1967. Vol. XVIII Nr. 5 GEGUŽIS / MAY
MENAS, KURS VES PRIE MALDOS St. Goštautas 180
DIEVO MOTINOS KANČIA Ch. Pegui 188
MEILES LAIŠKAI A. Grauslys 191
RŪPESČIU PARAŠYTA ENCIKLIKA A. Liulevičius 195
ŠVIESOS ŠEŠĖLIAI TAMSOJE — I J. Ignatonis 202
KĄ MUMS REIŠKIA KRISTUS Vyt. Kasniūnas, E. Žiobrienė, kun. P. Dilys, kun. A. Grauslys 206
TARPASMENINIS ŽMOGAUS ARTUMAS G. Sabataitis, S. J. 211
KNYGA APIE ŽMOGIŠK. DIDYBĘ (rec.) K. Trimakas, S. J. 212
“L. L.” NETEISINGAI KALTINAMI Redakcija 214
IŠKARPOS IŠ ANAPUS M. Banėnas 216
EKRANO MIRGESY: The Man For All Seasons, D. Lukienė 218
Filmus suglaustai vertinant * * * 219
Šio numerio iliustracijos: Laterano bažnyčios Romoje fasadas (177); “Šv. Jurgis”, liaudies menas (181), Rubenso “Kristus ir Petras” (detalė - 184), Salvadoro Dalio “Nukryžiuotasis Kristus” (186), A. Korsakaitės-Sutkuvienės iliustracijos (189-190), Michelangelo “Pieta” (197; detalė — 198) ir Mozė” (199; detalė — 200), Z. So-deikienė iliustracija (202), vaizdai iš ekumeninio susikaupimo popietės (207, 209).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Jupzas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56t.h Street, Chicago, Illinois 60836. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $4.00, single copy 40c.. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
ŠIAM PASAULIUI, kuriame gyvename, reikia grožio, kad jis neįpultų į neviltį. Grožis, kaip ir tiesa, atneša žmogaus širdžiai džiaugsmo ir yra vaisius, kuris išsilaiko laikui dilinant bei griaunant ir kuris apjungia kartas bei duoda progos kuo nors besižavint dalintis. Ir visa tai atliekama jūsų rankomis.— Iš Visuotinio Bažnyčios susirinkimo atsišaukimo į menininkus.
■ Vyskupai ir tautinės parapijos
Joks kitas JAV vyskupų konferencijos nutarimas lietuvių nepalietė taip labai, kaip jųjų kreipimasis į Vatikano Konsistorinę Kongregaciją prašant, kad nebereikėtų atsiklausti Šventojo Sosto prieš uždarant tautines parapijas.
Apie šį amerikiečių vyskupų nutarimą lietuvių visuomenę pirmiausia informavo Draugas(IV. 17). Netrukus Dirvoje(V. 1) pasirodė viešas K. L. laiškas, siūląs tuo reikalu susirūpinti ir reaguoti. Drauge(V. 5) Vysk. V. Brizgys, nurodęs nevienodai stiprią tautinių parapijų būklę, rašė, kad "sunku tokias parapijas visas kartu ir vienodai ginti", kad teisę pasisakyti vienos tautinės parapijos reikalu teturi tos parapijos narys, o "ne kiekvienas tos tautybės asmuo": "Kol savomis bažnyčiomis naudosimės, niekas jų nepaverš, tačiau ir apleistos niekas neišgelbės, kas nors ją pasisavins".
Tiesa, kad didele dalimi tų parapijų likimas priklausys nuo jų parapijiečių. Jųjų atsakomybė čia labai didelė. Tokia yra gyvenimo tikrovė: kur nėra parapijiečių, nebus nei parapijos. Visgi negalima užmerkti akių ir kitai tikrovės daliai — būtent, teisinei. Ir ji turi savo reikšmę ir Įtaką. Juk ne be pagrindo Šventasis Sostas nustatė tą reikalavimą vyskupams atsiklausti Šventojo Sosto, nes buvo matomas reikalas tam tikro patikrinimo ir kontrolės. Neatrodo, kad tas reikalas jau būtų dingęs. Kodėl?
Kaip nevienodai stiprios tautinės parapijos, taip ir nevienodos JAV vyskupų nuomonės apie jų reikšmę ir svarbą. Tai matosi tiek iš jų praktikos, tiek iš kai kurių pasisakymų. Pagaliau ir šio JAV vyskupų suvažiavimo sprendimas buvo administracinis, ne pastoracinis. Jųjų prašymas, panaikinant tautines parapijas, nebesikreipti į Šventąjį Sostą matomai remiasi tiek tautinių parapijų menkėjimu, tiek administraciniu patogumu. Visgi, tai tik viena medalio pusė. Kontrolė tebėra reikalinga atsakyti kad ir į sekančius klausimus: O kaip būtų toliau su tautinių mažumų pastoraciniu aprūpinimu? Ar nereikėtų tautines parapijas kaip tik palaikyti, kad jos būtų tikėjimo-religijos tvirtovės, jų gimtuose kraštuose siaučiant religinei priespaudai? Pagaliau, ar bet koks neatsižvelgimas į tautines parapijas nesudarytų progos sovietams pasityčioti iš mūsų lietuvių išeivių, iš tikinčiųjų Lietuvoj ir pagaliau iš pačios Bažnyčios JAV?
Kas tą kontrolę parūpins? Ją galėtų parūpinti kad ir prie JAV vyskupų konferencijos įsteigta, tautinių mažumų pastoracija besirūpinanti institucija.
STASYS GOŠTAUTAS
Religinis menas krikščionybės istorijos bėgyje
Krikščionybė sujungė žmonijos viltį prieš fatumą - likimą ir nugalėjo vergišką Rytų pasidavimą dievų žiaurumui. Žmogus, su krikščionybe, pasipriešino savo sukurtiems dievams ir atsigrįžo į Dievą, mylintį ir kenčiantį, pasijusdamas arčiau to vieno Nukryžiuotojo, negu visos Olimpo gaujos.
