16 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Yra viena rūšis laiškų, kurių rašyti nereikia per daug save versti, nes pati širdis skatina juos rašyti, juos diktuodama. Tai meilės laiškai. Jie užima labai reikšmingą vietą įvairių rūšių laiškų tarpe, nes juose labiausiai atskleidžiamas ir išsakomas savas išvidinis ir mįslingas pasaulis bei jo jausmai. O šis pasaulis — tai juk pats žmogus su jo esmingiausiais pasireiškimais! Todėl daug tiesos apskritai, o ypač meilės klausimu glūdi šiame latvių rašytojo K. Raudive posakyje, kad "žmonės, kurie jokiais laiškais nėra pasikeitę, nepažįsta vienas kito".
Ar tai tiesa? Ar ne geriausiai žmonės pradeda vienas kitą pažinti dažnai išsikalbėdami? Atrodo, kad į šį suabejojimą ir klausimą būtų galima teigiamai atsakyti, o tačiau čia ką tik suminėto rašytojo posakį patvirtina šis prancūzų rašytojo samprotavimas: "Žmonės geriausiai pažįstami iš jų laiškų. Kalbamas žodis apakina ir apgauna, nes jis veido bruožų žaismo paremiamas. Juk matome, kaip jis ateina iš lūpų, o tos lūpos patinka ir akys suvedžioja! Tuo tarpu tie juodi žodžiai ant balto popieriaus — nuoga siela" (G. de Maupassant). Tad, anot jo, kalbamas žodis gali labiau apgauti, jei jis tariamas tokio asmens, kuris visu savo įtaigiu pasireiškimu duoda progos jo žodį teigiamiau ar neigiamiau suprasti, negu jis iš tikro toks yra. Taip suvedžiojančiai ir klaidinančiai gali paveikti kaip simpatingo, taip ir nesimpatingo asmens žodžiai.
Šitaip klausimą keldami, mes čia galvojame apie nesąmoningą melą, apgavimą ar apsigavimą, nes sąmoningam melui, taigi, piktai valiai, atviri visi keliai ir žodžiai, kaip kalbami, taip ir rašyti. Štai kodėl net ir didžiųjų žmonių, praėjus jų meilei, vien meilės stiliumi rašyti laiškai buvo vien melas ir apgaulė.
KAS YRA MEILĖS LAIŠKAI IR KODĖL JIE RAŠOMI?
Kiekvienas meilės laiškas — dvasinis pasinėrimas mūsojo "aš" į kito "tu". Tie laiškai yra dokumentai, kurie, V. Hugo žodžiais sekant, parodo tuos pėdsakus ir tą įtaką, kuriuos besimylintieji vienas kito gyvenime yra palikę. Laiškai tuos pėdsakus įamžina. Jie dalinai mylimą asmenį pavaduoja. Tai liudija vienos mylinčios, iš mylimo gautus laiškus sunaikinti priverstos moters žodžiai: "aš tavo visus laiškus, kuriuos pas save laikiau, sudeginau. Jie neturėjo patekti į svetimas rankas. Dabar aš likau dar vienišesnė" (Chr. Bruckner).
Meilės laiškai yra ilgesio išraiška, apčiuopiamas jo įrodymas, o drauge ir to ilgesio aptildymas. Tokie laiškai — tai dvasinis besimylinčiųjų susitikimas, kai fiziškai jie negali susitikti. Nekartą tokiais laiškais vienas pas kitą apsilankydami, jie išgyvena stipresnę romantiką ir dvasinį džiaugsmą, kaip fiziškai susitikdami. Tai dėl to, kad asmeniškai, ypač dažniau matydamies, ilgainiui jie susiduria su daugiau ar mažiau prablaivinančia ir apviliančia tikrove, kai tuo tarpu susirašinėdami jie labiau skęsta ilgesio įkaitintos vaizduotės kuriamame grožyje. Nenuostabu tad, kad grožio besiilginčios sielos, net ir tam pačiame mieste gyvendamos ir galėdamos beveik be kliūčių susitikti, neapsieina be laiškų. Čia prisimintina kad ir J. W. Goethės meilė Charlottai von Stein. Mylėjęs ją vienuolika metų, kelių metų bėgyje, kad ir kasdien susitikdamas, jis visgi pasikeitė su ja apie tūkstantį laiškų.
Tariant vaizdžiau, meilės laiškai yra laiškai, parašyti širdies krauju. Tuo jie skiriasi nuo kitos rūšies laiškų. Anot V. Hugo, meilės laiškas yra "bučinys, kuris siunčiamas paštu".
