12 - Meilė gyvenimo ir literatūros šviesoje
ALFONSAS GRAUSLYS
H. Balzakas yra pasakęs, kad, kaip tobuli meno kūriniai, taip ir giliausi meilės jausmai yra retenybė. Šalia šitokios meilės tėra tik apskaičiavimai, praeinantys susijaudinimai, verti paniekos, kaip ir viskas, kas yra maža. Tuo rašytojas pasisako už labai gilią meilę, kuri, tartum kalnų viršūnė, siekia debesis ir kurios nepalyginsi su eiliniais daugumos jausmais. Tai didžioji meilė.
Niekas iš gyvenimą pažįstančiųjų neginčys, kad meilė meilei nelygi, kad įvairios poros skirtingai meilę išgyvena ir kad todėl savo išgyvenimų intensyvumu ir gilumu yra įvairių meilės rūšių. Nesustodami ilgiau prie visos eilės kūno ir dvasios išgyvenimų meilės įtampos laipsnių (pagal kuriuos būtų galima meilę rūšiuoti), tik suminėsime tris to jausmo pasireiškimus, kurie vadinami meilės vardu: meilė — apsigavimas, tikroji meilė ir didžioji meilė. Meilės apsigavimu arba netikrąja meile vadiname tuos labai skaitlingus atvejus, kai tik geidžiama, o nemylima; kur, kūnui balsiai kalbant, dvasios balso negirdima, nes, dvasiai tylint, jos ir girdėti negalima. Pats gyvenimas skelbia, kad meilės apsigavimų yra daug, nes daug jaunų moterysčių labai greitai suirsta, tuo įrodydamos, kad jos nebuvo pagrįstos abipuse tikra meile. Tikroji meilė, tasai natūralus moterystės pagrindas, irgi per greit atvėsta, nes moterystėj dažnai apsileidžiama ir per mažai rūpinamasi tą meilę ugdyti ir išlaikyti.
Tokių porų meilę nekartą aptemdo ir tas faktas, kad žmona, tapusi našle, ar vyras, tapęs našliu, per greitai pamiršta buvusią meilę ir tuoj sudaro kitą moterystę. Dar neseniai psichologai yra tvirtinę, kad tikroji meilė tegali gimti vieną sykį gyvenime (šiandien sakoma, kad du, tris sykius). Taip pat pirmieji krikščionybės amžiai nepalankiai žiūrėjo į antrąsias vedybas (gal būt, jų meilės tikrumu netikėdami). Tokie įsitikinimai ir pažvalgos negali bent dalinai neaptemdyti kai kurių porų meilės tikrumo. Iš viso dažni, daug sykių vykstantys, meilės objektų keitimai kelia įtarimą, kad buvusios meilės nebuvo tikros, o vien tik paprasti susižavėjimai.
Tokių visų meilės pasireiškimų tarpe išsiskiria didžioji meilė, kuri, pasakų žodžiais tariant, tartum milžinas pasijunta liliputų tarpe. Kalbėti tad apie didžiąją meilę, kaip apie labai įdomų reiškinį žmonių dvasios pasaulyje, tikrai verta. Susipažinti su tokios meilės išgyvenimais net ir reikalinga, nes, kaip aštrios regulos atgailos vienuolynai ar pavieniai asketai savo pavyzdžiu stiprina silpnus ir svyruojančius tikinčiuosius jų doroviniame gyvenime, taip ir didžioji meilė ragina mus savo meilę ugdyti, kilninti ir gilinti.
KAS YRA DIDŽIOJI MEILĖ?
Didžiosios meilės ypatybės, ją skiriančios nuo kitų meilės rūšių, yra sekančios:
1. didelė dvasinio prado persvara; kartais tokia meilė tepasireiškia vien dvasingumu;
2. didelė ištvermė ir pastovumas, kuris padvelkia amžinybe; 3. idealizavimas ir net dievinimas mylimo asmens; 4. Ypatinga meilės partnerių ištikimybė vienas kitam, nes tokia meilė sėkmingiausiai įskiepija prieš įvairias pagundas ir meilės nukrypimus; 5. heroiškumas, nes didžioji meilė laikosi didelių aukų kaina; 6. tragiškumas, nes tokiai meilei kelią pastoja beveik nenugalimos kliūtys.
Kiekvieną tų ypatybių truputį paryškindami, turime dar apie kiekvieną jų kai ką paaiškinti. Didžioji meilė yra, kaip paminėjome, dvasingiausia meilė, nes gyvenimas yra parodęs, kad daugelis tokių meilės porų, nepalankių aplinkybių kliudomos, sueiti moterystėn negalėjo, buvo vien platoniškos, o tačiau, nenutrūkdamos, laikėsi vien dvasingumu. Eilinė kad ir tikra meilė, paprastai šitokio bandymo ilgesnį laiką neatlaikydama, užgęsta.
