15 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS G RAUSLY S
Aukščiausia dvasinės meilės rūšis yra religingumo persunkta ir jo įkvėpta dvasinė meilė. Tokia meile vadovaujantis, siekiama mylimą asmenį doroviniai tobulinti, į Dievą artinti ir į šventumo aukštumas vesti. Tokia meilė ir pačiam mylinčiam padeda dvasiškai kilti. Jei kai kada tarpusavė vyro ir moters meilė gali jiems virsti vadovu į Dievą, tai tikrai tas įvyksta dvasiniai religinėje meilėje. Tai pati gražiausia galima žemėje meilė, kuri tačiau yra pati rečiausia, nes jai reikia tikrų, subrendusių ir šventų, asmenybių. Tokia dvasinė, giliu religingumu pagrįsta, kūno aistros nedrumsčiama meilė yra pastoviausia, ir todėl vadintina tikra dvasine moteryste. Tokią meilę galima vadinti draugyste — pačia gražiausia to žodžio prasme. Niekur kitur taip nesutampa sielos ir širdys, kaip šitame meilės pavidale.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie dviejų šventųjų, Pranciškaus Saleziečio ir Joannes de Chantal, meilės draugystę, kuri padėjo jiems tobulėti ir artėti prie Dievo.
PRIEŠ SUSITINKANT
Pranciškus Salezietis išvydo pasaulį Savoyos provincijoje, Prancūzijoje, kaip vyriausias vaikas skaitlingoje dešimties vaikų kilmingųjų šeimoje. Gimęs 1567 m. rugpiūčio 8 d., religiniai auklėjamas, nors tėvų buvo skiriamas teisininko profesijai, tačiau, šalia teisės, visą mokymosi laikotarpį domėjosi ir teologija. Jausdamas pašaukimą kunigystėn ir nugalėjęs savųjų jam daromas kliūtis, 1593 m. jis įšventinamas kunigu. Savo ypatingo uolumo, iškalbos ir meilingo žmoniškumo dėka sėkmingai apaštalaudamas, jis grąžina Chablais provinciją iš kalvinizmo katalikybėn. 1599 m. jis įšventinamas vyskupu ir nuo 1602 m. jis skiriamas Ženevos vyskupijos ganytoju. Jis gyvena Annecy mieste. Rašydamas ir pamokslaudamas, jis sako pamokslus savoje vyskupijoje, bet kviečiamas ir kitur. 1604 m. jis sako gavėnios pamokslus Dijon katedroje ir tenai kovo 5 d. susitinka su viena jo pamokslų klausytoja, jauna našle, baroniene Joanna de Chantal.
Joanna - Pranciška Fremyot de Chantal gimė 1572 m. sausio 28 d. aukšto Prancūzijos valdininko šeimoje, Dijono mieste, Burgundijos provincijoje. Ji su vyresniąja seserimi ir jaunesniu broliu (vėliau arkivyskupu) buvo labai gerai krikščioniškai išauklėta, nors jų motina mirė jiems dar mažiems esant. Tėvo raginama, būdama 20 metų amžiaus, ji išteka už jauno barono Christopho de Rabutin-Chantal. Toje abipusės nuoširdžios meilės lydimoje moterystėje ji buvo labai laiminga. Tačiau po aštuonerių vedybinių metų, sunkiai nelaimingoje medžioklėje sužeistas, miršta jos vyras. Ji lieka su keturiais vaikais (dar du kiti vaikai jau buvo mirę). Visada buvusi dievota, ji pradėjo savo religinį gyvenimą dar labiau gilinti. Ji pasinėrė maldoje ir atgailoje. Jos dvasios gyvenime pradeda reikštis mistinės nuotaikos ir dovanos. Ji daro įžadus netekėti. Anot vėlyvesnio prancūzų religinio gyvenimo istoriko H. Bremond: "Per kruviną įsilaužimą Dievas įsiveržia į jos sielą!" Taip jausdama ir trokšdama visiškai Dievui atsiduoti, ji maldauja sau gero dvasios vado, kad ją vestų šventuman. Jos sieloje tiek abejonių, baimės, netikrumo, pagundų... Tiesa, vienas dvasios vadas jau surastas, bet jis negali jos nuraminti... Tada nuostabiame regėjime Dievas parodo jai skirtą dvasios vadą, kurį vėliau 1604 m. kovo pradžioje ji atpažįsta Dijono katedros sakykloje kaipo pamokslininką vyskupą Pranciškų Salezietį.
