Popiežius ir spauda apie jėzuitus
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. ].
De mortuis aut bene aut nihil— pagal šį lotynišką posakį, apie mirusiuosius tegalima sakyti arba gera, arba nieko. Ne taip apie gyvuosius, ypač kai yra reikalas, kai kalbama kam nors jų svarbiam gyvenimo ar veiklos tarpsny. Todėl, rodos, visai nenuostabu, kad, baigiantis jėzuitų atsinaujinimo suvažiavimui Romoje ir prasidedant jų naujam veiklos tarpsniui, popiežius savo kalboje jiems paminėjo vieną kitą taisytiną dalyką. Tai tik rodė, kad kalba buvo ne panegyrika mirusiesiems, bet skatinanti kalba gyviesiems.
Deja, plačioji spauda, sekdama pirmuosius italų laikraščių pranešimus, pasirinko kitą šūkį: De vivis aut male, aut nihil — apie gyvuosius kalbėk tik bloga, arba nieko: popiežiaus kalba buvo aprašyta kaip jėzuitų išbarimas.
Visgi neigiamoms pastaboms pats popiežius nedavė tiek daug reikšmės, nei jas pabrėždamas, nei joms daug vietos skirdamas (jos teužėmė vieną šeštadalį kalbos). Savo kalboje jis iškėlė du klausimus, liečiančius Bažnyčios ir Jėzuitų Ordino santykius, ir į abu atsakė teigiamai: tiek kad patys jėzuitai savo suvažiavimo nutarimais įrodė, kad jie nori likti ištikimi savo specialiam pašaukimui, tiek kad pats popiežius Bažnyčios vardu pripažįsta, kad jėzuitai tebėra ištikimi Bažnyčiai.
Platesniam paaiškinimui dedame popiežiaus kalbos santrauką:
Primindamas jėzuitų suvažiavimo baigmės iškilmingumą (popiežius ką tik prieš tai atnašavo šv. Mišias koncelebravimo būdu su jėzuitais), popiežius paklausė: "Ar jūs, šv. Ignaco sūnūs,... norite net ir šiandien, ir rytoj, ir visada būti tuo, kas buvote nuo įsikūrimo iki pat šios dienos?... Nebūtų reikalo to klausti, jei mus nebūtų pasiekę tam tikri pranešimai ir gandai apie jūsų Draugiją, o taip pat ir apie kitas vienuolynines šeimas, kas (to mes negalim nutylėti) mus nustebino ir kai kuriais atvejais sukėlė skausmo..."
Toliau popiežius suminėjo keletą "tam tikrose plačios Draugijos dalyse" pasitaikančių klaidingų nuomonių: kad žmogiški dalykai yra istoriškai laikini, "tarsi katalikybėj nebūtų vis pasiliekančios tiesos", kad dėl apaštalavimo reikėtų atsipalaiduoti nuo paklusnumo ir dvasinių pratybų, o "Kristaus Evangelijai skelbti reikia persiimti pasaulio papročiais, jo mentalitetu ir profaniniu charakteriu".
Išvardinęs šias klaidas, popiežius pareiškė: "Tie debesys danguje daugumoj yra išsklaidyti jūsų suvažiavimo nutarimų. Su dideliu džiaugsmu mes patyrėme, kad ... nuodugniai ir ištvermingai pasverstę apie savo istoriją, pašaukimą ir patirtį, nutarėte ištikimai laikytis savo konstitucijų ir neatmesti savo tradicijų, kurios, jūsų užlaikomos, buvo visad aktualios ir gyvybingos".
Po to teigiamai pasisakęs apie jėzuitų suvažiavime II Vatikano Susirinkimo dvasioj padarytus pakeitimus, popiežius pareiškė: "Džiaukitės, brangieji sūnūs, nes tai yra kartu naujas ir kartu senas krikščioniškojo skelbimo būdas... Džiaukitės, mūsų palankumas ir mūsų ryšiai jus guodžia ir jus lydi... Taip, iš tiesų... Šv. Ignaco sūnūs šiandien tebėra ištikimi sau ir Bažnyčiai".
“Ir dabar kyla antras klausimas: Ar Bažnyčia, ar šv. Petro įpėdinis galvoja, kad Jėzaus Draugija tebėra jųjų speciali ir ištikima kariuomenė... ginti ir propaguoti pačią Katalikų Bažnyčią ir Apaštališkąjį Sostą?... Štai, brangieji sūnūs, mūsų atsakymas: Taip. Mes pasitikime jumis ir į jus sudedam savo pasitikėjimą, ir todėl skiriame jus Jūsų apaštališkajai užduočiai. Mes išreiškiam jums savo šiltus jausmus ir dėkingumą. Mes suteikiam jums savo palaiminimą..."
Išvardinęs jėzuitų uždavinius — liudyti tikėjimą, dirbti ekumeniniame darbe, dvasiniam ir moraliniam pasaulio atnaujinime, susiduriant su ateizmu, jaunimo švietime bei misijose — popiežius užbaigė kalbą šiais žodžiais: "Pagaliau, kaip su pasauliu? Tas dvireikšmis pasaulis su dviem veidais: vienu — apjungiančiu visa, kas priešinasi šviesai ir malonei; antru — milžiniškos žmonių šeimos, dėl kurios Tėvas siuntė savo Sūnų ir už kurią Sūnus pasiaukojo; ... argi šis pasaulis nekviečia jūsų pas save...? Argi nešaukia jums visiems: "Ateikit, ateikit. Kristaus ilgesys ir alkis laukia jūsų. Ateikit, nes jau yra atėjęs laikas". Taip, jau laikas, mylimiausieji sūnūs. Eikit, tikėdami ir degdami uolumu. Kristus jus išsirenka. Bažnyčia jus siunčia. Popiežius jus laimina '.
Pirmose žiniose "Time" žurnalas šį popiežiškąjį jėzuitų "išbarimą" pavadino "overkill", kas lietuvišku posakiu reiškia tą patį, kaip į uodą šauti iš patrankos, arba — sumoderninus — ant nutūpusio uodo nutupdyti atominę bombą. Visgi, įsigilinus į popiežiaus kalbos tekstą, galima pastebėti, kad ne popiežius pavartojo per daug parako savo kalboje, bet spauda — savo puslapiuose.