Vol. XVIII, Nr. 8. 1967 LIEPA — RUGPIŪTIS JULY — AUGUST
PASAULINĖJ PARODOJ SUSITINKANT K. Trimakas, S. J. 268
BACHAS, MIŠIOS H-MOL V. Mykolaitis-Putinas 278
MEILĖS POEZIJA A. Grauslys 280
EILĖRAŠČIAI Rilke, Rimbaud, Heine, Puškin, Kozulis 281-290
ČIKAGOS OPEROS DEŠIMTMETIS Ant. Nakas 292
VYRIŠKUMO IR MOTERIŠKUMO PSICHOLOGIJA Vyt. Bieliauskas 294
AR KUNIGAMS BUS LEISTA VESTI? M. Laukaitis ir K. Trimakas, S. J. 293
IŠKARPOS IŠ ANAPUS Paruošė M. Banėnas 300
APIE HOMOSEKSUALIZMĄ Paruošė G. Ivaškienė 303
KNYGA APIE PARTIZANO IDEALĄ /rec./ D. Kučėnienė 305
EKRANO MIRGESY: Filmus suglaustai vertinant *** 307
Šio numerio iliustracijos: Alg. Kezio, S. J., fotografijos iš Expo 67 pasaulinės parodos Montrealy / 265, 271, 273, 277, 285-288, 291 / ir Z. Sodeikienės piešiniai / 278-279 /.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.SA. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
Paminklas prie Jungtinių Tautų pavilijono Expo 67 pasaulinėje parodoje, vaizduojąs įvairių rasių žmones to paties medžio kamiene.
■ Popiežiaus žodis lietuviams
Staiga širdies smūgiu mirus vysk. Pranui Braziui, vysk. Vincentas Brizgys buvo nuvykęs Romon į jojo laidotuves. Ta proga jis pasimatė su popiežium Pauliu VI ir prašė jo mirusiojo vieton paskirti bent vieną naują vyskupą lietuviams išeivijoje. Popiežius vysk. Brizgiui išsitarė norįs kai ką pasakyti visiems lietuviams "ne oficialiai, bet iš širdies":
"Noriu išreikšti savo dėkingumą viso pasaulio lietuviams". Toliau popiežius dėkojo, kad per tiek metų tautos nelaimės ir kančių lietuviai išliko vieningi, veiklūs, kad jiems nepritrūksta vilties ir kad jie nepakrinka, bet laikosi Dievo ir tikėjimo. Ragino ir toliau būti vieningais, veikliais ir drąsiais. Popiežius užbaigė:
"Nepraraskite vilties, nepraraskite vilties. Pasitikėkite Dievu ir jo teisingumu. Pasitikėkite ir mumis. Mes sekame jūsų likimą ir kančias. Būkite tikri, kad nepraleisime jokios progos jums padėti. Laikykitės kartu tarp savęs ir Dievuje. Tai padės išlikti drąsiais, veikliais ir ištvermingais. Būkime kartu maldoje: jūs už mus, mes už jus. Kaip mokėsi, taip perduoki šią mūsų padėką visiems lietuviams".
Po tokio šilto susitikimo su popiežiumi vysk. Brizgys pareiškė: "Išvykau iš Romos su viltim, kad mūsų prašymas bus patenkintas. Tuo tarpu visi melskimės, kad ši viltis išsipildytų tokiu būdu, koks būtų naudingiausias lietuvių tikėjimui, vienybei ir Lietuvai".
■ Kur Lietuva Expo 67 parodoj ?
Sovietų Estijos, Latvijos ir Lietuvos dienos Sovietų Sąjungos pavilijone Expo 67 parodoje Montrealyje turėjo pademonstruoti pasauliui, kad tie kraštai yra "laisvi ir lygūs tarp lygių". Tačiau šiam propagandiniam užsimojimui skersai kelio pastojo pati Sovietų Sąjungos pavilijono parodos struktūra. Mes soviętus laikome gudrios propagandos meistrais, bet iš tikrųjų taip nėra. Dažnai jie patys savo žodinę propagandą konkrečiai veiksmais paneigia, kaip kad išėjo Expo 67 pasaulinėje parodoje.
Kas iš to skelbti sovietinių respublikų valstybingumą, jei tos "suvereninės respublikos" negalėjo turėti net savo atskirų skyrių Sovietų pavilijone, jau nekalbant apie atskirus pavilijonus, kuriuos turėjo Kanados provincijos.
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
... Nieko gero ten nemačiau, tik šių dienų žmogaus chaosą, pasimetimą ir savim didžiavimąsi. Ir visai pamirštą viso ko Autorių.
Taip rašė viena vienuolė, aplankiusi Expo 67 pasaulinę parodą Montrealyje. Man gi paroda paliko kiek kitokį įspūdį.
Jau nuo anksčiau buvau pasiryžęs parodoj ne tik apžiūrėti pastatus ir eksponatus, bet stengtis susitikti ir kalbėtis su žmonėmis. Tam buvo speciali priežastis.