PIRMIEJI JŲDVIEJŲ SUSITIKIMAI
1604 m. kovo mėnesį, sakydamas gavėnios pamokslus Dijono mieste, 36 metų amžiaus Ženevos vyskupas Pranciškus Salezietis klausytojų tarpe pastebėjo vieną jauną, juodais rūbais moterį, kuri, nepaprastu atidumu žiūrėdama į jį, klausėsi jo žodžių. Parėjęs zakristijon, jis paklausė, kas toji moteris. Vietos arkivyskupas paaiškino, kad tai esanti jo sesuo našlė, 32 metų baronienė de Chantal. Kovo 5 d. jis pirmą kartą susitinka ją jos artimųjų namuose. Ji trumpai išdėsto jam savo dvasios stovį, jos ligšiolinio dvasios vado vadovavimą bei elgesį jos atžvilgiu, prašydama pamokymų bei patarimų. Jis matė prieš save aukštą blondinę, kurios veide, kad ir susirūpinimo temdomas, spindėjo jos sielos subtilumas. Vyskupą nustebino jos gilus dvasingumas, besijungiąs su dideliu ryžtingumu siekti šventumo. Kažin, ar jis tą dieną nujautė, kad tasai ryžtingumas buvo ne tik kietai rimtas, jau padarius jai įžadą daugiau netekėti, bet ir svajingai romantiškas, kai ji, atrodo, truputį vėliau, išdegino ant savo krūtinės Jėzaus vardą, ruošdamasi bet kuria kaina siekti tobulybės? Iš jos kad ir trumpo pasipasakojimo jis jautė, kad jos dvasios vadas veda ją į aukštesnį gyvenimą ne tuo keliu, kuris atitiktų jos prigimtį, ir todėl abejonės bei neramumas kankino ją. Ji laukė naujo dvasios vado, kuris geriau suprastų jos prigimtį ir ją įstatytų į dvasinio gyvenimo saugesnes vėžes. Tą dieną jis nieko lemiamo jai nepasakė. Tačiau jie abu pajuto, kad jie kažkokiu būdu Dievo skirti vienas kitam...
Po kelių mėnesių, tų pačių 1604 metų rugpiūčio 25, juodu vėl susitinka maldininkų lankomoj Saint-Claude vietovėj. Tame keleto mėnesių tarpe vyskupas jau buvo parašęs jai keturius laiškus, kurių pirmame jis pasisako, jog yra įsitikinęs, kad "Dievas, taip man atrodo, mane Jums davė; su kiekviena valanda tai vis labiau aiškėja man" (1604. IV. 26). Tame laikotarpyje jau buvo jam paaiškėję, kad jis turi vadovauti jos dvasiniam gyvenimui.
Išdėsčiusi plačiau savo dvasios stovį, Joanna de Chantal pasižada vyskupui Pranciškui klausyti visų jo nurodymų. Jisai gi pažada jos dvasiniam gyvenimui vadovauti. Ji atlieka jam savo viso gyvenimo išpažintį. Šv. Mišių metu jie savo pažadus ir ryžtus sudeda į Dievo rankas iš naujo, pakartodami amžinos skaistybės įžadus. Tuo būdu jų dvasinės meilės draugystė Dievo akivaizdoje liko užmegzta. Tą raštą, kuriuo jis pažadėjo jos visą gyvenimą globoti, ji visados nešiojo ant savo krūtinės kaipo didžiausią brangenybę.
