KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     “Dievas yra miręs" — tai yra ir keista, ir kvaila, ir kartu rimta frazė. Savy ji yra kvaila, nes skelbianti kontradikciją: jei Dievas buvo, tai ir tebėra, nes Dievas amžinas, nemirtingas; tuo tarpu frazė implikuoja, kad Dievas buvo (nemirtingas), bet mirė. Visgi ji yra rimta, kaipo žmonių pergyvenimo išraiška apie Dievą; o viskas, kas liečia Dievą, liečia žmogaus gyvenimo prasmę ir dėl to yra rimta. Pagaliau, ta frazė yra keista, nes jungianti ir rimta, ir kvaila.

     Žiūrint į tos frazės kvailystę, būtų galima į ją visiškai nekreipti dėmesio: niekas juk nenori turėti ką nors bendro su tuo, kas kvaila. Visgi, pažiūrėjus į tos frazės rimtąją pusę — į tai, kad frazės žodžiai kristalizuoja bent kai kurių žmonių jausminį pergyvenimą, negalima į tą frazę numoti ranka jos visai nepasvarčius.

     Ta frazė išreiškia kai kurių žmonių pergyvenimą. Žmonių pergyvenimai gali būti neteisingi, netikslūs, bet jie visada yra tikri; tikri ta prasme, kad kas pergyvenama, pergyvenama, t. y. paliečia ir paveikia žmogų, nors ir be pagrindo; pavyzdžiui, kai pergyvenama keleivių panika laive, pasklidus netikram gandui, kad laivas skęsta... Tai tikra baimė, ir, nors be rimto — ar net be jokio — pagrindo, gali būti su labai rimtomis pasekmėmis.

     Taigi ir šios frazės, kaipo kai kurių žmonių tikėjimo "užtemimo" išraiškos, mes negalime ignoruoti. Ji gali mums atrodyti kvaila. Ji gali neturėti tikro pagrindo, bet ji turi savo rimtą pusę. Kai kurie žmonės šiandien taip jaučia, taip galvoja arba bent taip frazuoja. Tai yra dabarties tema. Gyvendami dabarty, ją turime pasvarstyti ir išsiaiškinti.

KAS PRIE TO PRIVEDĖ

     Ta frazė "Dievas yra miręs" yra kai kurių žmonių pasaulėžiūrinės kelionės laikinas galas. Kelionė įvyko Vakarų pasaulio istorijos bėgyje. Nenorėdami tvirtinti, kad viskas prasidėjo nuo Adomo (nors čia daug tiesos), sakysime, kad ta kelionė "prasidėjo" baigiantis Viduramžių laikams, kuriuose vyravo Bažnyčios mokoma krikščioniškoji pasaulėžiūra.

     Apgraibom palieskim tos kelionės kelrodžius: Liuteris paneigė hierarchinės Bažnyčios autoritetą, Renan — Kristaus dievystę, XIX amžiaus ateistai — Dievo buvimą... Nietzsche, žiūrėdamas į išoriškai krikščionybę teišpažįstančią Vakarų Europą, paskelbė, kad "Dievas mirė".

 

Gyvasis Dievas negali būti pražudytas žmonių, sakančių, kad jis yra miręs — lygiai taip pat, kaip jam apginti nereikia žmonių, teigiančių, kad jis gyvas. Juk tikrovė negali būti pažeidžiama ideologinių debatų apie tikrovę.

Christian Century, 1965 XII 1

     Tą pasaulėžiūrinę odisėją protestantų teologas Dietrich Bonhoefferis nupiešė sekančiai: "Sąjūdis link žmogaus autonomijos, prasidėjęs apie XIII amžių,... mūsų laikais pasiekė tam tikrą atbaigimą. Žmogus išmoko "susidoroti" su visais svarbiais klausimais, nepasinaudodamas "Dievu", kaip veiksminga hipoteze. Mokslą, meną ir net etiką liečiančiuose klausimuose tai pasidarė savaime suprantamu dalyku. Tačiau paskutiniojo šimto metų bėgyje taip vis labiau ir labiau atsitiko ir su religiniais klausimais. Darosi aišku, kad viskas gali apsieiti be "Dievo", ir dar lygiai taip gerai, kaip ir anksčiau. Kaip mokslo srityje, taip ir bendrai žmonių reikaluose tai, ką mes vadiname "Dievu", yra vis daugiau išstumiama iš gyvenimo".

KAS DIEVO MIRTĮ SKELBIA

     Trijų iš protestantų tradicijos kilusių amerikiečių teologų nuomone, Dievo sąvoka pasidarė šių laikų žmonėms nebesuprantama, nebesuvokiama, tiesiog kliūtis tikėti ir gyventi. Gelbėdami padėtį, derindamiesi prie šių laikų, jie paskelbė tą frazę "Dievas yra miręs", kartu kreipdami didesnį dėmesį į Jėzų.

     Tos minties propaguotojai yra: Paul Van Buren, (parašęs "Secular Meaning of the Gospel"), William Hamilton ("The New Essence of Christianity") ir Thomas J. J. Altizer ("The Gospel of Christian Atheism").

     Dr. Van Buren laiko žodį "Dievas" beprasmiu: ne Dievas, bet žodis "Dievas" yra miręs. Tad užtenka kalbų apie Dievą. Dievas mums yra Jėzus, "žmogus kitiems". Tikėjimas juo reiškia, pamiršus save, gyventi kitiems.