Didžioji meilė yra pastovi, tverminga ir amžina ir tai ta prasme, kad jos užtenka visam žmogaus gyvenimui; dar daugiau, žmogaus gyvenimas jos neišsemia, ir ji svajoja apie savo meilės pratęsimą antgamtinėje amžinybėje. Todėl didžiosios meilės paliestas asmuo, tos meilės partneriui mirus, negali net pagalvoti apie kitas vedybas. Jis pasilieka ištikimas savo meilei iki savo mirties. Jei šiaip eilinėje meilėje laikas dirba besimylinčiųjų nenaudai, tai didžioje meilėje labai dažnai laikas meilę gilina ir stiprina, tartum apčiuopiamai parodydamas jos amžiną tęstinumą.
Nors kiekvienoje tikroje meilėje, ar net paprastame susižavėjime yra mylimo asmens idealizavimo, tačiau didžiosios meilės idealizavimas virsta net dievinimu. Jei šiaip meilės idealizavimas dažniausiai pasibaigia vedybomis, niekada per didelio laipsnio nepasiekdamas, tai didžioje meilėje, kad ir tokių partnerių vedyboms įvykus, jų meilė, kaip rodo gyvenimas, nevulgarėja ir nekasdienėja.
Didžiosios meilės dalyviai nepajudinamai ir nedrumsčiamai yra vienas kitam ištikimi, nes jų didelės meilės saulės šviesoje aptemsta ir lieka nepastebimos kitų besiveržiančių pašalinių jausmų žvaigždės. Ne apie ką kitą, kaip tik apie šitą meilę ir jos ypatybę rašė N. Mazalaitė: "Tai tos apdainuotos meilės tokios retos, išrinktos iš amžių, kai žmogus netenka išrinktojo, tačiau visada lieka ištikimas. Meilė yra tokia gili, kad negali išgerti jos per viso gyvenimo kaitras ir joks kitas vanduo nevilioja" ("Saulės takas").
SESUO M. JURGITA
MEILĖ
Ugninga saulė Tavo akių rudume.
Ištirpsta kartūs aptemdyti ledai
ir atsileidžia juodai sustingęs gruodas.
Aš vėl gyvensiu.
Rytuose pakilus saulė vakaruose skęsta.
Nebestings atbudinti gelmės šaltiniai,
nebešals Tau atiduota žemė.
Pavasaris Tavo akių skaistume.
Didžioji meilė yra herojiška, nes jai išlaikyti, objektyviai kalbant, reikia didelių aukų, nors, subjektyviai imant, tos aukos dažniausiai būna malonios. Tokioje meilėje, kaip sakoma, viskas statoma ant kortos, nebijoma ir didžiausių aukų ir todėl jokie pašaliniai veiksniai, kaip turtas, garbė ar kas kita, neturi joje lemiamo vaidmens. Ši meilė gyvena ir minta pati savimi. Visi medžiaginiai ar kiti išskaičiavimai paminami po kojų, jei jie nesutaikomi su meile. Moteris tad gali atsisakyti karaliaus rankos ir ištekėti už visiško beturčio, net invalido, kai didžioji meilė nužengia į jos širdį. Ir jei ji tokią meilę išlaiko daug metų, ar galima abejoti, kad jos meilė tikrai buvo didžioji? Vyras, tokios meilės apimtas, gali taip pat atsisakyti galimos pilnos artimybės su turtinga gražuole, kad galėtų mylėti ir būti mylimas paprastos mergaitės, nors ir būtų kliūčių jiems drauge gyventi ir būti.
Pamatęs panašios meilės herojiškumą, vienas iš vokiečių rašytojo G. Hauptmanno romano personažų nusilenkė prieš didžiąją meilę. Tame romane vaizduojamas toks pasikalbėjimas: "Ką tu darytumei, paklausiau aš savo sužieduotinės, jei aš be tos mergaitės daugiau negalėčiau būti? — Aš ją dėl tavęs pamilčiau taip pat, kaip tu — atsakė ji. Aš niekada savo gyvenime nežvelgiau giliau ir su didesniu nustebimu bei susijaudinimu į meilės stebuklą, kaip tada" ("Buch der Leidenschaft").
Didžioji meilė yra tragiška, nes kiekvienas herojiškumas daugiau ar mažiau yra tragiškas. Ji yra tragiška, kai didžiąja meile vienpusiškai liepsnojama, kai tuo tarpu kita pusė nemyli ar net nežino apie vienpusiškai ją mylinčiojo meilę. Gal dar yra tragiškesnė ta pradžioje buvusi, regis, abipusė meilė, kai, antrosios meilei žuvus ar ją paniekinus, pirmoji, kad ir baisias kančias kentėdama, ir toliau myli. Didžioji meilė yra tragiška kad ir ta prasme, kad tos meilės poros dėl įvairių kliūčių negali sudaryti moterystės. Ji tragiška dar ir dėl to, kad dažniausiai joje yra daugiau kančios, negu didelėje meilėje, nes didžioji meilė būna beviltiškesnė.
