KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
... Nieko gero ten nemačiau, tik šių dienų žmogaus chaosą, pasimetimą ir savim didžiavimąsi. Ir visai pamirštą viso ko Autorių.
Taip rašė viena vienuolė, aplankiusi Expo 67 pasaulinę parodą Montrealyje. Man gi paroda paliko kiek kitokį įspūdį.
Jau nuo anksčiau buvau pasiryžęs parodoj ne tik apžiūrėti pastatus ir eksponatus, bet stengtis susitikti ir kalbėtis su žmonėmis. Tam buvo speciali priežastis.
1965 m. Čikagos Tribune sekmadieniniame žurnale skaičiau kelių svetimšalių prižiūrėtojų atsiliepimus apie pasaulinę mugę Niujorke. Dėmesin įstrigo vienos indės prižiūrėtojos pasisakymas (žr. Laiškus Lietuviams, 1965, 6 nr., 182 psl.). Ji buvo nusivylusi muge dėl to, kad joje nepajuto jokio artimesnio ryšio su žmonėmis, nors parodos šūkis skambėjo "Taika per supratimą". Ji sakė, kad lankytojai apžiūrėdavo išstatytus daiktus, net liesdavo jos drabužius, bet visai nekreipė dėmesio į ją pačią kaip asmenį. Nuo to laiko buvau pasiryžęs tokių parodų metu atkreipti didesnį dėmesį į pačius žmones. Pasaulinė paroda Montrealy man suteikė nuostabią progą.
Pirmiausia, čia buvo žiūrovai, atvykę iš įvairių kraštų. Kasdien jų atsilankydavo šimtai tūkstančių. Man susidarė įspūdis, kad Niujorko pasaulinėj mugėj lankytojų veiduose mačiau lyg didesnį susižavėjimą, didesnį apstulbimą. Čia gi, Montrealyje, didelės minios, ilgos eilės prie pavilijonų įėjimų, na, ir nuovargis gerokai apiblėsino tą vieną pačių žmogiškiausių jausminių reakcijų į tai, kas nuostabu. Žmonės čia liko atsidavę norui pamatyti (juk išstovėdavo ilgiausiose eilėse!), bet nebuvo taip entuziastiški tam, ką matė.
Mane labai domino lankytojų įspūdžiai ir nuomonės apie parodą bendrai ir apie pavienius pavilijonus. Vieni stebėjosi Sovietų Sąjungos technine pažanga, kiti jos pavilijono eksponatus telaikė iš kitų nukopijuota propaganda. Patys amerikiečiai juokėsi iš savo milžiniško "muilo burbulo", iš jame ant kuolų pasmaigstytų kepuraičių ir filmų artistės Debbie Reynolds lovos. Čekoslovakų pavilijono vidus, britų simbolinis belangis bokštas, prancūzų elegantiškas pastatas. Habitat sumaniai išplanuotas namų komplektas. Labirinto ir Telefono nuostabūs filmai buvo dažnai minimi, mėgiami ir gausiai lankomi.
Mano gi dėmesį labiausiai atkreipė Krikščionių pavilijonas. Jis buvo nepaprastas dviem atžvilgiais: pirma, jis buvo paruoštas ne vienos atskirai, bet bendrai kelių skirtingų krikščionių grupių — katalikų, protestantų, ortodoksų; antra, priešingai visiems kitiems, žmonijos pažangą ir laimėjimus rodantiems pavilijonams šis vaizdavo žmonijos žaizdas. Jau pirmuose spaudos aprašymuose jis buvo apibūdintas kaip kontroversinis.
Pirmiausia pats nuvykau apžiūrėti šį pavilijoną. Pastatas nei iš lauko, nei iš vidaus niekuo nepasižymėjo. Vaizdavimui buvo vartojama įprastinė technika: fotografijos, muzika, filmas.
Priekyje buvo sodelis su suolais, apvaliais stulpais, negiliu vandens baseinu ir žemais fontanais. Belaukdamas eilės, nė nežinojau, kad tas sodelis simbolizuoja Dievo norimą žmonijos harmoniją. Toji rami harmonija sudarė kontrastą tam, kas buvo rodoma pastato rūsyje.
Prie įėjimo, kaip ir daugely kitų pavilijonų, buvo dalinami informacijos lapeliai apie šį pavilijoną. Bet nebuvo laiko nei noro pasiskaityti. Akį traukė religiniam pavilijonui neįprastos fotografijos... Ne šventi paveikslai, bet nuotraukos, vaizduojančios žmones, bedirbančius, bendraujančius, tvarkingai ir netvarkingai pramogaujančius.