Iš to, kas jau čia pasakyta, dalinai aišku, kodėl meilės laiškai yra rašomi: jie yra mylimo asmens ir susitikimo su juo pakaitalas. Gaunami meilės laiškai teikia džiaugsmo, jų negavimas ir laukimas virsta kančia. Tie laiškai saugomi, pakartotinai skaitomi prailgina meilės išgyvenimą ir jo džiaugsmą. Kiek daug turime literatūroje pasisakymų, kurie visa tai įrodo ir patvirtina. Štai kai kurie jų:
"Kaip žavus ir žavintis yra aistringai mylimo žmogaus raštas ir jo parašytas žodis. Mano nykus pensiono kambarys, kuriame laukdamas vienišas sėdžiu, per tą popieriaus šmotelį su pieštuko ženklais jame virsta šviečiančia camera mystica, kuriame yra mylimoji ir valdo mano sielą", (G. Hauptmann, "Buch der Leidenschaft").
"Mano angele, nepatikėsi, kaip aš nudžiugau ir kaip laimingas jausdamasis aš perskaičiau pašte tavo du mažyčius rašinėlius ant dviejų lapelių. Aš juos bučiavau ir taip džiaugiausi tavo meile, kuri matoma kiekvienoje eilutėje, kiekviename tavo išsireiškime...", taip rašė F. Dostojevskis savo žmonai. Šio rašytojo meilė reiškėsi taip pat ir ta didele kančia, kai iš žmonos laukiamo laiško jis nesulaukdavo: "Mano mielas angele, vakar baisaus skausmo patyriau: baigęs tau rašyti, einu į paštą ir nelauktai man atsako, kad nėra laiško nuo tavęs... Tik Dievas težino, kas tuo metu man ėjo per galvą ir prisiekiu tau, kad didesnės kančios ir baimės aš niekada nepatirdavau. Man veržėsi į galvą mintis, kad tu sergi, miršti..." (F. Dostojevskis).
Nuoširdžiais laiškais panašiai džiaugėsi ir R. M. Rilke, kuris daug susirašinėjo su jo poetine kūryba simpatizuojančiomis poniomis. Visa eilė tokių jo susirašinėjimų yra atspausdinta atskirais leidiniais. Viso yra likę apie du tūkstančius Rilkės laiškų. Viename tokių laiškų, skirtų Ellen Key, jis šitaip jos laišku džiaugiasi: "Toksai kaip Jūsų, su didele meile, užuojauta ir pripažinimu parašytas laiškas dvelkė gerumu ir šiluma, kurie... mane truputį pražydino". O rašytojas F. Kafka, savo žinomame meilės literatūroje "Briefe an Milena" leidinyje pasisako: "Tų laiškų papėdėje besaikiai laimingas aš galėčiau sėdėti — tai lietus, kuris krinta ant degančios galvos", ją gaivindamas. Pagaliau, kad ir netiesioginiai, meilės ir šiaip gautais gerais laiškais džiaugdamasi, apgailestaudama tų laiškų nustojusi, Z. Maurina rašo: "Tik dabar aš žinau, kaip nuoga yra toji siela, kuri vienatvės žiemoje ir neturto nakties glūdumoje negali pasipuošti kadaise gautų laiškų brangenybėmis".
Saugomi meilės laiškai, kaip jau minėjome, tos meilės džiaugsmą prailgina ir leidžia jį daug sykių pakartoti. "Meilės laiškai tas laimingas akimirkas, kurias jie sužadina, leidžia dar sykį išgyventi: atsiskyrimas virsta tobulesne ir saldesne dabartimi" (A. Maurois). Pakartotiną meilės laiškų skaitymą kai kas išgyvena, kaip antrą sykį įžengdamas į rojų...
Dar reikia pridėti, kad meilės laiškai besimylinčius informuoja apie jų meilės stovį, tos meilės bangavimus ir, jei taip pasakytume, tartum lentelė prie ligonio lovos ligoninėje, parodo jų meilės temperatūrą. Pagaliau, tokie laiškai ugdo dvasingumą apskritai, ypač meilės dvasingumą, nes juose siela susitinka su siela. Visa tai meilės laiškus giliau įprasmina ir palenkia juos branginti. Kaip moteris brangina meilės laiškus, savo nuostabiai gražiame "Namai ir pasaulis" kūrinyje mums rodo R. Tagore: "Beveik kasdien, vien po kelias eilutes ir paprastais žodžiais jis rašydavo man, bet jo drąsus ir nuoširdus raštas žiūrėjo man veidan — ak, taip meiliai! Jo laiškus slėpiau brangaus medžio dėžutėje ir kasdien ją apibarstydavau darželyje nuskintomis gėlėmis".
