Karolio de Foucauld dvasios veidas
ALFONSAS GRAUSLYS
JO ATSIVERTIMAS
Gimęs 1858 m. aristokratų šeimoje Strassburge, Karolis ankstyvoje jaunystėje nustoja tikėjimo. Tapęs karininku, pasinėręs doroviniu atžvilgiu netvarkingame gyvenime, jis iš kariuomenės atleidžiamas. Tą savo kelių metų nuodėmingo gyvenimo tarpą prisimindamas, jis vėliau tikrai šv. Augustino nuotaikoje rašė: “Aš tolau nuo tavęs, aš tolau vis labiau ir labiau, mano Viešpatie ir mano gyvenime... Aš dariau pikta, bet aš jį peikiau ir jo nemylėjau... Tu leidai man patirti skaudžią tuštumą ir liūdesį, kurių niekada pirmiau nebuvau patyręs”. Jis darė bloga, bet jo dvasia nebuvo pasinėrusi blogyje.
Prancūzijos kolonijoms sukilus, Foucauld vėl paimamas kariuomenėn ir dalyvauja kovose Alžire ir Maroke. Vėliau, kaip mokslininkas-tyrinėtojas, jis pakartotinai susiduria su Afrika, Maroku. Sacharos dykumų tyla, jos gyventojų musulmonų gilus tikėjimas ir jų reguliari malda pradeda kelti jame kažkokį dvasinį nerimą. Apie tą dykumų įtaką į jo dvasią jis rašė: “Reikia eiti per dykumas ir jose pabūti Dievo malonės gauti, nes tenai nusikratoma viskuo, kas nėra Dievas”. To nerimo ir susimąstymo įtakoje jis pradeda save drausminti.
Didelės itakos į Foucauld atsivertimą turėjo jo viena artima giminaitė, kuri per dvylika metų prieš jo atsivertimą kas savaitę jam parašydavo po laišką, maldaudama jo dvasiniai ir doroviniai atsipeikėti. Jam atsivertus, ji nenustojo jam rašiusi. Ji supažindino jau nerimaujantį Karolį su Paryžiaus šventuoju kunigu Huvelin, kurio pagalba jis galutinai atsiverčia. Iki pat šio kunigo mirties jie abu susirašinėja. Karolis rašė: “Kunigas Huvelin pasidarė mano antruoju tėvu. Tai yra nepaprasta malonė gyvenime turėti tokį dvasios vadą ir reikia nepabaigiamai už tai dėkoti Dievui”. Jis atlieka išpažintį pačiam savo gyvenimo stiprume, būdamas 28 metų amžiaus. Jei dar prieš atsivertimą jis jau eidavo bažnyčion ir maldaudavo, “Mano Dieve, jei tu esi, leisk man pažinti tave”, tai po atsivertimo jis griežtai pasisako: “Kaip tik aš įtikėjau, kad Dievas yra, aš supratau, kad negaliu kitaip, kaip tik jam vienam gyventi”. Jis tuojau pasiryžta stoti vienuolynan.
PAŠAUKIMO BEIEŠKANT
Ruošdamasis visai atsiduoti Dievui, kun. Huvelin patariamas, Foucauld vyksta Šventojon žemėn, kur, apčiuopiamiau Išganytoją išgyvendamas, užsidega meile jam. Grįžęs Pran-cūzijon ir norėdamas geriau Dievo valią pažinti, jis atlieka net keturias rekolekcijas: vienerias pas benediktinus, dvejas pas trapistus ir vienerias pas jėzuitus.
