Komunikacijos priemonės kuria naują kultūrą su ligi šiol nepatirtom galimybėm ir sunkiai pramatomais pavojais.
Negalime stovėti užsimerkę aplinkai, ypač jei ji stipriai veikia į mus, sudarydama pavojus ar atverdama naujas galimybes. Viena tokia (gal pati įtakingiausia) šiandienės aplinkos apraiška yra masinės komunikacijos priemonės ir jų kuriama vaizdo kultūra. Jųjų svarbą, itaką ir ateiti šiame simpoziume aptaria psichologas, dailininkas ir kunigas-kompozitorius.
Klausimas: Moderniajame pasaulyje ima vis labiau įsivyrauti taip vadinamojivaizdo kultūra (the culture of the image). Tarp josios apraiškų paminėtinos sekančios: vaizdų kūrimas (image-making), viešoji nuomonė, "mados"; josios skleidimo priemonės: televizija, filmai, reklamos, pritaikomojo meno panaudojimas ir t. t. Ar galėtumėt tąją vaizdo kultūrą tiksliau apibūdinti? Kaip charakterizuotumėte tos kultūros žmones?
Prof. Vytautas Bieliauskas: Kai kurie rašytojai paskutiniu metu pabrėžia, kad žmogus yra optinis gyvis ir kad jis savo aplinką ypatingai vertina matymo juslės įtakoje. Šita idėja, gal būt, tiktų ir taip vadinamos vaizdo kultūros sąvokai, kuri, savo esmėje būdama platesnė, vis dėlto užakcentuoja regėjimo primatą žmoguje. Žinoma, vaizdo kultūra yra globalinė sąvoka, savyje įjungianti visą pavidalą (Gestalt), ne vien tik vaizdą. Senoviniais terminais kalbant, vaizdo kultūra būtų asmenybės kultūra, tik su tuo skirtumu, kad seniau asmenybei išvystyti imdavo laiko, o taip pat reikedavo daug laiko supažindinti kitus su tos asmenybės bruožais. Dabar vaizdo kultūros atstovai, naudodamiesi moderniosiomis žinių perteikimo priemonėmis, yra pasiruošę asmenybę aprašyti gal net anksčiau, negu ji tampa išvystyta; jie gali tokiu būdu perduoti asmenybės vaizdą kitiems kartais net pirm, negu asmenybė yra. Ta prasme yra kalbama apie vaizdų kūrimą (image making), kuris, kaip patirtis rodo, yra galimas.
Šių dienų visuomenė daugiau negu kada nors praeityje priklauso nuo viešųjų informacijos šaltinių. Tie šaltiniai, kaip spauda, radijas ir televiziją, visuomet gali perduoti informaciją tendencingai, ir visuomenė šiais laikais gal net laukia tokios tendencingos informacijos. Tam tikra prasme visuomenė nori greitos interpretuotos informacijos, kuri duotų bendrus, aiškius bruožus vietoj detalių. Šitoks informacijos perdavimas sutrumpina laiką ją priimti ir sumažina reikalą galvoti ir vertinti. Tuo būdu šiandien informacija didele dalim yra perduodama vaizdu, o ne turiniu. Nėra abejonės, kad šitokiu būdu viešoji nuomonė yra lengvai formuojama ir kad vaizdų kūrėjai yra tapę galingais viešosios nuomonės tvarkytojais. Tam tikra prasme vaizdo kultūra yra masės psichologijos pažymys, ir šios kultūros žmonės yra masės žmonės.
Tėv. Bruno Markaitis, S. J.:Idėja šiandien gali likti tolima, nekonkreti, negyvenimiška, jei ji netelpa vaizde. Todėl radijo ir televizijos skelbimuose idėja pristatoma apčiuopiamu būdu. Nusiskundžiama, kad skelbimai įvelkami į labai suprastintas sąvokas ir vaizdus, suprantamus net dvylikamečiui. Bet čia galėtų prasidėti demarkacijos linija, skirianti praeitį nuo mūsų dienų. Jei scholastinės sistemos atoslūgyje vyravo metafizinio argumento subtilumas, tai dabar pirmenybė duodama vaizdo bei jo aliuzijų, niuansų ir sugestijų jėgai.
Vaizdas (image) čia suprantamas gana plačiai. Jis nėra vien tik regimasis ženklas ar simbolis, bet greičiau kiekviena tiek matoma, tiek girdima idėjos išraiška ir jos prigimčiai savitos komunikacijos priemonės bei visos galimos jų kombinacijos. Iš kitos pusės, nemanyčiau, kad vaizdą, kaip šiandien mes jį suprantame, galėtume laikyti vien tik civilizacijos įrankiu. Ir štai kodėl. Modernioji kultūra yra gimusi dabartinėje civilizacijoje ir be šios civilizacijos rėmų, fono ir priemonių yra ne tik negalima, bet ir nesuprantama. Mano nuomone, darytume nemažą klaidą, jei moderniąją kultūrą vertintume tuo pačiu mastu, kuriuo vertiname praeitų amžių kultūras.