LEONO BLOY MEILĖS LAIŠKAI
Šias mintis bendrai apie meilės laiškus pavaizduosime šio prancūzų katalikų rašytojo laiškais jo sužadėtinei — "Lettres a sa fiancėe", išleistais po jo mirties 1922 m. Tai nedidelė, bet plačiai žinoma knyga, talpinanti apie 40 laiškų, parašytų septynių mėnesių tarpe 1889-1890 m. Tie laiškai parašyti 43 metų amžiaus L. Bloy daug jaunesnei Joannai Molbech, danų rašytojo dukteriai, protestantei, būsimai L. Bloy žmonai. Nors bendrai apie šį rašytoją jau esame rašę šiame žurnale (1962, 5 nr.), tačiau jo meilės laiškai dėl ypatingai įdomių idėjų apie meilę yra verti specialaus paminėjimo čia. Šia proga prisimintina ir tai, kad šiais metais sueina 50 metų nuo mirties to rašytojo, kuris prancūzų katalikų gyvenime yra suvaidinęs reikšmingą vaidmenį.
Kas yra L. Bloy meilės laiškuose sužadėtinei ypatingo, kuo jie išsiskiria iš kitų meilės laiškų? Atsakydami į šį klausimą, turime pirm visko pabrėžti, kad jo didelė, tikra, dvasinga, tačiau neatsisakanti seksualinių svajonių, nukreiptų būsimon moterystėn, meilė sužadėtinei buvo ypatinga tuo, kad ji ėjo greta meilės Dievui. Jos abi viena kitą palaikė ir dvasiniai maitino. Tad savo laiškuose jis kreipiasi į ją ir į Dievą. Tai įrodo kad ir šis charakteringas jo laiško pasisakymas: "Aš myliu Dievą Jumyse, per Jus, dėl Jūsų, aš myliu Jus tobulai Dievuje". Pasisakydamas už ją ir už Dievą (bet jokiu būdu jų nelaikydamas lygiaverčiais!), jis dėkoja Dievui, kuris žmogui suteikė meilės dovaną. Turėdamas galvoje šį jo originalų Dievo ir moters meilės sutapimą jo laiškuose, tų laiškų analizuotojas ir vertintojas, vokiečių katalikų rašytojas K. Pfleger, šitaip rašė: "Tai meilės simfonija, nes tuose laiškuose visokios meilės giliosios srovės, būtent kūniškos ir dvasinės, žemiškos ir dangiškos, seksualinės ir dieviškos, suplaukia į vieną". Tačiau Dievo meilė ir todėl bet kurios meilės dvasingumas jam yra pirmoje vietoje ir todėl minėtas rašytojas, nusakydamas L. Bloy meilės moteriai pobūdį, teisingai pastebėjo, kad ir "pačiam seksualume jis ieškojo meilės, o ne meilėje seksualumo".
Jo meilėje ir laiškuose yra originalu ir tai, kad šitaip suprasta ir išgyvenama meilė sustiprino jo tikėjimą ir religinį gyvenimą, labiau suartino jį su Dievu, o iš antros pusės, šitokia jo meilė ir nuotaika palenkė jo būsimą žmoną katalikybėn.
Jo laiškuose surandame ypatingą meilės branginimą ir jos ilgesį. Tikros meilės ilgesys jį persekiojo visą gyvenimą ir todėl, anot jo pasisakymo, jis gyveno Dievui ir meilei. Jis jautėsi pašauktas meilei, pašauktas parodyti šių laikų pasauliui, kas yra krikščioniškoji skirtingų lyčių meilė ir kaip turi jausti tas, kuris myli. Jam tikra meilė — tai gyvenimas, tai prarasto rojaus kampelis.
Nagrinėjant konkrečiau šių laiškų turinį, reikia pirm visko pasakyti, kad L. Bloy meilę tikrai galima įrikiuoti į didžiąją meilę gera ir krikščioniška tos sąvokos prasme. Tai įrodo labai stipri tos meilės įtampa. Ji jaučiama iš tos meilės pasisakymo būdų ir iš to begalinio džiaugsmo, kurį jis išgyvena toje meilėje. Liečiant tos meilės pasisakymus, užtenka prisiminti kad ir tuos pavadinimus, kuriais jis į ją kreipiasi. Kiek visokiausių malonybinių vardų jis duoda jai! "Mylimiausioji, brangiausioji, saldžiausioji, dieviškoji balandėle, mano sielos siela, vienintele viltie žemėje" ir t. t., jau nebekalbant apie ištisus sakinius, kuriais jis švelniausiais žodžiais kreipiasi į ją, rodydamas savo jausmo stiprumą jai.
