Vol. XVIII. 1967. Nr. 10 LAPKR. / NOVEMBER
KOMUNIZMO “LAIMĖJIMAI” P. Pakalnis 401
NEVAISINGOJI ŽEMĖ (eil.) T. S. Eliot 410
APSISPRENDIMO ELGSENA IR LAISVĖ Vyt. Bieliauskas 422
ATSINAUJINANČIOJ BAŽNYČIOJ: Vyskupų sinodas A. L. 427
DEVYNIOS SAVAITĖS VOKIETIJOJ A. Pakalniškis 428
NIEKAS TAIP NEŽALOJA, KAIP NETEISYBĖ V. Šmaižienė 430
APIE AUGIAUS MONOGRAFIJĄ (rec.) V Ramonis 432
II VATIKANO DOKUMENTAI (rec.) V. Zakaras 433
IŠKARPOS IŠ ANAPUS Paruošė M. Banėnas 434
EKRANO MIRGESY: To Sir, With Love; Arabesque D. Lukienė 438
Filmus suglaustai vertinant 438
Anketa apie “Laiškus Lietuviams”
Šio numerio iliustracijos: fotografijos iš Alg. Kezio, S. J., penktosios metinės parodos (397, 400, 405, 417-420, 426); I. Mitkutės lino raižiniai (411-412); vėžiai Lietuvoj (iliustracija iš “Švyturio”, 1967 Nr. 14).
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Vyriausias redaktorius — Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcinis kolektyvas: Jonas Borevičius, S. J., Gintarė Ivaškienė, Stasys Yla, Algimantas Kezys, S. J. (foto redaktorius), Vaclovas Kleiza, dr. Arūnas Liulevičius, Aušrelė Liulevičienė, Gintautas Sabataitis, S. J., Zita Sodeikienė (techninė redaktorė), Nijolė Užubalienė, Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės — Algirdo Kurausko. Adresas: 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. U.S.A. Telefonai: RE 7-8400 ir RE 7-8401. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — $4.00. Atskiro numerio kaina — $0.40.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $4.00, single copy 40f, Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and at additional mailing office.
Krenta? . . . Kyla? . . . Skrenda?
■ Balsas tautos vardu
Veiksnių konferencijoj Washingtone spalio 21-22 d. Lietuvos Diplomatinės Tarnybos, VLIKo, ALTarybos, Pasaulio, JAV bei Kanados Lietuvių Bendruomenių vadovaujantys asmenys tautos ir laisvųjų lietuvių vardu paskelbė manifestą: "pareiškia visam pasauliui,... kad niekados nesutiks su Lietuvos pavergimu, kad Vasario 16 aktas yra šventas ir galutinis apsisprendimas laisvam ir nepriklausomam gyvenimui..., kaltina Sovietų Sąjungą agresijos nusikaltimu..., kreipiasi į laisvojo pasaulio vyriausybes... ir į Jungtines Tautas, kad paremtų Lietuvos pastangas savo nepriklausomybei atstatyti,... ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 m. sukakties metus skelbia Lietuvos Laisvės Kovos Metais".
Reikalaudami viso pasaulio dėmesio, pirmiausia turime patys šį balsą išgirsti, kad tiek tėvynėj, tiek išeivijoj bendrom jėgom trokštume ir siektume Lietuvos pilnutinės laisvės.
■ Vyskupų sinodas
Popiežiaus sušauktas Katalikų Bažnyčios vyskupų sinodas svarstė doktrinos, Bažnyčios kanoninio įstatymo, kunigų seminarijų, religiniai mišrių vedybų ir liturgijos klausimus.
Romoj paruoštą negatyvų pranešimą Bažnyčios doktrinos reikalais vyskupai sukritikavo ir paruošė kitą, kartu nutardami įkurti nuo Romos kurijos nepriklausančią tarptautinę teologijos komisiją. Taip pat norima sudaryti laikiną komisiją nustatyti gaires, kaip pakeisti kanoninį įstatymą. Liturgijoj ir mišrių vedybų klausime tepramatomi laipsniški pakeitimai. Seminarijos bus pritaikomos tinkamiau paruošti busimiesiems kunigams (žr. plačiau šio "L. L." nr. skyrių "Atsinaujinančioj Bažnyčioj", 427 psl.).
Nors buvo daug prašymų, į sinodo programą popiežius neįtraukė dviejų opių temų: gimimų kontrolės ir kunigų celibato: jis pranešė, jog apie gimimų kontrolę vyskupai gali jam tiesiog įteikti savo pareiškimus; o apie celibatą neseniai išleista enciklika palieka viską taip, kaip buvo iki šiol.
Mintys komunistų revoliucijos Rusijoj 50 m. sukakties proga
PETRAS PAKALNIS
Atvykęs į JAV lygiai prieš 10 metų, Nikita Chruščiovas taip pareiškė per televiziją: "Aš galiu pranašauti, kad jūsų vaikų vaikai gyvens socialistinėje santvarkoje. Prašau to nesibijoti. Jūsų anūkai nesupras, kaip jų seneliai nepajėgė suprasti pažangios socialistų bendruomenės prigimties".
Jei Chruščiovas kalbėtų šiandieną, kažin ar jis drįstų taip pranašauti. Bet prieš dešimt metų, kai Sputnikas nustebino pasaulį, gal ne vienam komunistui atrodė, kad marksizmo banga užlies net ir JAV.
Kadangi Chruščiovas pranašavo šviesią ateitį komunizmui Amerikoje, pasižiūrėkime, kaip išsipildė jo pranašystė.
