Miniatiūra
Laikas bėga. Tamsu... Tylu..
Mažame kambario kampelyje jau gerą valandą sėdi susimąsčiusi jauna mergaitė. Tamsumoje, mėnulio spinduliais apšviesti jos balti baltutėliai veideliai. Tylumoje, už-simiršiusio galvojimo gilus, gilus alsavimas.
Mintys lekia...
...................................................................................
— Kas aš esu?
— Cha! Keistas klausimas. Ar neturi veidrodžio?
— Veidrodį turiu, bet savęs nematau. Kas aš esu?
— "Kas aš esu?" Cha! Cha! Cha!
— Nesijuok iš manęs!
— Juokiuos su tavim.
— Bet aš nesijuokiu!
— Juokis ir tu.
— Kodėl?
— Saulė šildo, vėjelis gaivina, paukšteliai čiulba...
— Gamtos reikalas, ne mano.
— Kodėl tu bijai nusijuokti?
— Nebežinau, ar aš galiu.
— Argi tu taip seniai nematei pasaulio per skaisčias akis? Argi taip ilgai užrakinti jausmai sudulkėjo, sutrupėjo?
— Koks skirtumas?
— Pažiūrėk aplink save: kiekvienas gyvas, kad ir mažiausias sutvėrimėlis auga, vystosi tik iš meilės. O beaugdamas jis perduoda šią meilės dvasią savo grožyje.
— Bet aš nei gėlė, nei žolė, nei medis.
— Kas tu esi?
— Aš... Aš esu... Bet juk aš tavęs tai klausiau!
— Dar negali atsakyti pati?
— Aš... Aš nežinau...
— Kvailutė tu mano! Juk tu gali mąstyti. Tu gali verkti iš skausmo ir juoktis iš džiaugsmo. Tu turi jausmus. Tu —
— Aš esu žmogus! Aš esu ŽMOGUS!
Pašokusi, mergaitė pribėga prie veidrodžio, pasižiūri, nusišypso — nusijuokia.
Kambaryje švinta... Ramu...
Gabrielė