Šventės — senos ir naujos

Šventės yra nemeluoto džiaugsmo išraiška. Sovietinis režimas Lietuvoje, norėdamas pakeisti lietuviškosvisuomenės papročius ir charakterį administracine jėga, oficialiai panaikino visas religines šventes ir tas tautines, kurios primena nepriklausomybę ir laisvę. Jų vieton įvedė naujas. Tačiau nelengva panaikinti senąsias šventes bei tradicijas. Dar sunkiau priversti žmones džiaugtis naujosiomis. Tuo reikalu Švyturys (1967, 6 nr.) rašo:

     Naujos tradicijos. Jos kuriamos ir tobulinamos, užmirštamos ir vėl prikeliamos iš mirusiųjų. Pavasario šventė, žiemos šventė (pirmoji turėtų atstoti Velykas; antroji — Kalėdas — M. B.), jaunimo šventė. Festivaliai, vaikštynės. Daug plakatų, triukšmo. Aš paklausiau savo kaimynę, buhalterę, kuri šventė iš tų visų jai labiausiai patiko? Ji — inteligentė. Nepatogu nė vienos neprisiminti! Ilgai ji raukė kaktą, dėjosi mąstanti. Net nušvito visa, kai netyčia rado išsigelbėjimą: “Ogi Dainų šventė: nuostabus reginys, visą gyvenimą atsiminsiu”. Norėjau paklausti, kodėl reginys, o ne šventė, bet kol kas susilaikiau nuo diskusijų.

     Jeigu prisiminiau kaimynę, tai dar papasakosiu apie ją, nes jos šeima, būtent, ir yra toji “tipiška” vidutinė tarybinių piliečių šeima, kurios poilsiui, dvasinei kultūrai ir yra kuriamos ir organizuojamos tos visos naujos šventės. Šeima iš penkių asmenų. Jie du, du vaikai ir senelė. Kalėdų ir velykų nešvenčia. Jų berniukas kūčių dieną, grįžęs iš mokyklos (taip, dievaži, iš mokyklos!), paklausė senelės: — Kodėl tu man neiškepei tokių akmenukų? (atseit, sližikų — M. B.).

     Senelė pažadėjo iškepti kitą metą. Per Spalio ir Gegužės Pirmosios šventę kaimynų balkone dažniausiai džiūsta baltiniai arba per visus plyšius iš jų buto skverbiasi benzino kvapas. Vadinasi, šeima ėmėsi kapitalinio darbo — plauti parketą. Į demonstraciją eina tik šeimos galva. — Taip išeina. Vienų atsisakėm, kitų neišmokom švęsti, — pasiguodžia, susitikusi laiptų aikštelėje. — Švęsk, tai vadinasi gerk. O jeigu gert nenori ar negali?

     Iš dalies mes dar neišmokome revoliucinių švenčių švęsti prideramai. Demonstracijų toli gražu neužtenka. Be to, jose nedalyvauja vaikai, seneliai... Yra mūsų name šeimų, kurios švenčia visas šventes. Ir religines, ir tarybines. Girdi, ar ne vis tiek? Įdomus požiūris į šventę! Dar vieni mano kaimynai — reemigrantai iš Pietų Amerikos, sako — iš nuobodumo pasikarti galima. Lietuviai linksmintis nemoka. Tik geria. Jeigu žinotumėte, kaip moka linksmintis jaunimas Uragvajuje...

Norėtųsi pridurti, kad sunku linksmintis per prievartą. Gal ta prievarta ir dirbtinumas įvairiose gyvenimo šakose per ilgą laiką ir privedė prie masiškai paplitusio girtuokliavimo Lietuvoje. Urugvajuje jaunimas linksminasi laisvai, jie švenčia savo senąsias - tradicines šventes. Lietuvoje šventės yra dirbtinos, jėga atėjusio okupanto primestos. Be laisvėsnėra tikro džiaugsmo!

Invalidumo pensija

     Visus mus vaikystėje juokino pasaka be galo: “Užkliuvo vadžios, ir vėl iš pradžios...” Pasakoje visa tai labai juokinga, bet kai panaši istorija įsisuka į žmogaus gyvenimą — tik ašarą braukti tenka... Gyveno sau žmogus, visą amželį dirbo, plušėjo, svetimiems turtus savo pūslėmis krovė, kol pagaliau šiaip taip įstengė nusipirkti pusę hektaro žemės ir susiręsti savo trobelę. Tarybų valdžia palengvino vargdienio gyvenimą, aprūpino darbu, o kai sveikata pašlijo, paskyrė jam invalidumo pensiją: gyvenk be rūpesčio, seneliuk.