KOMUNIZMAS JAV
JAV komunistų partija įsisteigė 1919 metais. Pradžioje suskilusi, paskui vieninga, ji augo ir augo, kol 1944 m. priskaitė 80.000 narių. Vėliau ji pradėjo smukti. Apie 1951 m. ji turėjo tik pusę tiek narių, o Chruščiovui viešint Amerikoje, ji sumažėjo dar per pusę. Šiandien ji turi, berods, apie 8.000 narių, taigi, 10 kartų mažiau negu 1944 m.
Nesunku suprasti, kodėl taip įvyko. Kas seka JAV spaudą, tas randa daug žinių apie Rusiją. Neseniai Svetlana pasakė, kad New York Times duoda daugiau informacijų apie Rusiją negu komunistų Pravda. Netrūksta žinių iš komunistų pasaulio ir kituose laikraščiuose. Taip pvz. Time rašė, kad visoje Rusijoje yra maždaug 1 milijonas automobilių. Tuo tarpu JAV turi net 78 milijonus. Pagal tą patį žurnalą Maskvoje yra 8 gazolino stotys, o Leningrade 3. Ką turi galvoti amerikietis apie komunizmo "pažangumą", jei jis patikimoje spaudoje skaito tuos skaičius? Kiekviename mažame JAV miestelyje yra daugiau gazolino stočių negu Leningrade. O kiek automobilių parduotuvių? Viena visame Maskvos mieste.
Amerikiečiai dejuoja, jei kasmet gali parduoti tik 8 milijonus naujų automobilių, o rusai džiaugiasi, jei jie pagamina tik 40-tą to skaičiaus dalį. Dabar Italijos ir Prancūzijos kapitalistai stato Rusijoje 2 automobilių įmones, kurios už keleto metų žada pagaminti 1 milijoną lengvų mašinų. Jei tie skaičiai galvojančiam žmogui šį tą sako, neįtikinsi jokio amerikiečio, kad komunistų gyvenimo sistema yra geresnė už JAV.
Bažnyčia: krizė ir ateitis
Vyras ir moteris: atrasti kitą ir save
Naujas dailės posūkis Lietuvoj
Rasių konfliktas: Užaugęs nelaisvas naikina
Kieno krizė?
Supasaulėjimas (sekularizacija) sukėlė krizę krikščioniškajai Dievo sąvokai bei jo buvimui. Visgi galima abejoti, ar problema apie Dievą iš tikrųjų yra šių laikų krikščioniškosios situacijos pagrindinė problema. Greičiau ji yra gal tik pačios Bažnyčios krizės simptomas (Robert Adolfs, "The Grave of God" knygos autorius, cituojamas Herder-Korrespondenz, spalis).
Bažnyčia 2000 metais
Vieno žymiausių religijos sociologų belgo kun. Francois Houtarto interviu santrauka (Sign, lapkritis):
Įvykiai pasauly vystosi sparčiu žingsniu. Idėjos juos seka, o dažnai ir juos pralenkusios bėga priekin. Tų idėjų pateikiama tiek daug — jos pripildo vis gausėjančius laikraščių ir žurnalų puslapius, kurių visus niekas nebesuspėja perskaityti. O visgi verta būtų kiekvienam šių laikų žmogui susipažinti bent su svarbesnėms iš jų.
"Laiškų Lietuviams" žurnalu norime ateiti į pagalbą savo skaitytojams, o tuo pačiu ir platesnei lietuvių visuomenei. Šiame "L. L." numeryje pradedame naują skyrių, kuriame bus pateiktos iš kitų — tiek lietuvių, tiek nelietuvių — spaudos atrinktos svarbesnės citatos ir reikšmingesnių straipsnių santraukos.
Šis skyrius pradžioj bus išbandomas — ne tai, kad jis tebūtų laikino, praeinančio pobūdžio, bet kad redakcija jį derins prie skaitytojų pageidavimų (žr. anketos klausimus apie "L. L." šio nr. 440 psl.). Mes patys ruošiamės šiame skyriuje spausdinti idėjas apie krikščionybę, lietuvybę, išeivių visuomeninius reikalus, žmones, šeimą, jaunimą, meną ir kt.
Šiame numeryje atranka dar netobula — ji yra tik vieno asmens darbas. Ateity tikimės šiam darbui sutelkti daugiau bendradarbių. — Vyriausias redaktorius
Kokia bus Bažnyčia 2000 metais? Po Vatikano II..., manau, kad yra saugu sakyti, jog mes jau palikome Bažnyčios istorijos vieną erą ir įžengiame į kitą. Manau, kad Bažnyčia ateity turės naują sąvoką apie save pačią?
Ar galėtumėte išreikšti tai specifiškiau? Na, pavyzdžiui, nemanau, kad Bažnyčia akcentuos savo institucinį aspektą tiek, kiek iki šiol. Bažnyčia visad bus institucija. Bet institucijos kartais per daug kreipia dėmesio į savo vidinę struktūrą, ne į vertybes, dėl kurių ji pati yra. Manau, kad Vatikano II susirinkimas vėl nukreipė Bažnyčią į vertybes.
THOMAS STEARNS ELIOT
iš anglų kalbos išvertė Ariadna Viltrakytė
Mirusiųjų laidojimas
Balandis yra žiauriausias mėnuo, gimdantis
Alyvas iš negyvos žemės, sumaišantis
Atminimus ir geidulius, gaivinantis
Sustingusias šaknis pavasario lietum.
Žiema mus šildė,, pridengdama
Žemę užuomarša sniegu, maitindama
Išdžiuvusiais gumbais gyvybę.
Vasara užklupo mus, atėjusi virš Starnbergersee
Su liūtimis, ir mes sustojome po kolonada;
Prašvitus, įėjome į saulės nušviestą Hofgarten
Ir gėrėm kavą ir kalbėjom valandėlę.
Bin gar keine Russin, stamm' aus Litauen, echt deutsch.