Stasys Goštautas siekia doktorato Niujorko Universitete ispanu ir Lotynu Amerikos literatūroj. Rašo ne tik lietuviu, bet ir Lotynų Amerikos spaudai ir yra nuolatinis ENCYCLOPEDIA BRITANNICA bendradarbis. Atspausdintos jo dvi knygos ispanu kalba: apie Lietuvos meną ir literatūra (1959) ir apie Kolumbijos priešistorinį meną (1960).
Žmonija, išsilaisvinusi iš dievų vergijos, savo valia ir emocija atsidavė Dievui, atrasdama naują savo gyvenimo ir mirties prasmę. Žmogus pasijuto esąs asmuo-individas, turįs savo individualią reikšmę, vertą ne tik kito žmogaus, bet ir Dievo dėmesio. Tokiu būdu su Kristumi atsirado nauja garbė, naujas atletizmas,užpildąs gyvenimą ir amžinybę — tapti šventuoju. Aplink šitą tobulybės kriterijų sukasi visa pirmykštė krikščionybė ir Viduramžiai, kur sąmoningai žmogus atsisako savo asmenybės ir ieško sutapimo su Dievu. Savęs sunaikinimas buvo kelias į Dievą ir savęs žeminimas — išaukštinimas Dievuje. Taip išaugo didžiausi meno paminklai, anoniminių asketų nutiesta stilizacija iki paties dangaus, susitelkusi aplink romanesko ir gotiškų katedrų ir Pantokratoro mozaikų.
* * *
Žmogus yra religingas visa savo prigimtimi. Tas jo religingumas pasireiškia teigiama ir neigiama prasme, kuri slypi Dievuje, ar dievuose, ar pačiame savyje. Kiekvienas galvojantis žmogus turi savo idėjas ir savo prietarus apie dievus, amžinybę, gyvenimą ir mirtį. Kiekvienas žmogus stengiasi šį savo jausmą ir rūpestį išreikšti savaip: ar tai gyvenime, ar negyvenime; ar mene, ar raštuose; ar skausme, ar meilėj. Ir už tai kiekvienas žmogus paliko savo pasiteiravimus gyvenimo pakelėje klausdamas, kodėl tiek neteisybės, tiek keršto, tiek neapykantos, tiek skausmo, tiek bado...
Tūkstančiai metų meno istorijos, žmonijos istorijos neturi kitos prasmės, kaip tik bandymą atsakyti į tuos klausimus ir išreikšti juos ant amžinybės kapo. Menas, tam tikra prasme, gali būti Dievo ir žmogaus santykiavimo istorija. Ir už tai šiandien jau nekalbėsim apie žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, bet apie Dievą, sukurtą pagal žmogaus vaizduotę meno paminkluose.
Nors visas užmirštų amžių menas pas mus atėjo be meno pretenzijos ir anoniminis, tačiau, ar mes jį pripažinsim menu, ar jį paneigsim, ar tai bus vienos grupės, ar grynai asmeninė interpretacija, jis pasiliks žmogaus proto ir emocijų išdava ir ta prasme kūrybinis paminklas. Taip kaip Buda, ar Apolonas, ar Meksikos Quetzalcoatl šiandien mums kalba tik savo platesnėmis formomis ir daug mums pasako apie anų laikų papročius, gyvenimo ir mirties supratimą, jų estetines formules ir t.t.
Menas, tikra filosofine prasme, prasideda už išvaizdos, už fenomeno,už realybės, tiesiog su neigimu tos realybės, kurią matom, girdim ir jaučiam. Paveiksle mes matom ne drobės ar kartono gabalą, užteptą dažais; skulptūroj — ne akmens, molio ar geležies kiekį, bet ką tai tokio egzistuojančio už to fenomeno, kuris gyvena pats savaime, kartais daug giliau už dailininko tikslą ir modelio inspiraciją. Antgamtinio impulso pagautas žmogus jaučiasi stumiamas prie to, ką mes šiandien vadinam menu, poezija, muzika, matematika, astronomija, chemija, visame norėdamas pabrėžti savo įsitikinimus ir santykius tarp dievų ir žmogaus, tarp gyvenimo klajojimo ir pomirtinio likimo, tarp protinių jausmų ir kūno geidulių. Šitas santykis išvystė visa, ką mes šiandien vadinam kūryba. Ir kūryba nėra kas kita, kaip būtižmonijos sąmonėj per amžius.
Liaudies menas. ŠV. JURGIS. Skulptūra.
MENAS: ... jis visuomet mąsto apie mirtį ir taip vis kuria gyvenimą.
Boris Pasternakas, Daktaras Živago.
CHARLES PEGUI, vienas didžiųjų XX-ojo amžiaus prancūzų poetų-rašytojų, savo temperamentu jungė savyje įvairiausius pradus ir ikūnijo prancūzų genijaus visumą. Bestudijuodamas atsimetė nuo katalikybės ir pasuko į socializmą, kuris jam buvo “laikino neturto religija”. 1909 m. grįžo katalikybėn, o tai jį nuvedė į poeziją. Tada jis parašė tris nuostabias misterijas. Jo poemų metaforos yra konkrečios ir žemiškos. Paveikslai vis kartojami, su kiekvienu pakartojimu dalinai pakeičiami — sudaromos litanijos, monotoniškos, tačiau skaitytoją nuvedančios į instinktyvu ir pasąmoninį pasaulį. Pegui liaupsino neturtą, mylėjo laisvę, nekentė diktatūros ir pinigo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui, pasiprašė pasiunčiamas į frontą ir žuvo Marnos kautynėse. Kol gyvas, jis buvo ignoruojamas; po mirties darė ir tebedaro daug įtakos prancūzų dvasiai. Jo reikšmė tolydžio auga. Ypatingai jį mėgsta jaunuomenė. — P. G.