Kadangi juodu gyveno skirtingų provincijų miestuose ir tik retai tebuvo galimybė ateityje susitikti, vyskupas Pranciškus, kaip ir daugelis tų laikų šventųjų, jos dvasios gyvenimui pradėjo vadovauti laiškais. Iš 1800 išlikusių jo laiškų, skirtų jo vadovautoms sielom, 500 laiškų yra rašytų Joannai de Chantal. Beveik visi jos laiškai jam yra žuvę.
ŠVENTOJO LAIŠKAI ŠVENTAJAI
Dvasinio gyvenimo mokytojai visada yra tvirtinę, kad, norint pasiekti tobulybės, reikia pasirinkti tokį nuodėmklausį, kuris drauge būtų išmintingas, dvasingas ir dvasinį gyvenimą pažįstąs dvasios vadas. Toks dvasios vadas, anot jų, padės susiorientuoti besikeičiančios dvasios stoviuose ir išvengti tos savimylos bei puikybės pinklių, kurios, prisidengdamos įvairiomis tariamo gero kaukėmis, gali sielą sudemoralizuoti ir nuo Dievo atitraukti.
Ypač reikia vadovo, kai siekiama aukštesnio šventumo ir kai išganymo bei šventumo priešas šiuos siekius įvairiais būdais stengiasi sutrukdyti. Tiesa, tokiam susiorientavimui dvasiniame gyvenime gali daug padėti gera ir parinkta religinė literatūra, tačiau ji negali numatyti visų paskirų žmonių sielų problemų, kurias tegali išspręsti individualus vadovavimas. Nenuostabu tad, kad daug žymių šventųjų besikreipiančioms į juos sieloms vadovavo laiškais. Tie laiškai turėjo tą pranašumą prieš grynai žodinius pamokymus išpažintyje, kad jie buvo labiau apgalvoti, kad tasai, kam tie pamokymai būdavo skiriami, galėjo dažniau juos paskaityti ir į juos labiau įsigilinti. Iš čia suprasime, kodėl daug šventų asmenų dvasinio vadovavimo laiškų yra atspausdinta, tuo sudarydami religinės literatūros svarų indėlį.
Šv. Pranciškaus Saleziečio laiškai šventajai Joannai de Chantal savo turiniu kaip tik ir buvo tie dvasiniai pamokymai, pritaikyti jos prigimčiai ir dvasios stoviui, kuriais jis vadovavo jos pastangoms siekti tobulybės ir šventumo. Mums tuose laiškuose yra įsidėmėtina juose jaučiama didelė šventojo meilė jai, meilė, kuria visas jo vadovavimas yra persisunkęs ir įkvėptas. Čia mums kaip tik ir rūpi tą meilės — ir tai religiniai dvasinį — pradą tuose laiškuose susekti ir jo buvimu įsitikinti.
Tam, kas tuos visus laiškus yra perskaitęs, nėra abejonių dėl tos meilės tikrumo ir didumo. Laiškų autorius labai dažnai adresatei pabrėžia, kad judviejų dvasinis ryšys yra labai gilus ir, anot jo, "kuo toliau aš išoriniai esu nuo Jūsų nutolęs, tuo labiau jaučiuosi vidiniai susirišęs su Jumis". Nenuostabu tad, kad kiekvienoje Mišių aukoje jis prisimena ją ir jos reikalus: "Aš esu Jums taip labai savas, kad Jūs net negalėtumėte to savumo labiau pageidauti". Jis nori, kad tos dvasinės artimybės ryšys vis gilėtų, ir todėl nori žinoti apie viską, kas yra jos aplinkoje: jos vaikų vardus, amžių, nes "aš juos laikau savais Dievuje". To ryšio gilinimo noras yra meilės skatinamas, nes "nuo pirmos akimirkos, kai Jūs davėte man pažvelgti į Jūsų sielą, Dievas davė man didelę meilę Jums... Kai jūsų siela man dar labiau atsivėrė, tai virto man tartum nuostabiu įpareigojimu Jūsų sielą vis labiau mylėti" (1604. X. 14). Po mėnesio jis rašo, kad "mano noras Jus mylėti ir būti Jūsų mylimam nežino kito masto kaip amžinybė" (1604. XI. 1). Kitaip tariant, jis nori, kad jų meilė tęstųsi visada, kad, tikra ir gražia prasme, ji būtų didžioji meilė. Po pusmečio, primindamas jų ryšio stiprumą, jis rašo, kad "niekada niekas negalėtų manęs nuo Jūsų sielos atskirti" (1605 m. birželio pradžioje).
