Juozas Girnius. IDEALAS IR LAIKAS. Išleido “Ateitis”. Spaudė “Draugo” spaustuvė. Viršelis R. Laniausko. 238 psl. Kaina 4.00 dol.
Nors ir pavadinta “Žvilgsniu į dabarties ateitininkiją ir lietuvių išeiviją”, ši knyga nė paties autoriaus nelaikoma “tik ateitininkiška” knyga, nes “daug joje keliamų rūpesčių yra bendri visiems” (10 psl.), kaipo krikščionims, kaipo lietuviams ir — pagrindinai — kaipo šių laikų žmonėms. Knygoje keliami rūpesčiai yra daugeliu atžvilgių bendri, tiek žvelgiant į šio meto mūsų uždavinius Vatikano II susirinkimo šviesoje, lietuvių tautos tragedijos akivaizdoje, naujų kartų dialogo sūkuryje, tiek svarstant apie žmogiškąjį šviesumą (inteligentiškumą), žmogiškąjį jautrumą (visuomeniškumą) bei idealizmą, kaipo gyvosios dvasios pagrindą.
Šios knygos trumpoje apybraižoje atskirų sričių išsamiai pagvildenti nebus nė bandoma.
Trumpai tebus paliečiami: 1) knygos turinys (nagrinėjamos temos), 2) nagrinėjimo būdas ir 3) nagrinėjimo vaisiai.
Nagrinėjamos temos: šešios progos ir jų uždaviniai
Knygos turinys liečia šešis jau anksčiau čia suminėtus rūpesčius, kuriuos sukelia šešios progos. Pirmosios trys iššaukiamos mūsų gyvenamojo laiko: 1) atsinaujinimo sąjūdis Bažnyčioje, 2) gyvenimas išeivijoje, 3) dialogo galimybė tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų. Kitos progos kyla iš paties buvimo žmogumi: 4) galimybė protu šviesėti, 5) galimybė valios jautrumu dėl kitų gėrio visuomenėj veikti ir 6) kasdienybė, kaip proga praktiškajam idealizmui.
Atsinaujinanti Bažnyčia atsiskleidžia moderniajam pasauliui, ieškodama vienybės tarp religijos ir savarankiškumą įgavusios kultūros. Kultūriniu aktyvumu tos vienybės siekti — tai pasauliečių uždavinys. Tam reikia krikščioniškojo jautrumo, blaivaus pažangumo ir dialoginio atvirumo. Išeivijoj ypač svarbu visiems lietuviams katalikams bendrai angažuotis lietuviškas parapijas išlaikyti lietuviškomis; taip pat aktualu gilinti ryšį tarp dvasiškijos ir pasauliečių, katalikams užmegzti pokalbį su kitais krikščionimis ir net netikinčiaisiais.
Išeivija sudaro kitą progą — progą būti ištikimiems pavergtai tautai. Pirmiausia čia reikia principinio nusistatymo: krikščionims tėvų ir tautos meilė remiasi Dievo meile; dėl to ji lieka patvari ir prasminga. Išeivijoj svarbu ne tik “išlikti” (tautiškai gyviems), bet ir prasmingai išlikti (žmogiškai gyviems). Tautybė svetur kelia rūpestį ir dėl Lietuvos ir dėl savo tautinės gyvybės, kuri auklėjimo srity turi rūpintis tiek lietuvių kalbos išmokimu, tiek teigiamu lietuvišku apsisprendimu. Lietuvybė turi būti ne tik vyresniosios, bet ir jaunesniosios kartos reikalas. Pastarojoje reikia pradėti ir puoselėti sąjūdį apsispręsti už lietuvišką sąmoningumą.
Susiskirstymas į vyresniąją ir jaunesniąją kartą nebūtinai visuomenę skaldo, bet sudaro progą pozityviam dialogui. Tam dialogui užmegzti autorius, kaip vyresniosios kartos atstovas, stato tris klausimus jaunesniesiems: 1) Ar jaunųjų tarpe nėra veržimosi pro atviras duris ten, kur vyresniųjų jau anksčiau buvo pradėta eiti — jaunesniesiems to nepastebint ar nepripažįstant, bet netiksliu subendrinimu primetant vyresniesiems nepažangumą, o patiems pažangumą tik demonstruojant, bet nei rimtėjant, nei tobulėjant? 2) Ar dera lietuvybės rūpestį palikti tik vyresniesiems, jaunesniesiems gi stovint nuošaliai? 3) Ar jaunosios kartos tarpe nėra tendencijos faktų kultui (“dauguma taip daro”, “vis vien lietuvybė neišliks”) stelbti vertybinį žvilgį doros, lietuvybės ir kitose srityse?