1965 m. Čikagos Tribune sekmadieniniame žurnale skaičiau kelių svetimšalių prižiūrėtojų atsiliepimus apie pasaulinę mugę Niujorke. Dėmesin įstrigo vienos indės prižiūrėtojos pasisakymas (žr. Laiškus Lietuviams, 1965, 6 nr., 182 psl.). Ji buvo nusivylusi muge dėl to, kad joje nepajuto jokio artimesnio ryšio su žmonėmis, nors parodos šūkis skambėjo "Taika per supratimą". Ji sakė, kad lankytojai apžiūrėdavo išstatytus daiktus, net liesdavo jos drabužius, bet visai nekreipė dėmesio į ją pačią kaip asmenį. Nuo to laiko buvau pasiryžęs tokių parodų metu atkreipti didesnį dėmesį į pačius žmones. Pasaulinė paroda Montrealy man suteikė nuostabią progą.
Pirmiausia, čia buvo žiūrovai, atvykę iš įvairių kraštų. Kasdien jų atsilankydavo šimtai tūkstančių. Man susidarė įspūdis, kad Niujorko pasaulinėj mugėj lankytojų veiduose mačiau lyg didesnį susižavėjimą, didesnį apstulbimą. Čia gi, Montrealyje, didelės minios, ilgos eilės prie pavilijonų įėjimų, na, ir nuovargis gerokai apiblėsino tą vieną pačių žmogiškiausių jausminių reakcijų į tai, kas nuostabu. Žmonės čia liko atsidavę norui pamatyti (juk išstovėdavo ilgiausiose eilėse!), bet nebuvo taip entuziastiški tam, ką matė.
Mane labai domino lankytojų įspūdžiai ir nuomonės apie parodą bendrai ir apie pavienius pavilijonus. Vieni stebėjosi Sovietų Sąjungos technine pažanga, kiti jos pavilijono eksponatus telaikė iš kitų nukopijuota propaganda. Patys amerikiečiai juokėsi iš savo milžiniško "muilo burbulo", iš jame ant kuolų pasmaigstytų kepuraičių ir filmų artistės Debbie Reynolds lovos. Čekoslovakų pavilijono vidus, britų simbolinis belangis bokštas, prancūzų elegantiškas pastatas. Habitat sumaniai išplanuotas namų komplektas. Labirinto ir Telefono nuostabūs filmai buvo dažnai minimi, mėgiami ir gausiai lankomi.
Skaityti daugiau: Pasaulinėj parodoj su žmonėmis susitinkant
VINCAS MYKOLAITIS PUTINAS
BACHAS Mišios H-moll
Šis eilėraštis, parašytas poeto Vinco Mykolaičio-Putino okupuotoje Lietuvoje, pateko į Vokietija, o iš ten — “Laišku Lietuviams” redakcijon. Susilaikėme nuo jo spausdinimo iki autoriaus mirties birželio 8 d. Poeto ankstyvesniam gyvenimui būdingame romane “Altorių Šešėly” Kristus kaip ir neminimas. Šioj gi poemoj Kristus užima centrinę vietą.
Ši naktis, kaip bažnyčia be Dievo.
Joj šalta, nyku ir gūdu.
Jos aukštyje vieniši žingsniai
Suskamba šiurpiuoju aidu.
Samanotų piliorių kamienai
Glūdi sutemų drėgnam ūke.
Nežaisti čia saulėtai dienai
Spalvingų vitražų lange.
Einu tamsumoj kaip vaiduoklis,
Sustoju kerčioj susigūžęs—
Ir šitai, girdžiu kai suvirpa
Vidurnakčio varpo dūžis.
Sugrojo piliorių kamienas—
Garsai nešios žemės preliudo.
Prasiplėtė akmenio sienos
Ir gotikos skliautas sujudo.
Ir fugų melodijos sriautai
Vyniojasi vienas po kito—
Pravirksta sustingę pilioriai
Iš kieto ir šalto granito.
Pravirko ir mano krūtinė,
Širdies gilumoj neramu.
Ir sunkios blakstienos sudrėko
Ne skausmo—- paguodos verksmu.
Įpynė mane į tą naktį
Skambios polifonijos tonai,
Tie skaidrūs preliudai, tos fugos,
Tie dieviški mistro vargonai.
Skaityti daugiau: BACHAS, MIŠIOS H-MOL V. Mykolaitis-Putinas
ALFONSAS GRAUSLY S
17 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
Kas yra poezija? Nėra taip paprasta šiandien atsakyti į šį klausimą, nes gyvename visko, taigi ir sąvokų pagrindinio keitimosi laikotarpyje. Šiandieninė poezija, kaip ir apskritai menas, yra pasinešę vaizduoti šių laikų gyvenimą, šiandienio žmogaus dvasią bei visokius protu nesuvokiamus ir nepatikrinamus jo išvidinio pasaulio stovius, kurie padvelkia žmogaus nužmogėjimu. Nenuostabu tad, kad šiandienių žmonių dauguma, kurie buvo įpratę mene ir poezijoje ieškoti grožio, atsistoję naujoviško meno akivaizdoje, nustebę pasisako nesuprantą jo. O tačiau, anot vieno kritiko, gal būt, kad ir toksai vienų besaikiai garbinamas, o kitų neigiamai vertinamas dailininkas P. Picasso, kuris savo neįprastais paveikslais vaizduoja šiandienėje žmonijoje veikiančias griaunamas jėgas, mus išgąsdina, tačiau, to išsigandimo bei pasibaisėjimo reikia, kad atsipeikėję paklaustume savęs, kur einame.
