DANGORAIŽIAI stiebias virš miesto, o ant jų— antenos, liekni naujų masinių komunikacijų priemonių dominavimo simboliai... Jie kyla vis aukštyn. Jų spinduliavimas plečiasi... Imkim kad ir tokią Ispaniją. Ji tikrai nėra viena pirmaujančių kraštų televizijos srityje, o tačiau jos žiūrovų skaičius verčia susiimti už galvos— įdomesnių programų tuo pačiu metu žiūri apie 10 milijonų žmonių, t. y. apie trečdalis viso krašto gyventojų. Ogi televizijos antenomis tankiau nusmaigstytuose kraštuose žiūrovų būna dar daugiau... TeberodomąThe Sound of Music filmą iki šiol jau yra matę 50 su viršum milijonų žmonių. O filmų (nors ir ne taip gausiai lankomų) vien JAV kasmet pagamina
■ Apie vaizdo kultūrą (iš 133 psl)
šimtus... Neseniai į erdves paleistas komunikacinis satelitas Early Bird (Ankstyvasis Paukštis) apglėbė trečdalį žemės... Dar du tokie — ir žemės gyventojai iš bet kurio mūsų planetos pakraščio galės stebėti tą pačią televizijos programą... Šie skaičiai rodo didelę ir vis didėjančią modernių komunikacijos priemonių — televizijos, radijo, filmų, o taip pat ir spaudos — reikšmę, svarbą ir įtaką. Jos yra beveik vienintelis mūsų informacijos šaltinis. Per jas sklinda atitinkama gyvenimo filosofija. Jų pagalba kuriasi nauja vaizdo kultūra.
Matydami masinių komunikacijos priemonių svarbą modernaus žmogaus gyvenime, skiriame šį "Laiškų Lietuviams" žurnalo numerį jųjų reikšmei ir įtakai aptarti įvadiniu žodžiu (136 psl.), simpoziumu (138 -148 psl.), knygų santraukomis (149 ir 150 psl.), vaikų televizijos programų įvertinimu (167 psl.) bei iliustracijomis jas pavaizduoti. Vaizdo kultūra užkariauja ir "Gyvenimui tekant" skyriaus dėmesį.
■ Valstybės išeiginiuose rūbuose
Vienas iš charakteringiausių vaizdo kultūros bruožų yra parodos. Paprastai jos turi stiprų komercinį pobūdį — parodyti ir parduoti prekes. Jųjų didžiausiose — tarptautinėse — mugėse (pvz. Niujorke 1964 - 1965) ištisos valstybės išstato savo gaminius naujoms rinkoms surasti.
Kiek skirtingo pobūdžio (tačiau, nežiūrint to, lygiai tiek pat ir gal net dar labiau charakteringos vaizdo kultūrai) yra pirmosios kategorijos tarptautinės parodos, kuriose dalyvaujančios valstybės rodo savo laimėjimus parodos motto nubrėžtoje srityje... Tai yra grynai valstybinio prestižo, propagandos, reikalas. Tokių pasaulinių parodų tebuvo trys: 1935 ir 1958 m. Briuselyje ir šiais metais Montrealyje, kurios motto yra "Žmogus ir jo pasaulis".
Kiekviena parodoj dalyvaujanti valstybė Montrealyje rodysis savo išeiginiuose drabužiuose: JAV — kaip jos yra kultūringos (jos pavilijone, šalia erdvėlaivių kapsulių, bus ir amerikiečių liaudies meno, dailės ir "amerikinės dvasios" skyriai), Sovietų Sąjunga — kaip ji buvo pažangi per savo 50 gyvavimo metų, Britanija — kaip ji yra nepriklausoma (jos nepriklausomumą simbolizuoja 200 pėdų belangis bokštas).
Expo 67 parodoj — su žmogum ir jo pasauliu viskas tvarkoj... Tokį įspūdį turėtų išsinešti visi Montrealio parodos lankytojai (o jų pramatoma apie 35 milijonai). Tėra viena išimtis: visų krikščionių pavilijone vaizduojama ne išeiginiais apdarais apsirėdžiusi krikščionija, bet skurdo, bado ir rasinių kivirčų ištikta žmonija — kas taip pat priklauso prie žmogaus ir jo pasaulio atvaizdo.
■ Lietuviai televizijoje
Varginama unijų, finansų nepritekliaus ir programos medžiagos pasirinkimo stokos, čikagiškė savaitinė "Lietuviai televizijoje" pusvalandžio programa vis dėlto išsilaiko energingų jos organizatorių pastangomis bei paskirų lietuvių aukomis. Vienos vakaro programos telefoniniais atsiliepimais remiantis buvo apskaičiuota, kad tos programos žiūri apie 25-29 tūkstančiai žmonių.
Šiai programai gaunant daugiau paramos — finansų iš visuomenės, talentų iš menininkų, ji pati daugiau galėtų duoti visuomenei, tapdama ne tik pramoginiu, bet ir kultūriniu pusvalandžiu.