Ir kai mes buvome vaikai, aplankėm arkikunigaikštį,
Mano pusbrolį; jisai, pasisodinęs rogėse mane,
Išsivežė, ir aš ėmiau bijot. Marija, tarė jis,
Marija, įsikibk. Ir mes išvykome.
Tiktai kalnuos jūs jaučiatės laisvi.
Per naktį aš skaitau, ir žiemą iškeliauju į pietus.
Kieno yra tos šaknys ir tos šakos,
Kur auga uolose? Žmogaus sūnau,
Tu negali įspėt, nes tepažįsti
Vaizdu skeveldras saulės ugnyje,
Nes miręs medis nebedengia, nei svirplys neberamina,
Ir akmeny sausam vandens nė garso.
Šešėlis tik po raudonom uolom
(Sustok šešėlyje po raudonom uolom)
Ir aš parodysiu tau kas nėra
Nei sekantis tave rytais šešėlis,
Nei vakaro šešėlis, kylantis sutikti:
Parodysiu tau siaubą dulkių saujoj.
Frisch webt der Wind
Der Heimat zu,
Mein Irisch Kind,
Wo weilest du?
“Praėjo vos tik metai nuo pirmųjų tavo hiacintų;
Tada mane vadino hiacintų mergaite.”
—• Bet kai mes grįžome vėlai iš Hiancintų Sodo, tavo
Plaukai buvo drėgni ir rankos pilnos;
Lino raižiniai 411-412 psl. Irenos Mitkutės
20 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
Konkrečios meilės kilmė yra mįslinga, nes joje reiškiasi įvairūs sąmoningi ir nesąmoningi veiksniai. Tuo labiau mįslinga yra meilės pradžia apskritai žmonijos gyvenime. Kelti meilės atsiradimo pasaulyje klausimą yra pagrindo, nes įvairių tautų skirtingais istorijos tarpais gyvenimo stebėjimas, o tuo labiau priešistorinių laikų kad ir negausūs daviniai duoda teisę tvirtinti, kad tokia meilė, kaip mes ją iki šiol supratome vakarų pasaulyje, nebuvo amžina. Kad ji nebuvo ir nėra amžina, tai patvirtina ir mūsų gyvenami laikai, nes ir šiandien tikros dvasinės meilės sąvoka vis labiau blanksta jaunosios kartos sąmonėje ir vis grėsmingiau kylantis seksualumo tvanas baigia tapatinti meilę ir seksualumą, visai sunaikindamas meilę.
Sociologai ir psichologai tvirtina, kad tikra meilė yra atsiradusi ilgo išsivystymo keliu; ji yra aukštesnės, dvasinės kultūros padaras. Taip mano ir šių laikų pasaulietis teologas J. Guitton. Savo knygoje "L'amour humain" (Žmogiškoji meilė) jis duoda suprasti, kad meilė nėra šiandien tokia, kokia ji turėtų būti savo prigimtim, ir kad gimtosios nuodėmės pasekmėje ji labai anksti išsigimė. Anot jo, "švelnus ir garbingas jausmas, kuris vakarų pasaulyje vadinamas meile, atrodo, vėlai atsirado".
Kada, kur, kurių veiksnių įtakoje gimė meilė — tai vis įdomūs klausimai, į kuriuos nelengva rasti tikslų atsakymą. Nors šiandien ir neturime tikrų davinių, kurie mus įgalintų meilės atsiradimo istoriją bei jos eigą pasekti, nes ją pastūmėję veiksniai skęsta priešistorinių laikų tamsumoje, tačiau mokslininkai, remdamies anų tolimų laikų socialinių santykių galimybėmis bei psichologiniais paties žmogaus bei lyčių skirtingumo daviniais, bando spėlioti meilės gimimo istoriją žmonijoje. Gal kuriam nors skaitytojui šis straipsnis ir padvelks beletristine vaizduote, tačiau jį rašantis yra įsitikinęs, kad šitokia "beletristika" nėra negyvenimiška ir nėra negalima.
MEILĖS NEBUVO, KOL MOTERIS BUVO ŽEMINAMA
Kad tolimoje praeityje meilės, tikra jos prasme, negalėjo būti, tai aišku iš to, kad moteris tūkstančių tūkstančiais metų buvo žeminama ir pavergta. Ji nebuvo lygiavertė nei lygiateisė vyrui nei papročiais, nei įstatymais, nei pačiu gyvenimu. Ii buvo beveik vergė ar bent tarnaitė, ant kurios buvo kraunami sunkiausi darbai. (Tik kai kuriose neskaitlingose tautose ir neilgais žmonijos istorijos tarpais matriarchato, moters pirmavimo, laikotarpyje buvo kitaip). To moters pavergimo ir žeminimo aidai dar ir dabar banguoja net kultūringose tautose, jau nekalbant apie atsilikusias tautas, kur šiandien moteris yra beveik beteisė. Meilėie gi reikia abiejų lyqybės ir abipusio vienodo branginimo. Tad, anot teisingo J. Guitton tvirtinimo, tikra meilė atsirado tik tada, kai moteris susilygino su vyru.
Algimanto Kezio, S. J., 1967 m. naujųjų fotografijų paroda tęsis nuo šių metų gruodžio 16 d. iki sekančiųjų sausio 5 d. Jaunimo Centre Čikagoje. Tai bus jo penktoji metinė paroda. Keturių metų bėgyje jis suruošė 4 televizijos programas ir 30 su viršum individualiu parodų bei dalyvavo keturiose grupinėse parodose. Išleido dvi fotografijų knygas bei tris foto portfolio. Jo fotografijų buvo visoje eilėje lietuvių ir nelietuvių laikraščių bei žurnalų.
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Filosofai sakydavo, kad žmogus laisvas, nes jis gali rinktis. Bet dabar surasta, jog ir žiurkės renkasi skirtingus takus ir beždžionės savo vaikystėj matytus žmones. Tada kyla klausimai: Ar ir tie gyvuliai laisvi? Ir, jei žmogus nuo jų skiriasi, tai kur yra jo laisvė? Autorius nurodo, kur glūdi atsakymai.
