ALFONSAS GRAUSLY S
17 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
Kas yra poezija? Nėra taip paprasta šiandien atsakyti į šį klausimą, nes gyvename visko, taigi ir sąvokų pagrindinio keitimosi laikotarpyje. Šiandieninė poezija, kaip ir apskritai menas, yra pasinešę vaizduoti šių laikų gyvenimą, šiandienio žmogaus dvasią bei visokius protu nesuvokiamus ir nepatikrinamus jo išvidinio pasaulio stovius, kurie padvelkia žmogaus nužmogėjimu. Nenuostabu tad, kad šiandienių žmonių dauguma, kurie buvo įpratę mene ir poezijoje ieškoti grožio, atsistoję naujoviško meno akivaizdoje, nustebę pasisako nesuprantą jo. O tačiau, anot vieno kritiko, gal būt, kad ir toksai vienų besaikiai garbinamas, o kitų neigiamai vertinamas dailininkas P. Picasso, kuris savo neįprastais paveikslais vaizduoja šiandienėje žmonijoje veikiančias griaunamas jėgas, mus išgąsdina, tačiau, to išsigandimo bei pasibaisėjimo reikia, kad atsipeikėję paklaustume savęs, kur einame.
Suprasdami naujoviško meno užsimojimus ir jo prasmę, negalime tačiau nesiskaityti su tuo, kad kol kas, atrodo, didžioji žmonių dauguma iš meno kūrinių labiausiai laukia grožio. Jie pagrįstai jo laukia, nes tasai "grožis žūna ne tik gyvenime, bet ir mene" (N. Berdiajev, "Laisvosios dvasios filosofija"). To grožio visur pasigesdamas ir jo ilgėdamasis, šio straipsnio autorius jungiasi prie tų, kurie ir poezijoje grožio ieškodami į klausimą, kas yra poezija, atsako, kad viskas, kas literatūroje duoda mums estetinio (grožinio) pasigėrėjimo, jau yra plačia prasme poezija. Nesvarbu, ar tą grožinį pasigėrėjimą teikiantys žodžiai bus įvilkti į eilėraščių rūbą, ar bus parašyti baltomis eilėmis nesilaikant rimo ir ritmo, ar ir šiaip proza — jie vis tiek bus poezija.
Pagal tokios poezijos sąvoką, poetas bus tas kūrėjas, kuris grožį pastebės, jį matys bei brangins ir tą jo aplinkoje tylintį grožį rašomu žodžiu išreikš. Šitaip suprastą poeziją kurdamas ir taip grožio pajautimą ugdydamas, jis ugdys ir pačią kultūrą, į kurios pradus įeina ir grožio branginimas bei jo skleidimas. Jei šiaip literatūrinių kūrinių žodžiai žygiuoja darniom gretom, tai poezijos sparnuoti žodžiai skrenda. Galima taip pat pasakyti, kad, kas yra augmenijos pasauliui gėlės, tas literatūros pasauliui yra poezija.
MEILĖS POEZIJA APSKRITAI
Išgyvendami meilę kaipo grožį, meniškos sielos žmonės sugebą kurti grožį, griebiasi meno kūrybos, nes grožis gimdo grožį. Išgyvenamas grožis šaukiasi jo išsiskleidimo — o tai įvyksta meno kūryboje. Švelniausi meilės išgyvenimai bandos išsisakyti subtiliausiu būdu — poezija. Tik poetinis žodis tegali drįsti visokeriopus sudėtingus meilės pasireiškimų būdus pagauti ir juos išreikšti. Teisingai tad, savo poetinę kūrybą vertindamas, taip labai F. Mauriaco branginamas, prancūzų poetas A. Lafon galėjo sakyti: "Geriausia mano sielos dalis yra mano eilėraščiuose, kai kada laiškuose, labai retai žodžiuose".
Jei pasektume daugelio didžiųjų meilės poetų gyvenimo eigą, tai galėtume sužinoti, kad dažniausia jų meilės poezija buvo laimingos ar nelaimingos meilės įkvėpta ir nekartą net meilės dalyvei ar dalyviui tiesioginiai ar netiesioginiai skirta. Galima dar jų gyvenime kai kada neabejotinai patvirtinti: nemaža jų meilės poezijos kūrinių iš tikro yra laiškai mylimosioms ar mylimiesiems.