Jis stoja į trapistų vienuolyną, bet teišbūna ten tik pusmetį. Jam tasai vienuolynas atrodo per daug turtingas, nes gyvenimas užtikrintas, reguliariai gaunamas valgis, jis nori didesnio neturto... Jam leidžiama išvykti į kitą neturtingiausią trapistų vienuolyną Akbes vietovėje, Turkijoje. Ten išbūna šešerius metus, bet jo dvasia nerimauja. Jis svajoja apie tokią vienuoliją, kurios nariai gyventų savo rankų darbu ir neturtingiausiai gyvenančiųjų sąlygose, kuriose rytojus ekonominiu atžvilgiu nėra užtikrintas. Ji kankina atsiminimas Nazareto, kuriame jis du kartu buvo sustojęs. Juk tenai gyveno nuolankus darbininkas Jėzus. Todėl ir jis nori aukščiausio nusižeminimo ir neturto. Tuos savo jausmus raštu formuluodamas, jis pasisako: “Aš jaučiu... kraštutinį pasibiaurėjimą visam tam, kas mane stengtųsi nutolinti nuo tos paskutinės vietos, kurios atėjau ieškoti”. Kitu atveju jis rašo: “Mano Dieve, aš nežinau ar yra įmanoma sieloms matyti tave beturtį, o pačioms noriai pasilikti turtingomis. Aš bent negaliu suprasti meilės be aistringo veržimosi mylimam prilygti ir tapti jam panašiu”. Jis svajoja apie gyvenimą Nazarete panašiomis sąlygomis, kuriomis Jėzus galėjo ten gyventi. “Mūsų Viešpats buvo ne turtingesnis už mane, jis turėjo kasdienę duoną pats užsidirbti ir pasidarė visų tarnu. Ak! Aš norėčiau būti taip neturtingas kaip jis. Aš norėčiau savo gyvenimą praleisti ten, kur Jėzus gyveno”.
Išstojęs iš trapistų vienuolyno, jis vėl išvyksta į Šventąją žemę ir, apsivilkęs pavargėlio rūbais, jis pasisiūlo tarnauti darbininku vienuolėms klarisėms Nazarete: “Esu neapsakomai laimingas. Nepaprastai džiaugiuos, kad esu beturtis, apsirėdęs kaip darbininkas ir tarnaująs, kaip Jėzus tarnavo, ir tai Nazarete... Sekmadieniais ir šventadieniais didžioje ramybėje aš visą laiką praleidžiu bažnyčioje. Tabernakulio akivaizdoje aš skaitau, mąstau...”
Iš Nazareto jis dusyk keliauja Jeruzalėn pėsčias. Pirmą syki jis ten būna trumpai (irgi pas klarises), antrą syki ilgiau. Šventoji žemė ji žavi: “Iš klarisių vienuolyno matosi visa Jeruzalė, Gethsemane, Alyvų kalnas, Betanija... Rytuose randasi Paskutinės Vakarienės kambarys. Kaip čia jaučiamas Jėzus, į širdį kalbantis!” Klarisių viršininkės raginamas, jis grįžta Prancūzijon ruoštis kunigystei, kurios iš nuolankumo anksčiau jis neketino siekti. 1901 m. birželio 9 d. Karolis de Foucauld, būdamas 43 metu amžiaus, pašventinamas kunigu. Rekolekcijų prieš šventimus metu, jis dienoraštin irašo: “Aš turiu aukotis tiems, kurie labiausiai apleisti, kurie mažiausiai ganytojų turi, kurie giliausioje tamsoje gyvena...” Visokeriopas Afrikos vargas jam neduoda ramybės. Afrika šaukiasi jo...
JO TIKRASIS PAŠAUKIMAS
1901 m. spalių 28 d. jis atvyksta į Beni Abbes, Alžire, netoli Maroko ribų, prie netoli esančio prancūzų kariuomenės garnizono. Ten jis pasistato iš molio plytų namą, kur yra vietos koplyčiai ir keli kambarėliai lankytojams. Aplink visur musulmonai, arabai, vargingi gyventojai klajokliai; pas turtinguosius visur juodieji vergai, visur skurdas ir ligos. Jiems visiems meilės pilnas, jis pasisako: “Aš noriu visus gyventojus, krikščionis, musulmonus, žydus ir pagonis įpratinti manyje matyti brolį, visų broli”. Jis save vadina “Jėzaus Karoliu, mažuoju broliu”. Jo pasistatytas namas — tai Brolija, kurios durys atviros kiekvienam vargui, kuris kreipiasi į ją. Vienas senas ligonis ten visada gyvena. Kasnakt nakvoja po kelis ar keliolika besiblaškančių po pasaulį vargšų. Beveik kasdien į jį kreipiasi nuo 60 iki 100 žmonių. Apsivilkęs paties pasisiūtu, vietiniais papročiais baltu, ilgu rūbu, ant jo prisisiuvęs raudonos medžiagos širdį su iškylančiu iš jos kryžiumi (tai jo būsimų vienuolijų ženklas), su žavingu, nors ir truputį gailingu šypsniu jis padeda kuo gali visiems. Jo turtingi giminės Prancūzijoje ir kiti jo gerbėjai telkia aukas šiai labdarai. Jis didelis asketas, vegetaras. Jo maistas tėra duona, kelios fygos, viena kita datulė, truputį konservuoto pieno, juoda kava.