Ši paskaita buvo skaityta Tarptautiniame Pax Romana suvažiavime, svarsčiusiame laisvę ir sąlygojimą, 1966 m. Venecijoje. Į lietuvių kalbą vertė Dalia Dundzilienė.
Laisvės svarstymas dažniausiai prasideda klausimu apie individo pajėgumą pasirinkti, nutarti ir pradėti kokį nors veiksmą. Šis išeities taškas savo pagrindus turi filosofijoj. Filosofijoj greičiausiai glūdi ir taip statomo klausimo atsakymas.
Tačiau, kadangi laisvės apibrėžimas apima ir elgsenos charakteristikas, tai ir behaviorizmo, elgsenos tyrinėjimo, mokslininkai domisi taip vadinama “laisva elgsena” (free behavior). Aišku, laisvė yrą abstrakti sąvoka, tad šie mokslininkai negali jos studijuoti tiesioginiai. Kadangi filosofų svarstoma laisvė apima laisvą apsisprendimą ir galią nutarti ir veikti, tai behaviorizmo mokslininkai jaučia, kad ir jie gali svarstyti šią komplikuotą laisvės ir apsprendimo problemą. Nors behaviorizmo mokslininkai, ypač psichologai, vengia vartoti kontroversines laisvės ir apsprendimo sąvokas, jie tiek praeityje, tiek dabar yra susidomėję elgsenos priežastimis ar motyvais.
Per paskutinius penkis dešimtmečius gana intensyviai buvo tyrinėjami motyvacijos reiškiniai. Buvo vystomos ir visokiose aplinkybėse tikrinamos teorijos (žr. bibliografiją šio straipsnio gale: Bieliauskas, 1965; Cofer and Appley, 1964). Naujausios eksperimentinės motyvacijų studijos, kuriose yra įjungtas laisvos elgsenos klausimas, aptarė ir “apsisprendimo elgseną” (choice behavior; žr. Immergluck, 1964; Dember, 1965). Jose buvo atskleista įdomių ir provokuojančių duomenų, kurie, šio autoriaus nuomone, turi rimtų išvadų, dėl kuriu gal teks persvarstyti mūsų galvojimą apie žmogaus elgsenos laisvę.
Kunigų seminarijų atnaujinimas
Seminarijų atnaujinimas po II Vatikano susirinkimo yra vienas svarbesnių Bažnyčios vidinės tvarkos klausimų, nes nuo naujų kunigų paruošimo daug priklausys, ar Bažnyčios gyvenimas pasuks susirinkimo norima kryptimi. Dabartinių seminarijų vargai dramatiškai nusakomi skaičiais: štai “Le Figaro” praneša, kad vienoj didžiausių vyskupijų Prancūzijoj 1957 m. buvo 151 seminaristai didžiosiose seminarijose, gi 1967 — tik 65. Seminarijų kongregacija Romoje jau nuo neatmenamų laikų laikosi nepajudinama — naujų kartų problemos išsprendžiamos nepatogių kandidatų nepriėmimu. Prancūzijoje su nepasitikėjimu žiūrima į pašaukimus, kilusius iš katalikų akcijos darbininkų tarpo. Klierikams, kurie pergyvena sunkumus seminarijose, sakoma: “Jūs neturite pašaukimo kunigystei”.
Kardinolas Garrone labai drąsiai iškėlė seminarijų trūkumus savo kalboje II Vatikano susirinkime 1964 m. Greit po to Paulius VI jį paskyrė rūpintis seminarijų atnaujinimu. Vyskupų sinode kardinolas Garrone davė įvadą diskusijoms seminarijų klausimų, iškeldamas normą ir realybę, į kurias reikia atsižvelgti klausimą diskutuojant. Norma — tai Vatikano II susirinkimas, kuris drąsiai nutarė padaryti pagrindini pakeitimą Bažnyčios gyvenime. Realybė — tai augantis jaunimas: “Jo papročiai ir aistros mus nustebina, bet tai kaip tik atspindi pasikeitimus, kurie saviti mūsų laikui. Jie mus pastato prieš šių dienų pasaulio realybę”. Tai laiko ženklai, kuruos reikia suprasti.
Kardinolas Garrone vyskupų sinodui statė du raktinius klausimus: pirma, decentralizacija — iš vyskupų reikalinga iniciatyva, nelaukiant iš Romos atsakymų mažiausiems klausimams; 1) ar nereiktų apibrėžti bendras normas seminaristų auklėjimo reikalu ir pateikti jas tautinėms vyskupų konferencijoms, 2) ar nereiktų kiekviename krašte sudaryti iš seminarijų profesorių ir auklėtojų komisiją, kuri rūpintųsi krašte esančių seminarijų reforma, 3) ar nevertėtų šaukti kasmetinio kongreso Romoje, kuris suburtų asmenis, besirūpinančius seminarijų reforma?
Antra, seminaristų auklėtojų formavimas: iki šiol buvo daug rūpinamasi seminarijų profesoriams paruošti, bet reikia ruošti ir auklėtojus, kurie “suprastų jaunuolius ir juos auklėtų pagal mūsų laiko reikalavimus ir jiems perduotų Bažnyčios išminti:” 1) ar nereiktų nutarti, kad visi seminarijų mokytojai turėtų bent metus specialiai tam darbui lavintis, 2) ar nebūtų reikalinga kiekvienoj valstybėj įkurti institutą auklėtojams formuoti, 3) ar nereiktų šiam reikalui kviesti talkon institutų, kaip šv. Sulpicijaus draugijos, kurie daugel metų rūpinasi šiais klausimais?
ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS
Jauno keliautojo įspūdžiai
Aleksandras Pakalniškis, šešiolikmetis, ne tik mėgsta keliauti, bet ir lietuviškai rašyti. Čia pateikiame ištraukas iš jo vasarinės kelionės užrašų.
Sunkus mano kelias į Vokietija., bet ir saldus. Ruošdamasis kelionėn vaizduotėje jau matau save gražiose ir romantiškose Vokietijos vietose... O dėl sunkumų — jie atsiranda neprašomi: išsiimti užsienio pasą, įsiskiepyti (neapsakomai niežtėjo visą savaitę!), užsidirbti pinigų (jei pritrūktų, padirbėsiu kur nors Bremeno uoste prie laivų pakrovimo), na — ir išdrįsti vykti į Vokietiją nemokant vokiškai...
Lėktuvas yra pilnas žmonių. Bet laimei, pasitaikė šalia manęs tuščia vieta, ir aš galiu savo kojas ištiesti... Skrendu iš Čikagos į Londoną, paskui iš ten — į Frankfurtą. .
Kaip aš jaučiuosi? Atrodo, kad staiga virtau suaugusiu žmogumi. Pats jau turiu tvarkytis, gyventi, viskuo rūpintis. Ir žinau, kad tai padarysiu. Gal bus klaidų..., bet jas reikės atitaisyti, o iš klaidų juk daugiausia ir išmoksiu.
Pro langą matosi keistas vaizdas... Išartas sniegas... Labai, labai žemai. Tai debesys...
* * *
Jau Frankfurto aerodrome... Su pasu ir bagažu einu prie muitininko. “Was ist das?” klausia muitininkas, rodydamas į kumpį mano maiše. “Ham, meat”, atsakau, bet tas nesupranta. Jį nuramina tik jo bendradarbio vienas žodis: “Fleisch”.
Pasitiko dėdė su švogeriu. Keliaujant su jais į Florsheim am Main miestelį, daugiausia tik juodu kalbėjo, o aš tik įsiterpdavau: “Langsam, langsam”.
VIKTORIJA ŠMAIZIENĖ
“Ar ir vėl bausi tik dėl to, kad jis vyresnis?”
Brangi Dukra,
Šiandien, be didelių įžangų, ir pradėsiu nuo tų gyvenimo trupinėlių.
Tai buvo pereitą savaitę, kai buvote pas mus vakarienės. Virtuvės abejos durys atdaros, taigi Irutė ir Ramūnas žygiavo savo mėgiamu ratu per visus kambarius. Jiedu įsismagino daugiau, negu mums patiko. Ramūnas tik keturių metukų, bet būna atvejų, kada norisi, kad jis elgtųsi kaip vyras... Taip ir šį kartą, tu sulaikei Ramūną ir aiškinai jam, kuo tas bėgimas ratu gali baigtis, ir uždraudei jam tai daryti Irutė gi turėjo rankytėje tą metalinį vėžliuką ir Ramūnas jo norėjo. Dėl to tu liepei jam geruoju su sesyte susitarti. Irutė 16 mėnesių, gražiai kalba ir viską supranta, bet jai neaiškinai nieko. Taigi Irutė bėgo, kaip bėgusi, o Ramūnėlis gi tavęs paraidžiui paklausė — jis nustojo bėgęs ir tik rimtai žygiavo paskui ją, atsilikdamas per visą kambarį. Eidamas vis kartojo:
— Aš turiu su tavim susitarti. Aš turiu su tavim susitarti...
Tuo tarpu Irutė kikendama tik svaidė į šalis kulniukus. Staiga ji griuvo ir aštri vėžliuko briaunelė sužeidė jos dantų smegenėlius.
Nespėjau nė aš pamatyti, ar ji paslydo, ar užkliuvo už kilimėlio, bet Ramūnėlis tuo metu tikrai tebebuvo kitame kambaryje.
Aiškiai matėsi iš jo nusigandusio veidelio, kad jis neturėjo nė mažiausios intencijos savo sesytę nuskriausti. Jis matė jos nelaimę, bet jis absoliučiai negalėjo dėl jos jaustis kaltas.
Ką gi tu, brangioji, padarei? Ne tik šaukei ant jo, kad net visas namas aidėjo, bet dargi apdaužei jo veidelį... Ir visa tai visų mūsų akivaizdoje.
Ramūnėlis verkė. Jis daugiau verkė dėl to pažeminimo, dėl to viešo, neužtarnauto mušimo, negu iš skausmo.
Niekas, o niekas taip nežaloja vaiko dvasios, kaip neteisybė.
Dienoms bebėgant panašių atsitikimų bus ir daugiau. Ar ir vėl bausi tą patį, nes jis vyresnis?...
Prieš save turiu vieną iš svarbiausių, o gal net ir pačią svarbiausią, lietuvišką meno knygą. Tai Pauliaus Augiaus monografija. Ji svarbi ir reikšminga ne vien tik dėl to, kad tai yra amžinas paminklas vienam iš mūsų garsiausių grafikų, bet ir dėl to, kad savo atvaizdu, didumu ir puošnumu ji gali prilygti ir gal net pralenkti geriausias šiame šimtmetyje išleistas meno knygas. Jos išleidimui tikrai reikėjo daug laiko ir pasišventimo, o tą dideli užsimojimą atliko ne kokie komitetai, bet dailininko našlė Danutė, talkininkaujant dail. Algirdui Kurauskui ir Vytautui Sauliui.