Suprasdami naujoviško meno užsimojimus ir jo prasmę, negalime tačiau nesiskaityti su tuo, kad kol kas, atrodo, didžioji žmonių dauguma iš meno kūrinių labiausiai laukia grožio. Jie pagrįstai jo laukia, nes tasai "grožis žūna ne tik gyvenime, bet ir mene" (N. Berdiajev, "Laisvosios dvasios filosofija"). To grožio visur pasigesdamas ir jo ilgėdamasis, šio straipsnio autorius jungiasi prie tų, kurie ir poezijoje grožio ieškodami į klausimą, kas yra poezija, atsako, kad viskas, kas literatūroje duoda mums estetinio (grožinio) pasigėrėjimo, jau yra plačia prasme poezija. Nesvarbu, ar tą grožinį pasigėrėjimą teikiantys žodžiai bus įvilkti į eilėraščių rūbą, ar bus parašyti baltomis eilėmis nesilaikant rimo ir ritmo, ar ir šiaip proza — jie vis tiek bus poezija.
Pagal tokios poezijos sąvoką, poetas bus tas kūrėjas, kuris grožį pastebės, jį matys bei brangins ir tą jo aplinkoje tylintį grožį rašomu žodžiu išreikš. Šitaip suprastą poeziją kurdamas ir taip grožio pajautimą ugdydamas, jis ugdys ir pačią kultūrą, į kurios pradus įeina ir grožio branginimas bei jo skleidimas. Jei šiaip literatūrinių kūrinių žodžiai žygiuoja darniom gretom, tai poezijos sparnuoti žodžiai skrenda. Galima taip pat pasakyti, kad, kas yra augmenijos pasauliui gėlės, tas literatūros pasauliui yra poezija.
MEILĖS POEZIJA APSKRITAI
Išgyvendami meilę kaipo grožį, meniškos sielos žmonės sugebą kurti grožį, griebiasi meno kūrybos, nes grožis gimdo grožį. Išgyvenamas grožis šaukiasi jo išsiskleidimo — o tai įvyksta meno kūryboje. Švelniausi meilės išgyvenimai bandos išsisakyti subtiliausiu būdu — poezija. Tik poetinis žodis tegali drįsti visokeriopus sudėtingus meilės pasireiškimų būdus pagauti ir juos išreikšti. Teisingai tad, savo poetinę kūrybą vertindamas, taip labai F. Mauriaco branginamas, prancūzų poetas A. Lafon galėjo sakyti: "Geriausia mano sielos dalis yra mano eilėraščiuose, kai kada laiškuose, labai retai žodžiuose".
MEILĖS DAINA
RAINER MARIA RILKE
Aš noriu savo sielą sulaikyti,
Kad ji nebeitų su tavim drauge,
Ir meilę mūs kaip kūdiki mažytį
Paslėpti po pastoge atvangia.
Išeina naktį ilgesys didysis
Klajot kaip liūtas dykumos smėly.
Jo smailios strėlės mus per amžius vysis,
Net miręs jų išvengti negali . . .
O moterie, o meile, o bežadžiai
Gėlių kvepėjimai šią aitrią naktį!
Jūs stovit prie manęs, tarytum medžiai
Prie šulinio, negalinčio išsekti.
Vertė Ad. Mauionis
Tai buvo diena. Tokia baltų chrizantemų diena,
Ji net akino savuoju baltumu.
Tu atėjai, po to, paimti mano sielą, tu atėjai viena
Nakties glūdumoj.
Priėjai prie manęs taip ramiai, taip švelniai,
Supratau, tu galėsi padėt, tujen mano viltis.
Ir kaip tylios pasakos, kaip švelnios svajonės, tenai
Atsišaukė naktis.
Vertė Jonas Kossu-Aleksandravičius
DIDELĖ MEILĖ
ARTHUR RIMBAUD
Melsvaisiais vakarais einu aš tuo taku,
kur pro pasėlius aukso sau žengiu.
Svajoju daug. Vėjelis žaidžia tarp plaukų,
padvelkia man javų kvapu svaigiu.
Aš nekalbu... Aš nemąstau... Svajoju tik.
Ir kurias meilė didelė many,
tokia bekraštė... Ir einu, kaip kitąsyk
žmogus didžiai mylėdamas eini.
Vertė A. Tyruolis
HEINRICH HEINE
MYLIMAJAI
Spindulingąjį vasaros rytą
Vaikštinėjau po sodo takus.
Šnekučiuojas ir šnabždasi gėlės,
Tik aš vienas žengiu nebylus.
Šnekučiuojas ir šnabždasi gėlės,
Tiek paguodos ju žvilgsniuos matau:
Tu nerūstauk ant mūsą sesytės,
Nusiminęs, išblyškęs žmogau!