Iš to, kas čia pasakyta, jau užtenkamai yra paaiškėję, kad didžioji meilė nėra tas pats, kaip didelė ir tikra meilė, galinti kuria nors didžiosios meilės ypatybe padvelkti. Nereikia taip pat maišyti didžiosios meilės su didele aistra, nes aistra kurio nors asmens atžvilgiu gali ir be meilės pasireikšti. Dar daugiau: būna porų, kurių dalyviai, vienas kito nekęsdami ir niekindami, gali jausti vienas kitam kūno aistrą. Be to, net didelė aistra tveria, nepalyginti, trumpiau negu meilė ir, netenkinama, ji greitai tampa neištikima.
DIDŽIOJI MEILĖ RETA IR DIDINGA
Mūsų taip neromantiškais ir taip romantiškumui nepalankiais laikais didžioji meilė yra labai reta ir net nesuprantama. Iš viso, niekada ji nebuvo dažna. Didžiosios meilės porų teatsiranda tik viena kita milijonų porų tarpe. Šimtmečiais reikia laukti jų atsiradimo.
Didžioji meilė yra nepaprasta meilė; tai meilės stebuklas, o stebuklai įvyksta retai. "Kartais žemėje įvyksta tasai stebuklas, kurio vardas yra didžioji meilė" (P. Aguetant Prancūzų Akademijos premijuotame kūrinyje "La Tour d'Ivoire"). Maža asmenų tai meilei pribrendusių. Kaip būna proto, meno genijų, taip ir čia reikia širdies, meilės genijų, kad didžiąja meile mylėtų. Tos meilės retumas dar aiškėja iš to, kad čia reikia ne vieno asmens, bet dviejų likiminio susitikimo, dviejų asmenų savotiškai giminingų, vienodai pribrendusių, panašios jausmo įtampos, tokios širdies, kuri į kitos širdies balsą nefalsifikuotu aidu atsilieptų, kad abipusė didžioji meilė gimtų jų širdyse.
SESUO M. JURGITA
VILTIS
Bangos verčia gintarą
pralaužti žemę,
akmens aptemdytuos keliuos
praskelti taką;
pirmuoju pėdsaku uždegti aušrą,
skaisčiuoju žvilgesiu atmušti dangų
ir ramią rudens saulę
širdy sukaupti.
Didžioji meilė — tai tartum nežemiška meilė, tartum legenda ar pasaka. Atrodo, kad taip jausti, kaip jaučia didžiosios meilės pateptieji tebuvo galima tik prieš nusidedant pirmiesiems žmonėms. Gal tad panašiai galvodamas, kažkas yra paklausęs: "Kas dar gali mylėti tokia meile, kokia ji krinta iš dangaus?" Šiais žodžiais gal norėjo klausėjas įtaigoti, kad didžioji meilė yra reta Dievo malonės dovana. Tad didžios, pastovios ir tai vien dvasinės meilės valdomi yra lyg tam tikri meilės šventieji.
Didžiosios meilės retumą ir didingumą pagerbdami, menininkai ir meilę vertinantys žmonės praėjusiais amžiais ir dar netolimoje praeityje, keliaudami tartum maldininkai, lankydavo tokią meilę primenančias vietas. Prisiminkime lenkų poetės M. Konopnickos (mirė 1910) eilėraštį "Veronoje", kur autorė pasisako "keliaujanti prie meilės altoriaus", t. y. prie Šekspyro tragedijoje "Romeo ir Julija" vaizduojamos didžiosios meilės dalyvės Julijos kapo italų Veronoje. Poetė pasisako jautusi tenai ore pasklidusį bučinių šnarėjimą ir sklindantį ore vėjelį, vis pakartotinai dejuojantį: O Giulia!