Stabtelėjau ties trikampine, atskiromis dalimis besikeičiančia lenta: vienas po kito kaitaliojosi trys paveikslai: vienas vaikinas stovi prie virtinės namų uždarytais langais ir durimis...; pieva, ant kurios guli karvės ir susiglaudusi pora...; žmonių minia spokso tiesiai priešais — lyg į tave... Klausiau savęs, ką tai reiškia: ar tik ne žmogui charakteringas būsenas ir jų iškraipas: individualumą ir vieniškumą, meilę ir savimeilę, bendruomeniškumą ir bedvasę susiskaldžiusią masę?
Toliau dalimis kaitaliojosi žmogaus veidas: pasikeitė skruostai, lūpos — ir tas vaidas, kuris šypsojosi, dabar atrodė liūdnas; arba kuris anksčiau buvo moters, dabar pasidarė vyro.
Šalia, mušant širdies ritmingiems dūžiams, aparatas skaičiavo, kiek kartų jau suplakė žmogaus širdis nuo Expo 67 parodos atidarymo iki dabartinio momento. Ta širdis, tas veidas, tie paveikslai vaizdavo žmogaus vidaus ir išorės nuolat besikeičiantį dvylipumą: jo gėrį ir blogį, jo džiaugsmą ir skausmą, jo garbę ir jo menkystę.
Toliau žemyn besileidžiąs takas vedė į rūsį, kuriame buvo rodomas žmogus, nebe dvilypis, bet savo dvilypume pasirinkęs blogį. Ant sienų fotografijos — narkotikų vartotojų, rasinių riaušių, burlesko su plakatu "tik suaugusiems" ir šalia bestovinčiais vaikais. Vienas didesnis paišytas paveikslas vaizdavo žmonijos pasimetimą, susiskaldymą: vyrą su sijonu, moterį su kelnėm; galvos vietoj — spina; vietoj moters krūtų — dvi aspirino tabletės...
Be to, rūsy buvo rodomas filmas — apie paskutiniuosius karus ir apie dabartinį moralinį nuosmukį: Hitleris ir Musolinis, savo retorika sukiršinę tautas savitarpėms žudynėms...; nekaltos karo aukos...; gyvos parsiduodančios "lėlės" ir negyvos parduodamos Barbie lėlės...; viskam abejinga minia...; atominės bombos sprogimas, savo grėsme statąs klausimą, ar neveda visa tai į žmonijos pražūtį...
Viso to prisipildęs, išėjau iš filmo salės prislėgtas... Takas vedė į viršų... Grojo švelni muzika — raminanti, pakelianti... Paskutinėj salėj ant sienos matėsi viena kita Šv. Rašto citata ir besikeičią paveikslai. Gana greitai peržiūrėjęs išėjau, išsinešdamas su savim prislėgtą nuotaiką.
Iš visų parodos pavilijonų šis man paliko didžiausią įspūdį — tik skaudų, sunkų ir slegiantį. Norėdamas apklausinėti kitus to pavilijono lankytojus, pasilikau prie įėjimo.
Ar tai negeras ženklas?
"Kažkas pažangaus..." "Beviltiška..." Ašaros.
Iš pavilijono pasipylė virtinė žmonių. Prieky ėjo viena jaunuolių pora. Užkalbinau juos:
— Ar kalbate angliškai?
— Taip, — atsakė jaunuolis.
— Ar nieko prieš, jei paklausiu keletą klausimų?
— Ne, visai ne.
— Ar tikėjais, kad taip bus rodoma krikščionių, t. y. religiniame, pavilijone?
— Ne, ne, — paneigė jis.
— Kodėl ne?
Kol jis stabtelėjo galvodamas, aš, pastebėjęs visą žmonių būrį, netolies sustojusį pasiklausyti mūsų pokalbio, pakviečiau visus arčiau:
— Prašau visų arčiau.
— Nes religija..., — galvodamas kalbėjo užklaustasis jaunuolis, — nes religija yra laikoma sena, atsilikusia, o čia yra kažkas tai pažangaus.
— Tai, ar pats galvoji, kad pati krikščionybė yra atsilikusi?
— Taip buvo...
— Taip nebuvo Sekminių dieną, t. y. krikščionybės pradžioj...
— Bendrai paėmus, religija yra labai konservatyvi ir labai delsianti ką nors daryti.
— Taip yra buvę, — sutikau su juo. — Bet ar šis pavilijonas nėra ženklas — atsigaivinimo? Ar tai ne geras ženklas?