LELIJAI
Aš norėčiau panert savo sielą
Į taurę lelijos baltos,—-
Ir padvelks iš skambiosios lelijos
Daina mylimosios manos.
Suvirpės jos daina šiurpulingai,
Lyg tas bučinys, kur kadais
Dovanojo man lūpos brangiausios
Giedriais stebuklingais laikais.
Vertė A. Churginas
Skaityti daugiau: EILĖRAŠČIAI Rilke, Rimbaud, Heine, Puškin, Kozulis
Expo 67 pasaulinė paroda Montrealyje: Didžiulės Mario Armengol statulos Britų pavilijone
Šaltųjų kraštų pavilijone
Skaityti daugiau: Alg. Kezio, S. J., fotografijos iš Expo 67 pasaulinės parodos Montrealy
ANTANAS NAKAS
Lietuviškos Operos Čikagoje dešimtmečio proga
Dešimtmečio kelias, kurį praėjo Lietuviška Opera Čikagoje, yra reikšmingas įvykis mūsų kultūriniame gyvenime. Šiame laikotarpyje buvo pastatytos devynios operos, Verdi “Requiem” ir B. Markaičio kantata “Vilniaus Varpai”. Tų devynių operų tarpe pirmavo Verdi kūriniai: pastatytos penkios jo operos. Tai parodo, kad mes jo kūrybą vertinam ir mielai jo operų klausomės.
Dar nėra pakankamai išaiškinta, kodėl saulėtoje Italijoje daugiau balsingų žmonių, mėgstančių dainuoti, negu kituose pasaulio kraštuose. Gal klimato įtaka, italų charakterio bruožai, socialinio gyvenimo sąlygos, neturtas, supantis gamtos grožis turi įtakos į balso stygų formavimąsi. Dangaus mėlynė, jūros žydrumas, žvaigždėtų naktų paslaptingumas, meilės tylūs atodūsiai paskatina jauną ir seną, turtingą ir vargšą niūniuoti ir dainuoti įvairias savo ir kitų sukurtas melodijas. Tokioje aplinkoje gimė Verdi. Po “Rigoletto”, “Trabadūrų”, “Traviatos”, “Aidos” pastatymų Italijos miestuose kitą dieną visas miestas, visose gatvėse dainuodavo ir švilpaudavo Verdi operų arijas, kurios savo melodingumu nepaprastu greičiu pasklisdavo po visą Italiją. Kartais Verdi mėgdavo paskutinę dieną prieš operos pastatymą papildyti operą nauja arija arba trumpesne melodija. Reikėdavo išlaikyti paslaptį, kad prieš premjerą gatvėje nepasigirstų busimoji operos arija. Tai buvo būdinga Verdi gyvenamam laikotarpiui, bet ne dabar ir ne mums, lietuviams.
KONTEMPLIACIJA IR TYLA
Palikę tėviškę gaisrų prošvaistėse, gaudžiant patrankoms ir eskadrilių lėktuvams, skrendantiems nakties glūdumoje ir nešantiems kažkam mirtį, mes labiau pradėjome linkti į susimąstymą ir kontempliaciją, o ne į linksmą, nerūpestingą dainą, kaupdami savyje tylą, kuri irgi yra prasmingas dieviškos minties tęsinys, taip kaip prasminga yra tyla (pauzė) muzikoje, kurioje ji pati pavirsta muzika.
Skaityti daugiau: NUO VERDI “RIGOLETTO” IKI J. KARNAVIČIAUS “GRAŽINOS”
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
"Aš" sąvoka ir tapatybė
Viena problemų, kuri dažnai atkreipia vyrų-moterų psichologinius skirtumus tyrinėjančiųjų dėmesį, yra savisąvokos (“kas aš esu?”) išsivystymas. Tos sąvokos specialus aspektas yra lytinė tapatybė. Tiek savisąvoką, tiek lytinę tapatybę vaikas išmoksta ankstyvame amžiuje iš savo aplinkos. Į tai, ką jis išmoksta, vaikas reaguoja tam tikra elgsena. Ją stebėdami mes renkame žinias apie tai, kaip išmoktoji medžiaga įjungiama į asmenybės struktūrą.
Savo, kaip berniuko ar kaipo mergaitės, rolę vaikai išmoksta labai anksti. Šitas roles tėvai jiems paskiria tuojau po gimimo ir jas nuolatos stiprina jiems augant. Todėl vaikų išorinė elgsena turėtų nurodyti, kad, tam tikram amžiui sukakus, jie gali atskirti vyriškąsias ir moteriškąsias roles ir šitą supratimą parodyti savo veiksmais. Hartley ir Hardesty (1964), rašydami apie savo tyrinėjimo rezultatus, pastebėjo, kad visi 8 ir 11 metų berniukai ir mergaitės supranta lyčių roles ir jų aiškius skirtumus. Vyriška ir moteriška elgsena vaikystėje, atrodo, bėga lygiagrečiai su tradiciniai specifiniais vyriškais ar moteriškais suaugusiųjų
Šis straipsnis yra sutrumpintas vertimas iš to paties autoriaus anglų kalba pasirodžiusio straipsnio “Recent advances in psychology of masculinity and femininity”, Journal of Psychology, 1965. Lietuvių kalbon išvertė Ramutė Bartuškienė.
užsiėmimais, pvz. mergaitės žaidžia su lėlių vežimėliais, plauna indus, nušluosto dulkes nuo stalo, padeda motinai sukabinti rūbus ir panašiai; berniukai gi žaidžia su žaisliniu šautuvėliu, suneša malkas į namus, padeda tėvui pataisyti lubas ir panašiai.