Tie, kurie išgyveno meilę laimingai, savo poezijoje džiaugiasi savo laime ir garbina meilės dalyvę. Reikia tačiau pastebėti, kad įvykdyta meilė retai kada būna poetinio įkvėpimo šaltinis, nes žmogus teliepsnoja tol, kol siekia, kol gyvena labiau svajonėmis negu tikrove.
Tie gi, kurie mylėjo nelaimingai, savo poezijoje reiškė didelę meilės ilgesio kančią, nes kiekviena kliūtis gilina, stiprina jausmą ir, tarytum vėjas kibirkštį, gaisrą paverčia ugnies jūra. Todėl nelaiminga meilė yra didesnis meno kūrybos šaltinis už laimingąją. Nelaimingiausia gi meilė virsta ta, kuri buvo labai laiminga, bet kurios laimės židinį užgesino mirtis. Iš tokio nelaimingumo kančios kartais gimsta nuostabaus grožio meilės poezijos kūriniai. Tik prisiminkime čia didelio amerikiečių poeto Edgar Allan Poe garsųjį "Annabel Lee" eilėraštį.
Įvairiais atžvilgiais nelaimingas ir tragiškas buvo E. Poe gyvenimas. Vienintelė trumpai, tik devynerius metus, tvėrusi jo gyvenimo laimė buvo abipusė didelė meilė ir vedybos su 15 metų amžiaus giminaite Virginija Clemm. Susirgus jai anais laikai nepagydoma plaučiu džiova, ji mirė 1847 m. Už dviejų metų mirė ir jis tebūdamas 40 m. amžiaus. Minėtas eilėraštis, įvardintas tuo vardu, kuriuo jis pavadino ją priešvedybiniu metu, buvo jo begalinės meilės neišmatuojamo klaikaus skausmo išraiška. Juk, anot šio eilėraščio žodžių, "juodu gyveno tik meile, kuri buvo didesnė už meilę,... kurios jiems dangaus Serafinai pavydėjo ir pavydėdami leido šaltam vėjui perpūsti Annabell Lee ir taip numarino ją... Tačiau jokios — nei geros, nei piktos — antgamtinės jėgos negalės jųdviejų atskirti... Mėnulis ir žvaigždės kasnakt jį susvajina, jam primena ją, ir jis jaučiasi palaidotas drauge su ja ten, kur ir ji — pajūry..."
To eilėraščio žavingumą tegalima pajusti originale ar talentingų poetų vertiniuose, kurie yra jį vertę į savas kalbas.
Meilės poezija tikrumoje yra dvasinio meilės prado išsisakymas. Mūsų laikais meilės poezijos vis rečiau pasirodo, nes dvasinis meilės pradas yra uždusintas gryno seksualumo persvaros. Seksualumas gi išsisako ne poezija, bet kasdiene gyvenimo proza. Atsiranda poetų, kurie ir fizinę meilės pusę moka sudvasinti ar joje glūdintį paslėptą dvasingumą iškelti, tačiau, apskritai imant, tik giliai ir švelniai jaučiantys kūrėjai, visapusiškai išgyvendami dvasinį meilės pradą ir jį brangindami, tegali kurti meilės poeziją.
Kadangi meilės poeziją daugiausia rašo vyrai, nes ir šiaip yra daugiau vyrų poetų, tai šios rūšies poezija tikrumoje labiausiai garbina moterį. Teisingai tad sakoma, kad poetai "audžia jai rūbus iš auksinių svajonės siūlų" (R. Tagore). Prie šios moterį garbinančios meilės poezijos krypties prisideda pačios moterys, nes, žvelgiant į šį dalyką vien gamtiniai, turi tiesos ir psichologinio pagrindo rašytojo H. Balzac žodžiai, kad "moters paskirtis ir jos vienintelė garbė yra žadinti vyrų širdis dėl jų plakti".
MEILĖS POEZIJA KONKREČIAI
Nukreipdami savo žvilgsnį nuo meilės poezijos į jos kūrėjus bei jų sukurtuosius kūrinius, pirmoje vietoje sustojame prie gražiausio poetinio meilės kūrinio, t. y. prie Šv. Rašto "Giesmių Giesmės" knygos.