— O taip, geras...
— Jau tikrai seniai tam atėjo laikas, — kažkas pusbalsiu pastebėjo iš apstojusiųjų tarpo.
— Tikrai, atėjo, — nusijuokiau kartu su kitais.
— Pats taip manai., nes esi jaunesnės generacijos... — pasakiau vaikinui ir atsisukau į kitus. — Bet ką galvoja kiti, vyresnieji?
Pastebėjęs vyresnio amžiaus porą, užklausiau jų:
— O kaip jūs galvojate? Ar jūs nenorėtumėte, kad ši paroda turėtų daugiau pamaldžios dvasios?
— Ne, — nedrąsiai atsiliepė moteris. — Irgi ne.
— Ei, matote, — nudžiugau. — Mes sutinkame. Mes visi tos pačios nuomonės!
Visi stovėjusieji nusijuokė.
— Ką jie šiame pavilijone rodo? — vėl bandžiau tęsti kalbą.
Dabar prabilo senyvas vyriškis:
— Na, rodo žmogų, tokį, koks jis yra... Ir truputį tokį, koks turėtų būti...
— Kokiu būdu?
— Gale..., ten parodo, koks turėtų būti, truputį atlaidesnį kitiems ir ne taip agresyvų... Parodo tokį, koks jis turėtų būti, kad nepražūtų.
— Taip. — pritariau jam. — O ką gi rodo kiti pavilijonai? Pavyzdžiui, Rusija, Indija... Geriausius dalykus... Ką tik turi... O čia? Ką čia rodo?
Paskutinieji žodžiai buvo vos girdimi, nors ir šaukiau... Mano balsą beveik visai užgožė milžiniško bimbalo garsai, sukelti šv. Lauryno upe greitai plaukiančio motorlaivio.
— Sugedimą, nelaimes,... — vos girdėjos moters balsas.
— Iš tikro, rodo, kad žmogus yra kvailas asilas, — leptelėjo vyriškis. Jo žodžius palydėjo nutolstančio motorlaivio burzgimas.
— Tai sakot, kad jums šis pavilijonas paliko gilų įspūdį, — dar kartą pasiteiravau.
— Taip, — vėl nedrąsiai pastebėjo moteris, — skaudų ir beviltišką.
— Beviltišką? — kažkaip nusistebėjau. Staiga kreipiaus į nutilusį jaunuolį: —Ar ir pats galvoji, kad beviltišką?
— Ne, ne, — atsiliepė jaunuolis. — Tai priklauso nuo asmens... Asmuo, kuris yra tolregys, žino, kad tokie dalykai vyksta, ir dėl to nėra priblokštas. Tuo tarpu žmogus, kuris ieško saugumo, išeina iš čia visai pritrenktas.
— Aha?... — klausiamai domėjausi vaikino samprotavimu ir vėl užklausiau moterį: — Bet kodėl Jūs galvojat, kad reikalas beviltiškas?
— Na, — palengvėle galvojo užklaustoji. — Prie ko mes priėjom?... Tai tikrai keista, beveik juokinga. Iš tikro. Ir galima iš čia išeiti su jausmu, visai priešingu religiniam jausmui... — supraskit teisingai: ne religijai priešingu, bet tokiu..., kad iš tikro yra kažkas, ką laimėtume, jei grįžtume prie to, kas buvo...
— Bet mes juk kalbėjom, kad religija yra buvusi sena, konservatyvi, — norėjau kiek pats pataisyti, bet paskui pagalvojau apie kitą kelią. Vėl kreipiausi į jaunuolį:
— Ką pats sakytum apie šį beveik bereliginį jausmą?
— Manau, kad jis rodo daugiau tai, ko religija nepadarė... Religija buvo su žmonija, bet žiūrėkit, kas žmogus yra... Gal žmogus tėra žvėris... Gal religija jam davė klaidiną jausmą apie save,... klaidingą gerumo jausmą.
— Bet religija dabar... — svarsčiau greit, ieškodamas ryšio tarp religijos ir dabarties, tarp religijos ir dabartinio momento, ir prisiminiau Šv. Rašto posakius, matytus Krikščionių pavilijone. — Atsimenat tuos posakius paskutinėj salėj?... Jie nėra ten dėl nieko, jie kažkaip suneramina, paveikia mūsų sąžinę.
— Taip, — sutiko vaikinas. — Bet aš nemanau, kad dėl to mūsų sąžinė lieps mums eiti sekmadienį į bažnyčią.
