ANTANAS NAKAS
Lietuviškos Operos Čikagoje dešimtmečio proga
Dešimtmečio kelias, kurį praėjo Lietuviška Opera Čikagoje, yra reikšmingas įvykis mūsų kultūriniame gyvenime. Šiame laikotarpyje buvo pastatytos devynios operos, Verdi “Requiem” ir B. Markaičio kantata “Vilniaus Varpai”. Tų devynių operų tarpe pirmavo Verdi kūriniai: pastatytos penkios jo operos. Tai parodo, kad mes jo kūrybą vertinam ir mielai jo operų klausomės.
Dar nėra pakankamai išaiškinta, kodėl saulėtoje Italijoje daugiau balsingų žmonių, mėgstančių dainuoti, negu kituose pasaulio kraštuose. Gal klimato įtaka, italų charakterio bruožai, socialinio gyvenimo sąlygos, neturtas, supantis gamtos grožis turi įtakos į balso stygų formavimąsi. Dangaus mėlynė, jūros žydrumas, žvaigždėtų naktų paslaptingumas, meilės tylūs atodūsiai paskatina jauną ir seną, turtingą ir vargšą niūniuoti ir dainuoti įvairias savo ir kitų sukurtas melodijas. Tokioje aplinkoje gimė Verdi. Po “Rigoletto”, “Trabadūrų”, “Traviatos”, “Aidos” pastatymų Italijos miestuose kitą dieną visas miestas, visose gatvėse dainuodavo ir švilpaudavo Verdi operų arijas, kurios savo melodingumu nepaprastu greičiu pasklisdavo po visą Italiją. Kartais Verdi mėgdavo paskutinę dieną prieš operos pastatymą papildyti operą nauja arija arba trumpesne melodija. Reikėdavo išlaikyti paslaptį, kad prieš premjerą gatvėje nepasigirstų busimoji operos arija. Tai buvo būdinga Verdi gyvenamam laikotarpiui, bet ne dabar ir ne mums, lietuviams.
KONTEMPLIACIJA IR TYLA
Palikę tėviškę gaisrų prošvaistėse, gaudžiant patrankoms ir eskadrilių lėktuvams, skrendantiems nakties glūdumoje ir nešantiems kažkam mirtį, mes labiau pradėjome linkti į susimąstymą ir kontempliaciją, o ne į linksmą, nerūpestingą dainą, kaupdami savyje tylą, kuri irgi yra prasmingas dieviškos minties tęsinys, taip kaip prasminga yra tyla (pauzė) muzikoje, kurioje ji pati pavirsta muzika.
LIETUVIŲ ČIKAGOS OPEROS KOLEKTYVAS
Visgi mes nesame papratę ilgai skęsti tylos šešėlyje. Veržlumas ir kova lydi mūsų dienas. Ne tik reikšmingas, bet ir nuostabus yra Lietuviškos Operos Čikagoje veržlumas. Prieš 10 metų mintis, kilusi saujelėje muzikos entuziastų, įsteigti pastovią lietuvišką operą Amerikoje pražydo įvairiaspalviais žiedais. Prie jų sumanymo prisijungė nepilnas šimtas kitų dainos mėgėjų. Į pagalbą atėjo nuoširdūs plunksnos žmonės, lietuviškos veiklos ir muzikos propaguotojai. Čikagos Lietuvių Opera, pastatydama Karnavičiaus “Gražiną”, gražiai įprasmino ir apvainikavo savo 10 metų veiklą.
Rašydamas šias eilutes ir stebėdamas pro langą didžiulį banguojantį ežerą ir dangaus mėlynę, aš giliau prisimenu praeityje dingusius vaizdus ir ryšį su “Gražinos” operos kūrėju, kuris kadaise sielojosi ir svajojo apie lietuviškos tautinės operos atsiradimą.
OPEROS KOLEKTYVO PASIŠVENTIMAS
Tačiau pirma, negu daugiau apie kompozitorių prisiminsiu, noriu pastebėti, kad mane nustebino ir tiesiog “pribloškė” patriotinių straipsnių liūtis ir audra prieš “Gražinos” pastatymą ir tos audros sukėlėjo VI. Būtėno veiklą. Kaip iš gausybės rago, pasipylė jo ir jo bendradarbių straipsniai apie šios operos reikšmę, jos grožį. Tai negalėjo neįtikinti nė labiausiai užkietėjusio pesimisto tos operos verte ir pranašumu. Skaitydami VI. Būtėno reportažus, pilnus nuoširdumo ir atsidavimo propaguojamai idėjai, mes matėme ir paties operos kolektyvo milžinišką darbą, jo narių pasišventimą, tūkstančius pašvęstų darbo valandų tam, kad prieš žiūrovo akis būtų realizuota Karnavičiaus “Gražinos” pasaka. Jų veiklai apibūdinti idealizmo sąvoka pasidaro per blanki. Tam išreikšti labiau gal tiktų “pasišventimas”, kuris sugeba prikelti bepradedančius užsnūsti.