     Nepatiko kaimynui, kad gauna žmogus pensiją, ir jis surašė ilgą skundą, kuriame juodu ant balto išdėstė, jog pensininkas joks ne varguolis, kad jis Smetonos laikais dirbo ne svetimiems, o valdė savo 15 hektarų. Na ir sujudo visi: brūkšt-brūkšt sprendimą: atimti iš senuko pensiją, o visus išmokėtus pinigus išieškoti per teismą. Liaudies teismas iškvietė į posėdį patį kaltininką, visą tuziną liudytojų ir nustatė, kad... jis savo žemės neturėjo nuo gimimo dienos.

     Ir vėl bėgo laikas, vėl senukas kas mėnesį gauna jam skirtą pensiją, nė nejausdamas, kad viršum jo jau kaupiasi nauji debesys. Ir štai vieną kartą ateina iš socialinio aprūpinimo skyriaus raštas, o tame rašte pasakyta, kad jis joks ne darbo invalidas, bet sukčius ir apgavikas, nes mulkina Tarybų valdžią. Ne juokais susirūpino seneliukas, nuėjo į skyrių, o jam sako:

     — Tu, dėde, įrodei, kad vežiojai paštą ketverius metus, o mes patikrinom dokumentus ir nustatėm, kad tedirbai aštuonis mėnesius. Negausi tu pensijos. Vėl laksto žmogus, renka poperiukus ir liudytojų, pensijos, žinoma, nebegauna. Galų gale įrodo, kad vežė paštą ketverius metus.

     —    Neskubėk, dėde, neskubėk, — sako jam. Vežei ketverius metus, bet dar neaišku, kokiu arkliu. Gal tu savo bėrį turėjai?

     Šoko žmogus įrodinėti, kad arklys priklausė ryšių skyriui, o jam panosėn poperiuką kyšt:

     — O čia štai parašyta, kad tu savo arkliuką turėjai. Negausi pensijos. Kai žmogus įrodė, kad jokio arklio neturėjo, iš praeities gelmių išlindo dar vienas kabliukas. Girdi, sutinkame, kad tu dirbai pašto arkliu. Tai gerai. Bet kas tą arklį šėrė?

     —    Aš dirbau pašte vežiku, tai ir rūpinausi viskuo.

     —    Ė-ė, brolyti, nematysi pensijos, kaip ir savo ausų, — apsidžiaugė komisija. — Toks darbas prilygsta pavienio valstiečio verslui.

     Žmogus su tokiu sprendimu nenori sutikti: juk ir arklys, ir žemė priklausė ryšių skyriui, tai kuo jis kaltas, kad skyriaus viršininkas įsakė vežikui šerti arklį ir avižas sėti. Rašo žmogus į rajoną, į Vilnių, o jam iš ten plaukia atsakymai. Socialinio aprūpinimo ministerija paskutiniu raštu senukui smogė šitaip: “Laikotarpis, kai vežėt paštą Alsėdžių ryšių skyriuje, negali būti įskaitytas į Jūsų samdomo darbo stažą, nes darbas nuosavu arkliu (!) nėra samdomas darbas... Kadangi be minėto darbo neturite reikiamo stažo, invalidumo pensija Jums negalį būti paskirta. Socialinio aprūpinimo ministerija Jūsų pensijos klausimą laiko galutinai išspręstu ir susirašinėjimą šiuo klausimu užbaigtu”.

     Ir viskas. Beveik dešimt metų tęsęsis vilkinimas “užbaigtas”. Ir taip, kad Plungės rajono Alsėdžių miestelio gyventojas Pranas Vilkas per tą dešimtmetį taip ir nesuprato, kodėl jam nutraukė pensijos mokėjimą (“Tiesa”, 1967 liepos 2 d.).

Dėl tokio menkniekio

     Biurokratai visose visuomenėse pasižymi savo formalizmu, nelankstumu, bet komunistiniuose kraštuose jie yra dar nepaslankesni, nejautresni žmonėms ir jų reikalams. Būdami dalimi politinės sistemos, kuriai visuomenė turi išreikšti visišką lojalumą, biurokratai jaučiasi saugiai ir drąsiai. Skaudžiausia, kad nuo biurokratų paprastai nukenčia, kaip matėme viršuje, senyvi valstiečiai, mažaraščiai, paprasti darbininkaižmonės, kuriems visuomenės pagalba ir supratimas yra daugiausiai reikalingi. Žemiau dedame dar vieną pavyzdį, kaip dėl paprasčiausio formalumo įstaigų "ponaičiai" ir "panelytės" varinėja senyvą moterį daugiau kaip savaitę laiko.