"Giesmių Giesmė", imant išoriniai, yra poezijos kūrinys meilės tema, kurios autoriumi ne visai pagrįstai laikomas karalius Saliamonas. Bažnyčia moko, kad už išorinio kūrinio pavidalo slepiasi gilesnis turinys, būtent, meilės ryšys tarp Dievo ir išrinktosios tautos arba tarp Dievo ir atpirktosios žmonijos. Čia mums pirmoje vietoje rūpi tasai išorinis erotinės meilės rūbas, kuriuo šis kūrinys yra apvilktas.
"Giesmių Giesmė" susideda iš šešių giesmių, kuriose sužieduotinė kalba su sužieduotiniu abipusės meilės žodžiais. Į jų pasikalbėjimą retkarčiais įsiterpia tretieji, kaipo choras ir sužieduotinės broliai.
Tų giesmių-pasikalbėjimų metu matome sužieduotinę, besiilginčią ir beieškančią sužieduotinio. Todėl pirmoji giesmė prasideda žodžiais: "Tepabučiuoja jis mane savo burnos pabučiavimu (1, 1). Susiradę, juodu vis iš naujo pakartotinai džiaugiasi vienas kito grožiu. Jinai pilna meilės svajonių ir galimos meilės artimybės didelio troškimo, nes jos meilė taip didelė, kad ji "alpsta iš meilės,... serga meile".
Į jos svajones trečioje giesmėje iškilmingai įžengia jos sužieduotinis karalius Saliamonas, kurs ilgu monologu gėrisi ja, jos akimis, tartum balandėlėmis, jos plaukais, dantimis, lūpomis, skruostais... Jis pasisako, kad liko apkerėtas jos vienu žvilgsniu, jos karolių vienu karoliuku... Jam atrodo, kad jos lūpomis teka medus, kad visa jos aplinka gėlėmis ir brangiais kvepalais pakvipusi... Į jųdviejų abipusį meilės džiaugsmą įsiterpia tretieji, kurie jų meile grožisi ir gėrisi... Tas visas meile svaigimas lydimas tame meilės poezijos kūrinyje minimais brangių medžių ir tepalų kvapais...
Jie vienas kitą vadina įvairių gėlių vardais, nes pavasaris yra gamtoje ir jų širdyse. Galima nujausti, kad jųdviejų meilė persunkta dvasingumu, nes pilna nežemiško švelnumo, nes ir tie visi kvapai yra dvasingiausias medžiagos pasireiškimas.
Paskutinė, šeštoji, to kūrinio giesmė padvelkia didžiosios meilės apoteoze, nes "meilė stipri kaip mirtis... los karštis — ugnies ir liepsnų karštis. Daug vandenų negali užgesinti meilės..." (8, 6-7).
* * *
Pažvelgus į mūsų, lietuvių, meilės poeziją, mus stebina jos negausumas. Nors mūsų liaudies dainose, toje dainuojamoje lyrikoje, yra nemaža meilės ir dvasinės erotikos pradų, tačiau tuo labiau krenta į akis tos temos retumas mūsų poetų kūryboje. Dalinai tai stebina ir todėl, kad Vakarų pasaulio didžiųjų poetų nemaža dalis ne taip tolimoje praeityje šiai meilės temai yra skyrę daug vietos savo kūryboje, jau nekalbant apie tolimesnę praeitį, kuriai meilės tema, atrodo, buvo pagrindinė ir kone vienintelė poezijos medžiaga. Šiomis pastabomis čia nedaroma jokio priekaišto mūsų poetams, nes poeto kūrybos vertė nepriklauso nuo temų turinio. Čia vien tik įdomaujamasi esamos padėties priežastimis. Gal tą faktą galima aiškinti bendru dvasinių vertybių, taigi ir meilės branginimo mažėjimu pasaulyje, o tokia atmosfera šiandien kvėpuoja meno kūrėjų dauguma pasaulyje. Tos atmosferos įtakos išvengti bet kam nėra lengva.
Jei kas manytų, kad meilės tema yra jau išsemta ir nėra aktuali, nenorėtume su tuo sutikti, nes reta kita tema turi tiek skirtingų psichologinių momentų, tiek pulsuojančio gyvenimo, nes kiekviena meilės pora, neskaitant pačių pagrindiniausių, visiems bendrų meilės bruožų, yra visai atskiras, smulkmenose nepakartojamas, subtilus pasaulis. Vargiai rastume kitą tokią gilią ir neišsemiamą temą, kaip kad meilės temą.
