Bažnyčia: krizė ir ateitis
Vyras ir moteris: atrasti kitą ir save
Naujas dailės posūkis Lietuvoj
Rasių konfliktas: Užaugęs nelaisvas naikina
Kieno krizė?
Supasaulėjimas (sekularizacija) sukėlė krizę krikščioniškajai Dievo sąvokai bei jo buvimui. Visgi galima abejoti, ar problema apie Dievą iš tikrųjų yra šių laikų krikščioniškosios situacijos pagrindinė problema. Greičiau ji yra gal tik pačios Bažnyčios krizės simptomas (Robert Adolfs, "The Grave of God" knygos autorius, cituojamas Herder-Korrespondenz, spalis).
Bažnyčia 2000 metais
Vieno žymiausių religijos sociologų belgo kun. Francois Houtarto interviu santrauka (Sign, lapkritis):
Įvykiai pasauly vystosi sparčiu žingsniu. Idėjos juos seka, o dažnai ir juos pralenkusios bėga priekin. Tų idėjų pateikiama tiek daug — jos pripildo vis gausėjančius laikraščių ir žurnalų puslapius, kurių visus niekas nebesuspėja perskaityti. O visgi verta būtų kiekvienam šių laikų žmogui susipažinti bent su svarbesnėms iš jų.
"Laiškų Lietuviams" žurnalu norime ateiti į pagalbą savo skaitytojams, o tuo pačiu ir platesnei lietuvių visuomenei. Šiame "L. L." numeryje pradedame naują skyrių, kuriame bus pateiktos iš kitų — tiek lietuvių, tiek nelietuvių — spaudos atrinktos svarbesnės citatos ir reikšmingesnių straipsnių santraukos.
Šis skyrius pradžioj bus išbandomas — ne tai, kad jis tebūtų laikino, praeinančio pobūdžio, bet kad redakcija jį derins prie skaitytojų pageidavimų (žr. anketos klausimus apie "L. L." šio nr. 440 psl.). Mes patys ruošiamės šiame skyriuje spausdinti idėjas apie krikščionybę, lietuvybę, išeivių visuomeninius reikalus, žmones, šeimą, jaunimą, meną ir kt.
Šiame numeryje atranka dar netobula — ji yra tik vieno asmens darbas. Ateity tikimės šiam darbui sutelkti daugiau bendradarbių. — Vyriausias redaktorius
Kokia bus Bažnyčia 2000 metais? Po Vatikano II..., manau, kad yra saugu sakyti, jog mes jau palikome Bažnyčios istorijos vieną erą ir įžengiame į kitą. Manau, kad Bažnyčia ateity turės naują sąvoką apie save pačią?
Ar galėtumėte išreikšti tai specifiškiau? Na, pavyzdžiui, nemanau, kad Bažnyčia akcentuos savo institucinį aspektą tiek, kiek iki šiol. Bažnyčia visad bus institucija. Bet institucijos kartais per daug kreipia dėmesio į savo vidinę struktūrą, ne į vertybes, dėl kurių ji pati yra. Manau, kad Vatikano II susirinkimas vėl nukreipė Bažnyčią į vertybes.
Ar tas pakreipimas į vertybes paveikia Bažnyčios liturgiją? Taip — visokios mažos grupės turėtų progų susitikti ne tik diskusijoms ar visuomeniniam darbui, bet taip pat ir garbinimui, kokiai nors kasdieninį gyvenimą atspindinčiai liturgijai.
Ar turėsim pakankamai kunigų aptarnauti visas tas mažas grupes? Savaime aišku, kad dabar neturime. Taigi Bažnyčia turės šventinti tuos, kurie yra vedę.
Ar tai reiškia, kad 2000 m. parapijoms nebebus prasmės būti? Ne, mažos grupės yra pirmas ir pagrindinis vienetas, kuriame turėsime krikščionių bendruomenę. Bet jei Bažnyčia veiktų tik šiuose vienetuose, tai ji galėtų lengvai susiskaldyti į izoliuotas sektas. Todėl parapijos reikalingos. Jos nebus susiskirsčiusios geografiškai. Žmonės priklausys tai parapijai, kuriai jie norės priklausyti.
Kokios bus krikščionių vedybos 2000 m.? Nemanau, kad Bažnyčia atsisakytų idėjos, jog vedybos yra visam gyvenimui. Bet manau, kad ateity Bažnyčia kreips didesnį dėmesį į žmogiškuosius faktorius vedybose... dėl dvasinės vedusiųjų gerovės. Aš manau, kad Bažnyčia leis po pirmųjų vedybų vesti antrą kartą daug dažniau, negu ji leidžia šiandien.