Jis atsiskyrėlis, bet drauge ir misijonierius, bet savotiškas, nes nesistengia kitų atversti. Jis žino, kad musulmonai beveik niekad neatsiverčia krikščionybėn, todėl jis nori tik paruošti kelią; jis tik sėja, o vaisius rinks kiti. Jis nori būti visiems jiems toks geras, nori juos mylėti, kad pats jo buvimas ir labdaros veikla sužadintų simpatiją krikščionybei ir jai palenktų jų širdis. Ten labiausiai vartojamą kalbą jis gerai išmoksta ir paruošia didelį žodyną bei kitus vadovėlius tai kalbai mokytis. Jis išverčia arabų kalbon Evangeliją. Didelis eucharistinio Kristaus gerbėjas, jis pasitiki, kad to Kristaus įkurdinimas jo mažoje koplyčioje negali teigiamai nespinduliuoti į tų apylinkių gyventojus. Gailėdamasis vergų, maištaudamas prieš vergiją ir nieko negalėdamas padaryti jai panaikinti, jis bent kai kuriuos atperka. Viską, ką daro, jis daro iš meilės, kurią jam įkvepia Kristus ir kuri skatina jį matyti Kristų kiekviename vargstančiame. Todėl ant jo brolijos namų išrašyti žodžiai: “Jesus-Caritas”, t. y. “Jė-zus-Meilė”.
Pabuvęs Beni Abbes vietovėje dvejus metus, progai pasitaikius, jis vyksta su kariuomenės daliniu pietų Sacharos link, pakeliui susipažindamas su žmonėmis ir vietovėmis. Jis nori paskleisti kuo plačiau žinią apie Kristų ir jo meilę: “Jūs klausiate mane, ar aš pasiruošęs vykti toliau Evangelijos skleisti? Aš esu pasiruošęs keliauti iki pasaulio pakraščių ir tam tikslui gyventi iki Paskutinio teismo dienos”.
Šios kelionės metu, užsitęsusios metus, jis pasiekia kalnuotas apylinkes ir įkuria misijų stotį Tuaregų tarpe Tamanrasset, vėliau Assekrem vietovėse. Dalį metų jis ten praleidža, o paskui grįžta į Ben Abbes, nors pačiai kelionei ten ir atgal reikia trijų mėnesių laiko. Jis užmezga ryšius su įtakingais vietiniais žmonėmis. Jis parašo katekizmą Sacharos juodiesiems. Verčia evangelijas į kitas Sacharos genčių kalbas, o toms kalboms pažinti ruošia vadovėlius ir eilėraščių rinkinius. Dvasiniai aprūpina prancūzų kolonijinės kariuomenės įgulas, kurios neturėjo kapelionų ir dvasiniai skurdo. Jo darbštumas buvo nepaprastai didelis; pavyzdžiui, jo sudarytas prancūzų - tuaregų žodynas susideda iš keturių didelių tomų, po 500 puslapių kiekvienas.
KAROLIO DE FOUCAULD MALDA
(ją kas vakarą kalba jo vienuolijų nariai)
Mano Tėve, atsiduodu tau, daryk su manim, kas tau patinka. Ką tik padarytumei su manim, aš tau dėkoju. Esu pasiruošęs viskam, priimu viską, kad tik tavo valia įvyktų manyje ir tavo visuose tvariniuose; netrokštu nieko kito, mano Dieve. Atiduodu savo sielą i tavo rankas. Ją duodu, mano Dieve, visa savo širdies meile, nes myliu tave; meilė reikalauja atsiduoti be jokio apskaičiavimo, su begaliniu pasitikėjimu, pasivesti tavo rankoms, nes tu esi mano Tėvas.