■ Tegul sau žiūri
Pasirodo, kad daug tėvų visai nesirūpina vaikais, kai jie spokso į televiziją. "Tegul sau žiūri!" — ir numoja ranka. Northwestern Universiteto pedagogikos prof. Paul Witty po apklausinėjimų savo knygoje Studies in Mass Media priėjo prie šių išvadų: 1) JAV labai maža dalis tėvų nurodo ar pataria vaikams, kurias televizijos programas žiūrėti; 2) dažniausiai vaikai televizijoj žiūri ne tik, ką nori, bet ir kiek nori; 3) dėl to vaikai, bendrai imant, kasdien pasitenkina tik viena valanda pamokoms paruošti ar pasiskaityti, o televizijos žiūri bent po 3 valandas kiekvieną savaitės dieną; 4) dažnai vaikai pasirenka ne jiems skirtas programas, pvz. du trečdaliai jų iš viso nežiūri auklėjančių - informuojančių (educational) programų. Savaime suprantama, kodėl prof. P. Witty raginte ragina tėvus prie televizijos vaikus atidžiau prižiūrėti.
Šiuo atžvilgiu lietuviukai visai nėra "lietuviškajame gete". Net Čikagoj jie nesitenkina "Lietuviai televizijoje" programa. Kaip apklausinėjimai lituanistinėse mokyklose rodo, jie televizijos prisižiūri tiek pat, kiek ir amerikiečių vaikai. O jų tėvai tikrai nėra nė kiek geriau už amerikiečius informuoti apie vaikų programas.
Lietuvių tėvų informacijai šiame "L. L." numeryje dedame apžvalginį L. Germanienės straipsnį "Vaikų programos televizijoj" (167 psl.).
■ Lietuviškasis sąjūdis jaunime
Tie, kurie Jaunimo Metų dar nepamiršome, dairomės, kokius pėdsakus jie paliko. Dalyvavusieji Pietų Amerikos Lietuvių Kongrese praneša, kad to kontinento didesnėse lietuvių kolonijose jaučiama pagyvėjusi jaunimo veikla. Panašių pranešimų girdėtis ir iš kitų kraštų.
Visgi tik gan maža dalis jaunimo yra paveikta tos naujos veiklos bangos. Nuolat stovime prieš klausimą, kaip išjudinti didesnes jaunimo mases. Čia su konkrečiu pasiūlymu ateina dr. J. Girnius savo naujoje knygoje Idealas ir laikas: "Reikia lietuviškajame jaunime sąjūdžio rimtai sau tarti: vykdome lietuviškojo auklėjimo reikalavimus ne "pro forma" ir "dėl akių", nelaukdami nei iš aukščiau raginimų, nei iš šalies priežiūros, o nuoširdžiai ir sąžiningai, nes mes patys norime juos vykdyti, nusistatę subręsti sąmoningais lietuviais... Ir lietuviškąjį sąjūdį pačiame jaunime visų pirma įsivaizduočiau atskirų vietovių ateitininkų ir skautų bendru susitarimu atitinkamoj vietovėje imtis lietuviškojo atsinaujinimo — nuteikti savo narius kitomis akimis pažvelgti į lituanistinę mokyklą, įgyvendinti reikalavimą visur lietuvių tarpe vartoti lietuvių kalbą, domėtis lietuviškaisiais dalykais, parengimais etc." (80-81 psl.)
Šis sąjūdis turėtų kilti ir plėstis paties jaunimo tarpe. Iniciatyvos galėtų imtis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės jaunimo sekcija. Pirminę progą gali sudaryti šios vasaros stovyklos bei suvažiavimai.
■ Repeticijos telefonu
"Telefonas mums daug padeda besiruošiant koncertui. Tai įrodo mūsų sąskaitos", — pasakė Saulius Hammermanas, vienas iš trijų brolių giesmininkų, dirbančių skirtinguose JAV miestuose. Prieš koncertą, kuriame visi trys turėjo dainuoti Baltimorėje, jie keletą mėnesių kas savaitę po pusvalandį repetuodavo sujungtu telefonu Baltimore - Bostonas - Los Angeles.
■ Kultūra televizijoj
Kaip žinome, JAV televizijos programos yra finansuojamos jų metu besireklamuojančių biznio bendrovių. Tad ir programos dažniausiai parenkamos neaukšto bendro lygio skoniui kuo gausesniam žiūrovų skaičiui patraukti.
Carnegie Komisijos pasiūlymu planuojama viešoji televizija, nepriklausoma nuo biznio nei nuo valdžios. Tos programos būtų kultūrinės ir informacinės. Jų įsteigimas būtų pats didžiausias įvykis amerikiečių televizijos istorijoje.
■ Viena didžiųjų problemų
Viena iš didžiųjų šių dienų etikos problemų yra gausėjantys abortai, atimantys gyvybę negimusiesiems. Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pranešimą, pasaulyje kasmet padaroma 15-20 milijonų abortų, t. y. 5-6 kartus daugiau, negu yra gyventojų Lietuvoj. Vien JAV padaroma bent vienas (o gal ir du?) milijonas nelegalių abortų, tuo tarpu pagal įstatymus pernai buvo leista tik 8000 "apsaugoti motinos gyvybę".
Kai kuriose Jungtinėse Amerikos Valstybėse siekiama abortą draudžiančius įstatymus atliuosuoti. Prieš tai, kaip prieš negimusios gyvybės atėmimą, labiausiai priešinasi Katalikų Bažnyčia.