NUO ŽEMES dangun kyla bokštas... Babelio ar Radijo?... Maišaties ar spinduliavimo? Dangaus aukštybes siekti ar žmones žemėj? Žmonių kalbas maišyti ar spinduliuoti šviesą, garsą ir vaizdus?... Įsielektrina oras paslaptingom bokšto bangom... Virpa, virpa... Kažką neša nuo bokšto... Ką?
Neša garsą, vaizdus... Tuščius beturčius ar turtinančiai pilnus? Garsą, kuri sukelia iškvepiamas oras, ar balsą, kuri sukuria žmogiškas žodis? Spyruoklinio roboto pamėklę ar žmogišką veidą?... Paslaptingos bokšto bangos! Jos virpa... Kažką neša...
Tokiais bokštais nusėta žemė... Visur stulpai, antenos, bokštai... Vieni, išsirikiavę eilėmis, tempia telefono, telegrafo vielas; kiti, bevieliai, nesuvaikomomis bangomis virpindami orą, svaido garsą ir vaizdus. Kitos vielos— po žeme. Kabeliai — po vandenynų vandeniu... Visi svaido — per lygumų plotus, per jūras, per vandenynus... Ir per bedugnes?
Vieni svaido, kiti gaudo. Vieni kalba, kiti klauso. Vieni rodos, kiti mato. Paskui tie kiti kalba, o anie klauso... Arba nuduoda, kad klauso, ką anie tauškia nuduodami, kad kalba... Tada atsiranda bedugnė...— ir Babelio maišatis.
Tarp svaidančiųjų ir gaudančiųjų yra žemės plotai, audringos jūros ir ramieji vandenynai, uolėtos tarpukalnės ir tarpkontinentiniai plyšiai... Juos visus peršoka svaidomas garsas ir vaizdas... Tik ten, kur nuduoda, kad kalba ir kad mato, ir kad rodosi ir kad klausosi...— ten lieka bedugnė. Neperžengiama, nes nei vienoj, nei kitoj pusėj — nieko nėra... Kas ją peršoks? Tik tas, kad žmogišku žodžiu ir žmonišku veidu daugiau nebenuduos. Bedugnėms peržengti reikia žmogaus — ir vienoj, ir kitoj jos pusėj. Ir nuo bokšto turi kalbėti žmogus, ne tuštuolis, bet turtinančiai pilnas... Ir bokšto papėdėj turi klausytis žmogus, ne spyruoklinis robotas.
Kęstutis Trimakas, S. J.
