GINTAUTAS SABATAIT1S, S. J.
Lietuva yra maža centro Rytų Europos tauta. Bet lietuviai išeiviai Amerikoje, tiek iš Lietuvos išemigravę anksčiau, tiek atvykę po Antrojo pasaulinio karo, sukūrė labai dideli ir turtingą kultūrini įnašą. Labai dažnai nedėkingose sąlygose tiek pavieniai lietuviai, tiek organizacinė jėga atliko nuostabiai didelius darbus. Lietuvių kilmės ir kultūros įnašą į Amerikos gyvenimą dabar tęsia visi lietuviai, tiek čia gimusieji, tiek atvykę iš Lietuvos. Stebint mūsų jaunas jėgas ir naujus talentus, kyla viltys, kad tas įnašas bus dar didesnis.
Gintautas Sabataitis, S. J., šiais metais įsijungia į ‘L. L.” redakcinį kolektyvą. Jis studijuoja psichologiją Lojolos Universitete. Jo šalutinis užsiėmimas — konsultacija Katalikų Šeimų Patariamojoj Tarnyboj Čikagoj.
Visa tą lietuviškos kultūros įnašą — ar tai jis būtų šimtaprocentinio tik ką iš Lietuvos atvykusio tautiečio, ar amerikiečio, kuris didžiuojasi savo lietuviška kilme — mes turime kelti, pabrėžti ir išryškinti. Pirmiausia tai darome savųjų tarpe, nes mums visiems reikia naujos inspiracijos ir pasiryžimo. Tačiau tą patį turime daryti ir amerikiečių tarpe. Nors esame maža tauta, bet neturime gėdytis parodyti mūsų nemažus atsiekimus amerikiečių plačiajai visuomenei. Be to, ir mūsų tautos dabartinė kančia mus įpareigoja vertinti mūsų praeitį ir kelti Lietuvos vardą visame pasaulyje, nes tautiečiai, gyveną dabar pavergtoje Lietuvoje arba Sibire, negali kalbėti patys už save. Mes galime ir turime kalbėti bent apie jų kančias, jeigu ne ir apie jų kultūrinius atsiekimus, kurie vergijos sąlygose yra verti ypatingo dėmesio.
Aplinka, kurioje mes gyvename, turi į mus itakos, o taip pat mes turime įtakos į savo aplinką. Amerikos aplinka į mus veikia, ar mes to norime, ar ne. Ji mus dalinai formuoja. Mes negalime paneigti aplinkos įtakos į mus ar nekreipti į ją dėmesio. Taipogi mes turime pozityviai paveikti savo aplinką. Kad galėtume ją paveikti, pirmiau turime ja domėtis.
Iki šiol mūsų domėjimasis aplinka buvo labai ribotas ir nepakankamas. Išmokę kovoti už savo egzistenciją ir savąsias teises sunkiose ir nelaimingose sąlygose, mes išvystėm stiprų tautinį individualumo jausmą. Bet dabar yra atėjęs laikas išvystyti ir socialumo jausmą. Mes turime domėtis aplinka, kad ją pakeistume savo pozityviu ir kūrybingu įnašu. Kad tas įnašas būtų vertinamas, reikia jį aplinkoj reprezentuoti.
Bendrai paėmus, iki šiol lietuviai Amerikoje yra nepakankamai reprezentuojami nei kultūriniai, nei politiniai, nei informaciniai. Mūsų lietuviškas kultūrinis, politinis ir bendruomeninis įnašas į Amerikos gyvenimą yra beveik nejaučiamas, nes mes mažai domimės jo gera reprezentacija. Nors pavieniai lietuviai tiek praeityje, tiek dabartyje yra daug pasidarbavę tose srityse, tačiau niekas apie tai nežino. Mūsų pačių dabartinė įtaka ir įnašas į amerikiečių bendruomenę yra labai ribotas mūsų pačių uždarumu ir izoliacija.
Mes Amerikoje tikrai esame verti geresnio kultūrinio, politinio ir informacinio reprezentavimo. Mūsų kultūrinis įnašas į Amerikos gyvenimą tikrai nusipelnė daugiau, negu paprasto nutylėjimo. Mūsų politinė jėga, kokio didumo ji bebūtų, turi būti vieninga ir jaučiama ne tik miesto, bet ir valstybės ribose. Net federalinėje valdžioje mes galime ir turime turėti savo įnašą. Mūsų informacija ir mūsų pačių reprezentacija Amerikos krašte yra iki šiol labai ribota.
Pirmiausia mums būtinai reikia tokios įstaigos, kuri gerai, tiksliai ir profesionališkai mus reprezentuotų, informuodama amerikiečių visuomenę apie mus. Toji įstaiga (pavadinta, pavyzdžiui, “Lithuanian Information Office” vardu) suburtų visą informaciją apie mūsų lietuvišką veiklą bei pavienius lietuvius arba lietuvių kilmės amerikiečius, kurie dabar savo įnašu turtina Amerikos gyvenimą. Viename centre turime turėti visas statistines žinias apie lietuvių veiklą. Vienas organas turi sekti tiek lietuvių, tiek amerikiečių spaudą ir tinkamai tinkamu laiku reaguoti. Mes turime plačiau įjungti į lietuvių reprezentacinį darbą mūsų profesūrą, dirbančią Amerikos universitetuose. Visa tai įgyvendinti galėtų toji centrinė lietuvių informacijos įstaiga.