Dėmesys meilei sumažėjo gal ir dėl to, kad meilė yra labiau privati, asmeninė tema, kai tuo tarpu šiandieniniame pasaulyje iškilo įvairios viešojo gyvenimo sunkios problemos, grėsmės, klausimai, kurie liečia visą pasaulį ir kurie yra nustelbę privatų gyvenimą? Kalbant gi apie mus pačius, gal tautos pavergimas, jos kančios bei tautos visiško išnykimo grėsmė yra tiek pakeitę mūsų vidaus pasaulį, kad aptemusi mūsų gyvenimo saulė jau nepajėgia mūsų kūrybos laukuose išdaiginti švelniųjų meilės daigų?
Konkrečiai žvelgdami į mūsų poetų meilės poeziją, šiandien nerandame jų tarpe tokio, kurio meilės tema tiek daug vietos užimtų jo kūryboje, kad jį būtų galima pavadinti meilės poeto vardu. Atrodo, kad tuo vardu tegalima pavadinti tik du, nors savo kūrybos pobūdžiu vienas kitam taip tolimus, lietuvių praeities poetus, būtent Antaną Vienažindį ir Oskarą Milašių.
ANTANAS VIENAŽINDYS
Antanas Vienažindys (1841-1892) buvo neabejotino talento poetas, nors jo eilėraščius šiandien skaitant jo poezijos grožis pri-temdomas anų laikų lietuvių kalbos netobulumu ir užteršimu svetimybėmis. Jo poetinis palikimas nėra gausus, tačiau didžioji to palikimo dalis liečia meilę. Jo meilės eilėraščiai yra patys stipriausi. Kai kurie jo eilėraščiai buvo taip artimi liaudies dvasiai ir taip pamilti, kad net tapo dainomis.
Kalbant apie šaltinius, iš kurių ištryško ta poezija, tenka iškelti vieną kitą faktą iš jo asmeninio gyvenimo. Tas svajingos romantikos kupinas aukštaitis, dainos ir muzikos mylėtojas, dar kunigų seminarijoje pamilo vieną ūkininkę mergaitę. Rožę Stauskaitę. Jam tapus kunigu, tuojau po 1863 m. sukilimo prieš rusus Lietuvoje (taigi, 1864 ar 1865 m.) jo meilės romantika pavirto skausmu ir kančia, nes Stauskų šeima, drauge su jų dukterim, liko ištremta iš Lietuvos Rusijos gilumon. Šis gilus pergyvenimas aptemdė jo visą kunigavimą, o ši nelaiminga meilė jau ir taip meno kūry-bon palinkusią sielą dar labiau pažadino. Jis mirė Laižuvoje, Žemaitijoje, kur buvo klebonavęs 16 metų.
Vienažindžio meilė minėtai mergaitei buvo taip didelė ir todėl jo skausmas taip begalinis, kad mūsų literatūroje nėra kito tokio paminklo pavaizduoti didžiajai meilei ir ją pagerbti, kaip jo meilės poezija. Gal būt, net ir pasaulio literatūroje nėra daug tokių poetų, kurie meilės skausmą taip stipriai ir įspūdingai būtų išreiškę.
Jo meilės poezijoje galima rasti visus esminius meilės pradus, išskyrus vien tik pavydą, kuriam nebuvo jokio pagrindo. Tad jo poezijoje randame bekraštį ilgesį, susirūpinimą mylimosios likimu, ja tartum gėle grožėjimąsi, jos artumu svajonėse džiaugimąsi, begalinį dėl įvykusio persiskyrimo skausmą, giminingą nusiminimui, o drauge ir nepajudinamos ištikimos meilės pasisakymą. Net ir tos, mūsų enciklopedijos XXXIII tome H. Blazo vadinamos Vienažindžio rezignacijos dainos tikrumoje yra to paties meilės skausmo pats tamsiausias ir klaikiausias šešėlis.
Mesdami žvilgsnį į jo charakteringesnius šiai meilės temai eilėraščius, pailiustruosime jų ištraukomis. Jo didelė meilė, lydima skaudaus ilgesio:
Toli ir tu esi, o mano gulbele!
Kodėl neatskrendi tu, mano paukštelė?
("Daina")
Susirūpinęs jos liūdnu likimu, jis jai savo "širdies skarbui" ir "savo meilei" siunčia sveikinimus. Tas susirūpinimas virsta klausimu:
Biednas ir mano kvietkelis!
Kas žin, kur žydž? kur žaliuoja?
Ar yr jam rasos lašelis,
Beg nesuvytęs svyruoja?