Knyga didelio formato, turinti 364 puslapius, kietuose viršeliuose įrišta, su menišku aplanku, kuriam panaudotas vienas iš Augiaus piešinių. Tekstas, kuris užima apie ketvirtadalį visos knygos, išdėstomas lietuvių ir anglų kalbomis ir susideda iš leidėjos žodžio, dail. Telesforo Valiaus straipsnio apie Augių kaipo žmogų ir dailininką, dail. Algirdo Kurausko straipsnio apie Augiaus raižinius ir bibliografijos, kurioje sužymėti Augiaus straipsniai periodikoje, parodų katalogai, dailės parodos, Augiaus iliustruotos knygos ir meno kritikų atsiliepimai apie jo kūrybą. Tekstas iliustruotas dailininko piešiniais, paimtais iš jo škicų knygelės.
Šioje knygoje spausdinami visi žinomi Augiaus raižiniai bei iliustracijos. Čia randasi jo pavieniai raižiniai, jo raižinių ciklai, jo knygų iliustracijos, tušo piešiniai, emblemos, Kalėdų atvirukai, ekslibrisai ir kt., apimantys jo kūrybą nuo 1935 metų iki pat jo mirties. Chronologinė piešinių tvarka leidžia skaitytojui sekti Augiaus karjerą nuo pat jo Kauno Meno Mokyklos dienų, stebint įvairius jo kūrybos periodus bei kitų įtakas. Iki jo išvykimo į Paryžių Augiaus darbuose pastebima didelė lietuvių liaudies grafikos įtaka, ypač technikoje. Bet Paryžiaus laikotarpis, prasidedantis su jo “Malda”, pakeičia jo stilių; jis pasidaro laisvesnis, daugiau stilizuotas ir originalesnis.
II VATIKANO SUSIRINKIMO DOKUMENTAI. I dalis, konstitucijos. Vertė prel. Vytautas Balčiūnas ir Anicetas (knygoj klaidingai parašyta: Antanas) Tamošaitis, S. J. Išleido Krikščionis Gyvenime. Kalbą tikrino Vladas Kulbokas. Iliustravo Telesforas Valius. Spaudė Lietuvių Enciklopedijos spaustuvė. 278 psl. Kaina 3.50 dol.
Antrasis Vatikano susirinkimas ir jame padarytieji nutarimai atnešė daug naujos dvasios ir atidarė duris religiniam atsinaujinimui, kuris, kai kuriais kraštutiniais atvejais, pasidarė panašus į revoliuciją. Nebūtų dovanotina, jei II Vatikano susirinkimo dokumentai nebūtų buvę išleisti lietuvių kalba. Todėl turėtume būti dėkingi kolektyvui, kuris nepalankiose tremties sąlygose pasiryžo leisti “Krikščionis Gyvenime” knygų seriją, pradėdamas II Vatikano susirinkimo dokumentais.
Mintis išleisti religinio turinio knygų seriją nėra nauja. Prieš dešimtį metų atskiri kunigai, įvairiose vietose skatino ir puoselėjo tą mintį. 1958 m. Romoje buvo sudaryta komisija, kuri turėjo rūpintis religinės minties knygų lietuvių kalba leidimu. Vėliau, 1963-64 metais, religinės literatūros lietuvių kalba leidimu buvo rūpinamasi Kanadoje ir J.A.V. Tačiau reikėjo II Vatikano susirinkimo naujos dvasios, kad taip ilgai ruošiami planai pradėtų būti vykdomi. Susidarė redakcinio kolektyvo vadovybė, į kurią įėjo prel. dr. Vytautas Balčiūnas, dr. Juozas Girnius, kun. dr. Jonas Gutauskas, kun. Stasys Yla ir kun. dr. Titas Narbutas. Knygų serijos pradžiai jie pasirinko II Vatikano susirinkimo dokumentus.
Knygos įžangoje, kuri yra kartu įžanga visai “Krikščionis Gyvenime” knygų serijai, rašoma: “II Vatikano susirinkimu Bažnyčia pradėjo naują savo gyvenimo laikotarpį. Jo kreipimasis ne tik į katalikus, bet ir į kitus krikščionis bei kitaip tikinčius ir net visai netikinčius yra lyg iššūkis visam šio meto pasauliui, bet ypač Katalikų Bažnyčios nariams. Jo nutarimai yra nurodymas visiems mums, kaip gyventi Kristaus Evangelija ir kaip ją skleisti žmogui, savo proto genijumi užkariaujančiam erdves, bet vis labiau pasiklystančiam savo kelyje į Dievą”. “Krikščionis Gyvenime” knygų serija esanti sutelktinė pastanga atsiliepti į tą Bažnyčios vadovų tartą žodį “tapti gyvais Kristaus liudytojais bei jo nešėjais į šių dienų pasaulį”. Šiais žodžiais “Krikščionis Gyvenime” knygų serijos redaktoriai ir leidėjai išreiškia pasiimtojo uždavinio tikslą ir prasmę.
Kiek kainuoja gamta?
Kiek kamuoja gamta? Kodėl Lietuvoje baigia išnykti vėžiai? — klausia "Švyturys" (1967, Nr. 14). Neefektingai vykdoma nuodingų pramonės atliekų kontrolė, beatodairiška melioracija ir neatsargus chemikalų vartojimas žemės ūkyje neša žalą Lietuvos žmonėms ir gamtai. Visoje eilėje upių ir ežerų, pramonės atliekoms užnuodinus vandenį, išnyko žuvys, vėžiai ir augmenija. Metai iš metų pastebimas bičių nykimas. Melioracijos pasėkoje pradėjo nykti kai kurių vandenį mėgstančių paukščių rūšys. Neapdairiai ir bereikalingai nusausinus eilę mažesnių ežerų ėmė keistis gamtos vaizdas.
Žemiau perspausdiname "Švyturio" žurnalui atsiųstą laišką ir kelis specialistų komentarus tuo klausimu.
Dažnai važinėju po kolūkius, susitinku su žemdirbiais, žvejais, medžiotojais. Tenka išgirsti visokių kalbų: — Jeigu ne tie chemikalai, kuriais nupurškė laukus, paežery ir dabar vėžiautume, — šneka vyrai — O kiek čia vėžių buvo!