     Neseniai lankiausi Vilniaus miesto Spalio rajono dvidešimt trečioje namų valdyboje. Nedrąsi senyva moteris prašė: — Dirbu namų darbininke (tarnaite — M. B.). Man pažymos (pažymėjimo, jog dirba, kad, atėjus laikui, galėtų gauti pensiją, t. y. kad neatsitiktų panašus dalykas, kaip nelaimingam pašto vežikui — M. B.). Namų valdybos darbuotoja paima iš moters dokumentą ir greit perbėga akimis: — Jūsų pasas? Tvarkoj. Priregistruota. Vadinasi, Marija G. Gimusi Vilniuje. Gerosios Vilties gatvėje.

     —    Ei, Elena, paduokite man buhalterinę knygą. Tuoj žvilgtersim, kaip ten jūsų šeimininkai nuomą moka. — Aha, gerai. Net už sausį atsiskaitė. — Ar sumokėjote įnašus profsąjungos komitetui?

     Pagyvenusi mažaraštė moteris drebančia ranka išima darbo sutarties knygutę. — Chm... Gerai. Bet šiandien nėra valdytojo. Užeikite rytoj. Nuo 8 iki 13 valandos. Jis išrašys pažymą. Kitą rytą moteris taip pat nieko nepešė. Jai pasakė: reikia raštiško šeimininko paliudijimo.

     Dėl šio paprasto pažymos moteriškei prireikė lakstyti daugiau kaip savaitę. O ją paprasčiausiai išrašė pats namų valdytojas. Ir be jokių buhalterinių knygų. Per penkias minutes.

     —    Dėl tokio menkniekio reikėjo iš karto į mane kreiptis, — šypsodamasis sako Antanas Radzevičius. — Žinote, mūsų darbuotojos per daug kabinėjasi. Bijo atsakomybės. Radzevičius geras, stropus darbuotojas. Bet ar šią akimirką jam vertėjo šypsotis? Ką jis daro, kad “darbuotojos per daug nesikabinėtų?” (“Švyturys”, 1967, 5 nr.).

Ir ten diskutuojama apie meną

     Jei jubiliejinėje dailės parodoje dauguma žiūrovų džiaugėsi ir žavėjosi atgimusiu mūsų peisažu, puikiais grafikų bei skulptorių kūriniais, nuostabiais vitražais, tai 1966 metais vykusioje jaunųjų dailininkų parodoje nemažas skaičius žiūrovų vaikščiojo po sales suglumę, skėsčiojo rankomis, o kai kurie net atvirai reiškė nepasitenkinimą.

     —    Ir vis dėl to daugumos kūrinių aš nesuprantu, — prabyla pagyvenęs darbininkas.

     —    Kaltink save, — replika iš salės.

     —    Palauk, drauge mielas, duok pasakyti. Paveikslų esu matęs nemažai. Buvau Ermitaže, vaikščiojau po Rusų muziejų, teko pabuvoti visasąjunginėse parodose, bet ten aš suprasdavau. Ten mačiau žmones, besiilsiančius, bedirbančius, linksmus ir nelaimingus, jaunus ir senus, ištiktus didelių nelaimių, priblokštus, bet ten buvo žmonės, buvo grožis. Jis vertė mane žavėtis, mylėti, neapkęsti. O čia? Ar gali kas nors pasakyti, kas čia nutapyta?

     Darbininkas atsisėda, salėje nedidelis šnaresys, kai kur patyliukais ginčijasi tarpusavyje, kai kurie dairosi į šalimais išstatytus dailininkų A. Stasiulevičiaus, V. Valiaus bei V. Kalinausko darbus. Atsistoja inžinierius.

     —    Tai aš sakiau, kad mes negalime tiksliai pasakyti, kas čia pavaizduota, o ar labai jau reikia žinoti, kas čia nutapyta? Ar neužtenka gėrėtis spalvomis? Nepakartojamu jų žaismu? Ar tau šis margumas neprimena upės čiurlenimo? O gal būt, esi girdėjęs kažkokią meliodiją, kurią būtų galima va šitaip nutapyti? Pagaliau jei taip jau reikia jums tikslumo, tam yra fotoaparatas. Išvaikykim dailininkus, nusamdykim fotografus — ir baigtas kriukis. Nebus ginčų, nebus neaiškumų... Dailė ir aplamai menas, tur būt, ir skiriasi nuo tiksliųjų mokslų tuo, kad inžinieriui užteko vieną kartą išrasti ratą, o menininkas gali išradinėti savo ratą, kiekvienas savaip jį matyti. Dailininkas sugeba pažiūrėti į daiktus tokiu aspektu, kokiu eilinis žmogus niekad nepažiūrės. Gyvenime nėra violetinių arklių, kokius tapo dailininkas Švažas, nė tokių medžių, kokius nutapė dailininkai Katinas, Gudaitis ir kiti... Čia ir yra dailininko originalumas...

