Velykų švenčių proga kovo 26 dieną popiežius Paulius VI paskelbė savo penktąją encikliką. Šis popiežiaus 18,000 žodžių laiškas skiriamas tautų pažangai svarstyti, dėl to ir jo lotyniškas pavadinimas skamba "Populorum Progressio" (Tautų pažanga).
Laiškas padalintas į keturias dalis: įžangoje apžvelgiamas praėjusių popiežių rūpestis ekonominio vystymosi ir socialinio teisingumo klausimais; pirmoje dalyje apmąstomas asmens ir bendruomenės vystymasis; antrojoje dalyje žvelgiama į žmonijos ateitį iš solidarumo dvasios perspektyvos; galop kreipiamasi į visus geros valios žmones, kad kartu dirbdami užtikrintų visiems geresnę ateitį.
Šios reikšmingos enciklikos turinį suglaustai atpasakosime, retkarčiais pateikdami teksto ištraukas.
ŽMOGAUS PILNAM IŠSIVYSTYMUI
Žmogus siekia daugiau daryti, daugiau žinoti ir daugiau turėti, kad galėtų daugiau būti— turėti pilnesnį gyvenimą. Tautos, kurios neseniai tapo nepriklausomos, jaučia reikalą savarankiškai augti ūkio ir visuomenės srityse, kad politinė laisvė vestų ir prie pilnesnio žmogaus gyvenimo. Nors tiems kraštams kolonijų era atnešė geresnes gyvenimo sąlygas, švietimą ir medicinos pagalbą, tačiau kolonijų tvarkytojai neparuošė kraštų ekonomijos savarankiškam gyvenimui. "Dabartinė padėtis didina skirtumus gyvenimo lygyje: turtingos tautos darosi turtingesnės, gi neturtingosios vystosi labai lėtai". Socialiniai konfliktai vyksta pasauliniu mastu: nerimas neturtingųjų klasėse industriniuose kraštuose persimetė į žemės ūkio kraštus — žemdirbiai pradeda pajusti savo neužtarnautai sunkias gyvenimo sąlygas. Tuo pačiu metu akis bado skandalingos nelygybės ne tik nuosavybės, bet ir politinės jėgos pasidalinime: neretai mažos grupės džiaugiasi rafinuota civilizacija, tuo tarpu krašto žmonių daugumai yra atimta beveik visa asmeninė iniciatyva ir atsakomybė, o dažnai net darbo bei gyvenimo sąlygos yra nevertos žmogaus asmens.
Šioms visuomenės ligoms pagydyti neužtenka vietinės ir asmeninės iniciatyvos. Dabartinė pasaulio padėtis reikalauja suderintos veiklos, pagrįstos vizija, kuri apimtų visus ekonominius, socialinius, kultūrinius ir dvasinius aspektus. Išsivystymas negali ribotis tik ekonominiu augimu. Idant išsivystymas būtų tikras, jis turi būti pilnas: jis tūri puoselėti gėrį kiekvienam žmogui visapusiškai. "Dievo plane kiekvienas žmogus yra kviečiamas vystytis ir tobulintis, nes kiekvienas gyvenimas yra pašaukimas. Gimdamas kiekvienas žmogus gauna gabumų ir savybių, tarsi sėklų, kurias jis turi užauginti. Jų subrandinimas išoriniu lavinimu bei asmeniškomis pastangomis leis kiekvienam žmogui atlikti Kūrėjo jam duotą paskirtį. Kadangi žmogui yra suteiktas protas ir laisvė, žmogus yra atsakingas už savo tobulinimąsi taip, kaip jis yra atsakingas už savo išganymą".
"Kiekvienas žmogus yra visuomenės narys. Jis yra visos žmonijos dalis. Ne tik atskiri žmonės, bet ir visa žmonija kartu yra pašaukta į išsivystymo pilnatvę. Civilizacijos gimsta, vystosi ir miršta, bet žmonija žengia pirmyn istorijos taku, kaip ky-lančio potvynio bangos palaipsniui užlieja krantą. Mes paveldėjom iš praėjusių kartų ir mes naudojamės savo bendralaikių darbu: dėl to mes esame skolingi visiems ir negalime atsisakyti domėtis tais, kurie ateina po mūsų padidinti žmonių šeimą. Žmonių solidarumo realybė, kuria mes naudojamės, taip pat stato mums pareigas".