("Vaikščiodamas keliu")
Tas meilės ilgesys pasireiškia ieškojimu bet kurio sąlyčio su mylimąja, nes jis svajonėse eina į jos buvusius namus mylimosios pėdsakų ieškoti, o ten randa svetimus svetimtaučius.
Oi, Dievuliau, kad galėčiau
Kaip paukščiai skraidyti,
Lėkčiau per dienas, nakteles
Meilės aplankyti!
Eilėraštis "Sudiev, kvietkeli tu brangiausias" yra begalinio nusiminimo dėl atsiskyrimo jausmas, o iš antros pusės, galingos, nesvyruojančios meilės išpažinimas.
Mylėjau tave ir mylėsiu,
Kol mane žemėms neužkas,
Su sparnais mįslių greit atlėksiu,
Ir krašte svieto širdis ras.
Didžiausią nusiminimą, visišką dėl nustotos meilės neviltį jis išsako eilėraštyje:
Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo,
Viskas ant svieto man juoda...
Eilėraštis "Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis" — tai savo darželyje gėlių apsuptos lietuvaitės (be abejonės, čia buvo galvojama apie mylimą lietuvaitę) pagarbinimas, apoteozė.
OSKARAS MILAŠIUS
Oskaras Milašius (1877-1939), kad ir rašęs prancūzų kalba, yra pats didžiausias poetas lietuvių tautoje. Jis yra "vienas pačių didžiausių krikščionių poetų mūsų laikotarpyje" — taip rašė jo draugas prancūzas rašytojas A. Godoy. Tai pirm visko "meilės poetas". Tas pats A. Godoy, nagrinedarnas Milašių kaipo žmogų ir gilindamasis į jo kūrybą, apie jį parašytą savo nemažą knygą pavadina "Milosz — Le Poete de l'Amour" (Fribourg en Suisse, 1944, Eqlott).
Milašius yra meilės poetas visa savo kūryba, o ypač savo romanu "L'Amoureuse Initiation" (Įvadas į meilę) ir scenos misterija "Miguel Manara". Jo poezija gimė iš jo beveik liguisto jautrumo, iš susižavėjimo grožiu ir pasiilgimo norint matyti jį įsikūnijusį žemės pavidalais. Ji gimė ir iš jo kenčiančios vienišos širdies, kuri, nešiodama sieloje tikros meilės idealą ir jo ilgėdamasi, čia žemėje surasti jo negalėjo, nes žemėje nesurandami jokio šešėlio neaptemdyta meilė nei grožis... Iš tokios melancholijos nuspalvintos sielos ištryško autentiško grožio poezijos fontanai.
Rašytojas Godoy nekartą pabrėžia minėtoje knygoje, kad Milašiaus poezija, nors rafinuotai mįslinga ir sunki, tikrai yra grožio šedevras. Poetą jis nesykį gretina ir su prancūzų poetu Ch. Baudelaire. Tai yra labai reikšminga, nes kas yra poetas Baudelaire pasaulio literatūroje, to nereikia literatūros žinovui aiškinti. Nenuostabu tad, kad, anot A. Godoy, tą dieną, kurią Milašius bus perskaitytas ir kaip reikiant suprastas, tada žmonės pamatys, kad jo kūryba yra pranašiausia ir verta užimti pirmą vietą didžiųjų meilės paminklų tarpe.
''L'Amoureuse Initation" — tai meilės besiilginčios ir jos beieškančios sielos klaidžiojimų — atrodo, biografinis — išsisakymas, kuris pavadintas romanu. Už tų išsisakymų slypinti širdies drama su jos visais išgyvenimais vyksta Venecijoje, kuria autorius labai žavisi: "Venecija — tai brangus indas, kuriame telpa visos žmogaus meilės skausmas".
Šiuo miestu žavėdamasis autorius gal galvojo apie ne vieną didžiųjų menininkų, kurie ten buvo išgyvenę savo meilės džiaugsmo ir kančios dalį. Prisiminkime, kad ir tik G. d'Annunzio ir R. Vagnerį.
Šiame skausmo pilname kūrinyje meilė, arti susidurdama su meilės objektu, palūžta, nusivilia, nudega sparnus ir nesuranda to, ko tikėjosi, nes meilė trapi. Juk "pasaulis nėra meilės karalystė, nes vienas... žvilgsnis, vienas šypsnis, vienas gestas gali vienu momentu išsklaidyti visus iliuzijų turtus". Per arti priartėjus prie grožio, jis nublunka mūsų akims. Kūniškumas, virtęs besaikiu, tad ir egoistiniu, nužudo meilę.