Kitos trys galimybės, kylančios iš buvimo žmogumi, veda į žmogiškąją gelmę — intelektualinę (inteligentiškumą), moralinę (visuomeniškumą) ir visos tos gelmės sielą, idealizmą.
Intelektualinę žmogiškąją gelmę negalima užpildyti biurokratiniu ideologijos “mokymusi”, bet tik pasaulėžiūriniu rūpesčiu, kuris pačią idealogiją padaro kūrybinės minties plėtojama asmenine šviesa, žadinančia į tiesą ir gėrį. Šiai gelmei pastoja kelią abejingumas sau pačiam kaip žmogui (115; to abejingumo išraiška yra nuobodulys — 139), mokslinis pozityvizmas, skelbiąs pasaulėžiūrinį rūpestį esant mokslų nugalėtos metafizinės mąstysenos liekana (117) ir kolektyvinis-nacionalistinis pozityvizmas, skelbiąs pasaulėžiūrinį rūpestį esant mokslų nugalėtos metafizinės mąstysenos liekana (117) ir kolektyvinis-nacionalistinis pozityvizmas, tautinės vienybės vardan skelbiąs bepasaulėžiūriškumą (“nesidraskykime dėl metafizikos” — 121). Iš tikro pasaulėžiūrinis kūrimas yra dvasinis savęs kūrimas. Jis atsiekiamas skaitymu, mąstymu, bet galutinai pačiu gyvenimu, nes “tiesa, kuri reikalauja, kad ja būtų gyvenama, tegali būti pasisavinama pačiu gyvenimu” (133).
Krikščioniškoji pasaulėžiūra sukelia jautrumą kitais — prieš vyresniuosiuose pasireiškiantį “nekaltą pavargimą” ir defetistinį rezignavimą ir prieš jaunesniuosius apimantį vaikišką nerūpestingumą bei pramogų ieškojimą (196). Tas jautrumas kitais — arba meilė kitų dėl Dievo meilės — nebesiteisina nei laiko stoka (163), nei nesikrato organizacinių pareigų kaip kokios naštos (166), bet pasireiškia tikru visuomeniškumu organizacijoje: pareigingumu (185), šeimynine broliška nuotaika (165-167, 180-182) ir tuo, kad susirandama ir užsiangažuojama darbams dėl kitų gėrio. Esant jautriems kitų atžvilgiu, negalima nerasti ko veikti. Darbų yra begalės tiek lietuvybės, tiek krikščionybės srityse. Autorius jau knygos pradžioj išvardija jų visą eilę (28-29).
Pagaliau paskutinioji proga žmogui yra kasdienybė. Kasdienos rūpesčiais ji lengvai pažeidžiama, ypač jei materialistine dvasia kuriamas! ir kuriamasi be galo. Tada aimanuojama entuziazmo stoka, teisinamasi, kad jo nėra, nes nėra šūkių, nei vadų, nei priešų. Deja, entuziazmo versmių tenka ieškoti ne kituose, bet savyje pačiame (203). Turėti entuziazmo reiškia būti pagautam to, kas aukščiau kasdieninės tikrovės; būtent, idealų, kurie atskleidžia vertybes, kuriose slypi žmogiškoji didybė. Savo idealais ir krikščionybė ir lietuvybė kviečia mus ne i herojinę didybę, bet Į kasdieninę ištikimybę. Tokiu būdu žmogiškoji didybė galima visais laikais — galima ir šiais laikais — kasdienybėje.
Nagrinėjimo būdas: pažangus aukso vidurys gelmėj.
Nagrinėdamas aukščiau minimas progas ir mūsų uždavinius, knygos autorius 1) braunasi į svarstomojo dalyko gelmę ir 2) visapusiškai apsvarstydamas dalyko gelmę, padaro tokias išvadas, kurias būtų galima apibūdinti kaip pažangaus aukso vidurio kelią. Svarstant gelmę, 1) atrandama gerų dalykų vertė ir blogųjų blogybė, dalykų teigiamumai ir neigiamybės, 2) dalykai tada nei pervertinami, nei nuvertinami, t. y. atsisklaidžia aukso vidurys, ir 3) atrandami ryšiai dalykuose, kurie šiaip paviršiuje atrodo nesusirišę. Šiam nagrinėjimo būdui pailiustruoti paimsim po pavyzdi tautinėje ir krikščioniškoje srityje.