Jis pasisako, kad, kai meldžiasi už daugelį, tai už ją meldžiasi pirmoje vietoje, o, jei paskutinėje, tai tik tam, kad galėtų ilgiau už ją pasimelsti.
Jis labai myli josios vaikus ir visokeriopu žvilgsniu yra susirūpinęs jų likimu. Jis dažnai prašo jos ir jos mažos dukrytės melstis už jį. Jo laikomose Mišiose jis ne tik ją ir jos vaikus Dievui aukoja, bet ir meldžiasi už jos mirusius, už jos vyrą.
To dvasinio ryšio gilėjimo lenkiamas šv. Pranciškus laiškuose šv. Joannai de Chantal išsako savo jausmus, patirtus nemalonumus, nes "aš kitaip negaliu: mano širdis turi Jūsų širdžiai plačiai atsiverti". Kai ką jis pasisako pabrėždamas, kad tai skirta tik jai vienai.
Ta dvasinė meilė teikia jam didelio džiaugsmo. "Nėra reikalo kalbėti Jums apie mano linkimo į Jus didumą. Tik vieną dalyką tvirtinu, kad jis daug kilnesnis už bet kurį palyginimą. Šis linkimas yra baltesnis už sniegą ir tyresnis už saulę... Viešpatie Dieve, kas įstengtų pasakyti, koks džiaugsmas bus danguje, kai vienas kitą mylėsime, pasinėrę pilnoje meilės jūroje (taip jis vadina džiaugsmą Dievuje — A. G.), jei jau tos meilės upelis tiek daug džiaugsmo čia teikia" (1605. VIII. 1).
Tam dvasinio ryšio glaudumui pabrėžti šv. Pranciškus vartoja daugiskaitą ten, kur kalba apie jų abiejų reikalus ir jausmus. Jų abiejų dvasinę pažangą jis mato iš vieno bendro taško: "Viskas, ką mes iš dvasinių turtų turime, yra neatskiriamai ir nedalomai bendra" (1606 vasario gale). Kitu atveju jis rašo: "Mano dvasia veržiasi į Jūsų dvasią, jei dar iš viso pas mus abu apie mano ir tavo galima kalbėti, nes mes niekuo neesame atskirti, bet esame vienas ir tas pats" (1615. V. 10).
Šv. Pranciškus įvykdo jos prašymus ir norus, kai ji, susirūpinusi jo sveikata ir per dideliu darbo apsikrovimu, prašo save taupyti, daugiau valgyti, nes "Jūsų pasitenkinimas ir džiaugsmas taip labai artimas mano širdžiai". Nemažiau rūpinasi ir jis jos sveikata, nes sutinka, kad, nesveikai jausdamasi, ji rašytų jam mažai ir tai tik apie jos brangią sveikatą. Ir todėl "po mūsų sielų šventumo niekas nėra man taip brangu, kaip mano Motinos sveikata" — taip jis kai kada vėliau vadino ją, jai tapus vienuolyno viršininke.
Tos meilės tikrumą ir didumą iškalbingai rodo kad ir šis jo poetiškas ir romantiškas pasisakymas: "Daug tūkstančių kartų į dieną mano širdis atsiranda pas Jus su daug tūkstančių linkėjimų, kuriuos Jūsų džiaugsmui Dievui pareiškia" (1611. V. 10).