— Ne, nebūtinai, — atsakiau. — Bet daryti ką nors dėl tų dalykų, kurie čia rodomi.
— Taigi, ne eiti į bažnyčią, bet būti geresniu žmogumi, — dar pridėjo vaikinas.
— Sekmadienį pamaldos ar Mišios, — paminėjau jas, nenorėdamas jų visai atmesti. — Bet pirmiausia jie rodo realybę ir ką mes turim daryti ją pakeisti.
— Aš tikiu, — sušnibždėjo moteris.
— Esu gan optimistiškas, — dar pridėjau. — Ir šį pavilijoną skaitau atgaiva religijai ir žmonėms, kurie išpažįsta religiją.
— Taip, taip, — pritarė tie, kurie buvo įsitraukę į kalbą.
Už vaikino stovėjo jo mergaitė, kuri ligi šiol dar nebuvo ištariusi nė žodžio. Norėdamas ir ją prakalbinti, pasiteiravau:
— O kokį įspūdį tau paliko?
Pradžioj ji lyg nieko nenorėjo atsakyti, bet pakartotinai klausiant teatsakė:
— Jaučiuosi prislėgta.
— Prislėgta? — kiek nustebęs dar klausiau: — Dėl tų matytų paveikslų?
—Taip, — vos girdimai teatsakė. Mergaitė tiek susijaudino, kad jos akyse pasirodė ašaros. Nebeišlaikė — skubiai takeliu pasišalino ir užsisuko už pastato kampo.
Mes sužiurom viens į kitą — nustebę, paveikti. Dvejojau, ar aš turėčiau eiti iš paskui jos, ar ne. Galų gale nutariau, kad jos berniukas geriausiai ją galėtų nuraminti. Tad jam pasakiau:
— Eik ir padėk jai.
Jis paklausė. Nieko nebesakiau. Kiti ėmė skirstytis... Už valandėlės pastebėjau juos abu — berniuką ir mergaitę — einant kartu. Ji buvo nurimusi.
Pamaldžiau? - Ne mūsų generacijai!
Bet daugiau vilties ženklų!... Daugiau šviesos!...
Išėjo kelios vienuolės. Kreipiausi į artimiausią pasitaikiusią:
— Sesele, aš norėčiau paklausti Jūsų keletą klausimų.
Ši sustojo. Sustojo ir viena jos draugė. Kitos gi ėjo toliau.
— Ar anos yra jūsų kompanijonės? — paklausiau.
— Taip, — atsakė jaunesnioji.
— Jos neturėtų per toli nuo jūsų nutolti.
— A, žinot, kaip yra, — linksmai teatsakė.
— Kokia jūsų nuomonė apie šį pavilijoną? — užklausiau.
— Man labai patiko, — prisipažino jaunesnioji. — Tik vienas dalykas. Paskutinė dalis, paskutinė zona nepakeitė susidariusios nuotaikos iš ankstyvesniųjų... Ankstyvesnė nuotaika buvo per daug stipriai sudaryta. Nebuvo pakankamai šviesos. O ką Jūs galvojat?
— O kokia Jūsų nuomonė? — kreipiausi į senesniąją.
— Pirmoji dalis yra slegiančios nuotaikos. Bet ji verčia galvoti, ne vien asimiliuoti... Man atrodo, kad dėl to žmonės išeina arba geresni, arba blogesni.
— Ar pastebėjot ką nors optimistiškesnio? — toliau klausiau.
— Taip, bet nepakankamai, — atsakė jaunesnioji. — Aš noriu daugiau šviesos.
— Būtent?... Daugiau pamaldžių dalykų? — bandžiau provokuoti.
— Ne, ne... Ne mūsų generacijai!
— Ne jūsų generacijai? — nustebau, kad ir vienuolių tarpe jaučiamas generacijų skirtumas. Atsisukau į vyresniąją. — Ar ir Jūs esate tos pačios generacijos?
— Ne, aš esu truputį senesnė, — prisipažino ši. Nusijuokėm. Paskui ji tęsė: — Visgi aš panašiai galvoju. Aš dirbu su jaunimu ir pastebiu, kad tie, kurie apie tai pasvarsto, galvoja, kad reikia ką nors daryti... Juk mes gyvenam pasauly, kuriame daug slegiančios nuotaikos...
— Kuriuos vilties ženklus jūs pastebėjot pavilijone?
— Aš noriu jų daugiau, — atsiliepė jaunesnioji.
— Ak, Jūs norit jų daugiau?! — pakartojau. — Kas jos?