Tautiškumo srityje atskleidžiamos kraštutinumų neigiamybės: nacionalizmo, kaip tautos sustabinimo, ir nutautėjimo, kaip savo tautos atsižadėjimo. Pasisakoma už aukso vidurį, t. y. tikrą patriotiškumą, kaip tautos meilę, besiremiančią Dievo meile. Kartu realiai žvelgiama į gyvenimą, kai jaunesniems pripažįstama teisė vadinti tą kraštą, kuriame gimė ir augo, “savu kraštu” (75).
“Blaivų pažangumą”, t. y. pažangaus aukso vidurio kelią, dr. J. Girnius siūlo ir šiandieniniame viešame krikščionio gyvenime. Tas kelias yra pažangus, nes bandoma lietuvių visuomenėj skleisti Vatikano II suvažiavimo dvasią, kaip atvirumą, pasauliečių apaštalavimo svarbą ir kt. Tas kelias yra aukso vidurio, nes jame laviruojama tarp kraštutinumų — tarp konservatyvizmo ir ekstremizmo. Konservatyvizmą autorius charakterizuoja kaip tendenciją “laikyti save visur teisiais, kituose teregėti pragaištingas klaidas, ginti visa, kas sena, ir tapatinti senovę su gerove, o kiekvieną naujovę priešiškai sutikti” (30). Iš kitos pusės, ekstremizmas aptariamas kaip polinkis nekritiškai sveikinti kiekvieną naujovę (lyg seniau nieko gero nebuvo, lyg visa nauja — kartu pažangu), pasireiškiąs tuščiu, destruktyviu kriticizmu ir ekstremiztiniu radikalizmu t. y. kraštutinybe tapusiu “paprastu” vieno klausimo išsprendimu, neatsižvelgiant į kitus klausimus; pvz. pacifisto: “taika, nesvarbu, nei kokia taika, nei kokia kaina”.
Gelmėje pamatyti daiktai atsiveria ne tik tokie, kokie jie yra, bet ir sąryšyje su kitais daiktais. Pavyzdžiui, kad ir toks, rodos, nekaltas, bet vis plačiau organizacijose įsigalįs susirinkimų nelankymas, giliau pažvelgus, suvokiamas kaip “tiesioginis savo geros organizacinės ryžties į nieką pavertimas” (189).
Kiti pavyzdžiai: “nejautrumas organizacijai yra nejautrumas patiems žmonėms” (188); “neįmanoma įdiegti moralinės rimties nesubrandinant pasaulėžiūrinės rimties” (131). Kiekvienas toks žvilgsnis į gelmę atranda idėjinį perlą.
Nagrinėjimo vaisiai: platus žvilgsnis ir stipri paskata.
Su kuo mus dr. J. Girnius palieka, mums perskaičius jo knygą “Idealas ir laikas” — su gražiomis mintimis, iškalbingomis citatomis, gyvenimo receptais, veiklos metodais ar dar su kuo kitu?
Žinoma, šioj knygoj galima rasti daug gražių minčių ir iškalbių citatų. Galima taip pat visą eilę tenykščių principų prisitaikyti kaip gyvenimo negeroves gydančius receptus. Knygoj kai kur trumpai paliečiamas vienas kitas metodo klausimas. Betgi knygai visa tai nėra esminis dalykas. Ši knyga, perskaityta, palieka mums kažką kita. Tas kažkas kita yra žvilgsnis — žvilgsnis, apimąs mūsų gyvenamojo momento platybes bei skrodžiąs į žmogiškosios tikrovės gelmes. Tame žvilgsnyje atpažįstami lietuvio-krikščionio-žmogaus uždaviniai. Rezultate — ne viskas išsisprendžia, ne visiems tuoj pasiūloma kas daryti, bet visur nušvinta... Ir toj šviesoj kiekvienam pasidaro aiškiau suvokti savo uždavinius, laikysenas, nusistatymus, pagal kuriuos lengviau surandami veiklos būdai, priemonės bei metodai.
Knyga nėra didaktinė, tačiau savo rimtimi, ramia logika ir realiu optimizmu yra uždeganti. Nukrikščionėjlme, nutautėjime, kartų susiskaldyme, supaviršutiniškėjime, neveiklume ir sukasdienėjime ji yra pakelianti, stiprinanti ir skatinanti į krikščioniškąjį atsinaujinimą, tautinį apsisprendimą, į pokalbį tarp kartų, į pasaulėžiūrinę gelmę, prasmingą veiklą ir į kasdienę ištikimybę idealui.
Ši aktuali plataus žvilgsnio į visuomeninę veiklą skatinanti dr. J. Girniaus knyga nusipelno visų lietuvių dėmesio šiais atsinaujinančios krikščionijos ir lietuvių tautos tragedijos svarbių ir sunkių užduočių laikais.
Kęstutis Trimakas, S. J.