TO SIR, WITH LOVE
“To Sir, With Love” filmas savo tematika persikelia į Anglijos didmiesčio neturtingo kvartalo gimnazijos aplinką. Metamas žvilgsnis į mokinius, mokytojus ir pačią gyvenimo būdo įtaką, kurį juos supa ir dominuoja. Šie mokiniai nelabai kuo skiriasi nuo panašiose situacijose esančių amerikiečių mokinių, pavaizduotų jau kiek anksčiau filmo ekrane, kaip, pavyzdžiui, “The Blackboard Jungle”.
“To Sir, With Love”, nors ir perdėtai sentimentalus, žiūrovui palieka kažką mielo ir teigiamo. Čia tiesioginiai parodomas idealas juoduko mokytojo (Sidney Poitier) asmenyje, kartais ir nenorom priverčias patį veikalą persilaužti ir net įveikti nepalankios aplinkos realybę. Filmas gal ir būtų palūžęs tokio per greito vystymo eigoje, jei Sidney Poitier nebūtų sugebėjęs taip giliai įsijausti i jo vaizduojamojo mokytojo idealą ir savo puikia vaidyba rišti visą veikalą.
Ironiška, kad Sidney Poitier parodomas kaip inžinierius, o ne kaip koks patyręs mokytojas. Jis imigrantas, Anglijon atvykęs iš Pietų Amerikos salynų, kiek laiko pagyvenęs Kalifornijoje ir dabar čia ieško sau laimės. Mokytojavimo darbą jis pasiima tik laikinai, tol kol susiras tinkamą vietą inžinerijos srityje. Jam paskiriama vesti abiturientų klasė, kurios visi kiti mokytojai kratosi, nes ji nesuvaldoma.
Pradžioje šiam naujam mokytojui nesiseka. Jo mokiniai nieko nemoka ir net neturi jokio noro mokytis. Visos pastangos rimtam darbui ir disciplinai mokinių paverčiamos juokais. Tai priveda mokytoją prie desperacijos. Vieną dieną, klasės išvestas iš kantrybės, jis gimnazistus smarkiai išbara ir, atvėręs jiems akis i jų laukiamą ateiti, juos lyg kiek sukrečia. Tada jis išmeta visas knygas ir paklausia jų pačių, ką jie norėtų klasėje daryti ir apie ką mokytis. Mokiniai pamažu pradeda reaguoti į tokį jo pasiūlymą ir pirmą kartą klasėje užvedamos rimtesnės diskusijos. Po truputį jie išmoksta mandagumo, higienos, namų ruošos, estetikos — bendrai, pirmą kartą jiems atskleidžiama platesnė gyvenimo pažiūra, ko jie iki šiol savo siauroj aplinkoj nebuvo patyrę. Kas svarbiausia, juose pabunda pagarba sau ir kitiems. Klasė išmoksta savo mokytoją vadinti “Sir”, kas jau seniai nebuvo girdėta tos gimnazijos pastate.
Mokytojas dar sustiprina mokiniu pasitikėjimą, kai suteikia jiems iki šiol neturėtų privilegijų, kaip, pavyzdžiui, išvykas į miesto meno muziejų. Joks mokytojas prieš tai nedrįso apsiimti tokios didelės atsakomybės už šiuos mokinius. Žinoma, skaitantis su realybe, veikalas neprileidžia, kad šie stebuklingi pasikeitimai jaunuoliuose ivyko be komplikacijų ir atkritimų; filme parodoma, kaip kai kurie mokiniai spiriasi mokytojo įtakai iš paskutiniųjų ir net kursto kitus jam nepasiduoti.
Rasinė problema, juoduko mokytojo baltųjų mokykloje, nebuvo filme išryškinta, bet su šiuo faktu mokytojas turėjo kasdien skaitytis ir atsargiai žengti, kad neiškeltų bereikalingų problemų jau ir taip jautrioje ir nepastovioje padėtyje.
Mokslo metams baigiantis jis jau buvo tiek paveikęs tuos “neįmanomus” jaunuolius, kad jie jo ne tik mielai klausė, bet ir, reikalui esant, ateidavo su juo pasitarti. Per mokslo užbaigimo šokius mokiniai parodo jam savo padėką pačiu specialiai sukurta daina ir dovanėle. Mokytojas, sujaudintas nelauktu savo mokinių įvertinimu, vienas pasitraukia į klasės kambarį, kuriame suplėšo ką tik gautą laišką, siūlantį jam ilgai lauktos inžinerijos darbą. Tuo tarpu i klasę triukšmingai įbėgę keli sekančiu metų abiturientai savo šiurkštumu sugrąžina ji į realybe, bet jis pasiryžta dar ir tuos išmokyti...
Filmas spalvotas, techniškai neblogai paruoštas, bet, kas svarbiausia, maloniai nuteikiantis. Tinka visiems suaugusiems ir jaunuoliams.
ARABESQUE
“Arabesque” filmas — tai lengvo pobūdžio intriga, kurioje archeologijos profesorius (Gregory Peck) netikėtai įveliamas į šnipų tinklą, susijusį su arabų žemės turtų išnaudojimu. Profesorius pagrobiamas ir nuvežamas pas turtuolį, kuris bijo prarasti Arabijoj laikomus savo turtus ir yra labai susidomėjęs vieno hieroglifo iššifravimu. Tame hieroglife, atrodo, glūdi svarbi paslaptis, nes tuoj paaiškėja, kad jo ieško net kelios atskiros suinteresuotų žmonių grupės.
Turtuolio kompanijonė (Sophia Loren) stengiasi asmeniškai išgauti tą hieroglifo paslaptį. Per ją profesorius patenka dar ir į kitą šnipų grupę, kurie, desperatiškai nusiteikę, mėgina išgauti tą hieroglifą. Padėtis pasidaro labai komplikuota, bet nenuobodi, nes veiksmas vystosi ir keičiasi taip greitai, kad vos spėjama susigaudyti, kuris kurį kuriuo momentu veja.
Įdomu dar ir tai, kad Gregory Peck nevaidina kokį nepaprastą herojų, kaip kad esam pratę matyti “James Bond” ar panašiose serijose, bet tik normalų žmogų, gal net ką tai priešingo herojui — jis nėra patyręs tokiuose dalykuose ir mielai būtų paliktas ramybėje. Sophia Loren paivairina filmą savo gaivumu ir nešiojamais gražiais drabužiais. Bet labiausiai filmas ypatingas gerai panaudota ir įdomia fotografija. Ypač tai ryšku scenoje, kur Sophia Loren ir Gregory Peck bėga nuo besivejančių agentų ir pataiko į miesto zoologijos sodą (veiksmas vyksta Londone). Čia filmavimas žavus, nes laukiniai ir ypač plėšrūs žvėrys filmuojami šalia besislapstančios poros ir jų brauningą nešino persekiotojo. Labai efektingai perduodama persekiojamųjų panika ir persekiotojo atviras, žiaurus nusistatymas žudyti. Kitoje scenoje Gregory Peck, apsvaigintas vaistais, išmetamas iš automobilio į judrų greitkelį. Čia fotografija puikiai ir net žaismingai panaudota, nes judėjimas matomas apsvaiginto Gregory Peck akimis tiesiog psichadilinių formų pavidale.
Filmas grynai pramoginis, bet neblogas pamatyti. Tinka suaugusiems ir subrendusiems jaunuoliams.
Dalė Koklytė-Lukienė