— Biblinės temos, šviesa... Gimimas, kūdikio gimimas — tai viltis...
— Čia mus skatina galvoti, — pasakiau.
— Ir tai yra vilties ženklas. Mums rodo, kur mūsų atsakomybė.
— Taip, padaryti pasaulį geresnį, — pridėjo jaunesnioji.
Nutilom.
— Na, tai geras būdas užbaigti dieną.
— pertraukė tylą jaunesniosios kartos atstovė. — Mes grįšime namo.
— Džiaugiuosi jus sutikęs, Seselės. Ačiū jums, — padėkojau, kai jos jau ruošėsi eiti tuo pačiu keliu, kur nuėjo jųjų kompanijonės.
Mašinų produktai:
Not too bad... Not too bad...
Su mikrofonu rankoje užklausiau vieną žemą, storoką, juodbruvį vyrą, ką tik išėjusį iš Krikščionių pavilijono ir skubantį kažkur toliau:
— Ar Jums patiko šis pavilijonas?
Nesustodamas ir nė kiek nesulėtindamas greičio, jis teatsakė:
— Not too bad (Ne per blogai).
Kad galėčiau paklausti jį kitą klausimą, jau turėjau pats su juo lėkti:
— Ar Jūs tikėjotės tokio pobūdžio reprezentacijos iš Krikščionių pavilijono?
Jis, pastebėjęs, kad laikau rankoj mikrofoną, įtartinai pasižiūrėjo ir, trepsėdamas tuo pačiu greičiu, ta pačia balso intonacija tesušvilpė:
— Not too bad.
Toliau jau jo nebesivijau. Neapsimokėjo dėl tų pačių atkartotų "not too bad" atsakymų. Iš viso, nuo to laiko nusprendžiau skubančių neklausinėti. Jųjų atsakymai proporcingai lėkšti jųjų kojų greičiui. Tenka džiaugtis, kad dar išgirsti — "not too bad". Iš kito nei to nesulauki. Ir jie į tave įtartinai pasižiūrės. Tu juos trukdai — skubėti pamatyti kitką, vis kitką... Jie dabar žiūrimo nesuvokia. Ir niekada nepasakys, kaip pasakė ana vienuolė: "Na vis vien, puiku taip užbaigti dieną". Jie diena negyvena, bet miražiniu "kitkuo". Ir jiems niekad nebus "puiku", bet vis tik "not too bad". Tokie man baisiai primena parodoj taip charakteringą akomponimentinę muziką-nemuziką, triukšmą-ne-triukšmą — kaip greitai besisukančių mašinų ratų ūžimą, cypimą, malimą.
Pamoka skamba sekančiai:
Mokykitės ir mokykitės skubiai...
Sekantį kartą užkalbinau kunigą, aukštą, su impozantiška išvaizda. Jis, vos tik pastebėjęs mikrofoną, suprato, kad čia klausiama jo nuomonės, ir tuoj, lyg iš anksto pasiruošęs, ėmė kalbėti be mikčiojimų, be sustojimo tiesiai į mikrofoną. Pasakęs savo vardą, pavardę ir parapiją (Massachusetts valstybėje), jis tarė:
— Mano nuomone, šis pavilijonas moko labai svarbią pamoką apie žmogaus sugedimą, kai jis lieka vien su savo jėgomis, ir kad, jei jis nori laimingai pasiekti Aštuntąją dieną, jis turi prisikelti iš karų, iš diskriminacijos ir taikos stokos, kuriuose iki šiol skendėjo.
Kunigo balsas skambėjo aiškiai, užtikrintai. Žodžiu ištęstos galūnės kunigo kalbai pridavė pamokslo pobūdį. Iš Krikščionių pavilijono sklido vargonų muzika. Savo kalbą užbaigė šiais žodžiais:
— Pamoka, kurią čia išmokau, skamba sekančiai: Mokykitės ir mokykitės skubiai mylėti vienas kitą.
Po šios trumpos kalbos lyg nebebuvo nei ko pridėti, nei ką atimti. Taip jautėsi pats kunigas, taip jaučiausi ir aš (nors kartu lyg atrodė, kad kalbos būdu buvo pasakyta kažko per daug, ko nebebuvo galima atimti). Mandagiai padėkojau. Kunigas, matomai patenkintas, nuėjo.
Pasaulis nėra toks blogas.
Kaip ten bebūtų, aš laimingas.
— Kokį įspūdį paliko jums šis pavilijonas? -— paklausiau beišeinančią susikabinusią jaunų žmonių porą.