* * *
Ši meilė reiškiasi laiškais ir retais susitikimais. Šv. Pranciškus ilgisi jos laiškų, juos gavęs, džiaugiasi jais ir patsai noriai ir dažnai jai rašo. Jau pačiuose pirmuose jo laiškuose jis prašo: "Rašykite man, prašau, taip dažnai, kaip galite... rūpinčiausi, jei ilgesnį laiką negaučiau žinių, kaip Jums sekasi" (1604. V. 3). Anot jo, laiškas — tai artimo meilės vaisius. Tų laiškų jam reikia, nes jo pareigos yra sunkios, ir todėl jam reikia, kad kiti jam padėtų tas pareigas pakelti. Jam padedama, kai jam rašome, ir tie laiškai "tai tartum šviežia rasa mano sielai". Gavęs iš jos laiškų, jis sakosi: "Negalėtumėte net patikėti, koks tai buvo didelis džiaugsmas man" (1607. VII. 24).
Tie jų susirašinėjimai yra dažni ir tie laiškai nekartą ilgi. 1606. I. 30 jis pasisako rašysiąs jai kas aštuonias dienas, bet pareigos nevisada leidžia jam tai įvykdyti. Jei praslenka mėnuo nuo paskutinio laiško parašymo, tas laikas atrodo jam taip ilgas, tartum jis visai nesusirašinėtų su ja.
Laiškų pradžioje ir labai dažnai po keletą sykių laiškų eigoje jis ją vadina "labai miela ir brangia seserim... labai brangia dukterim... miela siela... brangia ar labai brangia motina..." Laiškų pabaigoje beveik visada pasisako "priklausąs jai, ...esąs Dievuje josios ir toks neatmainomai ir visiškai pasiliksiąs ateityje..."
Ši meilė buvo grynai dvasinė, skaisti, Dievu persunkta. Tai įrodo šv. Pranciškaus reiškiamas įsitikinimas, kad ji yra kilusi iš Dievo ir juos veda į Dievą. Jau patsai rūpestis ją patobulinti ir pašventinti, kas ir sudaro šių laiškų pagrindinį turinį, yra nuolatinis jos ugdymas skaistybei, taigi ir dvasinei meilei. Tos meilės dvasingumą ugdė ir tasai Dievo meilės primatas, kurio jis mokė ją ir kuriam, anot jo, turi nusilenkti visi kiti jų jausmai. Tik prisiminkime šį griežtą jo nusistatymą šiuo atžvilgiu: "Jei mumyse kiltų viena vienintelė meilės liepsna, kuri jam nepriklausytų ir ne iš jo kiltų, mes tuojau ją išrautume iš savo širdžių".
Tos meilės dvasingumą kėlė ir ugdė jų įsitikinimas, kad toji meilė atsirado iš Dievo. Tą įsitikinimą jis daug kartų savo laiškuose abiejų vardu pareiškė. "Jis mane visam laikui, be apribojimo, visiškai dovanojo Jūsų sielai, kuri man miela kaip savoji, į kurią aš žiūriu visiškai kaip į savąją Viešpatyje, kuris mums savąją sielą dovanojo ir tuo būdu mus neatskiriamai sujungė savyje" (1605. VIII. 1). Kadangi jis išgyvena tą meilę, kaip Dievo jam atsiųstą, todėl į tos dvasinės meilės palaikymą ir išlaikymą jis žiūri kaip į pareigą. Jame nekyla jokia abejonė, kad jųdviejų meilės užnugaryje yra Dievas, nes "kas galėtų taip tobulai dvi būtybes sujungti,... jei ne jis?" (1611. V. 10).
Tos iš Dievo kilusios meilės vystymąsi ir eigą jis pastato Dievo akivaizdon, skelbdamas jų norą priklausyti Dievui. Šitokia nuotaika — tai naujas tos meilės dvasingumo laidas. "Šiame gyvenime ir amžinybėje mes norime priklausyti Dievui ir vien tik jam, nes šalia jo ir be jo esame vien tikras niekas" (1607. V. 1). Šiuo būdu, kiekvieno gryno egoizmo, kuris tikrą dvasinę meilę drumsčia kūniškumu, jie principiniai atsisakė. Tačiau, mylėdami dėl Dievo ir Dievuje, jie vienas kito meilės neatsisakė, nes, anot jo, taip mylėti reiškia stipriau ir švelniau mylėti: "Lai Dievas būna mūsų viskas. Jame aš esu labiau Jūsų, negu kada nors šiame pasaulyje išreikšti galėčiau, nes tokiai meilei čia trūksta žodžių". (1609. XII. 11). Tokios meilės dvasingumą gal būtų galima šiuo jo vienu sakiniu geriausiai išreikšti: "Lai Dievas visada būna mūsų vienintelės širdies viduje" (1619. IX. 28 ar 29).