CHARLES PEGUI
Per tris dienas ji klaidžiojo, ji sekiojo.
Ji lydėjo minią.
Ji sekė įvykius.
Ji lydėjo lyg laidotuvių eisenoje.
Bet tai buvo gyvo žmogaus laidotuvės.
Ji lydėjo kaip lydėtoja.
Kaip tarnaitė.
Kaip romėnų raudotoja.
Lyg tai būtų buvęs jos verslas.
Raudoti.
Štai ką jie padarė iš jo motinos.
Ji buvo matoma visur.
Su minia ir truputi nuošaliau nuo jos.
Po portikais, po arkadomis, skersvėjuose.
Šventyklose ir rūmuose.
Gatvėse.
Kiemuose ir užkampiuose.
Ji taip pat įkopė į Kalvariją.
Tą statų kalną.
Ir ji netgi nesijautė einanti.
Ji netgi nejautė, kad jos kojos ją nešė.
Taip pat ir ji įkopė į savo kalvariją.
Taip pat ir ji kopė, kopė
Maišatyje, truputi atsilikdama...
Ji verkė ir verkė, prisidengusi dideliu lininiu šydu.
Dideliu žydriu šydu.
Truputi nublukusiu.
Ji verkė, kaip niekad moteris neverks.
Kaip niekad nebus reikalaujama
Moteriškę šioje žemėje verkti.
Niekad, niekados.
Keisčiausia buvo tai, kad, visi ją gerbė.
Žmonės labai gerbia pasmerktųjų tėvus.
Jie netgi sakė: Vargšė moteris.
16 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Yra viena rūšis laiškų, kurių rašyti nereikia per daug save versti, nes pati širdis skatina juos rašyti, juos diktuodama. Tai meilės laiškai. Jie užima labai reikšmingą vietą įvairių rūšių laiškų tarpe, nes juose labiausiai atskleidžiamas ir išsakomas savas išvidinis ir mįslingas pasaulis bei jo jausmai. O šis pasaulis — tai juk pats žmogus su jo esmingiausiais pasireiškimais! Todėl daug tiesos apskritai, o ypač meilės klausimu glūdi šiame latvių rašytojo K. Raudive posakyje, kad "žmonės, kurie jokiais laiškais nėra pasikeitę, nepažįsta vienas kito".
Ar tai tiesa? Ar ne geriausiai žmonės pradeda vienas kitą pažinti dažnai išsikalbėdami? Atrodo, kad į šį suabejojimą ir klausimą būtų galima teigiamai atsakyti, o tačiau čia ką tik suminėto rašytojo posakį patvirtina šis prancūzų rašytojo samprotavimas: "Žmonės geriausiai pažįstami iš jų laiškų. Kalbamas žodis apakina ir apgauna, nes jis veido bruožų žaismo paremiamas. Juk matome, kaip jis ateina iš lūpų, o tos lūpos patinka ir akys suvedžioja! Tuo tarpu tie juodi žodžiai ant balto popieriaus — nuoga siela" (G. de Maupassant). Tad, anot jo, kalbamas žodis gali labiau apgauti, jei jis tariamas tokio asmens, kuris visu savo įtaigiu pasireiškimu duoda progos jo žodį teigiamiau ar neigiamiau suprasti, negu jis iš tikro toks yra. Taip suvedžiojančiai ir klaidinančiai gali paveikti kaip simpatingo, taip ir nesimpatingo asmens žodžiai.
Šitaip klausimą keldami, mes čia galvojame apie nesąmoningą melą, apgavimą ar apsigavimą, nes sąmoningam melui, taigi, piktai valiai, atviri visi keliai ir žodžiai, kaip kalbami, taip ir rašyti. Štai kodėl net ir didžiųjų žmonių, praėjus jų meilei, vien meilės stiliumi rašyti laiškai buvo vien melas ir apgaulė.
KAS YRA MEILĖS LAIŠKAI IR KODĖL JIE RAŠOMI?
Kiekvienas meilės laiškas — dvasinis pasinėrimas mūsojo "aš" į kito "tu". Tie laiškai yra dokumentai, kurie, V. Hugo žodžiais sekant, parodo tuos pėdsakus ir tą įtaką, kuriuos besimylintieji vienas kito gyvenime yra palikę. Laiškai tuos pėdsakus įamžina. Jie dalinai mylimą asmenį pavaduoja. Tai liudija vienos mylinčios, iš mylimo gautus laiškus sunaikinti priverstos moters žodžiai: "aš tavo visus laiškus, kuriuos pas save laikiau, sudeginau. Jie neturėjo patekti į svetimas rankas. Dabar aš likau dar vienišesnė" (Chr. Bruckner).
Velykų švenčių proga kovo 26 dieną popiežius Paulius VI paskelbė savo penktąją encikliką. Šis popiežiaus 18,000 žodžių laiškas skiriamas tautų pažangai svarstyti, dėl to ir jo lotyniškas pavadinimas skamba "Populorum Progressio" (Tautų pažanga).
Laiškas padalintas į keturias dalis: įžangoje apžvelgiamas praėjusių popiežių rūpestis ekonominio vystymosi ir socialinio teisingumo klausimais; pirmoje dalyje apmąstomas asmens ir bendruomenės vystymasis; antrojoje dalyje žvelgiama į žmonijos ateitį iš solidarumo dvasios perspektyvos; galop kreipiamasi į visus geros valios žmones, kad kartu dirbdami užtikrintų visiems geresnę ateitį.
Šios reikšmingos enciklikos turinį suglaustai atpasakosime, retkarčiais pateikdami teksto ištraukas.