Jo didelę meilės įtampą rodo ir tas nuostabus, ekstazės pilnas džiaugsmas, kurį jis ryšium su ta meile išgyvena. To džiaugsmo pasisakymai taip dažni jo laiškuose, kad jie labiausiai pastebimi juos beskaitant. Jau pirmame laiške, rašytame po susipažinimo su ja, jis pasisako, kad jo širdis patvino švelniu susijaudinimu ir kad jis džiaugiasi, kaip vaikas, tame susitikime įžvelgdamas Apvaizdos stebuklą. Vėlesniuose laiškuose, numatydamas susitikimus su ja, jis jaučia, kaip jo "širdis šokinėja iš džiaugsmo, vien tik apie tuos susitikimus pagalvojus".
Pilnai įsitikinęs, kad jis yra mylimas, jis rašo: "Dangaus Dieve, pagaliau tasai tikrumas mylėti ir tikrai būti mylimam. Beribis džiaugsmas! Man pritrūko kvapo, aš likau pritrenktas, palaimintai pritrenktas, maniau, kad mirsiu iš laimės... viską, ką dariau, virto dėkingumo šauksmu dangui... puoliau į lovą ir pagalvė sušlapo nuo mano ašarų... šventų džiaugsmo ašarų...- stabo ištiktasis liko pagydytas... ar tad neturiu tikėti, kad Dievas man atsiuntė Jus, Dievas, kuris pagaliau mano vargo pasigailėjo?... Žavinga ramybė, visas brangios ir gilios meilės saldumas nusileido ant manęs!... dabar mano meilė aukštai ir plačiai liepsnodama virto gaisru..." Tasai džiaugsmas kartais būna taip didelis, kad jis pats jį vadina "džiaugsmo kliedėjimu".
Kad ši meilės įtampa kai kam neatrodytų vien gražių žodžių ir praeinančių jausmų išraiška, čia prisimintini "Laiškų Sužadėtinei" knygos įžangoje jo žmonos parašyti žodžiai. Ten ji pasisako, kad jo nuostabus gerumas sužavėjo ją ir kad tam gerumui nebuvo nusikalsta net nei vieną vienintelę valandėlę jų bendram gyvenime. Reiškia, jo didelė meilė tvėrė iki jo mirčiai.
Toliau, charakteringa, neįprasta, kitur neužtinkama yra tai, kad L. Bloy meilės laiškuose yra aprašomos jojo sunkenybės, kančios, ekonominis skurdas, taigi, tokie dalykai, kurie, normaliai imant, galėtų tik atgrasinti ją nuo jo. To negana, lygindamas save su ja, jis save žemina, iškelia, net perdėdamas, savo ydas ir nusikaltimus. Pagaliau jis ją įspėja, beveik atkalbinėja už jo netekėti, nors ją neapsakomai myli, nors vienam laiške jai rašo: "Mes negalime vienas be kito gyventi ir ką tad tokiu atveju reikštų negalimybė apsivesti? — Pragarą!"
Beveik kiekvienam laiške bent dalinai, nei kiek nesislėpdamas, jis pasisako jai apie savo nuolatinį ekonominį skurdą, beveik badavimą ir elgetavimą. Tai vis todėl, kad jis kovoja už tiesą ir teisingumą, kad, nesiskaitydamas su dauguma, laikosi savo įsitikinimų ir todėl spaudos valdovų ignoruojamas, kliudomas savo raštais duoną užsidirbti. Jis jai pasisako, kad jis jaučiasi nelaimingas, nes kankinamas baisaus ilgesio mylėti ir būti mylimam. Ji turi žinoti jo labai dažnus ir sunkius liūdesio priepuolius ir paslaptingą kančią, nes ją mistiškai išgyvena kaipo Dievo jam duotą atlyginti už kažkieno baisias kaltes. Ir todėl jis rašo: "Tu esi mano paguoda ir mano vienintelė po Dievo viltis... Jei man tavęs truktų, visko truktų... Man neapsakomai tavęs reikia... Aš esu tasai, kurs tartum guliu mirties patale".
Gretindamas ir lygindamas ją su savim, jis ją kelia, o save vienašališkai, perdėtai žemina, rašydamas jai laiškuose, kad jis pilnas gašlumo, pusiau pamišęs, sugedęs, kad jo gyvenimas pragariškų praeities aistrų apgriautas... Kai kurie jo laiškai yra tikri nuolankūs jos garbinimai, kai jis ją vadina išlaisvintoja, kuri jį Dievui grąžino ir kurios jis nėra vertas... "Tu esi siųsta mane pagydyti", rašo jis.