Kaip dabartinis gimimų kontrolės klausimas palies Bažnyčios nusistatymą vedybų atžvilgiu? Vatikano suvažiavime vienas Rytų vyskupas pasakė: "Kristus davė pasauliui Evangeliją; mes Rytuose iš jos padarėm misticizmą, o jūs Vakaruose — kanoninį įstatymą". Na, tą patį sakyčiau apie gimimų kontrolę. Mes iš jos padarėm legalistinę problemą. Bažnyčiai neturėtų rūpėti tas metodas, ar tas metodas, ar tas metodas, bet pasauliui suteikti pagrindinę viziją apie žmogų.
Ar sprendžiate, kad 2000 m. mūsų galvojimas apie popiežiaus neklaidingumą bus jau pasikeitęs? Taip. Aš manau, kad ateity mes vis labiau ir labiau suvoksime neklaidingumą kaipo visos Bažnyčios savybę — ne tik vieno popiežiaus.
Kuria linkme, Jūsų nuomone, vystysis krikščioniškoji moralė? Ji kryps asmeninio atsakingumo linkme. Manau, kad moralinė teologija ateity vis mažiau ir mažiau rūpinsis apibrėžti, kaip mes turime reaguoti konkrečiose situacijose, bet daugiau rūpinsis pateikti bendras normas... Kadangi pasaulis ima keistis ir vystytis taip greitai, Bažnyčia nebegalės duoti individualiam krikščioniui gatavus atsakymus kiekvienai moralinei problemai... Ateity moralė turi remtis ne tiek legalizmu, kiek evangelinėm vertybėm.
Ar tie patys žmonės... rinksis įvairius gyvenimo būdus, pavyzdžiui, pirma bus nevedęs, paskui ves, vėliau taps kunigu, po to užsidariusiu vienuoliu? Taip, manau, kad taip ateity vis dažniau atsitiks...
Ar manot, kad Katalikų Bažnyčia Amerikoj jaučia beprasidedančių pasikeitimų apimtį? Ne, manau, kad jokioj pasaulio daly Bažnyčia to pilnai nenujaučia.
Naujos sąvokos
Norint sužinoti, kur eina Bažnyčia po II Vatikano suvažiavimo, gera yra nukreipti žvilgsnį į tas sąvokas, kurios šio suvažiavimo dėka yra įgavusios naują spalvą ar naują kirtį ar net yra visiškai pasikeitusios... Jos yra: Bažnyčia, tikėjimas, valdymas, laisvė, pasaulis, dialogas. Negalima nė manyti, kad šios sąvokos nepadarys juntamos įtakos visam krikščionijos gyvenimui.
Bažnyčia. (Suvažiavimas) stengėsi Bažnyčią suprasti iš Kristaus pusės ir iš tikinčiųjų pusės. Bažnyčia yra... toliau tebegyvenąs Kristus Bažnyčios nariuose... Bažnyčia yra Dievo Tauta.
Tikėjimas. Antrasis Vatikano susirinkimas, atrodo, kreipia mūsų dėmesį ne tiek į tikėjimo tiesų formulavimą, kiek į pasisavinimą fakto, kad Dievas kalba žmogui.
Valdymas. Ligi šiol Bažnyčia turėjo du pilnateisius ir vienas su kitu suderintus valdymo organus: vyskupą ir popiežių. II Vatikano susirinkimas pakeitė nusistovėjusią Bažnyčios valdymosi sistemą, įvesdamas valstybines vyskupų konferencijas, kaip įstatymus leidžiantį organą.
Pasaulis. Visą Bažnyčios istoriją lydi didelė pagunda, būtent: vietoj pasaulį pašventinus ir jį atpirkus Kristaus krauju, jį prakeikti... Vietoj to ji skatina tikinčiuosius atpirkti pasaulį jame kultūringai besidarbuojant.
Laisvė. Daugiausia naujumo Bažnyčios gyvenime įneš naujas sąžinės laisvės formulavimas... Šis mokslas keičia Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo laikyseną įvairiais atžvilgiais. Pirmiausia jų nusistatymas kitų krikščioniškų bažnyčių atžvilgiu... Toliau, keičiasi kiekvieno tikinčiojo laikysena pačios Bažnyčios atžvilgiu. Tikintysis darosi labiau savarankiškas.
Dialogas. Keičiantis Bažnyčioje pažiūroms į laisvės vaidmenį, keičiasi ir dorinis ar visuomeninis krikščionio stilius. Ryškiausias šio pasikeitimo padaras yra dialogo atsiradimas krikščioniškoje laikysenoje. Tai yra ne kas mažiau, kaip nauja dorybė (Vyt. Bagdonavičius, M.I.C., "Kur eina Bažnyčia ir katalikybė", "Draugas", rugsėjo 30 d.).