ŽMOGAUS PILNAM IŠSIVYSTYMUI
Žmogus siekia daugiau daryti, daugiau žinoti ir daugiau turėti, kad galėtų daugiau būti— turėti pilnesnį gyvenimą. Tautos, kurios neseniai tapo nepriklausomos, jaučia reikalą savarankiškai augti ūkio ir visuomenės srityse, kad politinė laisvė vestų ir prie pilnesnio žmogaus gyvenimo. Nors tiems kraštams kolonijų era atnešė geresnes gyvenimo sąlygas, švietimą ir medicinos pagalbą, tačiau kolonijų tvarkytojai neparuošė kraštų ekonomijos savarankiškam gyvenimui. "Dabartinė padėtis didina skirtumus gyvenimo lygyje: turtingos tautos darosi turtingesnės, gi neturtingosios vystosi labai lėtai". Socialiniai konfliktai vyksta pasauliniu mastu: nerimas neturtingųjų klasėse industriniuose kraštuose persimetė į žemės ūkio kraštus — žemdirbiai pradeda pajusti savo neužtarnautai sunkias gyvenimo sąlygas. Tuo pačiu metu akis bado skandalingos nelygybės ne tik nuosavybės, bet ir politinės jėgos pasidalinime: neretai mažos grupės džiaugiasi rafinuota civilizacija, tuo tarpu krašto žmonių daugumai yra atimta beveik visa asmeninė iniciatyva ir atsakomybė, o dažnai net darbo bei gyvenimo sąlygos yra nevertos žmogaus asmens.
Šioms visuomenės ligoms pagydyti neužtenka vietinės ir asmeninės iniciatyvos. Dabartinė pasaulio padėtis reikalauja suderintos veiklos, pagrįstos vizija, kuri apimtų visus ekonominius, socialinius, kultūrinius ir dvasinius aspektus. Išsivystymas negali ribotis tik ekonominiu augimu. Idant išsivystymas būtų tikras, jis turi būti pilnas: jis tūri puoselėti gėrį kiekvienam žmogui visapusiškai. "Dievo plane kiekvienas žmogus yra kviečiamas vystytis ir tobulintis, nes kiekvienas gyvenimas yra pašaukimas. Gimdamas kiekvienas žmogus gauna gabumų ir savybių, tarsi sėklų, kurias jis turi užauginti. Jų subrandinimas išoriniu lavinimu bei asmeniškomis pastangomis leis kiekvienam žmogui atlikti Kūrėjo jam duotą paskirtį. Kadangi žmogui yra suteiktas protas ir laisvė, žmogus yra atsakingas už savo tobulinimąsi taip, kaip jis yra atsakingas už savo išganymą".
197-200 psl. iliustracijos. Michelangelo skulptūros. PIETA (detalės — 197, 198); MOSE (199) ir jo detalė (200).
Feljetonas
JERONIMAS IGNATONIS
Tai istorija, kuri pakėlė mano ranką prie plunksnos. Ko ji verta, spręskite patys. Bet man ji liko pasaka apie šviesos šešėlius tamsoje.
O buvo taip.
Apsigyvenau pirmame aukšte. Atvirai kalbant — įsiprašiau. Šeimininkė ilgai žvairavo į mane ir svarstė, ar įsileisti, ar ne. Bet kai aš pakutenau josios šuniui papilvę ir ausis paglamžiau, šeimininkė atlyžo. Ištraukė iš apatinio sijono raktus ir, krumplėtais pirštais grūmodama, sviedė man:
— Še, eik ir gyvenk. Tik mergų — tai jau ne!
— Kur tau aš be jų? — vos sulaikiau šiuos žodžius už dantų.
Nuo čia ir prasidėjo istorija.
Snukis, — toks šuns vardas, — mane palydėjo. Apuostinėjo visus pakampius, miegamajame kambaryje šuniškai lovos koją pamazgojo ir išėjo. Dar tarpduryje, atsisukęs, kažko suurzgė, pasipurtė, pritūpęs, pasturgaline koja sau pasmakrį pasikasė ir kažko susimąstė. Ar ilgai jis būtų lūkuriavęs tarpduryje, nežinau. Bet jį sudomino šaligatviu jaunatviški žingsniai. Jis turi būtinai viską matyti. Ir ar nepradės loti!
Girdžiu šeimininkės balsą:
— Snuki, nurimk! Aš tau gi sakiau, kad gatve einančių neužkabinėk!
Šaligatviu ėjo dvi mergaitės ir kikeno. O Snukis plėšėsi visu patvoriu iš paskutiniųjų. O paskum, apibėgęs pakraščiais visą sklypą vaukšnodamas, urgzdamas, šuniškai pradėjo pasturgalinėm kojom spardyti, kapstyti išpurentą žemę. Žemė tik dulka kamuoliais!
— Aš tau! Tu begėdi! Mergininke! — išbėga šeimininkė su šluota. Ar nepradės ji vaikyti Snukį! Ji vis nori su šluotražiu Snukiui per nugarą pamoką duoti. Šis gi ne iš tų pasiekiamųjų. Per tvorą švystelėjo ir į kambarį. Ir ten dar ilgai, ilgai jis nerimo. O šeimininkė, sau panosėje murmėdama, lygina išžarstytas lysves.
Atvelykio sekmadienį, balandžio 2 d., Čikagoje įvyko bendras katalikų ir evangelikų susikaupimo vakaras. Čia dedamos vakaro dalyvių kalbos tema: "Ką man reiškia Kristus".
Man Kristus yra gyveninio visuma
Žmogaus gyvenime būna lūžių, dvasinių sukrėtimų, nepaprastų įvykių, kurie gyvenimą nuveda staigiu šuoliu viena ar kita kryptimi.
Mano gyvenime, toks didelis dvasinis sukrėtimas, įvyko man besilankant Romoje jaunystės dienomis. Meno šventovės, istorinės vietovės, koliziejus padarė nepaprasto įspūdžio. O kai lankiau šv. Kalisto katakombas, aš tiek pergyvenau, jog paskutinę kelionę, iki išėjimo į viršų, turėjau atlikti įsikabinęs į dr. Prano Bardžio ranką. Su dvasiniu pergyvenimu buvo išsekusios ir fizinės jėgos.