Vaizdo kultūra ne tik pasiliks su mumis, bet ji augs, stiprės, tobulės ir vis plačiau žmones sieks. Štai ateina tarptautinė televizija, pigus ir tarptautinis telefono ryšys, visokeriopa tarptautinė komunikacija. Didėjant greičiui, tobulėjant komunikacijos priemonėms, galutinai sugrius teritorinės sienos, o laikas ir vieta išsivaduos iš tradicinių sąvokų ir ribotumų. Žmogus ne tik taps pasaulio pilietis, bet jis ieškos jam naujai priklausomos vietos erdvės visatoje.
Žinoma, vaizdo kultūra žengia pačius pirmuosius žingsnius. Ir mes, katalikai, esame gana nauji šioje srityje. Juk buvome linkę žiūrėti į vaizdą kaip gana nevykusį scholastinės komunikacijos pakaitą, kur metafizinis argumentas ir faktinė patirtis buvo pagrindiniai įrankiai idėjiniame pasikeitime. Šiandien matome kitas galimybes. Scholastinės sistemos statika užleidžia vietą modernaus galvojimo dinamikai, kuri yra artimesnė gyvenimo tikrovei. Mat, gyvenime dalykai nuolat vyksta. Jų negalime izoliuoti, neiškreipiant gyvenimo tikrovės autentiškumo. Vaizdas pas mus atėjo tam, kad jis patobulintų ir palengvintų patį galvojimo būdą.
Dail. Romas Viesulas:Pirmiausia, turiu rezervų dėl pačios sąvokos ar dėl paties termino — "vaizdo kultūra". Vargu ar čia apie kultūrą tikra mums įprasta prasme galima kalbėti. Man daugiau atrodo. Jūsų iškeltas faktas yra mūsų dabartinės civilizacijos apraiška, kurioj vaizdinis elementas turi be galo didelę įtaką. Kokią paliekančią įtaką tas gali daryti į kultūrą eventualiai, yra ateities klausimas.
"Vaizdo kultūra"? Hm... Ar tai tik nebus pravardė reiškiniui, kuriam mes dar vardo neturim? Ir ar tam reiškiniui nereiktų ir palikti kabutes "........", kaip, va, tokiam tariamam dalykui ar tariamai sąvokai? Manyčiau, kad taip.
Kaip tą "kultūrą" tiksliau apibūdinti? Na ką gi, sėdim tokiam dideliam dabartinės civilizacijos bliūde, ir mus plaka garsai, vaizdai, žodžiai, šviesos, raidės, šokiai, staigmenos, įžeidinėjimai, pažadai, piliulės — ir nėra kaip iš to bliūdo išbėgti... Ir kaip besilankstytum ar dengtumeis, vis tiek didesnė dalis tų daiktų į mus pataiko.
O to bombardavimo priemonės. Jūs teisingai. minit: televizija, filmai, reklamos; neužmirškim spausdinto žodžio ir vaizdo.
Kiekvienas organizmas prisitaiko prie bet kokių sąlygų. Panašiai ir žmogiškoji reakcija — ji yra išmokusi izoliuoti arba atsijoti masę įvairiausių kontaktų ir reaguoti tik į kai kuriuos, kurie mums įdomūs arba kurie stipresni už mūsų gynimosi sistemą.
Ir va, šis paskutinis faktas yra bene vienas iš kritiškiausių — mes esam priversti reaguoti į daugybę reiškinių, kuriuos paprastom sąlygom visai neleistumėm į savo trobą,panašiai kaip šepečių pardavėją...
Bruno Markaitis, S. J., kompozitorius. 1965 metais Čikagos Lietuvių Opera, Aleksandrui Kučiūnui diriguojant Čikagos Simfoninį Orkestrą, išpildė Markaičio “Vilniaus Varpus”. Jo Ballad nr. 1 ir Concertino nr. 1 buvo išpildyti Floridoje su pianistu Jack Winsor Hansen 1966 metais. Praėjusi vasarį New Yorko Carnegie Hall koncerte tėvas Markaitis dirigavo savo “Community Mass”, kurias spausdina Vanguard Music Corp., o plokštele išleidžia Avant Garde Records. Būdamas Lietuvių Jėzuitų vyresniuoju, 1965-1966 m. Visuotiniame Jėzuitu Suvažiavime Romoje vadovavo meno komisijai.
Pati jauniausioji karta, kuri yra jau vaizdo kultūros auklėtinė, yra imli... ir naujus įspūdžius greičiau ir organiskiau pasisavina. Bet didysis pavojus pasilieka labai konkretus, nes čia vienas kalba į daugelį.
Vytautas Bieliauskas dėsto psichologiją Xavier Universitete, Cincinnati, Ohio, JAV, ir yra to universiteto psichologijos fakulteto vedėjas; be to, Tarptautinės Medicininės Psichologijos Sąjungos antrasis generalinis sekretorius. Yra parašęs sekančias knygas: anglų kalba — “The H-T-P Research Review” (1963 ir 1965), “Frontiers in Psychology” (vienas jos redaktorių ir autorių, 1965) ir paruošęs spaudai “Human Relations in Marriage”; be to, lietuvių kalba — “Žmogus šių dienų problematikoj”. Šią vasarą tarptautiniame Psichoterapeutų Suvažiavime Wiesbadene skaitys paskaitą “Trumpalaikė psichoterapija universiteto studentams”.