Visas šis kūrinys yra vienišos ir kenčiančios širdies be meilės šauksmas. Tai drauge meilės ilgesys ir jos garbinimas bei vertinimas, nes "meilė meilės mane niekada neapleisdavo". Nepasotintas ir nepasotinamas nedrumsčiamo švelnumo ilgėjimasis plasnoja tarp romano eilučių.
Artėjant romanui prie pabaigos, jis pradeda pulsuoti Nežemiškos Meilės garbinimu. Ilgėdamasis žemiškos meilės, nejučiom jis pradeda kelti akis į visos meilės šaltinį, nes "nėra nieko didesnio, kai dvasia, ieškanti meilės, suranda Dievą... Visos asmeninės meilės yra ne kas kita, kaip vienintelės meilės, amžinos būtį pagrindžiančios meilės pasireiškimo formos... Kiekvienos meilės tikslas yra vienintelės Būtybės prieglobstis". Per visą kūrinį širdis, merdėjusi agonijoje, prisikelia Dievui. Šio mistiško romano meilės ieškojimas baigiasi rodykle į Dievą, nes "kas tikrai myli, tas myli Dievą".
"L'Amoureuse Initiation" yra nepaprasto grožio kūrinys. Kiekvienas, kuris tą kūrinį skaito ir grožį brangina, negali neišgyventi skausmo, kad tas kūrinys nėra išverstas į lietuvių kalbą. Vertindamas tą kūrinį, J.
Grinius rašo, kad jis "yra tikriau lyrinių epizodų grandinė negu romanas" ("Lietuvių Enciklopedija", XVIII tomas). Nenuostabu, kad beveik viso šio poetinio romano puslapiai dėl juose esamo grožio gali būti deklamuojami. Tiesa, jie parašyti proza, bet juk "galima būti poetu eilėraščiais, proza, muzika, tapyba, skulptūra ir gyvenimu" (A. Godoy). Eiliavimas poezijai nebūtinas, nes "atrodo tikra, kad geri poetai proza yra skaitlingesni, negu geri poetai eilėraščiais, nes galima būti geru eiliuotoju, bet menku poetu" (A. Godoy).
"Miguel Manara" yra giminingas "L'Amoureuse Initiation", bet dar aukštesnio idėjinio ir meninio lygio. Šio kūrinio didybei pabrėžti A. Godoy jau minėtoje knygoje, atrodo, neberanda žodžių. Anot jo, ši knyga "jaudina, sukrečia ir panardina ekstazėje". Tai Milašiaus kūrybos viršūnė. Pradėdamas tą kūrinį nagrinėti, A. Godoy griebiasi net tokių žodžių kaip "dabar atsistojame didžios ir šventos poezijos akivaizdoje ”.
Ši scenos poema, misterija buvo išversta A. Vaičiulaičio lietuvių kalbon nepriklausomybės laikais. Deja, rašančiam šias eilutes neteko to čia negaunamo vertimo pasklaidyti ir jo ištraukomis šio straipsnio pailiustruoti. Šis didingas scenos veikalas yra jau nesykį pasirodęs Prancūzijos teatro scenoje.
Šiame kūrinyje vaizduojamas krikščioniškas, dvasinis kilnus donžuanizmas, taigi tikros meilės ieškojimas, ir todėl meilės bei moters pagarbinimas. Iki šiol literatūroje vaizduojami Donžuanai, moterų viliotojai, degė vien nepasotinama kūno aistra. Tai buvo moters kūno medžiotojai, biauriausi egoistai, kurie moters kaipo tokios nevertino ir su jos gilesniais polėkiais ir troškimais nesiskaitė, Milašius, vadovaudamasis viena ispanų Sevilijos legenda, sukuria dvasinio Donžuano tipą, kuris kilnios moters Girolamos vadovaujamas, paprasto donžuanizmo nuotaikų nusikratęs, subręsta aukštesnei meilei ir Dievui.
Šia savo meilės poezija O. Milašius virto labai aktualiu pranašu - žadintoju mūsų laikais, kuriais sekso garbinimo atntplūdis gręsia užpilti ir paskandinti meilę kaip dvasinę vertybę. * * *