PAVOJAI IR KLIŪTYS
Kiekviena programa padidinti gamybą galutinai negali turėti kitokia tikslo, kaip tik tarnybą žmogui. Išsivystymas reiškia ne vien ekonominį augimą, bet ir visuomeninę pažangą. Neužtenka padidinti turtą -— jis turi būti teisingai padalintas. Neužtenka puoselėti technologiją — ji turi padaryti pasaulį žmoniškesne vieta gyventi.
Galima teigti,;'kad ekonominis augimas pirmoje vietoje priklauso nuo socialinės pažangos. Tokiu būdu norint krašto padėtį pagerinti pirmiausia reikia jį mokslu apšviesti. "Iš tikrųjų, žinių badas lygiai smukdo žmogų, kaip ir maisto badas: žmogus, nemokąs skaityti, yra žmogus su išbadėjusiu protu.
Žmonių gausėjimas dažnai sudaro problemų krašto išsivystymui — jei jų gausėjimas prašoka krašto išteklių vystymą, kyla didelė pagunda radikaliomis priemonėmis sustabdyti žmonių skaičiaus augimą. "Savaime suprantama, kad viešieji autoritetai gali įsikišti — savo kompetencijos ribose, suteikdami atitinkamą informaciją ir priimdami tinkamus būdus, su sąlyga, kad šieji derintųsi su moraliniu įstatymu ir gerbtų vedusiųjų porų teisėtą laisvę. Ten, kur teisė vesti ir gimdyti vaikus yra dingusi, pagarba žmogui irgi dingo. Galop, tik tėvai gali apsispręsti dėl jų vaikų skaičiaus, būdami pilnai sąmoningi šiame dalyke, sprendime atsižvelgdami į savo atsakomybę prieš Dievą, prieš save pačius, prieš vaikus, kuriuos jie jau yra atvedę į pasaulį, ir prieš bendruomenę, kuriai jie priklauso. Šiame reikale jie turi sekti savo sąžinės reikalavimus, kurią apšviečia Dievo įstatymai ir juo pasitikėjimas".
KO SIEKIAME?
Negali būti, kad žmogus savo išsivystymu siektų tik daugiau turėti.Turtas reikalingas, kad žmogus galėtų išsivystyti kaip žmogus, bet turtas žmogų pavergia, jei žmogus skaito turtą savo aukščiausiu gėriu. Siekimas nuosavybės tada tampa kliūtimi asmeniniam išsipildymui ir žmogaus tikrajai didybei. Ir tautoms, ir atskiriems žmonėms godumas yra ryškiausia moralinio neišsivystymo forma.
Bažnyčios Tėvai labai stipriais išsireiškimais pasisakydavo už teisingą pasidalinimą gėrybėmis su tais, kuriems jų trūksta. Šv. Ambrozijus sako: "Tu nedovanoji savo turto neturtingajam. Tu jam duodi tai, kas yra jo. Juk tai, kas buvo duota naudotis visiems bendrai, tu pasiėmei sau. Pasaulis duotas visiems, ne vien tik turtuoliams". Enciklika tęsia šiuos kietus žodžius: "Privati nuosavybė negali niekam būti absoliutiir besąlyginė teisė. Niekas nėra teisus, pasilaikydamas grynai savo naudojimui tai, ko jam nėra reikalinga, jei kitiems trūksta pačių reikalingiausių dalykų". Pavyzdžiui, bendras gėris kartais reikalauja dvarų ar nenaudojamų žemių nusavinimo.
Ekonomija turi būti žmogaus tarnas. Todėl neteisu yra kapitalistinės ekonomijos teorijoms laikyti pelną pagrindiniu ekonomijos motyvu, rungtyniavimą — aukščiausiu ekonomijos įstatymu, o į privačią gamybos priemonių nuosavybę žiūrėti kaip į absoliučią teisę, neturinčią jokių ribų nei neatsakingą visuomenei.