Masės psichologija yra mus apsupusi; apie masę ir vaizdo kultūrą nekalbėdami mes elgiamės kaip stručiai, kurie, įkišę galvą į smėlį, mano, kad jie yra saugūs, priešų nematydami.
Romas Viesulas yra vienas pačių iškiliausių lietuvių grafikų, savo meistrišku originalumu tiek technikoj, tiek tematikoj prasiveržęs į tarptautinę meno plotmę. Jis yra turėjęs visą eilę parodų (jų tarpe 32 individualias) Prancūzijoj, Jugoslavijoj, Vokietijoj, Anglijoj, Lenkijoj, Kanadoj, Meksikoj, Ispanijoj, Portugalijoj, Graikijoj, Jungtinėje Arabų Respublikoje, Lebanone, Moroke, Pakistane, Australijoj, Japonijoj ir JAV. Iki šiol jojo darbų yra įsigiję 46 muziejai ir meno galerijos. Profesoriaudamas Temple Universitete Tyler Meno Mokykloj, Filadelfijoj, JAV, jis kartu yra tos mokyklos grafikos skyriaus vedėjas.
Jei taikyti seną logiką— tai, brolau, beprotnamis. Jei bandyti laikyti atviras akis naujiems reiškiniams ir nesustingti senose sąvokose — gyvenam be galo dinamiškame ir įdomiame laikotarpyje.
Ir čia visai sutinku su Marshal McLuhan (žr. šio "L. L.” nr. 149 psl. — Red.) teze, kad aplinka mus veikia ir, veik visai mums patiems to nejaučiant, mus keičia.
Kaip charakterizuoti šios kultūros arba šios apraiškos žmones? Katruos? Kad čia beveik ratas ištisinių veiksnių. Gal geresnis žodis — grandinė. Padrika, bet grandinė. Jei ji padrika ar nėra dar visai aiški, kad kiekvieną sąnarį apčiuoptum, tai ji eina ta linkme. Toliau tolygiai bus sunkiau nustatyti tikro veiksmo šaltinį. Ta distancija tarp veiksnio ir masės, į kurią vyksmas taikomas — mažėja. Ir greitai.
Klausimas: Kaip vertinate vaizdo kultūrą? Ką pastebite teigiamo? Ar yra kokių nuostolių, pavojų?
G. Nilsson. “Very worldly”. Šis paveikslas “Labai pasaulietiška” laimėjo pirmąją premiją Čikagos ir apylinkių 70-ojoj Dailės parodoj, Įvykusioj š. m. III.8 — IV. 2. (Courtesy of the Art Institute of Chicago).
Prof. Vytautas Bieliauskas:Bendrai imant, šių laikų filosofija dar tebėra romantikos įtakoje, ir ji vis tebeakcentuoja individo reikšmę ir jo teises. Šios filosofijos įtakoje viskas, kas turi masės atspalvį, yra bloga. Dėl to ir vaizdo kultūra šios filosofijos yra atmetama, kaip blogybė. Sakome, kad masė, sumasėjimas yra blogi dalykai, kad jie asmenybę nužemina, ir dėl to apie juos teigiamai kalbėti negalima. Taigi, apie masę šiandien yra nekalbama. Bet masės psichologija yra mus apsupusi; apie masę ir vaizdo kultūrą nekalbėdami mes elgiamės kaip stručiai, kurie, įkišę galvą į smėlį, mano, kad jie yra saugūs, priešų nematydami.
Mano nuomone, į masės psichologiją negalima žvelgti vien neigiamai, o vaizdo kultūra negali būti atmetama tik kaip blogybė. Marshall McLuhan, Understanding media ir The medium is the massage knygų autorius, labai aiškiai parodo, kad mes gyvename vaizdo kultūros pasaulyje ir kad mes daugiau laimėsime ją suprasdami, o ne nuo jos bėgdami. Taigi vaizdo kultūra turi ir nemaža gerų pusių, kurios duoda jai tvirtumą ir bendrą pripažinimą. Žmonės šiandien neturi laiko suformuoti savo nuomonę ir dėl to jie yra pasiruošę priimti kitų nuomonę ir su ja sutikti. Šitame nėra nieko blogo, nes mes visuomet priklausome nuo kitų patarimų ir įtakos. Problema yra tik tame, kaip patikimi yra mus informuojantys, dažnai tendencingi šaltiniai. Jeigu informacijų šaltiniai yra atsakomingumu paremti, tai jie gali atlikti didelį darbą, kuris mums visiems yra naudingas. Žinoma, jei yra klastingi, tai jie gali mus suvedžioti, išprievartauti mūsų apsisprendimus ir mus pavergti.