Bieliauskas, 1960 m. tyrinėdamas lytinės tapatybės vystymosi raidą, naudojo vaikų pieštus žmones ir jis priėjo panašias, nors ir ne visai tolygias išvadas. Šitame HTP (House-Tree-Person) tyrinėjime buvo panaudoti 5-15 metų amžiaus 10,650 vaikų piešiniai. Jie buvo suskirstyti pagal nupieštos figūros lytį. Abiejų lyčių vaikai rodė didelį polinkį piešti tos pačios lyties asmenį, kaip ir jie patys. Atrodo, kad šis polinkis stiprėja su amžiumi, ypatingai peržengus devintuosius metus. Nors mergaitės neabejotinai mieliau piešia moterišką figūrą jau nuo 6 metų amžiaus, berniukai tokį palinkimą aiškiai išreiškia tik būdami 9 metų ar dar vėliau. Kada berniukai gan pastoviai laikosi savo polinkio piešti vyrišką figūrą pradedant devintaisiais metais, mergaitės, pasiekusios 12 metų, rodo suabejojimą savo pieštos figūros lytinėje tapatybėje. Šitie daviniai galėtų būti interpretuojami sekančiai: apie dvyliktuosius metus, kada mergaitės daug giliau negu praeityje sąmoningai pasijunta moteriškoje rolėje, kai kuriose iš jų atsiranda šioks toks lytinės tapatybės sumišimas.
Skaityti daugiau: NAUJIEJI ATRADIMAI VYRIŠKUMO IR MOTERIŠKUMO PSICHOLOGIJOJE
Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,
Vienas iš svarbių klausimų Katalikų Bažnyčioje liečia kunigus: ar jiems bus leista vesti, ar ne? Svarbus tas klausimas tuo, kad kai kurie žmonės dėl to jaudinasi, o kartais net piktinasi. Pavyzdžiui, viena ponia net pasakė: “Ką — vedę kunigai? To tai jau ne! Jei jiems leis vesti, tai tiek jie ir tematys mane bažnyčioj!” O aš, būdamas linksmesnėj nuotaikoj, tada atsakiau: “O ką, ar imsit pavydėti kunigienėms?” Tada ji labai užpyko.
Tačiau ne juokais, bet rimtai kalbant, žmonėms tas klausimas rūpi. Mes, katalikai, daug iš kunigų reikalaujam. Reikalaujam, kad jie būtų nevedę — lyg geresni už mus, lyg mums pavyzdys. Paskui, kilus problemoms šeimoj, reikalaujam, kad jie jas mums išspręstų. O jei jų sprendimas mums nepatinka, tai atšaunam: “O ką jie nusimano apie šeimą, patys nevedę”.
Aš nematau nieko blogo, kad kunigai vestų. Gal net būtų geriau. Žinau, kad yra ir daugiau taip galvojančių katalikų. Bet kaip iš tikro reikia galvoti, taip niekas ir neparašo; bent lietuvių spaudoj nieko nespausdina. O mano manymu, reikalas svarbus, ir mes, pasauliečiai, turėtume žinoti, nes ir tarp savęs pasikalbam ir kartais kitų tikėjimų žmonės mus paklausinėja. Rodos, praėjo tie laikai, kada tegalėdavai pasakyti: “Paklausk kunigo”. Dabar reikia ir patiems ką pasakyti. Todėl prašyčiau paaiškinti, kaip dabar stovi tas klausimas Bažnyčioje.
Martynas Laukaitis
Mielas Pone Laukaiti,
Prieš keletą metų vargiai ar Jūs tokį laišką šiuo klausimu rašytumėte: nei tema nebuvo tada dar iškilusį, nei Jūs šia tema taip labai nesidomėtumėte. Todėl Jūsų laiškas yra kaip ir ženklas naujo reiškinio Bažnyčioje, kad Bažnyčia šiais laikais persvarsto daugelį dalykų ir kad tikintieji tais klausimais plačiau domisi negu anksčiau.
Šis klausimas Bažnyčioje iškilo prasidėjus II Vatikano suvažiavimui, kada Bažnyčia ėmė atviriau perstudijuoti savo nuo amžių nusistovėjusias tradicijas. Tada visi Bažnyčios rūpesčiai tapo visos Bažnyčios — tiek kunigų, tiek pasauliečių — rūpesčiais, — arba bent taip turėtų būti. Ne tai, kad mums visiems teks viską išspręsti, bet iš tikro kiekvienas Bažnyčios narys, rūpindamasis bendra Bažnyčios gerove, rūpinasi ir visu tuo, kas tą gerovę teikia — šiuo atveju, kokie kunigai Bažnyčią aptarnaus.