Toji informacijos įstaiga turėtų būti ne vienos grupės ar partijos instrumentas. Jo reprezentacinis tikslas turėtų būti aukštesnis už bet kokius partinius ar grupinius interesus. Jis turėtų jungti visus lietuvius ir visų pažiūrų žmones. Jis neturėtų išskirti nei vieno žmogaus, nei Lietuvoj gimusio, nei vien lietuvių kilme besididžiuojančio. Visa, kas yra tiek savo kilme lietuviška, tiek charakteringa lietuviška kultūra, turėtų teisę būti atstovaujama. Gera mūsų visų reprezentacija turėtų būti aukščiausias šio informacinio biuro tikslas.
Gerai reprezentacijai yra reikalingos tam tikros sąlygos. Amerikiečių tarpe turime būti reprezentuojami ne kaip kokie pabėgėliai ar antros klasės piliečiai, bet kaip lietuvių kilmės amerikiečiai. Mes turime turėti reikalingą savigarbą ir laikyti save lygiais piliečiais bet kokiam kitam Amerikos piliečiui, nes kitaip mes neturėsime amerikiečių pagarbos ir mes išsiskirsime iš jų bendros šeimos.
Mūsų reprezentacija turi būti aukštos kokybės, su gera atranka. Mes turime reprezentuoti tik tai, kas mumyse yra gero ir vertingo. Paviršutiniškumas arba abejotinas talentas nesusilauks ne tik jokio įvertinimo, bet nei jokio dėmesio. Mūsų reprezentavimas turi būti geras. Jis turi būti toks, koks yra vartojamas ir priimtas amerikiečiu tarpe. Kitaip sakant, jis turi atitikti jų standartus. Kitaip mes save ne reprezentuosime, bet ieškosime jų jausmų išmaldos Todėl mūsų reprezentacija turi vartoti tokią formą ir tokią kalbą, kurios yra suprantamos plačiajai amerikiečių visuomenei. Išeidami į Amerikos visuomenę, mes negalėsime perdėtai didžiuotis savo medinėmis klumpaitėmis. Turime reprezentuoti tik tai, kas yra verta dėmesio ir gero įvertinimo. Mes turime iškelti į Amerikos viešumą tiktai geriausius ir kūrybingiausius mūsų lietuviškos veiklos momentus.
Gera reprezentacija mums padės daug geriau ir kritiškiau pažvelgti tiek į save pačius, tiek į mūsų veiklą. Ši autokritika ir savęs geresnis pažinimas bus naudingi. Reprezentuodami save, mes būsime priversti pažiūrėti į save pačius ne taip, kaip mes gal esame įpratę į save žiūrėti ar save matyti. Tada būsime priversti skaitytis su faktu, kaip mus mato kiti. Šis savęs išstatymas viešumon pradžioje gali būti labai skaudus, nes jis sukels mumyse konfliktų ir nerimo. Jis sukels nerimo, nes mes gal tada save pamatysime ne tokiais tobulais, kaip įsivaizdavome ar norėtumėme save matyti. Jis sukels ir konfliktų, nes išeidami į platesnę visuomenę, mes nebegalėsime rodytis taip, kaip drįstame rodytis savųjų tarpe. Mes tada jau negalėsime dažnai improvizuoti taip, kaip improvizuojame savųjų tarpe.
Turėsime taip pat mokėti priimti faktą bei dėsnį, kad žmogus domisi tiktai tuo, kuo jis yra suinteresuotas. Dažnai gal pasitaikys ir labai vertingų momentų mūsų veikloj, kurie bus amerikiečių nepastebėti ir praeiti pro šalį vien dėl to, kad jie tuo nesidomi. Jie domėsis tiktai tuo, kas jiems yra įdomu ir aktualu. Mūsų pareiga ir yra pristatyti mūsų lietuvišką įnašą į Amerikos gyvenimą kaip įdomų ir aktualų.
Todėl informacinio biuro reprezentacinis tikslas ir turėtų būti geras pristatymas amerikiečiams to, kas mumyse yra kūrybinga ir verta dėmesio, ir tuo pačiu, kas amerikiečiams būtų įdomu ir ką mes pajėgtume jiems pristatyti kaip įdomų ir dėmesio vertą dalyką.
Prieš 50 metų, taigi 1916 m. gruodžio 1 d., Tamanrasset vietovėje, Afrikos Sacharoje, buvo nužudytas atsiskyrėlis misijonierius prancūzas Karolis de Foucauld. Jo pilnas pasiaukojimo ir evangeliško neturto herojiškas gyvenimas, jo pažodžiui evangelijose vaizduojamo Kristaus ir jo pamokymų bei patarimų sekimas primena šv. Pranciškų Asyžietį. Jam kankinio mirtim žuvus, netrukus įsikūrė viena vyrų ir dvi moterų vienuolijos, kurios jį laiko savo dvasios tėvu ir jo idėjomis gyvena. Raštu jo palikti šv. Rašto ir evangelijų mąstymai, jo dienoraščiai ir laiškai rodo mums tą dvasią, kuria jis gyveno ir kuria vis labiau žavisi bent artimesnis krikščionybei šių laikų pasaulis. Jo dvasia buvo taip sudėtinga ir turininga, kad apie ją galima pasakyti: “Tokia siela, kaip Karolio de Foucauld, talpina savyje tokių dieviškų ir žmogiškų bangavimų turtingumą, kad mes atsistojame jos akivaizdoje truputį sumišę ir pasimetę” (A. Peyriguere).