Kiekvienu atveju, ar mums tai patinka, ar ne, mes esame kasdien paveikiami kitų nuomonės: mūsų laisvė šiandien yra ribota ir mes turime su tuo sutikti. Vietoj kovoję prieš masę ir vaizdo kultūrą, mes turėtume sutikti, kad šie dalykai yra mūsų realybės dalis ir kad mūsų pareiga yra ne prieš viešą nuomonę kovoti, bet rūpintis, kad viešosios nuomonės formuotojai būtų atsakingi, etiški žmonės.
Tėv. Bruno Markaitis, S. J.:Ne viena nuomonė tvirtina, kad modernios komunikacijos priemonės, pristatydamos žmogui atbaigtą produktą, išvaduoja jį iš būtino reikalo dalykus pergalvoti. Negalėčiau galutinai pasakyti, ar vaizdo kultūroje žmogus mažiau galvos, bus mažiau protiniai disciplinuotas. Mat, tikrai nežinau, kaip toliau dalykai vystysis, nes esame pačioje vaizdo kultūros pradžioje. Tačiau pastebiu, kad pati jauniausioji karta, kuri yra jau vaizdo kultūros auklėtinė, yra imli savo aplinkai, turi platų žodyną ir, man regis, naujus įspūdžius greičiau ir organiškiau pasisavina. Bet didysis pavojus pasilieka labai konkretus, nes čia vienas kalba į daugelį. Masinės komunikacijos prigimtis, bent šiuo metu, yra vienos krypties gatvė. Todėl noriu pabrėžti, kad vaizdo kultūra, neišvengiamai ir besąlyginiai sujungta su moderniomis komunikacijos priemonėmis, jei pateks į despoto ar demagogo rankas, galėtų būti griaunantis veiksnys. Bet kiekviename atvejyje žmogus, nesugebąs dalykų analizuoti ir nepriklausomai galvoti, yra kito asmens įtakoje. Juk ir vaizdo kultūroje vyrauja idėja, bet čia ji pasirenka vaizdinę išraiškos priemonę.
Kadangi esame pradinėj vaizdo kultūros stadijoj, pradedame su nekomplikuotu vaizdu ir tol prie jo pasiliekame, kol nesame žmonių perauklėję. Tačiau komunikacinė technika jau ir dabar leidžia mums naudoti priemones, kurios anksčiau buvo neįmanomos. Pavyzdžiui, "superimposition" — simultaninis dalykų sudėjimas vienas ant kito — teatro scenoje vargiai galimas dalykas, bet kinematografijoje ir ypatingai televizijoje galime be vargo tuo pačiu metu dėti vieną ant kito du, tris paveikslus, kurie visumai suteikia naują atspalvį, nuotaiką ir praturtina bei sustiprina bendrą įspūdį. Be to, galima jungti jau anksčiau užrekorduotą medžiagą su gyva aktorių vaidyba. Tokiu būdu vaizdo kultūra ir modernios komunikacijos priemonės prisiartina prie kone neribotų galimybių ir bando sekti žmogaus vaizduotės įgimtą lakumą bei jos nepriklausomumą nuo laiko ir vietos.
Todėl ir į pačias komunikacijos priemones turėtume žiūrėti ne su nepasitikėjimu, ne kaip vien į pramogą, bet kaip į naujas ir puikias galimybes plačiai ir įdomiai paskleisti grožį, gėrį ir tiesą. Knyga, be abejo, ir toliau liks svarbi. Bet jau dabar knyga, įvilkta į popierinius viršelius, turi kitą paskirtį negu anksčiau. Ji pigi, prieinama. Ją perskaitai, kitam duodi, suplėšai, numeti. Pati knyga darosi tik sąlyginiai svarbi. Mat, modernios komunikacijos priemonės jos turinį gali perduoti žymiai suprantamiau ir greičiau.
Dail. Romas Viesulas:Kaip vertinu vaizdo kultūrą? Man atrodo kad, ką pasakiau anksčiau, kalba už save.
Ką pastebiu teigiamo? Yra labai lengva kalbėti apie "gerus senus laikus", nors tie laikai gal buvo nei jau tokie geri, nei ką. Yra saugu apie juos kalbėti. Yra nostalgiška apie juos kalbėti. Yra lengva pasitikti, kas nauja, su įtarimu ir nepasitikėjimu. Tai yra mūsų natūrali žmogiškoji reakcija nežinomam. Gal vis dėlto mes esam per arti to verdančio katilo, kad būtų galima ką visai objektyvaus pasakyti. Viena, kas neabejotina, jog gyvename fantastiškų komunikacinių priemonių laikotarpį. Priemonės susisiekti, sužinoti, patirti — stačiai fantastiškos. Tai jau grynos civilizacijos "pajamos", jei taip galima pasakyti. Bet viskas techniškai vystosi greičiau, nei žmogaus išmonė gali tas priemones racionaliai panaudoti jo paties naudai. Ką pastebiu teigiamo dar? Paklauskite manęs šio klausimo 1997 metais. Jei dar būsiu gyvas ir nebūsiu galutinai suvaikėjęs, atsakysiu.