Šventės — senos ir naujos
Šventės yra nemeluoto džiaugsmo išraiška. Sovietinis režimas Lietuvoje, norėdamas pakeisti lietuviškosvisuomenės papročius ir charakterį administracine jėga, oficialiai panaikino visas religines šventes ir tas tautines, kurios primena nepriklausomybę ir laisvę. Jų vieton įvedė naujas. Tačiau nelengva panaikinti senąsias šventes bei tradicijas. Dar sunkiau priversti žmones džiaugtis naujosiomis. Tuo reikalu Švyturys (1967, 6 nr.) rašo:
Naujos tradicijos. Jos kuriamos ir tobulinamos, užmirštamos ir vėl prikeliamos iš mirusiųjų. Pavasario šventė, žiemos šventė (pirmoji turėtų atstoti Velykas; antroji — Kalėdas — M. B.), jaunimo šventė. Festivaliai, vaikštynės. Daug plakatų, triukšmo. Aš paklausiau savo kaimynę, buhalterę, kuri šventė iš tų visų jai labiausiai patiko? Ji — inteligentė. Nepatogu nė vienos neprisiminti! Ilgai ji raukė kaktą, dėjosi mąstanti. Net nušvito visa, kai netyčia rado išsigelbėjimą: “Ogi Dainų šventė: nuostabus reginys, visą gyvenimą atsiminsiu”. Norėjau paklausti, kodėl reginys, o ne šventė, bet kol kas susilaikiau nuo diskusijų.
Jeigu prisiminiau kaimynę, tai dar papasakosiu apie ją, nes jos šeima, būtent, ir yra toji “tipiška” vidutinė tarybinių piliečių šeima, kurios poilsiui, dvasinei kultūrai ir yra kuriamos ir organizuojamos tos visos naujos šventės. Šeima iš penkių asmenų. Jie du, du vaikai ir senelė. Kalėdų ir velykų nešvenčia. Jų berniukas kūčių dieną, grįžęs iš mokyklos (taip, dievaži, iš mokyklos!), paklausė senelės: — Kodėl tu man neiškepei tokių akmenukų? (atseit, sližikų — M. B.).
Senelė pažadėjo iškepti kitą metą. Per Spalio ir Gegužės Pirmosios šventę kaimynų balkone dažniausiai džiūsta baltiniai arba per visus plyšius iš jų buto skverbiasi benzino kvapas. Vadinasi, šeima ėmėsi kapitalinio darbo — plauti parketą. Į demonstraciją eina tik šeimos galva. — Taip išeina. Vienų atsisakėm, kitų neišmokom švęsti, — pasiguodžia, susitikusi laiptų aikštelėje. — Švęsk, tai vadinasi gerk. O jeigu gert nenori ar negali?
Kas tėvams būtina žinoti
Su homoseksualizmo problema patiems susipažinti ir apie tai paaiškinti savo paaugliams vaikams yra visų tėvų pareiga, — rašo dr. I. Bieber “Parents Magazine” žurnale.
Homoseksualizmas yra nenormali erotinė trauka tos pačios lyties asmenims. Jis pasitaiko tiek vyruose, tiek moteryse (pastaruoju atveju vadinamas lesbianizmu).
KLAIDINGOS NUOMONĖS
Ligšiol buvo klaidingai manoma, kad tai įgimtas nenormalumas. Tačiau tyrimai parodė, jog tai psichinis sutrikimas, iššauktas tam tikros šeimyninės situacijos, kuri sužaloja mažą vaiką.
Panašiai klaidingas yra įsitikinimas, kad visi homoseksualai ir išvaizda, ir elgsena atrodo kaip priešingos lyties asmenys. Tas pas kai kuriuos pastebimas manierizmas yra mados dalykas ar net visuomenės nebojimo išraiška.
Taip pat klaidingai galvoja tie, kurie mano, kad normalūs, savo vyriškumu ar moteriškumu besidžiaugia ir besididžiuoją, jaunuoliai, patys neturi palinkimo į homoseksualizmą, gali būti kitų pastūmėti ta kryptimi.
Neteisybė, kad homoseksualai ieško progų prisigretinti prie nieko apie tai nežinančių jaunuolių. Jei kartais per apsirikimą ir užkalbina, gavę neigiamą atsakymą, labai susigėdę pasitraukia.
POŽYMIAI IR SAVYBĖS
Daugelį homoseksualų apklausinėjęs, dr. Bieber pateikia kai kuriuos homoseksualų bruožus. Nuo pat vaikystės jie neturėjo geros nuomonės apie save. Negalvojo, jog yra stiprūs ir vertingi individai. Apklausinėti jaunuoliai baiminosi savo normalių troškimų lytinėje ir socialinėje plotmėje. Jie nekenčia savo tėvo ir nepasitiki juo.
Vladas Ramojus. KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1967. Aplankas Vytauto O. Virkau. Knyga 184 psl. Kaina 2.50 dol. Spaudė “Draugo” spaustuvė.