— Kad juos kur galas, tuos chemikalus. Visas mano bites išnuodijo, — skundžiasi senas bitininkas. — Pasiskundžiau kolūkio pirmininkui, o jis numojo ranka ir atrėžė, girdi, nekvaršink galvos su savo bitėmis. Duona jam, girdi, reikia rūpintis, o ne bitėmis.
Senas kuršėnietis papasakojo, kad daug stirnų, šernų pernai krito po to, kai dobilai buvo apipurkšti heksachloranu. Dobilai gražiai žaliavo, grakštuolės stirnos atėjo pasmaguriauti jais ir krito viena po kitos. O kiškučiai, sako, styksėję lyg girti. Vėliau ir jie nugaišo...
Skaičiau, kad kai kuriose užsienio šalyse, siekiant didelių derlių, atsisakoma chemikalų. Su dideliais kenkėjais ten dažniausiai kovojama biologiniu būdu. Kalbama, kad mūsų žemės ūkis bus dar labiau chemizuotas. Tad koks tolimesnis likimas ištiks mūsų žaliuosius namus? Prie šio laiško pridedu nuotrauką, kurią padariau Spindžio ežero pakrantėje.
KRIKŠČIONIŲ PAVILJONAS
“Laiškų Lietuviams” red. K. Trimakas gyvai aprašo įspūdžius iš EXPO 67 Krikščionių paviljono (“L. L.”, liepa-rugp.)... K. Trimakas mini: “tokie kaip Hitleris ir Musolinis galvojo: Aš — Dievas!...” Visai aišku, Krikščionių paviljonas šališkai numylėjo Staliną, kuris daug pirmiau ir didesniu mastu ėmė žudyti žmones ir siekė apvaldyti pasaulį... Jei Krikšč. paviljonas taip šališkai (iš baimės, ar gal simpatizavimo komunizmui?) užmerkė akis į Stalino žiaurybes, tai keista, kad red. Trimakas irgi pasidavė tam siauram požiūriui, svarstant apie dabarties pasaulio blogybes — greta Hitlerio ir Musolinio, kurių darbai jau nuėjo praeitin ir šiandien neturi įtakos, nepasigedo Stalino su vis baisėjančia komunizmo įtaka pasaulyje.
Gaivainis, "Laisvojoj Lietuvoj"
Kalbant apie vieną dalyką, galima suminėti viską, ką tik apie jį galvoji, bet galima irgi apie jį kalbėti tik vienu pasirinktu požiūriu. Pasirinkusiam kalbėti apie dalyką vienu požiūriu, žinoma, tenka nutylėti daugeli šiaip žinomų ar pastebėtų tiesų.
Abejoju p. Galvainio atidumu skaitant mano straipsnį, nes kito asmens žodžius apie Hitlerį ir Musolinį priskiria man. Atidžiau perskaičius, nesunku pastebėti, kad svarsčiau viena — stengiaus suprasti ir paaiškinti paties Krikščionių pavilijono skelbiamą religinę idėją. Todėl žiū rėjau ne i tai, ką jis išleido, bet ką jis išreiškė, o jis siekė ne kitiems išmetinėti, bet budinti pačių krikščionių sąžinę.
Kęstutis Trimakas,S. J.
KUNIGŲ VEDYBOS
“L. L.” — jūs beveik grasinate mus su kunigu vedybomis. Baisu.
Visa Bažnyčia šaukia, kad žmonės turi aukotis, melstis, nes pasaulis blogėja, o štai kunigai sau palengvinimus svarsto. Keista. Jei jie negali aukotis, kodėl iš žmonių reikalaujama?
Kitas dalykas. Dabar kasdien gaunama pluoštai prašymų aukų: duok, duok ir duok... Kas bus, kai mums reikės ir kunigienes išlaikyti?
O. D.
TO SIR, WITH LOVE
“To Sir, With Love” filmas savo tematika persikelia į Anglijos didmiesčio neturtingo kvartalo gimnazijos aplinką. Metamas žvilgsnis į mokinius, mokytojus ir pačią gyvenimo būdo įtaką, kurį juos supa ir dominuoja. Šie mokiniai nelabai kuo skiriasi nuo panašiose situacijose esančių amerikiečių mokinių, pavaizduotų jau kiek anksčiau filmo ekrane, kaip, pavyzdžiui, “The Blackboard Jungle”.
“To Sir, With Love”, nors ir perdėtai sentimentalus, žiūrovui palieka kažką mielo ir teigiamo. Čia tiesioginiai parodomas idealas juoduko mokytojo (Sidney Poitier) asmenyje, kartais ir nenorom priverčias patį veikalą persilaužti ir net įveikti nepalankios aplinkos realybę. Filmas gal ir būtų palūžęs tokio per greito vystymo eigoje, jei Sidney Poitier nebūtų sugebėjęs taip giliai įsijausti i jo vaizduojamojo mokytojo idealą ir savo puikia vaidyba rišti visą veikalą.
Ironiška, kad Sidney Poitier parodomas kaip inžinierius, o ne kaip koks patyręs mokytojas. Jis imigrantas, Anglijon atvykęs iš Pietų Amerikos salynų, kiek laiko pagyvenęs Kalifornijoje ir dabar čia ieško sau laimės. Mokytojavimo darbą jis pasiima tik laikinai, tol kol susiras tinkamą vietą inžinerijos srityje. Jam paskiriama vesti abiturientų klasė, kurios visi kiti mokytojai kratosi, nes ji nesuvaldoma.