Jis ruošia nuostatus savo svajojamai vienuolijai, nors ir sunkiai kentėdamas, nes vis negali sulaukti kunigo, kuris, jo idėjomis liepsnodamas, norėtų su juo gyventi ir jam padėti. Jis šiuo atžvilgiu vienišas, nes iš viso sutikti kunigą jam reikia keliauti tūkstančius mylių.
Jo paguoda yra šv. Mišios, kurių jis ilgą laiką negalėjo laikyti, nes nebuvo kam patarnauti. Vėliau jis gavo Bažnyčios leidimą laikyti Mišias be patarnautojo. Vienas aukštas prancūzas kariškis (jų tarpe Karolis de Foucauld turėjo keletą didelių gerbėjų ir rėmėjų), kuriam teko dalyvauti jo laikomose šv. Mišiose, šitaip yra rašęs: “Dar niekad aš nebuvau matęs taip laikomų Mišių, kaip jas laikė tėvas Foucauld... Tai buvo vienas giliausių mano gyvenimo įspūdžių...”
Foucauld didžioji paguoda buvo valandomis kasdien klūpoti prieš tabernakulį koplytėlėje, kurią jis buvo išpuošęs jo paties nutapytais Jėzaus Širdies, Marijos Apreiškimo, Šv. Šeimos ir kryžiaus stočių paveikslais.
Taip jis praleido Afrikos Sacharoje 16 metų, aukodamasis, visų mylimas, ruošdamas kelią krikščionybei ir — mylimas visų, su kuriais susidurdavo.
Kilus Pirmajam pasauliniui karui ir prasidėjus kai kurių Alžiro tautelių sukilimui, tų sumišimų pasėkoje priešų būrys pasiekia Tamanrassetą. Vylingai išduotas vieno iš tuaregų, kuriam Foucauld buvo daug gero padaręs, jis suimamas, jo rankos surišamos ir, paklupdytas, be jokio prieštaravimo nušaunamas. To užpuolimo metu, skaitlingų jį mylinčių tuaregų nebuvo arti jo... Tik vienas jo iš vergijos atpirktų juodųjų tebuvo jo mirties liudininku, bet jis tebuvo vienas, o užpuolikų minia. Tai įvyko 1916 m. gruodžio 1 d. Išsipildė jo raštuose pareikštas noras: “Galvoju, kad tu turi mirti kaip kankinys, apiplėštas, sužalotas, nuogas ant žemės ištiestas, smurto keliu, skausmingai nužudytas, ir norėk, kad tai įvyktų šiandien”.
Karolis de Foucauld buvo palaidotas ten pat Tamanrassete. 1929 m. jo kūnas perkeltas į prancūzų misijonierių Baltųjų Tėvų buveinę EI Golea vietovėje. Jau prieš eilę metų Bažnyčia pradėjo tirti jo gyvenimą, rengdamasi jį paskelbti palaimintuoju.
Po jo mirties, tariant Evangelijos žodžiais, tasai kviečių grūdas, kritęs į žemę ir apmiręs, pradėjo nešti daug vaisiaus. Praslinkus tik penkeriems metams, žinomas prancūzų rašytojas Rene Bazzin parašė ir išleido knygą “Charles de Foucauld”. Nuo 1933 m. pradeda kurtis Prancūzijoje ir plisti po pasaulį jo “Mažieji Jėzaus Broliai” ir “Mažosios Jėzaus Seserys”, kurie, sekdami jo mintimi, gyvendami dideliame nusižeminime ir neturte savo rankų darbu ir beveik nieku nuo kitų išoriniai nesiskirdami, liudija Kristų be žodžių fabrikuose ir kitose jų darbo vietose. Pradeda organizuotis pasauliečių ir kunigų brolijos, kurios bando gyventi Charles de Foucauld dvasia. Jų visų idealas yra Jėzaus, Nazarete gyvenusio darbininko, nuolankus ir neturtingas gyvenimas. Leidžiami žurnalai, kurie gvildena ir platina to Sacharos atsiskyrėlio idėjas. Kiekvienas gi, kuris jo gyvenimą giliau pažįsta ar nagrinėja jo raštus, negali juo nesidžiaugti, nes Charles de Foucauld yra XX-ajam šimtmečiui suteikta Dievo malonė.