Juoda, žalia, balta. Viršeliui parinktos simboliškos spalvos. Juodi kryžiai, tautos skausmo paminklai, rymo ant tarptautinės viltį nešančios žalios spalvos. Šiuo atveju viršelis — tai prasmingas overtiuras Lietuvos partizanų istorinei tragedijai. Dar jo neatvertus, leidžiąs spręsti bei susikaupti.
Istorinių veikalų rašytojas L. Feuchtwanger tiki, kad laikas nėra pakeitęs žmonijos psichologijos. Pereitų šimtmečių žmonės, jo nuomone, nebuvo nei žiauresni, nei blogesni už šiandienos žmoniją. Tikėjimas, kad žmogaus prigimtis nesikeičia, užtinkamas ne vien tik rašytojų, bet ir skaitytojų tarpe. Kaip tik ir šiame istoriniame veikale partizanų mirtys liudija gyvenamosios epochos žmonijos žiaurumą.
Istorija liudija, kad tragiškiausi laikotarpiai yra tie, kuriuose įvyksta socialinių jėgų koalicija. Šios tragedijos pasekmėje mes gyvename, spėliodami dėl savo asmeniško tautinio apsisprendimo, spėliodami dėl savo tėvų, vyresniųjų bei savo vaikų nuogosios sąžinės kraičio.
“Kritusieji už laisvę” knygos puslapiuose skaitome aiškius partizanų apsisprendimus: kovą ir mirtį už laisvę. Autorius suskirstęs knygą į tris dalis: Kalnų sritis (Aukštaitija), Jūros sritis (Žemaitija), Nemuno sritis (Dzūkija ir dalis Suvalkijos) — pagal geografinę partizanų karinių sričių sąrangą, kurios laikėsi Lietuvos partizanų vadovybė.
Skaityti daugiau: KNYGA APIE PARTIZANO IDEALĄ IR JO MIRTIES LAIKĄ
OH DAD, POOR DAD, MAMA’S HUNG YOU IN THE CLOSET AND I’M FEELIN’ SO SAD.
Arthur Kopit komedija apie moterų dominavimą Amerikos šeimyniniame gyvenime, labai kebliai filmuota perdėtų kostiumų rinkinyje. Šiam nepasisekusiam filmui trūksta ir stiliaus, ir gero skonio; netinkamas jaunuoliams nei vaikams.
ONE MILLION YEARS B. C.Šiame filme vaizduojamas primityvus priešistorinis žmonių gyvenimas dinozaurų gadynėje. Gali būti pramoga Įvairaus amžiaus žiūrovams, tik gal per daug baisi mažiems vaikams.
PENELOPE.Nepasisekusi komedija apie jauną moterį (Natalie Wood), kuri meilės trūkumą mėgina padengti užsigindama plėšikavimu. Menkos vertės filmas, netinkamas jaunuoliams nei vaikams.
PERSONA.Šis švedo režisoriaus Ingmar Bergman vėlyviausias filmas daugiau pasižymi plačiu dialogu negu veiksmu — kartais net sunku spėti skaityti paraštes angliškai. Visgi veikalas yra vertas dėmesio: jis vaizduoja aktorę, kuri po nervų sukrėtimo nutaria visai nekalbėti, kad “nevaidintų” kokių sau užsidėtų rolių, bet nuoširdžiai išgyventų save (“persona” — tai maskė, naudojama klasikinėje dramoje). Jos psichiatras pastebi, kad jos šis užsimojimas tėra kita forma naujos rolės, ir todėl ją išsiunčia ramiom atostogom prie jūros. Ją palydi jauna gailestingoji sesuo, kuri pamačiusi, kad aktorė yra atidi klausytoja, pradeda jai atskleisti savo gyvenimo paslaptis ir mintis. Tarp abiejų įvyksta asmeninių savybių pasikeitimas: slaugės reakcijos padeda aktorei priimti save tokią, kokia ji yra. Liv Ullmann (kaip aktorė) ir Bibi Andersson (kaip gailestinga sesuo) savo vaidmenis gerai atlieka. Filmas labai geras, bet ne jaunesniems kaip 18 metų.
AUKLĖJA MENINĮ SKONĮ
“Laiškai Lietuviams”, gegužės mėn., Nr. 5. Pats įdomiausias ir gerai aprašytas šio numerio straipsnis yra Stasio Goštauto apybraiža apie religinį meną. Manytume, kad šitaip pateiktoji medžiaga tikrai auklėja skaitytojo menini skonį ir mažina ne kartą šiose srityse kylančius nesusipratimus. Šiam meniniam numerio akcentui puikiai atliepia ir puslapinės iliustracijos: lietuvių liaudies skulptūra, Rubenso tapybos detalė, Salvador Dali “Nukryžiuotasis” ir Michelangelo Pietos ir Mozės įspūdingi pavyzdžiai. Aki taipgi patraukia skoningai Ados Kor-sakaitės-Sutkuvienės piešiniais papuoštas Charles Pegui eilėraštis “Dievo Motinos kančia”, iš prancūzų kalbos išverstas Povilo Gaučio. Naujame žurnalo numeryje netrūksta nei feljetonų, nei enciklikinių svarstymų. Tačiau viskas parengta ir atseikėta ne pripuolamai, bet apgalvotai, planingai.