— O, jis baisiai pesimistiškas, — atsakė vaikinas. — Terodo tik blogus dalykus, kurie atsitinka pasauly... Aš manau, kad jie turėtų duoti truputį daugiau vilties... Gal būt, jie nori mus paveikti, kad galvotume, jog, kadangi yra tiek blogio pasaulyje, mes turėtume pradėti ką nors daryti, bet jie nepalieka daug vietos vilčiai... Išeidamas pirmiausia pagalvojau, kad pasaulis nėra jau toks blogas.
— O kaip Jūs? — kreipiausi į mergaitę.
— Man sukėlė labai slegiančią nuotaiką... Aš nesitikėjau, kad jis bus toks... Aš tikėjaus, kad jie parodys abu aspektus — gerą ir blogą. Bet jie parodė tik vieną — blogą. Tuo tarpu pasaulyje yra daroma ir daug gero.
— O kaip manote? — klausiau toliau.
— Ar šitoks pavaizdavimas yra tinkamas Krikščionių pavilijonui?
— Mes gyvename taip vadinamame ekumeniniame amžiuje, — atsiliepė vaikinas. — Šis yra pirmasis bandymas taip bendradarbiauti. Aš manau, kad jie neturėjo kito pasirinkimo. Tačiau galvoju, kad tai yra gerai. Aš žiūrėjau tą filmą ir mąsčiau sau: kiekviena valstybė — Italija, Vokietija ir kitos — leido pinigus ginklams, o paskui naikino viena kitą... Tai neišmintinga... Taip, kaip ir seniau — katalikai, presbiterijonai... O jei pabrėžtų, sakykim, vieną tautybę, gal būt, nebūtų tų visų konfliktų, bet ką gali daryti? Čia gi bent šitaip stengiamasi žengti į uniformuotumą.
— Kurio tikėjimo esat? — užklausiau ir pridūriau: — Spėju, kad katalikų, nes pirmiausia suminėjot katalikus.
— Taip, — prisipažino vaikinas. — Suminėjau pirma, nes man tai pats svarbiausias dalykas.
— Tai, ar jums atrodo, kad toks vaizdavimo būdas yra geresnis? — tęsiau pokalbį.
— Na, mus bent pakurstė pagalvoti apie tai, kas dedasi. Koks buvo jų pirmasis tikslas, aš nežinau... Manau, kad jie mėgino parodyti žmogaus nežmoniškumą žmogui. Tai senas trafaretas... Bet manau, kad jiems tai gana gerai pasisekė.
— Kaip palygintumėte šį su kitais pavilijonais?
— Nagi, visa pasaulinė paroda yra pilna optimizmo... Žmogus ir jo pasaulis... Čia matome visa, kas pasauly geriausia. O šia-me pavilijone kaip tik atvirkščiai... Galėtumėt tai pavadinti kontrastu. Tai geras kontrastas.
— Verčia pagalvoti, — įsiterpė nedrąsiai jo draugė.
— Tai tiesa... — pridūrė jis. — Aš nežinau... Na, kaip ten bebūtų, aš esu laimingas.
Nusijuokėm. Abu susikabinę nužingsniavo toliau.
Šviesa tebešviečia tamsybėje.
Nepastebėti vilties ženklai.
Už poros dienų nuėjęs į parodą, vėl aplankiau Krikščionių pavilijoną. Šį kartą jį nuodugniau apžiūrėjau, o paskutinėje salėje išbuvau ilgą laiką, tiesiog studijuodamas citatas ir prie jų priderintus paveikslus:
Mums gimė Kūdikis. Jis yra žmonių Šviesa. Šalia šios citatos vienas po kito keitėsi paveikslai: moteris motinišku žvilgsniu žiūri žemyn...; ligoninėj gimsta vaikutis...; gležna kūdikio rankutė, įsikabinusi į stiprią suaugusiojo ranką...
Jūs gyvenate ne vien duona... Aš atėjau atnešti jums gyvybės, daug gausiau gyvybės, negu ligi šiolei. Paveiksluose grupė žmonių, darbininkai, jaunuolis, pora, vedusieji.
Jis mirė už visus, kad visi galėtų gyventi. Per tai mes suvokiame meilę... Baltas balandis, ištiestais sparnais tamsiame dangaus fone...; kareivis krenta pašautas...; Jacquelline Kennedy gedule po prezidento-vyro mirties... Tėvas su vaiku, beeiną iš kapinių...