Ačiū vienuolyno užeigai, aš atsigavau...
Kiek kartų aš bandžiau tą įvykį aprašyti, kiek daug puslapių prirašiau, bet savęs išsakyti nepajėgiau.
Trumpai pasakius, man padarė nepaprasto įspūdžio ir mane giliai paveikė prisiminimas apie pirmųjų krikščionių gyvenimą, jų meilę, prisirišimą, pasiaukojimą Kristui.
Kuriuo gyvenimo keliu aš ėjau, einu ir eisiu? Tai buvo klausimai, kuriems ieškojau ir suradau atsakymą.
* * * *
Ką man reiškia Kristus?...
Aš norėčiau, kad tokį klausimą man kas nors duotų susitikęs miškų tankumynuose, ar kur nors kitur staiga užkluptas, ar kunigas išpažinčių klausykloje paklaustų...
Kodėl? — klausiate manęs. Ar gi bijai ir neturi drąsos viešai ir atvirai pasakyti, ką tau reiškia Kristus?
Ne, nebijau! Bijau išmąstyto atsakymo, bijau, kad nepradėčiau ieškoti vien tik gražių žodžių, išsireiškimų, nepasinaudočiau kitų mintimis, raštais. Bijau, kaip lygiai po ano įvykio Romoje, jog negalėsiu raštu ir žodžiu išsakyti savęs.
Man Kristus yra gyvenimo visuma ir, kaip toks, jis yra su mažais niuansais skirtingai išreiškiamas, išgyvenamas, apčiuopiamas įvairiose skirtingose gyvenimo valandose, dienose, mano gyvenimo visumoje.
Pripažindami, kad meilė reiškiama įvairiose formose, kartu turime pabrėžti, kad kiekviena iš jų išreiškiama ne vien tik gražiais, spalvingais žodžiais, išsireiškimais, bet daugiau pasiaukojimu, pasiilgimu, prisirišimu.
GINTAUTAS SABATAITIS, S. J.
Žmogaus suartėjimas su žmogumi nesilaiko jokių dėsnių. Nei giminystės ryšiai, nei pažinties ilgumas, nei pagaliau santykiavimo dažnumas negali užtikrinti tarpasmeninio žmogiško artumo. Kiekvienas iš mūsų esame ar buvome vienam ar keletui žmonių artimi. Vienoje šeimoje tėvai yra surišti su vaikais labai artimais bei kūrybingais meilės ryšiais. Kitoje šeimoje artimiausios draugystės prašoka šeimos ribas. Draugystės gilumas taip pat nepriklauso nuo pažinties ilgumo. Kartais kūrybingas žmogiškas artumas įsižiebia pirmą kartą žmogų pažinus. Kartais žmogaus suartėjimas su žmogumi yra ilgas ir lėtas, audringas bei sunkus. Fizinis artumas taip pat neužtikrina artimo dvasinio susigyvenimo bei gilaus vienas kito supratimo. Atsitinka taip pat, kad ilgą laiką trukusi gili draugystė staiga dėl sunkiai suprantamų priežasčių dingsta taip, kaip vanduo tarp pirštų. Tarpasmeninis žmogiškas artumas kartais yra didelis, kartais labai glaudus. Tarp tėvo ir jaunesnio sūnaus, atrodo, buvo artimi ryšiai, bet tų ryšių paviršutiniškumas paaiškėjo, kai palaidūnas sūnus paliko savo tėvo namus ir išėjo savais keliais. Bet grįžus palaidūnui sūnui atgal į tėvo namus bei nusivylus savo vienatve, gal pirmą kartą gyvenime išaugo artimas tarp sūnaus ir tėvo ryšys. Vyresnysis sūnus, kuris tėvo namuose ištikimai visa laiką gyveno, savo elgesiu parodė, kad dvasia jis buvo nuo tėvo gal dar toliau nutolęs, negu palaidūnas sūnus.
Materialinės kliūtys, skiriančios žmogų nuo žmogaus, kaip kalnai, miškai ir vandenynai, žmogaus techninės pažangos jau yra seniai nugalėtos. Fizinės distancijos šiandien tapo dešimt kartų trumpesnės negu prieš penkiasdešimt metų. Pasaulis mums dešimts kartų sumažėjo. Tos distancijos dar ir toliau mažės ir žmogus žmogui jausis vis artimesnis brolis, nesvarbu, kokioje pasaulio dalyje jis gyventų. Pašalinus fizines kliūtis, kurios skyrė žmogų nuo žmogaus, ir sumažinus fizines distancijas, atrodo, kad ir žmogaus vidujiniame pasaulyje turėtų vykti panašus progresas ir vystymasis. Norėtųsi galvoti, kad ir tarpasmeniniame žmogiškame bendravime įvyko panaši revoliucija ir žmogus tapo žmogui dešimt kartų artimesnis ir brangesnis. Jeigu žmogaus kultūrinis ir dvasinis vystymasis eina tuo pačiu tempu, kaip žmogaus techninis ir materialinis progresas, tai šių dienų žmogus turėtų jaustis daug daugiau artimas žmogui, negu kad jis jaučiasi. Atrodo, kad žmogus turėtų mokėti daug gabiau ir konstruktyviau išspręsti tarpasmeninius konfliktus bei sugebėti daug geriau suprasti kitą žmogų mokslo pažangos šviesoje ir psichologinio žmogaus pažinimo pasėkoje.
Juozas Girnius. IDEALAS IR LAIKAS. Išleido “Ateitis”. Spaudė “Draugo” spaustuvė. Viršelis R. Laniausko. 238 psl. Kaina 4.00 dol.