Panašiai su darbu. Nors kartais darbui suteikiama perdaug reikšmės, tačiau jis yra Dievo norimas ir laiminamas. Dievas, davęs žmogui protą, vaizduotę ir jautrumą, taip pat jam davė galią atbaigti jo darbą kuriuo nors būdu; ar jis būtų menininkas ar amatininkas, administratorius ar žemdirbys — kiekvienas, kuris dirba, yra kūrėjas. Jei darbas yra dirbamas kartu, o viltis, sunkumai, norai ir džiaugsmas yra pasidalinami, tada darbas suvienyja žmonių valias, protus ir širdis: bedirbdami žmonės atranda, kad yra broliai.
ŽVILGSNIS Į ATEITĮ
Negali būti jokios pažangos į pilną žmogaus išsivystymą be tuo pačiu metu Vykstančio visos žmonijos išsivystymo solidarumo dvasioje. Šiandien tiesiog nebeįmanoma nežinoti, kad ištisuose kontinentuose daugybė žmonių yra kankinami bado, eibės vaikų alksta ir miršta vaikystėje.
"Nei privačių ir viešų fondų, nei dovanų ir paskolų neužteks panaikinti šiam vargui. Čia nėra klausimas panaikinti badą ar net sumažinti neturtą. Kova prieš vargą, nors skubi ir būtina, nėra užtenkama. Iš tikrųjų reikia statyti pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus, nežiūrint kokios rasės, tikėjimo ar tautybės, galėtų gyventi pilnai žmogišką gyvenimą, išlaisvintą iš vergovės, kurią jam uždėjo kiti žmonės ar gamtos jėgos, kurių jis neįstengia kontroliuoti; pasaulį, kuriame laisvė nėra tuščias žodis ir kuriame vargšas Lozorius gali atsisėsti prie to paties stalo su turtuoliu. Tai reikalauja didelio dosnumo, daug pasiaukojimo ir nepailstamų pastangų iš turtingojo žmogaus pusės. Tegul kiekvienas patikrina savo sąžinę, kuri jam atneša naują žinią mūsų laikams. Ar jis pasiruošęs iš savo kišenės paremti darbus ir projektus, kurie organizuojami neturtingiesiems? Ar jis pasiruošęs mokėti didesnius mokesčius, kad valstybė galėtų sustiprinti išsivystymo pastangas? Ar jis pasiruošęs mokėti didesnes kainas importuotiems dalykams, kad jų gamintojams būtų teisingiau atlyginama? Ar jis pasiruošęs palikti savo šalį, jei jis yra jaunas, ir padėti jaunoms tautoms išsivystyti?"
Ta pati solidorumo pareiga saisto ne tik asmenis, bet ir tautas. "Mes turime dar kartą pakartoti, kad turtingųjų tautų perteklius turi būti atiduodamas tarnauti vargingoms tautoms. Toji taisyklė, kurią iki šiol taikėme savo artimiesiems, šiandien turi būti taikoma viso pasaulio vargšams".
Enciklikoje popiežius vėl siūlo įsteigti jau Bombėjuje jo paminėtą didelį fondą, "kurį sudarytų bent dalis tų pinigų, kurie išleidžiami ginklams... Tik pasaulinio masto bendradarbiavimas, kurio įrankis ir simbolis būtų toks pasaulinis fondas, įstengs nugalėti paiką rungtyniavimą ir sukurs vaisingą ir taikų tautų bendravimą".
"Kai kurie laikytų tokias viltis utopiškomis. Gali būti, kad šie žmonės nėra užtektinai realistai ir kad jie nėra pajutę pasaulio dinamikos, pasaulio, siekiančio gyventi broliškiau, kuris, nežiūrint jo aklumo, jo klaidų ir net jo nuodėmių, jo atkritimų į barbarizmą ir jo klaidžiojimų toli nuo išganymo kelio, visgi eina, nors ir nesąmoningai, artyn prie Kūrėjo. Šis kelias į didesnį žmogiškumą reikalauja pastangų ir aukos, bet pati kančia, priimta dėl brolių meilės, padeda visos žmonių šeimos pažangai".
Taip baigdamas šią reikšmingą encikliką, Paulius VI išreiškia pasitikėjimą pasauliu, žmonija ir jos pažanga. Tas pasitikėjimas remiasi bendromis visų žmonių pastangomis. Todėl pačioje pabaigoje jis kreipiasi ne tik į katalikus ir kitus krikščionis, bet ir į visus geros valios žmones prisidėti prie bendro darbo gerinti visos žmonijos, bet ypač skurstančiųjų padėtį.
Paruošė Arūnas Liulevičius