Kodėl ieškote manęs tarp mirusiųjų? Aš esu visada su jumis. Čia paveikslai nesikeitė — buvo kažkas sugedę. Tesimatė vienintelis paveikslas: mergytė su gėlių puokšte, beeinanti prie vargingų namų durų.
Jūs esate pašaukti laisvėn. Dabar per meilę tarnaukite vienas kitam. Matėsi žmonių ratelis gegužinėj miške... Vyras švelniai bučiuoja moteriai į kaktą... Tėvas, motina ir vaikas maudosi paplūdimy... Baltieji ir negrai kartu susikabinę dainuoja... Pagyvenusi pora prie vedybinių sukaktuvių torto.
Prie pat išėjimo — paskutinieji parašai prasmingai išlydi lankytoją į pasaulį: Šviesa tebešviečia tamsybėje, ir tamsa jos neužgesins. Tas, kuris myli savo brolį, gyvens Šviesoje.
— Iš šio pavilijono daug žmonių išeina prislėgti, kartais net pasipiktinę... Ir aš pirmą kartą išėjau nuliūdęs. Bet dabar pradedu suvokti, kas norima čia pasakyti. Reikia tik ne prabėgti, bet ilgiau čia pabūti, — nudžiugęs pasisakiau ten pat sutiktai prižiūrėtojai, katalikei studentei iš Vietnamo.
Įėjimas pastato priekyje.
Visuotinis atsakymas visuotinei problemai.
— Jie galvoja, kad čia yra Graikijos pavilijono tąsa, — juokais prasitarė Krikščionių pavilijono jaunas tvarkdarys, sulaikęs keletą asmenų, mėginančių pro atvirą išėjimo angą patekti į pastato vidų.
— O-oho, — nusijuokiau. — Man įdomu, kaip žmonės reaguoja, aplankę šį pavilijoną.
— Labai įvairiai.
— Įsivaizduoju, kad Jūs, kaipo prižiūrėtojas, turėjote progos pasikalbėti su daugeliu lankytojų.
— Atsiprašau, pone, — pakeltu balsu ir mostelėdamas ranka prižiūrėtojas kreipėsi į kitą vyrą, bandantį įeiti pro užpakalinę angą. — Čia tik išėjimas!
— Vienintelis išėjimas? — ištarė sulaikytas žmogus, lyg nesusigaudydamas ką sakyti. Aš negalėjau susilaikyti nenusišypsojęs.
— Vienintelis įėjimas yra pastato priekyje, — nurodė prižiūrėtojas.
— Šis yra vienintelis man žinomas įėjimas, — nenusileido pilietis. Visgi galų gale jis pasidavė ir nužingsniavo nurodyta kryptimi.
— Kokius įspūdžius Jums teko kituose pastebėti? — vėl bandžiau surišti pertrauktos kalbos siūlą.
— Ir gerus, ir blogus... Jie pasirodo kraštutinumuose...
— Kuo jie grindžia savo pačių susidarytas neigiamas nuomones? — mėginau sužinoti daugiau.
— Jų daugumas nusivilia pamatę filmą. Jie sunkiai tegali jį panešti. Bendrai paėmus, daugumas jų yra vyresnio amžiaus. Bet aš manau, kad tai tik siauraprotiškumas.
Tuo pačiu metu pro šalį ėjo būrelis vyresnio amžiaus žmonių ir dalinosi įspūdžiais. Tenugirdau vieną senyvą vyrą sakant:
— It makes me sick... (Nuo to man bloga darosi).
Prižiūrėtojas tęsė:
— Tą filmą rodo ne tam, kad žmonės jaustųsi kalti ar prislėgti, bet pavaizduoti, jog, kol žmonės žemėj, buvo ir bus karų — nebent žmogus prieis išvadą, kad jis negali vienas pasaulį tvarkyti ir kad jam reikia Dievo.
— Ką manot apie tai, kad kai kurie galvoja, jog šiame pavilijone yra per daug tamsos ir per maža šviesos — simboliškai...
Taip sakė kai kurios vienuolės.
— Aš nesistebiu, kad taip sakė vienuolės...
— Ne, kitais atžvilgiais šis pavilijonas joms patiko, tik dėl...
— Mano patirtimi, daugiausia neigiamų pastabų mes sulaukiame iš dvasiškių — kunigų, seselių. Daugiau kaip pusė tų, kurie prieina prie manęs ir pasisako neigiamai, yra dvasiškiai, vienuolės arba turį kokį ryšį su religija... Na, tai tie, kurių užsiėmimas (business) yra religija...