Nors ir pavadinta “Žvilgsniu į dabarties ateitininkiją ir lietuvių išeiviją”, ši knyga nė paties autoriaus nelaikoma “tik ateitininkiška” knyga, nes “daug joje keliamų rūpesčių yra bendri visiems” (10 psl.), kaipo krikščionims, kaipo lietuviams ir — pagrindinai — kaipo šių laikų žmonėms. Knygoje keliami rūpesčiai yra daugeliu atžvilgių bendri, tiek žvelgiant į šio meto mūsų uždavinius Vatikano II susirinkimo šviesoje, lietuvių tautos tragedijos akivaizdoje, naujų kartų dialogo sūkuryje, tiek svarstant apie žmogiškąjį šviesumą (inteligentiškumą), žmogiškąjį jautrumą (visuomeniškumą) bei idealizmą, kaipo gyvosios dvasios pagrindą.
Šios knygos trumpoje apybraižoje atskirų sričių išsamiai pagvildenti nebus nė bandoma.
Trumpai tebus paliečiami: 1) knygos turinys (nagrinėjamos temos), 2) nagrinėjimo būdas ir 3) nagrinėjimo vaisiai.
Nagrinėjamos temos: šešios progos ir jų uždaviniai
Knygos turinys liečia šešis jau anksčiau čia suminėtus rūpesčius, kuriuos sukelia šešios progos. Pirmosios trys iššaukiamos mūsų gyvenamojo laiko: 1) atsinaujinimo sąjūdis Bažnyčioje, 2) gyvenimas išeivijoje, 3) dialogo galimybė tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų. Kitos progos kyla iš paties buvimo žmogumi: 4) galimybė protu šviesėti, 5) galimybė valios jautrumu dėl kitų gėrio visuomenėj veikti ir 6) kasdienybė, kaip proga praktiškajam idealizmui.
“Nekalbėk neteisiai prieš artimą savo"
(Iš Mozės dekalogo)
Trimis žvaigždelėmis pasiženklinęs brolis ar tėvas Chicagos jėzuitų leidžiamo mėnesinio “Laiškai Lietuviams” šių metų kovo mėnesio Nr. 3 apžvalgos dalyje, pavadintoje “Gyvenimui tekant” straipsneliu “Geografinė kailda” paskelbė grubia netiesą.
straipsneliu “Geografinė klaida”, kuriame kaltinamos Naujienos, kad švento Antano gimnaziją Kennebunke, Maine, pavadinusios “Lietuvių nutautinimo mokykla” ir nespausdinusios tos gimnazijos direktoriaus laiško...
Kad trižvaigždis slapukas sa-
Tačiau Laiškų Lietuviams rašeiva taip rašo ir gana. Girdi:
“Gana greit buvo pastebėta straipsnio autoriaus geografinė klaida. Ją atitaisė tos gimnazijos direktorius Leonardas Andriekus, O. F. M. savo rašte spaudai...” Toliau:
“Vėliau savo klaidą pastebėjo pats straipsnio autorius. Tik per vėlai. Naujienos buvo patenkintos gimnazijos geram vardui kenkiančiu straipsniu ir autoriaus atsiųsto klaidą atitaisančio laiško nespausdino. Atspausdino Draugas (Draugas, III.17)”.
Taip rašo J. Pr. “Naujienose” V. 9. Jau iš šių “Naujienų” iškarpų pabrauktų vietų matosi, kad “L. L.” kaltinami “grubia netiesa”, kurios jie nėra iš viso padarę: būk tai “L. L.” kaltinę “Naujienas” nespausdinus pranciškonų vadovaujamos šv. Antano gimnazijos direktoriaus laiško, kai tuo tarpu “L. L.” to visai nerašė (jie rašė apie kito straipsnio autoriaus laišką).
“LAIŠKAS LIETUVIAMS” NETEISINGAI KALTINAMI
“Naujienose” gegužės 9 d. straipsnyje “Nekalbėk neteisiai prieš artimą savo” J. Pr. rašo: “Laiškai Lietuviams” šių metų kovo mėnesio Nr. 3 apžvalgos dalyje, pavadintoje “Gyvenimui tekant” straipsneliu “Geografinė kailda” (turi būti “Geografinė klaida” — “L. L.” red.) paskelbė grubią netiesą... kaltinamos Naujienos, kad švento Antano gimnaziją, Kennebunke, Maine, pavadinusios “Lietuvių nutautinimo mokykla” ir nespausdinusios tos gimnazijos direktoriaus laiško...” J. Pr. toliau rašo, kad tą gimnazijos direktoriaus laišką “Naujienos” atspausdino vasario 7 d. Tad “Laiškų Lietuviams” leidėjai jėzuitai “skelbia tokias suktas, apblausintas kazuistikas”. Jie pamokomi “nekalbėti neteisiai prieš artimą savo”, o jų sąskaiton papilama visa eilė “gražybinių žodelių”.
Anot liaudies patarlės
Nedaug beliko senųjų medžių Aukštaitijoje. Karai gerokai sudarkė gimtojo krašto vaizdą. Ir todėl, atrodo, šiandien žmogus ypatingai turėtų tausoti likusius gamtos papuošalus. Deja, mūsų apylinkėje (Molėtų rajone — Red.) taip nėra.
Pavažiavus pora kilometrų iš Aluntos miestelio į vakarus — Duobinių gyvenvietė. Dešinėje pusėje ant kalvelių ošia sena ąžuolų giraitė. Iš vieno kito seno ąžuolo galima spręsti, kad šitas ąžuolynas — senovės milžinų atžala. Vieta nuo seno mėgiama poilsiautojų ir praeivių. Čia visuomet rengiami jaunimo pobūviai, liepsnoja joninių laužai. Tačiau paskutiniu metu senajame ąžuolyne vis daugiau palieka kelmų. Ši pavasarį Mičiurino kolūkiui prireikė statybinės medžiagos. Nugriovė žemėn kelioli-ką rinktinių medžių. Į kelio pusę atsuktas papuvęs kamblys sudaro įspūdį, tartum Čia būtų atliktas sanitarinis kirtimas. Tačiau pavaikščiojus toliau po giraitę, matome, kad buvo kertami bene patys gražiausi medžiai. Apdžiūvę, sausuoliai ir neūžaugos, kuriuos vertėtų pašalinti, tebestovi. Apylinkės žmonės smarkiai pasipiktino kolūkio vadovų nurodymais kirsti ąžuolyną.