JURGIO KARNAVIČIAUS “GRAŽINA”
Pamenu Kauno pavasarį, kuris pasipuošdavo žaliuojančiais, žydinčiais medžiais. Po gaivinančio lietaus kvepėjo žemė. Pavasaris, kaip Nemuno tėkmė, išsiliedavo į tūkstančius soduose žydinčių gėlių. Skubėdavau į konservatoriją, kuri buvo prisiglaudusi Maironio gatvėje nedideliame, sename name. Ten dažnai susitikdavau Jurgį Karnavičių, kuris tuo laiku konservatorijoje dėstė simfoninę instrumentaciją, o aš buvau jo studentas. Petrapilyje jis buvo baigęs teisių fakultetą. Sužinojęs, kad aš, būdamas teisininkas, studijuoju muziką, jis manim susidomėjo ir greitu laiku mūsų santykiai pavirto šilta bičiulyste.
Karnavičius konservatorijos mokytojų ir profesorių tarpe jautėsi ne visai savas dėl savo slaviškos kultūros. Labai silpnas slaviškos kalbos akcentas kartais pasigirsdavo jo šiaip labai taisyklingoje ir žodingoje lietuvių kalboje. Tas nežymus akcentas jo paskaitoms priduodavo savotišką atspalvį ir patrauklumą. Būdamas labai jautrus, gilios inteligencijos — slaviškos inteligencijos gražiausia to žodžio prasme — lakaus galvojimo, kurio galėjo pavydėti nevienas jo kolega, jis šalindavosi nuo šiurkščių, neaptašytų charakterių, su kuriais jis niekad nenorėdavo įsileisti į ilgesnę, neobjektyvią polemiką arba šiaip pokalbį. Jis buvo vienas iš įdomiausių ir inteligentiškiausių konservatorijos profesorių, kurio paskaitos praeidavo kaip trumpa akimirka.
Laisvalaikio metu Karnavičius dažnai dalindavosi su manim mintimis apie kuriamą “Gražinos” operą. Jį jau senai domino tautinė opera ir Mickevičiaus poema, tačiau sunku buvo išspręsti libreto klausimą. Jis gerai žinojo, jog neužtenka muzikiniame veikale panaudoti originalius tautinius motyvus, kad jau nuo to muzikinis veikalas pasidarytų tautinis. Šopeno, Čaikovskio, Musorgskio, Albenico muzika dvelkia giliu tautiškumu, juose nė nepanaudojus originalių tautinių motyvų.
Visgi Karnavičius ryžosi rizikuoti. Jis į “Gražiną” įvedė apie 40 originalių liaudies melodijų, bet jas taip sumaniai ir talentingai modifikavo ir perkompanavo, kad visą operą padarė labai patrauklią. Tokiu būdu nutildė pasišiaušiusius muzikos kritikus. Operos muzikinei medžiagai praturtinti jis Išvyko į Karaliaučių. Ten universiteto archyvuose surado labai vertingos ir įdomios medžiagos savo operai. Kryžiuočių laikotarpyje sukurtos lietuviškos liaudies dainos labai praturtino operos muziką. Įdomi “Gražinoje” panaudota sena kryžiuočių daina:
In Gottes names fahren wir,
Seiner gnaden begehren wir;
Verleyh uns die auss guoettichkey,
O heilige tryfoltigkeyt,
Kyrie eleyson.
Gražinos siužetu domėjosi ir kiti kompozitoriai. Ukrainietis Borisas Liatošinskis sukompanavo simfoninę baladę “Gražina”.
Karnavičiaus operoje Gražinos, Liutauro, Rimvydo, Ramunės personažai nei teksto, nei muzikos atžvilgiu nėra pakankamai išryškinti. Dėl to operos veiksmas išėjo labai statiškas, vietomis daugiau panašus į oratoriją su kostiumais. Ten, kur operoje pasibaigia originalios liaudies melodijos ir švysteli originali Karnavičiaus kūryba ir polėkis, pasigendame ilgesnio susikoncentravimo ties muzikaline mintimi ir
Tame laikotarpyje— nuo 1957 metų Verdi “Rigoletto” iki 1967 metų Karnavičiaus "Gražinos” — kelias buvo įvairus savo muzikine patirtimi ir visokiais išgyvenimais. Operos vienetas visad stengėsi, kad tie operų pastatymai ir simfoniniai koncertai būtų visiems lietuviams naudingi: iškeltų lietuvių vardą ir neštų garbę Lietuvai, Lietuvai, kuri šiuo metu pavergta, bet kurios vaikai čia dirba, kad ji būtų laisva.
Čikagos Lietuvių Opera Iš pirmojo dešimtmečio jubiliejinio leidinio
pradėtų temų pilno išvystymo. Mistiniai romantinė Karnavičiaus muzika, labai gerai orkestruota, pakiliai ir sultingai skamba, kartais primindama Musorgskio arba Puccini muzikos pasaulį.
“Gražinos” operos pastatymą Čikagoje reikia skaitytį pavykusiu. Gera atranka solistų, stiprūs išlyginti chorai, turtingi stilizuoti kostiumai, 87 asmenų simfoninis orkestras A. Kūčiūno vadovybėje sudarė impozantišką spektaklį, vertą Čikagos Lietuvių Operos pasididžiavimo.