— O mano patirtimi, visai kitaip, — protestavau. — Beveik visos mano užklaustos vienuolės pritarė šio pavilijono idėjai... Joms patiko viskas, išskyrus...
— Na, manau — galima žiūrėti šitaip... Visuotinis atsakymas nieko jums nepadeda, nebent turite visuotinę problemą... Kitaip sakant, pirma reikia surasti, kam tas visuotinis atsakymas tinka. O čia... Čia turim visuotinį atsakymą... Jėzus Kristus yra Išganytojas, Pasaulio Šviesa... Jis gali mums atnešti amžiną gyvenimą... Bet iš ko ir kam?... Kitaip sakant, tik pamačius, kur Dievas ir Kristus priklauso, galima rasti jam vietos ir savo gyvenime. Pirma reikia žmonėms parodyti, kam jis priklauso, kur jo iki šiol trūko... Čia yra deficitas,... skylė, spraga — čia problemos, už kurių žmogus suklumpa jau kartų kartose... Pavyzdžiui, tokie kaip Hitleris ir Musolinį — jie galvojo: Aš — Dievas. Aš galiu tvarkyti visą pasaulį. Bet jie pasaulį žiauriai sudarkė. Tad matomai kažkur yra spraga, bedugnė, kurią reikia užpildyti — žmogaus gyvenime.
— Taip, dėl tos priežasties...
— Dėl to... Taip, kaip tik dėl to ir rodo, ne dėl kitko... Ne parodyti žydų nuosmukį, ar žmogaus žiaurumą, ar kaip gyvybė gali būti pigi... O, atsiprašau...
Čia jis vėl pertraukė kalbą, sušukdamas žmonėms, priėjusiems prie išėjimo:
— Atsiprašau, ponai, čia tik išėjimas. Įėjimas yra kitoj pastato pusėj.
— Jutau iš jo kalbos, kad jis buvo susipažinęs su religija. Spėjau, kad jis yra koks protestantas seminaristas.
— Ar studijuojat teologiją? — užklausiau.
— Ne.
— Tai ką?
— Elektros inžineriją.
— Tikrai? — nustebau... Abu nusijuokėme. — Katalikas, protestantas...?
— United Church (Suvienytos Bažnyčios).
— Aš esu katalikas, — pasisakiau... — Man šis pavilijonas tikrai patinka.
— Tai yra kvietimas sau pasakyti pamokslą — pasižiūrėti į save. O tai nelengva. Čia nėra nustatytos temos. Niekas neateina ir nepasako: Daryk tai ir būsi išganytas... Pradžioj tekalbama tik apie vieną — gyvenimą. Paveikslai surinkti iš viso pasaulio. Jie gi man primena žmones, su kuriais kasdien susitinku... Na, bet man jau laikas eiti į vidų.
Atsisveikinome. Jis įėjo į vidų, o aš palengvėle ėjau parodos taku tarp žmonių galvodamas: "Ak, mes žmonės — ne pro ten norim įeiti, o ir įėję, paskubom apžiūrėję, skubam išbėgti... Tad ar nuostabu, kad, parodos minties nesupratę, lekiam toliau arba, pamatę tik blogį, net nepastebėję kvietimo gėrin, išeinam prislėgti?!... Ir taip elgiamės ne vien su Krikščionių pavilijonu, bet su visu kuo — net su pačia krikščionybe "
* * *
Apžiūrėjęs pasaulinę parodą, pasiunčiau sekančias mintis aną laišką parašiusiai vienuolei (kuri, kaip vėliau sužinojau, Krikščionių pavilijono nebuvo nė aplankiusi):
Tikrai, kiekvienam mūsų tas pats dalykas palieka skirtingą įspūdį. Parodoj Jūs ieškojot Dievo (o gal teisingiau — dairėtės jo?). Ir Jums susidarė įspūdis, kad "čia visai jo nebėra". Manau, kad Jūs, pagal savo žvilgsnį, esate teisi: ten, parodoj, tikrai nebuvo jo — išstatyto. Aš, priešingai, negaliu pasakyti, kad jo dairiausi. Gal net nė neieškojau: kaip ir nesitikėjau, kad parodoj jį rasčiau išstatytą. Bet norėjau susitikti žmonių. Ir visokių susitikau. Jų tarpe, užkampy, užtikau ir balsą, šaukiantį už žmones, patekusius skurdan, karuosna, blogin — priimti pasaulin Atėjusįjį jiems padėti. Ir man neišeina iš galvos mintis, kad gal parodoj Dievas, man jo nė nesidairant, ieškojo manęs.