Sužaliuos vasara, į pamėgtąją vietą ateis jaunimas. Bet neras to grožio, kuris anksčiau buvo. Negerai darote, kolūkio pirmininke Vytautai Šiukščiau! Prisiminkite seną liaudies patarlę: žmogus ne vien duona gyvas (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 74 nr.).
Kur sodybos ir rūtų darželiai?
Televizorius, skalbimo mašina, dujos, motociklas palengvino mūsų buitį, leidžia daugiau laiko skirti poilsiui, bet jie nesuteikė teisės tapti apsileidėliais, nesirūpinti namų jaukumu, jų gražia išvaizda. Priešingai — jie skatina mylėti švarą, grožį, tvarkingumą. Kad kiekviena sodyba, kiekvienas naujas namas būtų kažkuo originalus, trauktų akį — tiek savo išore, tiek ir vidumi. O juk taip nėra. Eini pro naujus namus, pro ištisas gyvenvietes — ir beveik niekas neatkreipia dėmesio, nesujaudina tavęs. Visi namai vienodi, netgi vienodos užuolaidos dairos pro langus. Nuo seno lietuviškos sodybos garsėjo savo medžio drožiniais, žirgeliais, visokiais ornamentais; ir dabar dar, pažiūrėjęs į seną namą nuotraukoje, gali pasakyti: “Tai lietuvio pirkia”. O naujieji namai neturi savo veido. Dabar neatskirsi, kur žemaičio, suvalkiečio ar dzūko troba, nesuprasi Čia latvio, baltarusio ar lietuvio namas. Kokia mūsų dienų lietuviška sodyba mes galėsime pasigirti ateinančioms kartoms?
A MAN FOR ALL SEASONS
Šių metų Oscaro premiją laimėjęs filmas “A Man For All Seasons” yra tikrai ypatingos vertės ir grožio kūrinys. Retai pasitaiko taip jautriai ir originaliai pastatytas istorinis filmas, kaip šis. Jame vaizduojamas Sir Thomas More, žmogus, kurio įsitikinimų tvirtumas nepalūžta vienišoje savo sąžinės kovoje prieš jam nepriimtiną įstatymą.
Išvis filmas įdomus tuo, kad nemėginama atkurti ir ekrane parodyti viso to laiko gyvenimo, kaip paprastai daroma to pobūdžio filmuose, bet susikoncentruojama ties Thomas More asmenybe. Čia iškelti jo charakterio bruožai įtikina, jog tokių tvirtų nusistatymų žmogus verčiau mirtų už savo įsitikinimus, negu gyventų su apgauta sąžine.
GRAND PRIX. Šiame filme sekama grupė Grand Prix sportinių mašinų lenktynininku, kai jie keliauja po įvairias lenktynes sezono metu. Jie savo kelionę pradeda gegužės mėnesį Monte Carlo ir baigia rudenį, pasiekę Monza, Italijoje. Puikios lenktynių scenos. Kalbama šiek tiek apie lenktyniavimo filosofiją, apie šio sporto patrauklumą, baimę bei pavojus. Turinys susideda iš įprastų meilės intrigų, bet, kadangi charakteriai puikiai suvaidinti, tai tas blankumas užmaskuojamas. Brian Bedford ypatingai gerai atvaizduoja anglą lenktynininką, kuris, pergyvenęs sunkią nelaimę, vėl grįžta lenktyniauti. James Garner vaidina amerikietį, išmestą iš lenktynių, bet vėliau nusamdomą japonų firmos išmėginti jų pastatytą naują modelį. Yves Montand vaidina senstantį prancūzų čampijoną. Filmas spalvotas ir įdomus visiems, kurie domisi lenktyniavimu.
THE GREATEST SHOW ON EARTH. Įspūdingas spalvotas filmas apie cirką, laimėjęs “Merit Award” atžymėjimą 1952 m. Tinka visiems.
GUESTS ARE COMING. Lenkų komedija apie tris lenkų kilmės amerikiečius, kurie atvyksta aplankyti Lenkiją pirmą kartą savo gyvenime. Filmas labai ištęstas. Su paraštėmis anglų kalba. Suaugusiems šiaip sau; vaikams netinkamas.
HALLUCINATION. Filme dramatizuojami LSD vartojimo pavojai, bet nelabai efektingai. Jaunuoliai, kurie įvykdo žmogžudystę šių chemikalų ir jų teikėjo (Robert Montgomery) įtakoje, yra jau nuo pat pradžios netvirto būdo, pasimetėliai, net ir be LSD pagelbos. Filmas prastas ir visai netinkamas jaunuoliams bei vaikams.
HAWAII. Pirmu vakariečių įtaka Hawaju salose, jaučiama misijonieriui ir jo žmonai atvykus į Maui salą 1820 m. Filmas spalvotas su gražiais vaizdais. Puikus suaugusiems, bet rekomenduojamas tik subrendusiems jaunuoliams dėl kai kurių vartojamų išsireiškimų ir realios gimdymo scenos. Netinka vaikams.
HAWKS AND THE SPARROWS. Italų filmas su paraštėm anglų kalba. Tai pasaka apie žmogų (Toto) ir jo sūnų, jiems keliaujant gyvenimo keliu. Ironiškai išryškinamos žmogaus silpnybės. Įdomu tik suaugusiems.