Draugas, VII. 15
NEMATAU “TU NUODĖMIŲ”
Nors pavėluotai, norėčiau ir aš pridėti keletą žodžių prie Jūsų kreipimosi į skaitytojus pasisakyti.
Štai balandžio mėn. “L. L.” skyriuje “Skaitytojo žodis” (176 psl.) skaitome vieno nepatenkinto skaitytojo pasisakymą šiuo žurnalu. Aš bent būčiau priešingas minėtam skaitytojui ir nematau tų “nuodėmių” “L. L.”, kurias mini “Laiškų draugas”.
Ten pat buvo paberta lotyniškų citatų, be jokių paaiškinimų. Tai nepriduoda svorio. Atrodo, kad visas pasaulis turi mokėti lotyniškai. Ar tai ne noras pademonstruoti “aukštesni išsireiškimą”?
A. Paulius, Hamilton, Kanada
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO LEIDINIO REIKALU
Lietuvių Profesorių Draugija ruošia spaudai leidinį apie Vytauto Didžiojo Universitetą. Reikia: 1) parašyti Universiteto įsteigimo istoriją; 2) parūpinti fakultetų veiklos aprašymus; 3) duoti visų pagelbinių mokslo bei mokymo įstaigų veiklos aprašymus, kad knyga galėtų atskleisti Vytauto Didžiojo Universiteto didžią svarbą Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Negalima pamiršti ir veikusių studentiškų organizacijų: Studentų Atstovybės, ideologinių organizacijų, korporacijų, ratelių ir t.t.
Redakcinė Komisija savo posėdyje 1967 m. gegužės 27 d., kuriam pirmininkavo vysk. V. Brizgys, sekretoriavo kun. P. Dilys, nutarė kreiptis i lietuvišką visuomenę ir prašyti ne tik aukų leidiniui, bet vertingų fotografijų ir Universiteto veiklą aprašančių veikalų. Panaudota medžiaga su dėkingumu bus grąžinta. Aukas galima siųsti prof. Stasiui Dirmantui, 6616 South Washtenaw Ave., Chicago, Illinois 60629; raštų medžiagą — prof. Pranui Čepėnui, 6015 South Francisco Ave., Chicago, Illinois 60629.
BRAZDŽIONIO POEZIJOS RINKTINĖ
Brazdžionio poezijos rinktinei leisti komitetas, susitelkęs Los Angeles, Calif., kreipiasi į viso pasaulio lietuvius, prašydamas pagalbos, leidžiant sukaktuvininko poeto Brazdžionio (60 metų amžiaus ir 40 m. kūrybos) rinktinę. Visi kviečiami būti Brazdžionio poezijos rinktinės mecenatais (paaukojus 25 dol.) ar garbės mecenatais (paaukojus 100 dol. ar daugiau). Mecenatai gaus specialų numeruotą autoriaus pasirašytą egzempliorių. Knygos prenumerata — 10 dolerių.
Komiteto sąstatas: Juozas Andrius — pirmininkas, Pranas Lembertas — iždininkas; vicepirmininkai: kun. dr. Petras Celiešius, Bronys Raila; iždo globėjai: Algis Raulinaitis, Antanas Skirius, Ignas Medžiukas; komiteto nariai: dr. Elena Tumienė, Juozas Švaistas-Balčiūnas, Rūta Kulikauskienė, Juozas Tininis ir Alė Rūta. Čekius prašome rašyti vardu “Brazdžionio Rinktinė”, kadangi taip pavadinta sąskaita banke, ir siųsti iždininkui P. Lembertui, 927 3rd Street, Santa Monica, Calif. 90403.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
ANTONIANUM. Šv. Antano gimnazijos metinis leidinys. 1967. Spaudai paruošė Pranciškonų šv. Antano gimnazijos mokiniai. Kennebunkport, Maine. 52 psl.
CHICAGOS LIETUVIU OPERA. Leidinys Operos pirmajam dešimtmečiui paminėti su “Gražinos” operos libretu. Redagavo VI. Būtėnas. Meninė priežiūra A. Kurausko.
ROMOS KATALIKŲ APEI-GYNAS. Pirmoji dalis: Sakramentai ir pašventinimai. Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos leidinys. Vilnius-Kaunas, 1966. 286 psl.
ROMOS KATALIKŲ APEI-GYNAS. Antroji dalis: Procesijos, litanijos, laidotuvės. Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos leidinys. Vilnius-Kaunas, 1965. 415 psl.
ROMOS KATALIKŲ APEI-GYNAS. Priedai. Šv. Mišių ir šermenų giedojimai. Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos leidinys. Vilnius-Kaunas, 1966. 127 psl.
Kazys Jonaitis-Žilvitis. SIELOS BALSAI. Eilėraščiai. Iliustravo V. Vijeikis. 75 psl. Kaina $2.00.
Dante Alighieri. NAUJASIS GYVENIMAS (La Vita Nuo-va). Vertė A. Tyruolis. Su spalvotomis iliustracijomis 96 psl. Vienas iš Saleziečių leidinių, skirtų Jaunimo Bibliotekai.