis toks koncertas Chicagoje”, “Draugas”, 1967, IV. 3).
“Vakaro menininkai nuo pat pradžios sudarė šiltą, patrauklią nuotaiką, kurioje klausytojai tarytum pamiršo savo kasdieninius rūpesčius ir visą dėmesį nukreipė į meno žavesį ir šviesą... Visi kūriniai (kamerinės muzikos trio) menininkų išgyventi ir auditorijai jautriai perteikti. Birutė Pūkelevičiūtė... atkilo su nepakartojamai meniškai išsakomu Milašiumi, jo mintimis, jo filosofija...” “Dirva”, 1967, IV. 7).
KOKS BATAS, SPRENDŽIA KOJA...
... Kad “Laiškų” žurnalas yra didžiai vertingas, yra aišku iš šiltų pačių skaitytojų balsų, kartas nuo karto įdedamų. Vedamas noro, kad taptų dar vertingesnis, nurodysiu ir tai, kas man leidinyje ima nepatikti. “Audiatur et altera pars”, sako sena teisės išmintis.
Anksčiau “Laiškai” švietė mūsų protui; dabar vis daugiau stengiasi šviesti akiai... Jokiu būdu neneigiu meno vertės arba iliustracijų naudos. Visuomet yra mieliau skaityti paveiksluotą leidinį. Bet iliustracija turi mintį ryškinti, o ne tamsinti... Man atrodo, kad dabartinis “Laiškų” apipavidalinimas rašytojo mintį ir skaitytojo dėmesį daugiau blaško, negu koncentruoja ...
Nepatinka man dar ir kitas dalykas — skambiai raitytos antraštės ar tai apie ekrano mirgesį, ar apie ką kita. Nerasi jų rimtesniuose žurnaluose: nei tokiame vokiečių Stimmen der Zeit, nei prancūzų Etudes, nei anglų Black-friars, nei italų CiviltàCattolica...
Mano manymu, raitymų įmantrybės — ar tai meniniame apipavidalinime, ar tai žodžių atrankoje — nesutinka su dabartinio meto Bažnyčios linkme. Joje šiandien juk yra žengiama į paprastumą ir tuo pačiu į esmę...
Koks turi būti batas, sprendžia koja, kuriai yra skirtas. “Laiškų” žurnalas yra skirtas mums, skaitytojams, tarnauti; dėl to mes ir turime teisę pasakyti, kokio norėtume... “Boni etiam omnes consulant ab aliis corripi”.
"Laiškų" draugas
Žinoma, kad batai turi būti pagal koją, o žurnalas pagal skaitytojus. Tačiau labai abejojame, kad "Laiškų" skaitytojai norėtų, kad "Laiškai" užimtų vokiečių "Stimmen der Zeit" ar kitų Jūsų suminėtų "rimtesnių" žurnalų vietą. Tą vietą lietuvių spaudoje užima "Aidai"... Batas pritaikomas ne tik kojai, bet kairysis— kairei, o dešinysis — dešinei.
Bažnyčia siekia esmės paprastumu, bet skleidžia ją visom moderniom priemonėm, kaip ji pati tai nurodo "Dekrete apie moderniąsias komunikacijos priemones". To siekiame ir mes.
Redakcijai būtų įdomu iš kitų skaitytojų sužinoti, ar šis lotyniškais posakiais išmargintas laiškas atstovauja skaitytojų daugumos nuomonę. Jei taip, tektų žurnalui "surimtėti". Laukiame pasisakymų.— Red.
PADĖKA
“L. L.” leidėjai Tėvai Jėzuitai nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie auka parėmė žurnalo leidimą. Šio numerio išleidimui 100 dolerių yra paskyrę Vincas ir Ona Kuliešiai. Jiems esame ypatingai dėkingi. Dėkojame taip pat ir kitiems aukotojams. 11 dol. aukojo J. Klimas (Indiana); 6 dol - A. Šeškuvienė (Toronto), 4 dol - J. Jusys (Worcester), po 3 dol. — A. Plioplys (Toronto), J. Abraitis (Čikaga); po 2 dol. — E. Jucevičienė, N. Šumskienė, A. Žemaitis, J. Steponaitis, A. Jankauskaitė, L. Žemgulienė (visi iš Čikagos), dr. A. Baltrukėnas (Akron), O. Kukarskienė (Md.), P. Bard-auskienė (Lemont), G. Viskantienė (Detroit), V. Levanas (Waterbury) ir P. Razgaitis (Cleveland).
Dėkojant asmenims už pagalbą ruošiant tradicinį “L. L.” pobūvi, vaišėms, valgių padovanojusiųjų sąraše buvo išleista V. Dailidkienės pavardė. Jos atsiprašome ir jai dėkojame.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Juozas Girnius. IDEALAS IR LAIKAS. Žvilgsnis j dabartinę ateitininkiją ir lietuviškąją išeiviją. Viršelis R. Laniausko. Išleido “Ateitis” (parėmė F. Manelienė ir dr. J. Manelis a. a. prof. dr. V. Manelio brangiam atminimui). 236 psl. Kaina $4.00.
Ignas Končius. ŽEMAIČIU KRYŽIAI IR KOPLYTĖLĖS. Gausiai iliustruotas Žemaičių koplytėlių ir kryžių rinkinys. Išleido “Tėviškėlė”. Spausdino VI. Vijeikio spaustuvė. 176 psl. Kaina nepažymėta.
Aloyzas Baronas. TREČIOJI MOTERIS. Ateitininkių Giedros korporacijos premija atžymėtas romanas. Išleido Lietuviškos knygos Klubas. Aplankas G. Žumbakienės. 196 psl. Kaina 2.50 dol.
Vyt. Bagdanavičius, M. I. C. KULTŪRINĖS GELMĖS PASAKOSE. Keturių dalių tautosakinė - teologinė studija.
I knyga. Mokytojo variantai. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys. 262 psl. Kaina 3 dol.
Danutė Bindokienė. BALTOSIOS PELYTĖS KELIONĖ Į MĖNULI. 58 psl. Knygelė vaikams. Viršelis ir iliustracijos Elenos Brazytės. Kaina 1.50 dol.
Juozas Eretas. MAŽOSIOS TAUTOS IR VALSTYBĖS. Jų reikšmė Europai. Išleido Šaltinis. 15 psl.
L. Dambriūnas, A. Klimas ir W. R. Schmalstieg. INTRODUCTION TO MODERN LITHUANIAN. Lietuvių kalbos vadovas anglų kalba, tinkamas nemokantiems ar nedaug mokantiems lietuviškai. Su 40 pamokų, gramatikos priedu, skaitymais ir žodynėliais. Išleido lietuviai pranciškonai Brooklyne. 479 psl., kietais viršeliais. Kaina 7 dol. Galima užsisakyti: “Darbininkas”, 910 Willoughby Ave., Brooklyn, N. Y. 11221.
Gintarė Banaitytė - Ivaškienė. BALTASIS STUMBRAS. JAV LB Švietimo Tarybos premijuota istorinė apysaka jaunimui. Iliustravo Janina Marks. 133 psl. Kaina nepažymėta. Gaunama: JAV LB Kultūros Fondas, % J. Bertašius, 5348 S. Talman Avė., Chicago, Ill. 60632, ir pas knygų platintojus.
LIETUVIŲ TAUTINIAI ŠOKIAI. Plokštelė, išleista JAV LB Kultūros Fondo. Mono. (hi fi). $4.50. Stereo $5.00. Gaunama: JAV LB Kultūros Fondas, c/0 J. Bertašius, 5348 S. Talman Ave., Chicago, Ill. 60632.