Ar yra kokių nuostolių, pavojų? Didžiausias pavojus — tai žmogaus individualybės netekimas. Pavojus, ir čia reiktų skambinti visais varpais, kad daromės visi be galo panašūs, ir greit pasidarysim tokie visose šios planetos kampuose. (Kaip dabar iš Brooklyno bėgame pas pranciškonus į Kennebunkportą, kad "biskį" jūros atsikvėptume, taip reikės bėgti į Marsą su savaitgaliniu raketiniu round-trip (kelionė ten ir atgal), kad pabėgtume nuo tos prirūkytos žemės, taip varginančiai familiarios...)
Individualybės netekimą suprantu visokia prasme — skonio, papročio, politinės galvosenos.
Menininkas vaizdo kultūroj
Klausimas: Yra pasakyta, kad rašytojas žmonių bendruomenėje ligi šiol turėjo didžiausią jėgą, nes jis sukuria daiktų pavadinimus? Ar su tuo teigimu sutinkate? Ar tą patį tvirtintumėte apie dailininkus, muzikus, t. y. bendrai apie menininkus? Kas, Jūsų nuomone, vaizdo kultūroje turi tą galią "vadinti daiktus— ir iki tam tikro laipsnio, net žmones — jų vardais"?
Prof. Vytautas Bieliauskas:Tiesa, seniau rašytojai, menininkai ir artistai pateikdavo daiktų ir žmonių charakteristikas.
Galima būtų sakyti, kad jie savo ypatingais sugebėjimais galėdavo perduoti visuomenei daiktų ir žmonių vaizdą. Tai buvo irgi tam tikra prasme vaizdo kultūra, kuri buvo atskirų labai gabių individų rankose. Dabar gi, kada mes gyvename technikos amžiuje, daugelis dalykų galima patobulinti technikos pagalba. Ir tai, kam seniau reikėjo genijaus piršto, šiandien galima paprasčiau padaryti net ir be genijaus rankos. Galimas daiktas, kad ir šiandien rašytojai, muzikdi, menininkai ir artistai turi specialią teisę duoti vardus daiktams ir žmonėms (vardų davimas šiuo atveju yra jų valdymas). Bet šie žmonės šiandien neturi galimybės perduoti savo idėjas masėms be technikos pagalbos iš tų, kurie specializuojasi informacijos perdavimo srityje. Šiandien net ir geriausias rašytojas, muzikas ar menininkas nebus žinomi, jei jie neras, kas sutiktų juos padaryti žinomais. Ir tuo būdu čia susidaro šiais laikais būtinas, esminis ryšys tarp genijaus ir techniko; jie abu yra vienas kito reikalingi ir jie negali nieko atsiekti be viens kito pagalbos.
Dail. Romas Viesulas:Sakote, rašytojas sukuria daiktų pavadinimus? Na kažin. Kažin, ar taip jau gerai yra; žinoma, aš gimęs pesimistas, ir gal čia dar nematau kokių nors rašto nuopelnų. Kad rašto žmogus per paskutinį pustūkstantį metų turėjo ir tebeturi milžinišką jėgą, tai nėra abejonių. Bet tai rašto žmogus, individas, kuris vienaip ar kitaip raštu manipuliuoja, ir spauda tą spaudinį pakartoja, sakykim, 20.000.000 kartų, kiek mažiau ar žymiai daugiau kartų. Taigi, čia jau rašto pūga, hurikanas. Kad ir tas atspaustas žodis ir tebūtų šiaip sau kokia sriubelė, bet vis tiek užtvindo viską... Visa tai en gross prikergti rašytojui, tikra to žodžio prasme, būtų netikslu.
Su kitais menininkais situacija panaši, bet man atrodytų, žymiai mažiau svari, nors analogiška.
Tai kasgi turi galią "vadinti daiktus" šiandien? Bijau suklysti, bet man atrodo, kad tikros galios niekas neturi, ir čia daugumoj tėvas visų vaikų bus bene "dėdė pripuolamumas".
Antai, vienas mažai žinomas anglų dailininkas savo naujoj sukonstruotoj drobėj ėmė ir parašė "POP". Galėjo, žinoma, būti "POOF", arba "PŠIT". Prilipo "POP". Ir kas nėra girdėjęs to vardo? O kas yra girdėjęs tą dailininką? Aš, pavyzdžiui, seku meno gyvenimą, bet jo vardo neprisimenu.
Be to, labai dažnai vardai reiškiniams vėlinasi, ir mes vartojam dar senus vardus, kai jie jau nebeatitinka sąvokai. Paimkim mūsų seną ir per šimtmečius linksniuojamą žodį "menas". Ką šis žodis talpina savy šiandien, nėra abejonės, yra visai kas kita, negu sakysim XIX-ajame šimtmetyje. Beveik visokia prasme — estetiniai (jei ten iš viso galima ką bendro rasti tarp dviejų), fiziniai, psichologiniai.
Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad čia reikia naujo "pavadinimo daiktui", bet mes jo neturim ir vartojam tą pačią seną dėžutę, į kurią dabarties daiktas netelpa... Tai čia apie daiktus. Na, o kaip, sakysim, būtų su vardais tokiems meno reiškiniams, kur net nėra daikto, pasiliekančio kūrybos rezultatu, pavyzdžiui, vadinamųjų "happening" atveju? Menas baigiasi su vyksmo pabaiga. Ir pats meno pobūdis yra kryžmuo tarp tapybos, baleto, koncerto, inžinerijos, pasivaikščiojimo, žiovulio, destrukcijos ar meditacijos, jei taip norėtum. Happening vardas šiam reiškiniui, galima sakyti, yra "prilipęs". Kas jam davė tą vardą? Čia susiginčys kokie septyni menininkai, kad tai jųjų nuopelnas. Ar tas vardas atitinka sąvokai, kurią jis tikisi apibrėžti? Ne. Tik dalį charakteristikos apibrėžia. Ir labai mažą.
Ar tai iš viso menas? Taip, bet ne ta prasme, kaip mes esam įpratę galvoti. Taip, kaip matome, turime savo kieme tokį gyvulį, kurį nežinome nei kaip pririšti, nei kaip pavadinti...
Klausimas: Koks kūrėjo vaidmuo vaizdinėje kultūroje?
Tėv. Bruno Markaitis, S. J.:Kūrėjas vaidins daug didesnį vaidmenį negu iki šiol. Nuo jo labai daug priklausys, nes vaizdo kultūros ir modernių komunikacijos priemonių rėmuose jis bus ir pranašas, ir mokytojas, ir, tam tikra estetine prasme, kunigas. Jis turės labai efektingas ir kartu labai pavojingas priemones paveikti tuos, kurie bus jo pasaulėjautos įtakoje.
Jam bus daug svarbiau pažinti ir suprasti savo aplinką ir gyvenamus laikus. Kitaip jis kurs tuštumoje, neturinčioje organinio ryšio nei su tikrove, nei su gamtos kuriančiąja jėga. Nesu linkęs sutikti, kad kūrėjas kurtų sau, nes kūrybos ir kūrybinio proceso pagrindinis veiksnys yra noras komunikuoti. Jei šis noras sutaps su modernių komunikacijos priemonių efektingumu ir universalumu, kūrėjui atsivers neribotos galimybės.
Klausimas: Kokios galimybės kompozitoriui?
Tėv. Bruno Markaitis, S. J.:Jei moderni muzika ieško naujo garso, tai dabartinės komunikacijos priemonės šį ieškojimą labai palengvins. Iš viso, muzika didesne ir didėjančia proporcija eis iš koncerto salės į rekordavimo studiją, kur pats garsas, perėjęs elektroninių instrumentų labirintus, išsiveržia tyras, turtingas ir švelnus. Tiek dėl garso.
O pačiam kompozitoriui, ypač jei jis kuria muziką naujoms komunikacijos priemonėms, atsiveria naujos galimybės ir milijoninės klausytojų masės. Bet jo uždavinys susipažinti su komunikacijos priemonėmis, jų ribotumais ir dar nepanaudotu potencialu. Kas tinka vaizdo "superimposition" (simultaniniam kelių vaizdų sudėjimui), gali tikti ir muzikai.
Klausimas: Kokią įtaką kasdieni nei mūsų pasaulėjautai daro grynasis menas? Pritaikomasis menas? Kuo jųjų įtaka skiriasi?
Dail. Romas Viesulas:Skirtumai tarp grynojo ir pritaikomojo meno tolygiai mažėja. Kaip bebūtų, gryname mene dabar yra begalės komercinio meno elementų.
Vienas skirtumas yra išlikęs ir jis, tur būt, ir liks, — tai, kad grynasis menas neturi jokios praktiškai taikomos reikšmės. Jis visai neutilitarinis.
Kitas bruožas — tai, kad grynasis menas verčia mus mąstyti (plačia prasme). Taikomasis verčia mus veikti (pirkti, vykti, naudotis, saugotis, gerti ir pan.).
Galimas dalykas, kad ateinančios šimtmečio pusės bėgyje tie skirtumai gali nykti. Arba abu reiškiniai gali taip pintis, kad tos ribos bus visai neaiškios. Veiksmo įtaka didėja. Ir čia, sakykim, 3:0 komercinio meno naudai... Žmonės mažiau domisi paliekančiomis meno vertybėmis. Daug mažiau, nei prieš šimtą metų. Gal nustebsite — muziejai taip pat. Daug meno židinių domisi pirmoj eilėj griežtai dabartim. Meno kuratoriai, kurie šimtmečius su padidinamaisiais stiklais bandė atsijoti netikrus meno pranašus ir neįleisti į muziejus, dabar patys šoka lenciūgėlius pačios rinkos vidury... Jei taikyti seną logiką — tai brolau, beprotnamis. Jei bandyti laikyti atviras akis naujiems reiškiniams ir nesustingti senose sąvokose — gyvenam be galo dinamiškame ir įdomiame laikotarpyje.
Masės ir individo psichologija
Klausimas: Ar vaizdo kultūroje nėra daugiau progų pasireikštimasės psichologijai, pavyzdžiui, kas liečia televiziją, reklamas, viešųjų asmenų "vaizdo“ (image) sukūrimą, madas (fads),ir t. t. Ar, Jūsų nuomone, masės psichologija yra būdinga ir net būtina vaizdo kultūros apraiška?