Norime kartu ieškoti
Su jumis visais mes giliai apgailestaujame, kad vakarų krikščionybės vienybė buvo giliai suskaldyta. Mes nenorim vieni kitų kaltinti dėl šitos baisios schizmos; verčiau norime kartu ieškoti kelių atstatyti tą prarastą vienybę (kardinolas Augustinas Bea laiške Pasaulinei Liuteronų Federacijai Reformacijos 450 m. sukakties proga).
Su broliais protestantais
Lietuviška katalikiška visuomenė turi susirūpinti įvairiomis formomis besireiškiančia bedievybės banga ir ją sutikti pozityviu Dievo liudijimu. Šiam uždaviniui sėkmingiau atlikti katalikai nevengia dirbti kartu su broliais lietuviais protestantais (Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos Tarybos suvažiavimo nutarimas; 1967 m. Čikagoje).
Rizika ir viltis
Poetas - mąstytojas trapistas Thomas Mertonas, persvarstydamas žymaus prancūzų teologo Henri de Lubaco knygą The Religion of Teilhard de Chardin, Teilhardą lygina su Paskaliu ir daro sekančias išvadas:
"Nėra sunku nei nepaprasta Teilhardo de Chardin optimizmą priešpastatyti Paskalio pesimizmui, betgi abu jie turi daug panašumo... Paskalis rizikuoja individo ryšiu su Kristumi tikėjime: kadangi žmogui reikia išganytojo, tai žmogus iš tikro jį ir turi. Teilhardas gi rizikuoja, kad Dievui reikia žmogaus, kadangi be žmogaus Dievo kūrybinis planas negali būti įvykdomas... Taškas, ties kuriuo dabar stovim, taškas ties kuriuo dabar įžengiam į "kolektyvinį Kristini antsąmoningumą", turi ne tik žmogišką, bet ir aiškiai dvasinį charakterį".
Nors pats Thomas Mertonas abejoja, ar Teilhardo viltis yra "grynai teologinė Bažnyčios ir Evangelijos viltis", bet jis pripažįsta, kad de Lubacas "priima Teilhardo lažybas kaip teisėtą krikščioniškojo apreiškimo išvadą moderniajame kontekste. Teilhardas, jo (Lubaco) nuomone, įkvėptas spėjo ir apie tą spėjimą sukūrė mistiką vilties, kuri gali turėti gyvybinės reikšmės mūsų laikais" ("Teilhard's Gamble", Commonweal, spalio 27).
Vyras ir moteris
Jau nebe naujiena (sakyti), kad žmonės tampa žmogiški tarpasmeninių santykių dėka. Ir, gal būt, nebėra naujiena sakyti, kad ir lytis tampa žmogiška tarpasmeninių santykių dėka. Tačiau Jeanniere (knygos autoriaus) tarpasmeninę lytiškumo interpretaciją padaro ypač gera naujiena tai, kad ji atskleidžia revoliucinį apkeitimą, būtent, kad ne vyriškumo ir moteriškumo "prigimtys" ar "rolės" sudaro vyro-moters susitikimo (encounter) prasmę, bet kad vyro ir moters susitikimas (encounter) sudaro vyriškumo ir moteriškumo prasmę.
Kiekvienas yra klausimas ir atsakymas kits kitam. Dėka abipusio stebėjimo abudu atranda viens kitą ir tuo pačiu kiekvienas iš jųdviejų atranda save pagrindinėj žmogiškoj tiesoj, būtent — būti dėl kito. (Sesuo Mary Aloysius Schaldenbrand, recenzijoj apie Abel Jeanniere naują knygą "The Anthropology of Sex", National Catholic Reporter, lapkričio 1).
Lygios, bet skirtingos
68 metų amžiaus rusas poetas Ilya Selvinsky Literaturayja Gazeta laikraštyje rašo, kad Sovietų Sąjungoje "lygybės teisė neturėtų moterų visai- sulyginti su vyrais, bet jos turėtų būti skirtingos... Moterys turi pasidaryti žavingos, kad ir vyrai būtų joms džentelmenai... Moteriškas grožis yra gyvastingai reikšmingas visai visuomenei, tiek vyrams, tiek moterims".