Tos meilės didingumui nusilenkė ir kitas didelio talento vokiečių poetas J. C. F. Hoelderlin (mirė 1843) ir pats mylėjęs didžiąja abipuse meile, kad ir tragiškai ir beviltiškai. Savo laisvo eiliavimo kūrinyje ''Hyperion" jis išsako savo meilę Diotimai ir savo baisų skausmą bei klajojimą jai mirus. Gyvendamas dar trisdešimt su viršum metų po jos mirties, poetas tik vegetuoja tarp šviesos ir tamsos, pusiau pakrikęs, o vėliau kad ir visiško psichinio pakrikimo stovyje minimam kūrinyje garbindamas skaudžią meilės didybę: "Kas yra šimtmečiai prieš tą akimirką, kai dvi būtybės viena kitą nujaučia ir priartėja?... kas yra visa tai, ką tūkstančiais metų žmonės darė ir galvojo, prieš vieną meilės akimirką?... Kol tik šviečia saulė ir Diotima, nėra man jokios nakties". Tokios rūšies kad ir didžiosios meilės vertinimas mums nėra įprastas, nes mes skaitomės tik su faktais ir įvykiais. Tačiau tam, kuris Evangelijos šviesoje supranta didelę sprendžiamąją minčių vertę doroviniame gyvenime, nebus per daug nuostabu, kai neįprastu mastu ir žodžiais vertinamas jausmų pasaulis.
DIDŽIOJI MEILĖ KRIKŠČIONYBĖS ŠVIESOJE
Vertindami didžiąją meilę krikščionišku mastu, pirmiausia turime pasisakyti, kad čia mes jos nelaikome visais atžvilgiais siektinu idealu. Didžioji meilė viena kitai nelygi. Vienoje jų gali būti vertingų, sukrikščioninamų ir net krikščioniškų pradų, kai tuo tarpu kitoje priartėjama prie neigiamų pagoniškų jausmų. Nėra abejonės, kad abipusis didžiosios meilės partnerių dievinimas, turįs polinkio virsti savotiška religija, nesiderina su dekalogo įsakymu: "Neturėk kitų dievų, kaip tik mane vieną". Čia pabrėžiame, kad labai didelė meilė nekartą taip užpildo visą gyvenimą, kad jokiems kitiems dvasiniams reikalams ir rūpesčiams nebelieka vietos nei laiko. Tokia meilė nori virsti vieninteliu gyvenimo turiniu bei jo įprasminimu, o kai tvarinys tvariniui pasidaro viskuo, tada Tvėrėjas atpuola.
Didžioji ir šiaip didelė meilė turi dar kitą pavojingą polinkį, būtent, didele meile pateisinti bet kurį priešdorinį nepateisinamą elgesį. Atrodo, kad tartum jų pasąmonėn būtų įstrigęs įsitikinimas, kad mylintiems galioja kiti, tik jiems skiriami, doroviniai dėsniai. Tuo tarpu čia nepamirština, kad, eretinei meilei susidūrus su Kristaus mums skelbiama ir mus įpareigojančia Dievo ir artimo meile, tai paskutinei dvigubai meilei priklauso pirmenybė.
Padarius tas dvi kritiškas pastabas, skirtas didžiajai ir šiaip didelei meilei apskritai, reikia į kiekvieną tokios meilės atvejį (o jų yra keletas) atskirai pažvelgti.
Didžioji abipusė meilė tarp nesurištų aukštesniais įsipareigojimais asmenų, nepažeidžiant artimo meilės teisėtai ta meile suinteresuotiems tretiesiems, virstanti moteryste, yra tvarkoje. Tačiau tokia pora neturėtų pamiršti, kad yra aukštesnių antgamtinių dvasios dėsnių, kurių vedusieji neturi keisti, bet kuriems jie tegali tik nusilenkti.
Didžioji kad ir abipusė meilė tarp nevedusių asmenų neturi būti dirbtinai didinama, nes ji gali virsti jiem abiem tragiškai skaudžia, o, kas svarbiausia, užstoti jiems kelią į Dievą.
Vienpusiškai didžioji meilė laisvam ar nelaisvam asmeniui yra tragedija bei kančia. Jei tokia meilė savo grynai dvasiniu, platonišku jausmu apsaugo žmogų nuo kitų tikrai pavojingų netikros meilės stovių, tada ji savo vaidmenį tokio žmogaus gyvenime teigiamai atlieka.
Pagaliau gali būti ir tokių abipusių sudvasintų ir dar sureligintų tarp laisvų (nuo moterystės) asmenų didžiosios meilės stovių, kad tokia meilė ne tik juos abu apsaugo nuo priešdorovinių pavojų, bet ir abiem pasidaro kelias į Dievą. Tokiai meilei reikia ypatingai subrendusių, tobulų asmenybių. Tokia meilė, kaip rodo laiškai, yra buvusi tarp šv. Pranciškaus Saleziečio ir šv. Joanos de Chantal.
Kiekvienoje didžioje ir net didelėje meilėje yra ypač vertintina stipri dvasinio prado persvara, kuri, tartum druska, saugodama besimylinčius nuo visiško sugedimo, duoda vilties atsigauti ir prisikelti, kai žmogus doroviniai apgenda.
(Sekančiuose dviejuose žurnalo numeriuose bus straipsniai apie konkrečias įvairių tipų didžiosios meilės poras.) * * *