Pradžioje šiam naujam mokytojui nesiseka. Jo mokiniai nieko nemoka ir net neturi jokio noro mokytis. Visos pastangos rimtam darbui ir disciplinai mokinių paverčiamos juokais. Tai priveda mokytoją prie desperacijos. Vieną dieną, klasės išvestas iš kantrybės, jis gimnazistus smarkiai išbara ir, atvėręs jiems akis i jų laukiamą ateiti, juos lyg kiek sukrečia. Tada jis išmeta visas knygas ir paklausia jų pačių, ką jie norėtų klasėje daryti ir apie ką mokytis. Mokiniai pamažu pradeda reaguoti į tokį jo pasiūlymą ir pirmą kartą klasėje užvedamos rimtesnės diskusijos. Po truputį jie išmoksta mandagumo, higienos, namų ruošos, estetikos — bendrai, pirmą kartą jiems atskleidžiama platesnė gyvenimo pažiūra, ko jie iki šiol savo siauroj aplinkoj nebuvo patyrę. Kas svarbiausia, juose pabunda pagarba sau ir kitiems. Klasė išmoksta savo mokytoją vadinti “Sir”, kas jau seniai nebuvo girdėta tos gimnazijos pastate.
THOROUGHLY MODERN MILLIE.Julie Andrews čia puikiai pasirodo kaip jauna mažo miestelio auklėtinė atvykusi į 1922 m. modernų Niujorko miestą. Ji dirba kaip stenografė ir tikisi ištekėti už savo viršininko, bet įsimyli į paprastą raštininką Jimmy (James Fox), kuris ją ir laimi. Antroji filmo pusė kiek ištęsta su keliom neskoningom scenom, bet bendrai paėmus, šis spalvotas filmas gana pramogingas. Tinka visiems, gal tik ne vaikams žemiau 10 m.
THOSE FANTASTIC FLYING FOOLS. Šis senoviško stiliaus mokslinių nuotykių filmas grindžiamas Jules Vernes apysaka. Buri įves vaidina P. T. Barnum, kuris, skolininkų priverstas, palieka Ameriką ir keliauja Anglijon su savo garsiu liliputu General Tom Thumb. Pakeliui, netyčia pakliuvęs į slaptą mokslininkų susirinkimą, sužino, jog vokietis mokslininkas (Gert Frobe) išrado naują sprogstamą medžiagą. Ši žinia sukelia jame idėją pastatyti raketą į mėnulį. Jauno mokslininko išradėjo (Troy Donahue) padedamas, Barnum pradeda šią įdomią idėją vykdyti. Šis spalvotas filmas tinka visiems.
THREE BITES OF THE APPLE.Šioji romantiška komedija, pretenduojanti į modernią Adomo ir Ievos versiją, yra gana monotoniška, nors dalinai ją išgelbsti spalvoti gražūs Europos gamtovaizdžiai. Vidutinio lygio ir tinka tik suaugusiems.
THUNDER ALLEY.Beprasmis filmas apie automobilių lenktynes, priede dar mėginąs būti sensacingas. Menko lygio ir visai netinkantis jaunuoliams nei vaikams.
TIME LOST AND TIME REMEMBERED.Lyriškas anglų gamybos filmas, kuriame nelaiminga žmona (Sarah Miles) mėgina atnaujinti ryšius su žmogumi, kurį anksčiau mylėjo. Filme kontrastais įdomiai pavaizduojamas kaimo gyvenimas ir miesto dirbtinumas. Filmas labai geras suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams, bet netinka vaikams.
TO BE A CROOK.Prancūzų filmas apie penkis vyrus ir kurčią-nebylę mergaitę, kurie ruošiasi tapti vagimis. Filmas, nors režisuotas prityrusio Claude Lelouch, atrodo daugiau kaip mėgėjo darbas. Paraštės anglų kalba. Visai netinkantis vaikams.
TO KILL A MOCKING BIRD.Šis filmas, pagal gerai žinomą romaną, atvaizduoja gyvenimą mažame JAV pietų miestelyje depresijos 1930 metais. Ilgoka teismo scena, kurioje Atticus (Gregory Peck) gina negrą, apkaltintą baltos mergaitės užpuolimu, ir dar kelios žiaurios scenos gali išgąsdinti mažesnius vaikus. Filmas ypač puikus suaugusiems ir jaunuoliams, bet naudingas ir paaugusiems vaikams.
RAŠINIO KONKURSAS APIE PERMAINAS BAŽNYČIOJ
Antrasis Vatikano susirinkimas pravėrė Bažnyčios duris visokioms permainoms, kurios vienus džiugina, kitus sukrečia. “Laiškų Lietuviams” redakcija nori suteikti progą visiems pasisakyti, kaip tos permainos juos paveikia Todėl skelbia rašinio konkursą tema “Kaip vertinu tai, kas šiais laikais dedasi Bažnyčioj”. Vertinant atsiųstuosius rašinius bus atsižvelgiama į jų faktiškumą bei asmeninį nusistatymą.
Rašinys (straipsnis, beletristinis vaizdelis ir kt.) turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir išsiųstas kartu su atskirame vokelyje įdėta tikrąja autoriaus pavarde bei adresu “Laiškų Lietuviams” redakcijai, 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636. U.S.A. Konkurso terminas — 1968 m. vasario 1 d. (pašto antspaudo data). Atsiųsti rašiniai tampa žurnalo nuosavybe ir gali būti jame spausdinami. Skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 50 dol. ir III — 25 dol. Jury komisijos sąstatas bus paskelbtas vėliau.
KONKURSAS JAUNIMUI
Įdomu žinoti, ką gi mūsų jaunimas galvoja apie permainas Bažnyčioje. Verta ir jiems patiems apie tai pasvarstyti. Todėl ta pačia tema (žr. pranešimą aukščiau) skelbiamas rašinio konkursas jaunimui, ne vyresniam kaip 20 metų amžiaus. Skiriamos dvi premijos: I — 50 dol. ir II — 25 dol.