Kadangi šį meilės dvasingumą geriausiai saugo ir išlaiko pastangos save tobulinti ir, Dievo malonei padedant, save šventinti, todėl svarbiausias jo laiškų turinys ir uždavinys buvo padėti jai tų tikslų siekti. Kuo grynesnė ir šventesnė širdis, tuo giliau, švelniau ir pastoviau ji gali mylėti.
Juodu labiausiai, gal būt, sujungė tas bendras didelis darbas, apie kurį Pranciškus Salezietis seniai svajojo. Tasai darbas — tai 1610 m. pradėtas naujos vienuolijos moterims steigimas.
Matydamas, kad Joanna de Chantal svajoja stoti vienuolynan, kad ji net kreipėsi pas karmelites, ieškodama maisto dvasingumui ugdyti, tai jis dar pažinties pradžioje buvo jai pažadėjęs iš pasaulinio gyvenimo ją išjungti. Jis galvojo apie kontempliatyvią, su artimo meilės darbais sujungtą vienuoliją, kuri nebūtų taip griežta, kaip kitos tais laikais, ir į kurią todėl galėtų įstoti ir silpnesnės sveikatos, bet geros valios moterys. Savo steigiamą vienuoliją pavadino Marijos Aplankymo vardu. Kadangi žodis "lankyti" lotyniškai yra "visitare", tai tas vienuolijos seseris pradėta vadinti "vizitietėmis". Duodamas tą vardą, jis galvojo apie evangelijoje aprašomą įvykį, kai Marija, mąstydama apie Arkangelo pasirodymu jai suteiktą Dievo motinystės malonę, gailestingos širdies vedina, ėjo lankyti toli gyvenančios savo giminaitės Elzbietos, irgi laukiančios kūdikio (tai užrašyta šv. Luko evangelijos pirmajame perskyrime).
Joanna de Chantal ir buvo pati pirmoji, kuri kartu su dviem draugėm 1610 m. pradėjo gyventi pirmame tos vienuolijos name. Tos vienuolijos steigimo darbuose jinai labai daug padėjo šv. Pranciškui Saleziečiui. Niekada taip neišsipildė jo kadaise apie ją pasakyti pagyrimo žodžiai, kaip šito bendro darbo metu, būtent, kad "aš suradau ponioje de Chantal tą tobulą moterį, kurios Saliamonas Jeruzalėje ieškojo ir nesurado". Jam mirus, jis paliko trylika tos vienuolijos skyrių. Jai gi po dvidešimt metų mirus, ji paliko jau 86 vienuolijos namus, kurių 73 buvo įsteigusi ji pati, kaipo visos vienuolijos vyresnioji. Už tai ji drauge su Pranciškum Saleziečiu teisingai gali būti pavadinta Marijos Aplankymo vienuolijos steigėja.
JŲDVIEJŲ BENDRAS DARBAS IR MEILĖS SUBRENDIMAS
1616 m., t. y. šešerius metus prieš savo mirtį, šventasis pajuto, kad jis išugdė ją ir save tokiam meilės laipsniui ir tokiai tobulybei, kad žmogui jau nereikia remtis žmogumi, nes Dievuje jis nebesijaučia vienišas. Nors jo laiškuose jai, regis, niekas nepasikeitė, tačiau artėjanti susitikimo su Dievu mirties valanda jo visą dvasios pasaulį vis labiau persunkia Dievu. Nors ir ji jau buvo tai nuotaikai pribrendusi, tačiau, kai jis reikalavo negalvoti nei apie draugystę, nei apie tą vienybę, kurią Dievas buvo jų tarpe sukūręs, visa tai jai buvo nepaprastai skaudu pakelti. "Mano Dieve,... kaip giliai peilis įsmigo!" — taip rašė ji, bet sutiko su jo nusistatymu: "Be Jūsų leidimo nenorėčiau daugiau turėti tos paguodos, kurią man teikia pasikalbėjimas su Jumis".
