MINDAUGAS BANĖNAS
Kas pirmiau išgarsins Čiurlionį?
Panašiai kaip čia išeivijoje, taip ir Lietuvoje “karts nuo karto tenka susidurti su teiginiais, esą pasaulyje kaskart plačiau pradeda skambėti Čiurlionio vardas, auga jo kūrybos reikšmės supratimas ir t. t. Deja, šie žodžiai ne visai atspindi realią padėtį. Susipažinus su užsienio spaudoje pasirodžiusiais atsiliepimais apie Čiurlionio kūrybą (turima mintyje speciali, dailės vystimosi klausimus nagrinėjanti literatūra), susidaro įspūdis, kad džiūgauti dar per anksti. Priešingai, reikia rimčiau susirūpinti M. K. Čiurlonio kūrybos populiarinimu. Išskyrus XX amžiaus pradžios “rusų ir lenkų visuomenę”, kuri “turėjo” progos plačiau susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba, kitose užsienio šalyse ji buvo ir tebėra mažai žinoma” (“Kultūros Barai”, 1967, 1 nr.).
Šių eilučių autorius Jonas Umbrasas, savo straipsnyje “M. K. Čiurlionis užsienio meninėje opinijoje” apžvelgęs jam prieinamą paskutiniųjų 25 metų Vakarų pasaulio dailės literatūrą, sako: “Išvados prašosi savaime. Senai jau pribrendo reikalas organizuoti M. K. Čiurlionio kūrybos parodą užsienyje. Jos reikalingumą diktuoja ne tik dailininko kūrybos populiarinimo, bet ir jos mokslinio tyrimo uždaviniai. Tiktai tiesioginė Čiurlionio kūrinių konfrontacija su jo epochos kitų šalių dailininkų kūryba padės mums patiems, o taip pat ir užsienio meninei opinijai, nustatyti daugiau ar mažiau tikslią jo vietą pasaulinėje dailės raidoje, o taip pat jos nacionalinį ir individualinį savitumą. Bet kurios kalbos apie dailininko kūrinių nepatvarumą neišlaiko rimtesnės kritikos. Šių dienų technika įgalina pervežti žymiai nepatvaresnius kultūros ir meno paminklus. Be to, nėra būtino reikalo į tokią parodą vežti visus jo paveikslus, ypač tuos, kurie gali būti labiausiai pažeidžiami.
“Antra, kelia didelį susirūpinimą mūsų nerangumas, naudojant kitas dailininko kūrybos populiarinimo formas. Senokai jau turime išleistą, nors ir nepilną, tačiau visumoje neblogos kokybės M. K. Čiurlionio kūrinių spalvotų reprodukcijų aplanką. Užsienyje vyrauja tradicija, kad bet kuris autorius ar leidykla, išleidusi naują reikšmingesnę knygą, pasiunčia ją įvairių šalių atitinkamoms organizacijoms arba tuo klausimu suinteresuotiems asmenims. Skaitant užsienio menotyrininkų atsiliepimus apie M. K. Čiurlionį, susidaro įspūdis, kad tik nedaugelis jų buvo matę šį albumą. Argi nebuvo tikslinga savo metu pasiųsti kelis šimtus šio aplanko egzempliorių į žymesniųjų užsienio muziejų, leidyklų, meno institutų ir dailės tyrinėtojų bibliotekas? Ta pačia proga reikia pasakyti, kad jau pribrendo laikas išleisti žymiai pilnesnį ir kokybiškesnį Čiurlionio kūrinių spalvotų reprodukcijų albumą, gal būt — atsižvelgus į leidinio svarbą — pasinaudojant vienos ar kitos užsienio leidyklos, turinčios didelę patirtį ir reikiamą poligrafinę bazę, paslaugomis”.
Matomai kultūrininkai Lietuvoje norėtų Čiurlionio kūrybą parodyti platesniam pasauliui. Lietuviai išeivijoje taipogi bando, su ta pačia intencija, parengti išsamesnį veikalą apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą. Įdomu, kas pirmiau įgyvendins šį visuotinės reikšmės kultūrinį projektą?!
Ne visai taip!