DIEVAS NĖRA MIRĘS
Perskaitęs Jūsų redaguojamame žurnale š. m. sausio nr. “Ar Dievas yra miręs” straipsnį ir kitų kelių asmenų pasisakymus dėl šio iššūkio, negaliu nutylėti vien savyje, ką jaučiu ir ką sako mano protas, nes šiuo iššūkiu yra siekiama žmogų nužmoginti, tai iškeliant į viešumą. Man atrodo, kad tai yra S.O.S. krikščioniškajam pasauliui, kuris pripažįsta Didžiąją Išmintį, jo Kūrėją. To nepripažinimas yra lygus savęs nužmoginimui, įrikiavimui žmogaus į kitus neprotingus žemės tvarinius. Pasaulio Kūrėjas, tverdamas pasaulį, tvarkingumo ir darnumo dėliai įrėmino jį į tam tikras ribas, kurių žmogui, kaipo protingam tvariniui, nebesilaikant, vyksta jam nepalankūs priešveiksmiai... Dievas ne tik kad nėra miręs, bet jo pažinimui žmogaus protui vis daugiau ir daugiau atidengia paslapčių, už kurių slepiasi jo begalinė Išmintis. -
Stasys Juras, Čikaga
TEATRO REIKŠMĖ
Jūsų žurnale (sausis, 41 psl.) skaitytojo iš Toronto žodžiai paskatino mane parašyti šį straipsnelį ir nusiųsti dvi mano pjeses. Gal Jūs turite kompetentingą ir energingą žmogų, kuris galės juos tinkamai panaudoti.
Daug kas mano, kad teatras teikia žmogui tik pramogą ir poilsį. O pramogų netrūksta ir pailsėti galima namie prie televizijos arba kino teatre. Todėl teatras ir nereikalingas. Bet taip mano žmonės, kurie nežino, kad teatras — tai labai svarbi ir stipri žmogaus auklėjimo įstaiga. Teatre žmogus mato gyvenimo ir savo klaidas ir ydas, mato, kas gera ir bloga, dažnai pats iš savęs juokiasi ir verkia, žinoma, ir galvoja. Todėl pagrindinis teatro tikslas — žmogaus auklėjimas. Pasiekti šitą tikslą reikia daug ir nenuilstamai dirbti ir nelaukti iš teatro piniginio pelno.
RELIGINĖ ŠALPA LIETUVAI
Pavergtoje Lietuvoje ir Rusijos vergijoje mūsų broliai šaukiasi dvasinės ir medžiaginės pagalbos. Jiems galime padėti per Lietuvių Religinę Šalpą. Jie šaukiasi religinės pagalbos. Kasdien per Vatikano radiją siunčiamos lietuviškos religinės ir tautinės programos. Rūpinamės tokias transliacijas gauti ir iš kitur. Persekiojamiems už Dievą ir Tėvynę padedame visokiais įmanomais būdais. Padarytume daugiau, bet reikia daugiau jūsų visų bendradarbiavimo maldomis ir aukomis. Lietuvių Religinės Šalpos Komitetas veikia su Amerikos vyskupų žinia. To komiteto pirmininkas yra vyskupas Vincentas Brizgys.
PAGALBAI DABAR aukas siųskite ar palikimus rašykite taip: “I give, devise and bequeath to Lithuanian Catholic Religious Aid, Inc., 64-09, 56th Road, Maspeth, N. Y. 11378”.
KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATEIČIAI LIETUVOJE aukas ar palikimus rašykite: “The Fund For Rehabilitation of the Roman Catholic Church in Lithuania, 64-09, 56th Road, Maspeth, N. Y. 11378”.
Aukos ir palikimai laisvi nuo mokesčių (tax deductible). Ateikite pagalbon: asmens, parapijos, organizacijos, profesionalai, prekybininkai. Savo apylinkėje kurkime rėmėjų būrelius. Supažindinkime kitus su Lietuvos kančiomis: platinkime knygą “The War Against God in Lithuania”, (popieriaus viršeliais $1.25; kietais — $3.00). Ispanų kalboje: “La lucha contra Dios en Lituania”. (kaina: $1.00).
Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos Valdyba
PADĖKA
“Laiškų Lietuviams” leidėjai Tėvai Jėzuitai dėkoja visiems žurnalą auka parėmusiems. 5 doL aukojo M. ir P. Žiliai (Čikaga), po 2 dol. — K. Micevičius, V. Palubeckas, V. Derenčius, F. Jarašius, P. Norkus, E. Jucevičienė (visi iš Čikagos),B. Kūkalis (Conn.).
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Pranas Naujokaitis. ŽYDINČIOS DIENOS. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Aplankas P. Jurkaus. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. 250 psl. Kaina 3.50 doL
Kazys Bradūnas. SONATOS IR FUGOS. Susitikimai su Čiurlioniu. Eilėraščiai. Liuksusinis, didelio formato leidinys. Knygos meninis išplanavimas, viršelio aplankas ir Čiurlionio dailės darbų detalėmis atliktos iliustracijos dail. Vytauto O. Virkau. Išleido M. Morkūnas. 59 psl. Kaina 5.00 dol.
Konstantinas Račkauskas. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS KLAUSIMAS. Spaudė Tėvų Pranciškonų spaustuvė. 178 psl. Kaina nepažymėta.
Vladas Ramojus. KRITUSIEJI UŽ LAISVE. Partizanų laisvės kovų aprašymai, suskirstyti pagal Lietuvos dalis, Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir dalį Suvalkijos. Aplankas Vytauto O. Virkau. Išleido Lietuviškos Knygos klubas. 182 psl. Kaina 2.50 dol.
Pranys Alšėnas. MARTYNAS JANKUS, Mažosios Lietuvos Patriarchas. Jo gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai. Leidėjas — Juozas Bachunas. Spaudos darbas — Vilties spaustuvės. 394 psl. $3.00.
Stasė Šakytė. ALKANA ŽEMĖ. Eilėraščiai. Išleido “Ateitis”. Aplankas P. Jurkaus. 70 psl. Spaudė Tėvų Pranciškonų spaustuvė.