Reikia tačiau pažymėti, kad tai nebuvo jųdviejų meilės draugystės Dievuje žlugimas, bet tik didesniu savęs atsižadėjimu tos meilės gilesnis Dievuje panardinimas. Juk nekartą, šv. Jono nuo Kryžiaus dvasia sekant, aukščiausias meilės pasireiškimas kaip tik ir įvyksta tada, kai meilės vardan išorinių meilės ženklų atsisakoma tam, kad mylimą asmenį su Dievu labiau sujungtų. Anas jų bendralaikis šventasis tarp kitko yra rašęs: "Kai jūs sustosite prie bet kurio daikto, jūs nustosite atsiduoti tam, kuris yra viskas".
Nors žmogus žmogui, ypač religiniai dvasinėje meilėje, ir gali kai kada virsti keliu į Dievą, tačiau labai dažnai net ir tobuli žmonės gali aptemdyti vienas kitam žvilgsnį į Dievą. Kai šventa širdis įklimpsta kad ir švento tvarinio meilėje, yra pavojus, kad toji širdis, būdama ribota, jau nebegalės pilnai įvykdyti Kristaus reikalavimo: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi" (Mat. 22, 37). Ir todėl jųdviejų meilė, apvalyta nuo bet kurios savimylos ir savęs ieškojimo, visa paskendo Dievo meilėje...
Jųdviejų 18 metų besitęsusi meilės draugystė ėjo prie galo, nes artėjo Pranciškaus Saleziečio mirtis. 1622 gruodžio mėn. vidury juodu susitiko paskutinį kartą Lijone, Marijos Aplankymo vienuolyno namuose, ir ten kelias valandas kalbėjosi dvasinio gyvenimo klausimais. Po dviejų savaičių, gruodžio 28 d., jis mirė, būdamas 56 metų amžiaus, perblokštas apopleksijos (kraujo išsiliejimo smegenyse) smūgio. Nors ir pasiduodama Dievo valiai, Joanna de Chantal išgyveno baisų skausmą, verkdama dieną ir naktį. Ji mirė 20 metų vėliau, 1641 m. gruodžio 13 d., būdama 69 m. amžiaus. Mirdama ji kairėje rankoje laikė degančią žvakę, o dešinėje prie krūtinės spaudė kryžių ir šventojo parašytą raštą, kuriuo jis buvo pažadėjęs ją globoti ir vadovauti jos dvasiniam gyvenimui.
SESUO M. EUCHARISTA
PAVASARIS
I
Šiemet naujos atgailos ieškau—
žvirbliai lizdus susisuko
pernykštėj ašutinėj.
II
Nervingas rankos mostelėjimas—
musė voratinklyje dūzgia,
ir šešėlis virpa palengvėl...
III
Vidunakti netyčia prisiminiau,
kad nuvytusių rožių
kvapas užburia.
IV
Nedaaugę kadugiai
ąžuolų paaunksmėje mąsto:
kada?— šiandien, rytoj, poryt?...
1665 m. Bažnyčia vyskupą Pranciškų Salezietį paskelbė šventuoju, o 1877 m. už jo svarius religinius raštus suteikė jam Bažnyčios Daktaro titulą. Motina Joanna de Chantal buvo paskelbta šventąja 1767 m.
Redakcijos pastaba: šįmet rugpjūčio mėnesį sukanka 400 m. nuo šv. Pranciškaus Saleziečio gimimo. Jo asmuo, darbai ir vaidmuo Bažnyčioje yra tiek reikšmingi, kad "L. L." žurnale tą sukaktį paminėsime atskiru straipsniu.