Reikia pastebėti, kad Lietuvoje spaudoje vienu kitu atveju bandoma atitaisyti propogandiniais ar ideologiniais tikslais padarytas falsifikacijas. Viena iš tokių atvejų perspausdiname iš laikraščio “Literatūra ir Menas”, kur atitaisoma sekanti ištrauka iš “Lietuvių literatūros istorijos”, III tomo, 2 dalies: “Buržuazinė valdžia persekiojo ir Butkų Juzės kūrybą. Cenzūra dažnai braukdavo jo eilėrščius iš periodikos, neleido jų spausdinti atskiromis knygomis. Ketvirtoji Butkų Juzės eilėraščių knyga “Darbas ir prakaitas” (1928) taip pat išėjo užsienyje — Rygoje... taigi nė viena Butkų Juzės poezijos knyga neišėjo buržuazijos valdomoje Lietuvoje”.
Šią išvadą atitaisant rašoma: “Ne visai taip! Tuo laiku, kai buvo atspausdinti pirmieji Butkų Juozės eilėraščių rinkiniai (1920-1923), ne jo vieno knygos buvo spausdinamos ne namie. Nemaža aritmetikos, geografijos bei istorijos vadovėlių buvo spausdinama užsienyje, daugiausia Vokietijoje (Leipcige, Berlyne, ypač Tilžėje). Užsienyje buvo spausdinami ir Ks. Vanagėlio ir V. Krėvės raštai ir Main Rido romanų vertimai.
“Kodėl? Ogi dėl to, kad Lietuvos poligrafinė bazė tais laikais buvo dar silpna ir brangiai atsiėjo spausdinimas. Tuo tarpu Vokietijoje infliacijos laikotarpiu žymiai geriau apsimokėjo spausdinti knygas: pigiau ir, be to, geriau spausdindavo. Pav. “Švyturio” bendrovė didžiąją savo produkcijos dalį spausdino užsienyje; tai darė ir “Kultūros” bendrovė ir kt.
“Vadinasi, čia iš neapsižiūrėjimo padaryta neteisinga išvada. Butkų Juzės užsienyje spausdintieji eilėraščių rinkiniai, kaip “Žemės liepsna”, “Verkiančios rožės”, gulėjo Lietuvos knygynuose ir juos nevaržomai buvo galima nusipirkti. Kas kita su rinkiniu “Darbas ir prakaitas”. Taip, šis rinkinys buvo išleistas po fašistinio perversmo, atspausdintas Rygoje jau dėl kitų aplinkybių: fašistinė cenzūra jo būtų nepraleidusį; Rygoje išleistą sunku buvo gauti — uždraudė platinti” (“Literatūra ir Menas”, 1967 kovo 18 d.).
Ar “fašistinė” cenzūra būtų sulaikiusi ar praleidusi “Darbas ir prakaitas” poezijos rinkinį, niekuomet nesužinosime. Tad gal per drąsu tvirtinti ir sakyti “būtų nepraleidusį”. Tiksliau buvo pasakyti “tikriausiai būtų nepraleidusį” ar kaip nors panašiai. Vienok sveikintina ir tai, kad imamasi bent dalį “neteisingų išvadų” atitaisyti. Žinoma, geriausia iš anksto klaidų vengti, tuomet komunistams nereikėtų didelės dalies savo energijos išleisti nesibaigiančiam klaidų ištaisinėjimui...
Beje, kalbant apie cenzūras, įdomu būtų sužinoti, kada komunistinė cenzūra Lietuvoje leis atspausdinti vieną iš paskutiniųjų Butkų Juzės darbų — “Žemaičiai”?! (žr. Lietuvių Enciklopediją, II, 386 psl.).
Knygų saugyklos projektas
Įdomų knygų saugyklos projektą Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto bibliotekai paruošė mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės architektai A. Bursokas ir A. Švabauskienė. Naujoji saugykla savo išore priderinta prie senovinės universiteto ansamblio architektūros. Ji turės pačius moderniškiausius vidaus įrengimus. Numatytos specialios patalpos knygoms restauruoti, pagal paskutinį technikos žodį suprojektuota priešgaisrinė signalizacijos sistema. Inkunabulams ir kitiems retiems leidiniams, kurių kolekcijomis garsėja universiteto biblioteka, bus įrengtos specialaus režimo spintos.
Saugyklos pastatą numatyta pastatyti iki universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejaus, kuris bus pažymimas 1970 metais.