Prof. Vytautas Bieliauskas:Šių dienų individas yra visapusiškai paruoštas vaizdo kultūrai. Jis yra per daug užsiėmęs įvairiais reikalais; jis neturi laiko pats susirinkti sau informacijos; jis yra paruoštas pasikliauti viešaisiais informacijų šaltiniais. Šiandien net ir vakarų pasaulio žmogus yra priverstas naudotis masės priemonėmis, ir nėra jokios abejonės, kad jis yra jų paveikiamas. Bet šiandien, kaip ir anksčiau, žmogui reikėjo ir reikia herojų. Vakarų pasaulis seniau tokius herojus rasdavo savo didvyrių ir šventųjų eilėse. Bet dabar net ir herojui yra sunku apsieiti be moderniųjų informacijos perdavimo priemonių. Deja, žmonės žino, kad viešosios informacijos tarnybos yra tendencingos ir dėl to jie yra jų atžvilgiu skeptiški. Taigi šiandien reikia ypatingo atsidėjimo vaizdui sukurti: vien tik bendro žinių perdavimo neužtenka. Vaizdo kultūros kūrėjai, tai žinodami, yra išvystę specialius metodus atsiekti savo tikslui. Daugiausia jie savo tikslus atsiekia, nežiūrėdami mūsų nuomonės ir filosofavimų, ar tai kenkia, ar nekenkia individams. Šiandien vaizdo kultūros kūrėjai didele dalimi remiasi tik technika, o ne turiniu. Šiandien jie gali herojus sukurti net iš comics figūrų; jie gali padaryti herojus iš lėktuvų bendrovių ir t .t. Individai, kurie ieško herojų — ir šiandien tokių yra labai daug — vaizdo kultūros yra labai stipriai paveikiami ir gal net jos valdomi.
Klausimas: Kaip individas yra psichologiškai paveikiamas vaizdo kultūros?
Prof. Vytautas Bieliauskas:Kaip jau anksčiau minėjau, vaizdo kultūra yra pagrįsta masės psichologijos principais. Bet čia aš irgi nematau nieko blogo. Mes esame visą laiką kieno nors įtakoje ir mes ieškome herojų, kuriuos mes galėtume gerbti. Vaizdo kultūros kūrėjai duoda mums progos tokius herojus identifikuoti. Žinoma, yra labai galimas dalykas, kad jie gali sukurti neegzistuojantį vaizdą, kas neretai pasitaiko. Yra gana liūdnas dalykas, kad tokia "kultūra" gali būti iš piršto išlaužiama. Bet čia aš vėl pasitikiu žmonių skeptiškumu: reikia neužmiršti, kad Amerikoje žmonės yra labai sąmoningi, kad jie yra propagandos ir reklamų išnaudojami, ir jie turi išvystę tam nemažą pasipriešinimą.
Klausimas: Kaip viešoji opinija veikia į žmonių nuomones, elgesį, pasaulėžiūrą?
Prof. Vytautas Bieliauskas:Viešoji nuomonė gali paveikti žmonių nuomonę, elgesį ir net pasaulėžiūrą. Viena iš priežasčių, dėl kurių yra daromi priešrinkiminiai apklausinėjimai, yra viešajai nuomonei pakeisti, ar paveikti. Ten, kur trūksta pagrindinių principų žmogaus elgsenai reguliuoti, visuomenė — dauguma — turi duoti tam tikrus dėsnius elgsenai. Dėl to daugumos nuomonė, kuri gali būti paveikiama, gali tapti elgesio kriterijum. Amerikoje ši socialinė ar visuomeninė etika yra labai stipri, taip kad visuomenės nuomonė bet kurioje srityje yra dažnai mastas elgesiui riboti. Atrodo, kad šitai gali paveikti net pasaulėžiūrą, kuri paprastai yra kiek sunkiau paveikiama. Nėra retas atsitikimas, kad aplinka paveikia žmogaus tikėjimą taip, kad ten, kur aplinka religijos nepripažįsta, individai pasidaro mažiau religingi ir atvirkščiai.
Klausimas: Vaizdo kultūroje žmonės— ypač viešieji, kaip filmų žvaigždės, politi-. kai, visuomenininkai — yra linkę sukurti savo "vaizdą" (image) viešumoje. Kaip jųjų elgesys to polinkio veikiamas?