     —    Kūrybinė kančia, nuolatinis nerimas, noras prasiskverbti į pačias gyvenimo gelmes, į pačią žmogaus būties esmę... O kol kas ieškojimai. Nerimas. Ne visada jie sėkmingi. Ne visada ir tas nerimas tikras. Bet vis dėlto, tai judėjimas pirmyn, pažanga. O tai jau gerai. (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 56 nr.).

Paminklų išvaizda

     Aš, ekskursijų po Vilnių vadovas, ją ir propaguoju. Bet daugumos architektūrinių paminklų išvaizda ir dabartinė būklė neatitinka jų estetinės - pažinties paskirties. Tad sunku kalbėti apie sėkmingą jų propagavimą.

     Pamenu, buvo spausdinta gotinio namo (Gorkio 12) fotografija. Iš jos matyti, kad trikampis stogo kraštas apkaltas lentomis. Jos dabar jau pajuodusios ir vietomis įlūžusios. Ar būdingas medis gotiniam eksterijerui? Ar daug lėšų reikia pakeisti sulaužytoms lentoms? Ką turi atsakyti vadovas pastabiam turistui?

     Kiekviena ekskursija apsilanko Didžiajame universiteto kieme, apžiūri Jono bažnyčią iš lauko (Kodėl ne iš vidaus? — M. B.). Jos fasadas gerokai apleistas, nublukęs, vitražai išbyrėję. Sakoma, kad auksas ir pelenuose žiba. Bet ne visiems tai pasiseka įrodyti. Minėto statinio paskirtis, kaip žinoma, keičiasi (ne keičiasi, bet yra keičiama — M. B.), bet kiek dar reikės laukti jų darbų pradžios? Svečių akyse ekskursijų vadovas — šeimininkas, miesto atstovas. Todėl noriu, kad miesto vadovai perskaitytų šias kelias pastabas (“Švyturys”, 1967, 2 nr.).

Pirkėjų konferencija be pirkėjų

     Vilniaus universalinės parduotuvės languose — skelbimai, kviečiantys į vyriškų kostiumų pardavimo dekadą. Užsukome ir mes. Dėmėsi atkreipiame į iš persirengimo kabinos išėjusį suglamžytu švarku vyriškį. — Na, matote, kaip ant jūsų siūtas, — šypsosi pardavėja. Jai pritarė greta stovintis “Lelijos” įmonių susivienijimo atstovas. Tačiau pirkėjas buvo kitos nuomonės. Ir ne tik jis. Apie tai liudija ir įrašai atsiliepimų knygoje.

     Likus vienai dienai iki dekados pabaigos, buvo surengta pirkėjų konferencija. Čia susirinko universalinės parduotuvės, Prekybos ministerijos, standartų komiteto bei kitų organizacijų atstovai. Neatėjo į konferenciją tik... pirkėjai (tiesa, baigiantis pokalbiui, vienas pensininkas pasirodė). Ir stebėtis dėl to nereikia. Konferencija buvo surengta netinkamu laiku — 15-tą valandą (3 val. po pietų — M. B.), kada visi dirba. Geras sumanymas — vartotojų apklausos anketos. Tačiau jos gulėjo, galima sakyti, pamirštos atsiliepimų knygoje.

     — Mes patenkinti, kad pokalbis įvyko, — pasakė rengėjai. Taip, pokalbis, kuriame buvo iškelti kai kurių gaminių bei prekybos formų trūkumai, įvyko. Bet ar verta džiaugtis, kada dekados metu žmonės neranda ką nusipirkti, prekės suglamžytos, nepatrauklios išvaizdos, o pirkėjų konferencijoje nedalyvavo... pirkėjas (“Komjaunimo Tiesa”, 1967, 84 nr.).

Memuarinis veikalas

     Ką tik išleista Jono Goštauto memuarinis veikalas “Ponas Teisėjaitis arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją” (131 psl., 6,000 egz.) — tai “Lituanistinės bibliotekos” serijos leidinys. Šis demaskuojantis carinę priespaudą veikalas buvo parašytas lenkų kalba ir 1839 m. išleistas Prancūzijoje. Iš lenkų kalbos išvertė R. Jasas. Įvadinis straipsnis K. Jablonskio. (“Literatūra ir Menas”, 1967, 19 nr.).

Paruošė Mindaugas Banėnas