Tėvai ir pašaukimai
Pirma, tėvai vaikų neskatina, tuo labiau jų neverčia rinktis dvasinį pašaukimą. Jų nusistatymas — netikras: verčiau nesikišti. Antra, tėvai yra linkę propaguoti ankstyvas vedybas, ypač dukterims, bet taip pat jie ragina vaikus delsti apsisprendžiant už dvasinį pašaukimą. Trečia, galimais pašaukimais nesirūpinama dvejose srityse: žemesnio ekonominio lygio žmonėse ir valstybines mokyklas lankančiųjų katalikų berniukų ir mergaičių tarpe (daviniai pagal CARA (Center tor Applied Research in the Apostolate) pranešimą, America, lapkr. 4).
Kokie studentai?
Jei mes galime tikėti laikraščių antraštėmis — argi jaunimas aukštąjį mokslą nepapildo civilinio nepaklusnumo eksperimentais, lytiniu nemoralumu ir maištu prieš autoritetą (neišskiriant nei tėvų autoriteto)?
Netiesa! — teigia pranešimas iš studijų, užtrukusių 4 m. Stanfordo ir Californijcs (Berkley) universitetų studentų tarpe. Nurodomi sekantys radiniai:
1. Tik apie 10% studentų buvo įsijungę į civilinių teisių sąjūdį, Naująją Kairę (New-Left) ir reformų grupes, kaip pvz. Kalbos Laisvės Sąjūdį (Free Speech Movement).
2. Lytinis nemoralumas tarp studentų nėra paplitęs. Daugumas studentų žiūri į lytį iš griežtai moralinio taško.
Tik nedaugelis studentų save laiko radikaliai skirtingais nuo savo tėvų, o spręsdami svarbius reikalus daugumas jų yra linkę sekti savo tėvų patarimais.
Šis 666 psl. pranešimas, nagrinėjąs 3000 su viršum studentų pažiūras, susumuoja iki šiol istorijoj plačiausiai apimančias pastangas ištirti "generacijų plyšį" ir palyginti daug pajuokiamus šių dienų studentus su praėjusių laikų" (Register, spalio 29).
Dailė Lietuvoj
Nėra abejonės, kad dalis dabarties meno Lietuvoje stovi jau ant naujų bėgių. Ateitis parodys, kaip toli visa tai riedės. Šiandien dar sunku pasakyti, kaip plačiai ir kada tas menas galės pilnai reikštis viešumoje. Vietinio pobūdžio prasiveržimų jau yra. Rašytojų namuose Vilniuje rengiamos moderninės dailės parodos, aptariami darbai... Praeitų metų pabaigoje Vilniuje įvykusiose jaunųjų dailininkų (iki 36 m. amžiaus) ir "Vilniaus dailininkų darbuose" parodose pirmą kartą buvo viešai parodyti abstraktiniai darbai. ... Vyko karšti pokalbiai, ginčai. Vieni kaltino, kiti džiūgavo, kad pagaliau "dailė metė iššūkį anemiškam natūralzimui, miesčioniškam saloniškumui ir išoriniam paradiškumui". (V. Vizgirda, "Naujos apraiškos Lietuvos dailėje", Aidai, rugsėjis).
Rasių konfliktas
Sukilėlis negras — tai tema šiems laikams. Nenuostabu tad, kad neseniai amerikiečių spaudoj pasirodžiusi, negrų sukilimą vaizduojanti baltojo William Styrono knyga "The Confessions of Nat Turner" labai greitai atsirado dėmesio centre.
"Tikrasis Natas Turneris buvo 31 m. amžiaus išsimokslinęs negras vergas, kuris 1831 m. vadovavo 20 vyrų žiauriam sukilimui Virginijoje... Tačiau, kai jo sekėjai nužudė 55 baltuosius — vyrus, moteris ir vaikus, pats Natas buvo atsakingas tik už vieną mirtį... Jis pasekė vieną jauną mergaitę Margaret Whitehead nušienauton pievon ir ten pabaigė jos gyvenimą. Iš istorijos mažai težinoma apie Natą Tumerį bei jo motyvus. Išliko tik jo paties diktuoti trumpi "Išpažinimai". Visgi Styronas tuos "Išpažinimus" išplėtė ir prileisdamas, kad Margaritos nužudymas buvo centrinė Nato gyvenimo apraiška, jo pilniausio asmeninio gyvenimo apsireiškimo momentas, autorius nupasakoja Nato prisiminimus apie skausmą ir lytinį kankinimąsi iki Margaritos mirties viršūnės".
Autorius "aiškiai nurodo, kad bet kuris vyras, negalįs nei laisvai augti, nei mylėti, niekada negali būti žmogus. Ir visuomenė, kuri sukliudo bet kam būti vyru, užsitraukia savo pačios sunaikinimą. Žmogus gi yra linkęs sunaikinti tai, ką turėti ir vertinti jam uždrausta" (R. Schroth, "Nat Turner's Sword", America, spalio 14).