Prof. Vytautas Bieliauskas:Vienas mano kolega savo paskaitose vis cituoja vieną muilo gamybos milijonierių, kuris, norėdamas parduoti muilą, pasisamdė sau gerą skelbimų specialistą. Po kiek laiko tas bendrovės savininkas taip pat pradėjęs naudoti savo firmos muilą. Skelbimai buvę taip geri, kad jie įtikino, jog jo paties muilas yra geriausias. Šis pavyzdys labai būdingai rodo, kad skelbimai ir kitos viešosios nuomonės formavimo priemonės savo tikslą atsiekia. Bet reikia pastebėti, kad yra užregistruota atsitikimų, kad individas, kurio vaizdas buvo sukurtas gana skirtingas, ne toks, koks jis tikrai buvo, pradėjo gyventi pagal savo naujojo vaizdo rolę. Šitai sugestijuoja, kad vaizdo kultūra gali veikti iš abiejų pusių: ji gali sukurti individui tam tikrą naują atvaizdą (image). Bet kai individas šį savo naują paveikslą pradės priimti, jis bus priverstas jį ir savo gyvenime įvykdyti. Žinoma, tai yra idealus dalykas. Dažnai atsitinka, kad herojai su "supuvusiomis kojomis" herojais negali būti. Tokiu atveju šiek tiek užtrunka, kol vaizdo kultūra, būdama be pagrindo, sugriūna. Kartais pinigai ir pastangos užmaskuoti gali tą sugriuvimą sulėtinti, bet galutinai toks galas yra neišvengiamas, nebent individas būtų linkęs pasikeisti ir prisitaikyti prie savo vaizdo. Tai dalinai parodo, kad net ir taip vadinamų "didvyrių" elgesys vaizdo kultūros gali būti pakeistas, nes jis priklauso nuo viešosios opinijos. Kai kuriais atvejais viešoji nuomonė yra bene vienas stipriausių moralinių principų, kuris tvarko mūsų kultūrą. Jis yra silpnas principas, bet jo negalima atmesti, nes be jo nieko neliktų.
Ugdyti - ugdytis?
Klausimas: Ar matote reikalą mūsų tarpe ugdyti vaizdo kultūrą? Kaip jos įtakai atsiduoti, kaip pavojų išvengti? Kokią saviauklą išvystyti?
Dail. Romas Viesulas:Ne. Atvirkščiai, mes turime įdėmiai stebėti, kaip ji mus "ugdo", nes ji tai daro, nepaisydama, ar mes to norim, ar ne. Viena, mano manymu, absoliuti būtenybė, tai, kad mes turim dėti visas pastangas suprasti dabarties aplinkos bruožus. Tik taip yra vilties išlikti savimi ir atsispirti, kad ta aplinka arba "vaizdo kultūra" nenustumtų mus į kampą, kur mes visai nenorim.
Čia reikia pasveikinti jūsų iniciatyvą iškeliant šiuos klausimus šiame leidinyje. Spėju, kad ir jūs matot reikalingumą pažinti mūsų modernios aplinkos būdą ir ją aptarti. Žmogus retai įkrenta į duobę, kurią jis gerai žino.
Prof. Vytautas Bieliauskas:Vaizdo kultūra mūsų tarpe yra reikalinga. Žinoma, mes vis dar galime gyventi praėjusiais laikais ir jaunesnėms kartoms perduoti istorinius herojus. Istorija dažnai yra šaltų faktų rinkinys: net tie faktai ir herojai turi būti perduodami dabartinėms kartoms dabartine kalba. Tiesą sakant, mūsų pačių istorikai jau ir nepriklausomybės pradžioje parodė nemažą sugebėjimą vaizdų kūrime. D.L.K. Vytautas buvo padarytas mūsų istorijoje didžiausiu karžygiu, o Jogaila — tragiška figūra. Viso pasaulio istorija gi Jogailą vertina kaip aukšto galvojimo žmogų, o apie Vytautą vos tik teužsimena (ar ne lenkai savaip sukūrė pasaulio istorijai tuos vaizdus? — Red.). Bet daug daugiau negu istorija mūsų visuomenę uždegs šių laikų asmenybės. Mes turime savo tarpe daug žymių asmenybių; kai kurios iš jų yra net susidarę savo vaizdą tarp amerikiečių, bet mes apie juos mažai težinome. Mūsų vaizdo kultūra yra surišta tik su dvidešimtojo amžiaus pradžia, o ne su dabartimi, ir dėl to ji yra neįtakinga. Gal reikėtų net su daug didesniu atsidėjimu skirti lėšas ir talentą kurti lietuvišką vaizdo kultūrą Amerikoje ir pasaulyje. Gal reikėtų mums laikytis tik vieno principo — lietuviškumo, o ne partijų ar nuomonių. Reikėtų mūsų vaizdo kultūros formuotojams — spaudai, radijui ir televizijai — jausti atsakomybę savo tautiečius stumti pasaulio akivaizdom Deja, čia reikia atsiminti, kad jokie emigrantai, išskyrus žydus, savo vaizdo kultūros niekur nėra sukūrę, nes visos emigrantų grupės istorijos raidoje liko mažais parapijėlių mentalitetu paremtais vienetais; pasaulinio mąsto galvojimo jos neišvystė. Bendrai žiūrint, mūsų, lietuvių, emigracija visiškai detaliai seka istorinę emigracijų tragediją, kurios gale yra ne savo vaizdo kultūra, bet išnykimas.
“Laiškų Lietuviams” redakcija ir leidėjai yra dėkingi Birutei Bulotaitei už kruopštų žurnalo technini redagavimą nuo 1966 metų pradžios. Pradedant šiuoju numerių, žurnalo menine priežiūra rūpinasi Zita Sodeikienė.