Knygų problemos... dėl adatos
Kalbant apie lietuvių kultūros tarptautinę reprezentaciją, susiduriama su techninėmis ir administracinėmis problemomis. Tame pačiame “Kultūros Barų” numeryje “Grafinė ir poligrafinė knygos kultūra” straipsnyje V. Balčėnas rašo, kad lietuviškos knygos Sovietų Sąjungos poligrafiniuose konkursuose laimi, palyginamai, daug medalių. Išėjus į tarptautinę areną, kur standartai yra žymiai aukštesni, lietuviškos knygos laimėjimai nėra dideli. Kodėl mūsų leidiniams teko iš viso tik keturi tarptautiniai medaliai, jei vien tik 1961-65 metais mūsų respublikoje išleista 9,928 skirtingų pavadinimų knygos? Ar tai ne per maža? Kas trukdo mūsų knygai pasiekti visapusiško tobulumo ir tarptautinio prestižo? Priežastys čia ne tokios jau paprastos.
“Mūsų spaustuvės Tarybų Sąjungoje turi gerą vardą, joms netrūksta užsakymų iš įvairių šalies leidyklų. Ypač pasižymėjusi stambiausia respublikoje Kauno K. Požėlos spaustuvė, kuriai mūsų leidyklos paveda sudėtingiausius ir atsakingiausius darbus. Daugeliu atvejų ji neapvilia nei užsakovų, nei skaitytojų ir gerai išspausdina įvairius leidinius — pradedant didelio formato spalvotų dailės darbų reprodukcijomis ir baigiant ypatingos darbo kultūros reikalaujančiomis miniatūrinėmis poezijos knygelėmis, kurias grobstyte grobsto bibliofilai. Ir vis dėlto su pavydu vartome knygas, albumus išspausdintus VDR (Rytų Vokietijoje — Red.) arba Čekoslovakijoje, — jie atrodo žymiai gražiau ir turtingiau, įvairesni viršeliai bei įrišimai, gražiau atrodo reprodukcijos, ypač spalvotos. Ta proga neretai paleidžiama replika mūsų knygų leidėjų adresu: “Štai iš ko vertėtų pasimokyti!” Taip, pasimokyti verta, tačiau vien dailininkų bei leidėjų gerų norų ir sugebėjimų nepakanka. Mūsų spaustuvininkai labai nenoriai atsisako įprastinių standartų ir imasi įgyvendinti naujoves, kurių pageidauja leidyklos, nes tai reikalauja papildomų pastangų ir laiko ir dėl to neretai nukenčia komerciniai spaustuvės interesai. Antra vertus, daugelio leidėjų sumanymų dėl nepalankių techninių aplinkybių iš viso neįmanoma realizuoti. Antai K. Požėlos spaustuvė pastaruoju metu smarkiai plečiama ir modernizuojama, į darbą stoja naujos tobulesnės mašinos, tačiau spaustuvei naudingiau jas vartoti masiniams milijoniniams (rusų kalba knygų — Red.) tiražams. Štai kodėl mūsų leidiniai (lietuviškos knygos — Red.), retai tesiekiantieji 20 tūkstančių tiražą, spausdinami nedidelėmis senomis mašinomis.
“Prieš išeidama iš spaustuvės į platųjį pasaulį, knyga pabuvoja paskutiniame ceche — knygrišykloje, kur ji įgyja galutinę išvaizdą, apsivelka savo rūbą. Ir kaip tik knygrišykla yra visos mūsų poligrafijos “Achilo kulnas”. Dažnai čia sudūžta geri dailininkų-apipavidalintojų sumanymai ir viltys: primityvus darbas, bloga kokybė, nuolatinis medžiagų trūkumas verčia niekais ir puikų apipavidalinimą ir gerą spaudą. 1966 m. Leipcigo mugės konkurse negalėjo dalyvauti tokie puikūs leidiniai kaip dail. S. Valiuvienės iliustruoti “Užkeikti vienuoliai” arba R. Gibavičiaus lietuvių liaudies pasakų rinkinys “Nė velnio nebijau”, nors, juos mačiusių konkurso žiuri narių nuomone, abi knygos vertos aukso medalių. Priežastys — knygų rišyklos defektai. Siuvant nugarėles stambiomis adatomis, praduriamos per didelės skylės, pro kurias prasisunkia klijai ir knygą tenka priskirti poligrafinio broko kategorijai. Juokinga, kad tokia problema kyla dėl... adatos.”
Adatų ir elastiškų klijų problema, apie kurią autorius toliau rašo, su laiku bus išspręsta, bet, kadangi lietuviškų knygų tiražai niekuomet nepasieks milijono, geriausia lietuviškų spaustuvių technika ir toliau bus vartojama rusiškoms knygoms spausdinti, o mūsiškes atmuš prieškarinėmis.