Tų visokeriopų pasisakymų vaisius — noras ją įspėti, kad ji atvirom akim, savęs neapgaudinėdama, žinotų, ką daro už jo tekėdama, nes "drauge su manim tu turėsi ir mano mintis pasisavinti", kitaip sakant, daugiau ar mažiau derintis, kad galėtume sugyventi. Kitu atveju jis pasisako, kad jis pats vienas svyruoja, ar jis turi teisę savo nevykusį gyvenimą su ja sujungti, o tačiau drauge ir eina iš proto tam svyravimui pritardamas. Bijodamas, kad ji neapsigautų ir nesigailėtų už jo ištekėjusi, tramdydamas savo meilę, bijodamas, kad ji nebūtų savimeilė, jis ją laiške įspėja: "Ar tu gerai pagalvojai, tu mano saldusis šviesos Angele, kad tu turėsi ligonį, vaiką slaugyti?... Tu matysi dažnai mane liūdną..." kitais atvejais jis vėl įspėja: "Kai būsime drauge, kai tu tapsi šio vyro žmona, tada tu patirsi, kokią naštą tu užsikrovei... Aš žinau, kad tave begaliniai myliu, bet nežinau, ar tavęs vieną dieną neįstumsiu nusiminiman, ar tau širdies nesugadinsiu; ši baimė yra baisi... Kai kada priekaištauju sau, kad nuo pirmos dienos tuojau nuo tavęs nepabėgau ir išauginau tavyje jausmą, kuris, gal būt, padarys tave nelaimingą..." Koks sąžinės jautrumas, koks atsakingumo už kitą žmogų jausmas! Kokia galinga, herojiškai altruistinė ir švelni turėjo būti ta meilė, kuri taip galėjo jausti!
Jis jaučia atsakomybę ir už jos dvasinį, religinį sielos stovį. Tas jam taip labai rūpi, kad jis jai rašo nuostabius, herojiško pasiaukojimo kupinus žodžius: "Aš tave taip nepaprastai myliu, kad galėčiau savanoriai visam laikui kiekvienos laimės atsisakyti, jei šia kaina galėčiau tau kelią į šviesą paruošti". Jo karšta religingumo ir meilės paveikta, ji virto giliai įsitikinusia krikščione katalikybėj.
Savo laiškuose, jis, kaipo vyresnis, moko ją, savo jauną sužadėtinę, kas yra meilė, koks jos vaidmuo Dievo planuose — krikščionybėje ir moterystėje. Meilė — tai Dievo malonė, kuri, iš Dievo kilusi, į Dievą turi žmogų vesti. Todėl jis taip dažnai su ašaromis akyse dėkoja. Dievui už meilę. Tos meilės moterystėje programa, anot jo, — tai garbinti, pažinti, kentėti. Tai garbinti Dievą, kuris yra Meilė ir iš meilės pasaulį sutvėrė. Tai pažintidievišką apreiškimą, studijuoti Šv. Raštą Dievo meilės, įvykdytos ant kryžiaus, šviesoje. Pagaliau kentėti,nes meilė čia gyvenime be aukos, taigi kančios, neįvykdoma. Ir čia suprantama ta L. Bloy raštuose kančios apoteozė ir vertinimas, nes jis be galo didelis meilės vertintojas. To dvigubo vertinimo vaisius — tai tie jo nuostabūs jai parašyti žodžiai: "Aukos ilgėtis, mano mylimoji, yra vienintelis dieviškas dalykas pasaulyje... (nes) žmonės yra tik tiek verti, kiek jie įstengia laisvanoriai kentėti". Jis svajoja apie jų bendrą religinio gyvenimo ateitį moterystėje: "Mes vienas kitą mylėsime, drauge melsimės ir Šv. Raštą studijuosime... Aš jaučiu, kad aš kurį didelį darbą atliksiu, kuriam mane įkvėps meilė — Dievo ir tavo meilė. Kokia puiki ateitis!"
Pagaliau savo laiškuose Leon Bloy nagrinėja moters vaidmenį Dievo Apreiškimo planuose, jį labai aukštindamas, nes, anot jo, "jei niekada nebūtų atsiradusi moteris, kuri Dievui savo nekaltybės nebūtų paaukojusi, pasaulio Išganytojas nebūtų galėjęs į pasaulį ateiti".
Atrodo tikra, kad šiuose laiškuose meilė labiausiai priartėjo prie krikščioniško didžiosios meilės supratimo ir kad ji vėliau buvo gražiausiai išgyventa čia minimos poros gyvenime. ***
Sekantis "Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje" serijos straipsnis bus atspausdintas liepos-rugpiūčio numeryje.— Red.