     Dr. Hamilton galvoja panašiai: Dievo sąvoka tapo taip sudėvėta, kad šių laikų žmonėms nebėra nei priimtina, nei prasminga. Todėl ir skelbiama, kad "Dievas yra miręs", bet šis posakis tėra metafora, t. y. vartojamas tik dėl vaizdingumo perkelta prasme. Taigi, Dievas iš tikro yra, tik jis laikinai "pasitraukė"; jo laukiant dabar reikia klausyti Jėzaus, to "žmogaus kitiems", kreipiant dėmesį ne į religiją, bet į etiką, t. y. gyvenant kitiems.

     Dr. J. J. Altizer skiriasi nuo anksčiau suminėtųjų tuo, kad skelbia Dievą tikrai mirus: t. y. jis buvo, jis sukūrė pasaulį ir jame pradžioj veikė, juo rūpindamasis. Bet dabar jo nebėra: jis mirė istorijoj ant kryžiaus, nes susinaikino, įsikūnijęs Jėzuje Kristuje, kuris visiškai tapo kūnu. Dvasiai visai išsituštinus. Krikščionims reikia išpažinti ir tiesiog "tikėjimo aistra" norėti Dievo mirties ir taip priimti Kristų, kuris gyvena žmonėse.

     Taigi, skirtumas tarp tųjų radikalių teologų yra didelis: Van Buren ir Hamilton tiki ir tik "prisimiršta", kad Dievas yra; gi Altizer tvirtina, kad jis buvo, bet mirė. Visą Altizer pažiūrą Hamilton vadina "logiškai netikslia", o Van Buren tiesiog sakosi jo negalįs suprasti. Nežiūrint to, jie visi skelbia: 1) kad "Dievas yra miręs" (nors, kaip matėm, jie labai skirtingai tą frazę supranta), 2) kad krikščionys turi klausyti Jėzaus, to "žmogaus kitiems", gera kitiems darydami.

     Iš tų dviejų bendrų dėsnių aiškėja, kodėl jie yra vadinami "krikščionimis ateistais": jie yra vadinami "ateistais", nes jie teigia "Dievą mirus"; ir jie skaitomi krikščionimis, nes jie skelbia paklusnumą Jėzui. Žinoma, tikslia tų žodžių prasme šis pavadinimas yra kontradikcija ir negalėtų nė vienam jų tikti: krikščionis turi tikėti Dievu (čia atpultų Altizer), o ateistas išpažįsta Dievo nebuvimą (čia atpultų Van Buren ir Hamilton). Griežtai imant, "krikščionio ateisto" iš viso negali būti, nes krikščionis išpažįsta ne tik Kristų, bet ir Dievą.

PRANAŠAI BE APREIŠKIMO?

     Kaip reikia vertinti šių "radikaliųjų" teologų pažiūras?

     Jaunasis Altizer sako, kad Dievas tikrai buvo, bet ir tikrai mirė žmonių istorijoj. Savo teigimus aiškina abstrakčiais hegeliškais išvedžiojimais, nepasiremdamas Apreiškimo šaltiniais, iš kurių toks (tariamas) faktas tesužinomas. Jo išvedžiojimai yra neaiškūs, komplikuoti, viens kitam prieštaraują. Niekas, net jo draugai jo nesupranta. Jo neparemti ir pasimetę teigimai liudija, kad nė jam pačiam nėra aišku. Apie jo knygą 'The Gospel of Christian Atheism" ("Krikščioniškojo ateizmo evangelija") Robert McAfee Brown su pagrindu pareiškė: "Tai nėra evangelija...; tai nėra krikščioniška...; ir tai ne ateizmas. Šiai knygai, mėginančiai švęsti Dievo mirtį, pasiseka teįrodyti "Dievo mirties" teologijos mirtį". Anot arkivysk. P. J. Hallinan, išpopuliarintas, bet savo teigimų neparemiąs dr. Altizer yra "daugiau įvykis, negu teologas".

     Van Buren ir Hamilton pažiūros yra santūresnės, bet rimtesnės ir nusipelnančios didesnio dėmesio. Juk tiesa, kad Dievo sąvoka ir kalba apie jį nepaveikia (bent dalies) šių laikų žmonių. Dėl to šie teologai bando šią problemą rišti, siūlydami "Dievą prisimiršti", tariamai skelbti "jo mirtį" ir kibti į darbą, sekant Kristų ir konkrečiai sprendžiant žmonių problemas.

     Šie teologai turi šiek tiek tiesos. Teisinga yra jų išvados dalis — sekant Jėzų, spręsti konkrečiai žmonių problemas. Išeities taškas yra taip pat bent dalinai teisingas: dalis žmonių Dievo sąvokos, rodos, nebesupranta. Ir šiam amžiui šis fenomenas yra charakteringesnis, negu bet kuriam kitam anksčiau: krikščionybės paviršutiniškas išpažinimas tikrai išseko, nebeduodamas darbų vaisiaus.

     Tačiau yra ir kitų faktų: dalis žmonių Dievą ne tik suvokia, bet taip pat tvirtai, kartais net didvyriškai (pavyzdžiui, okupuotoj Lietuvoj, Sibire, Vietname) jį tebeišpažįsta ir jame randa traukos ir jėgos padėti kitiems. Pagaliau paties Jėzaus pasišventimas žmonėms yra nesuprantamas be jo pasišventimo Dievui Tėvui. Sekti jo darbus, neturint jo pasišventimo Dievui, nėra įmanoma. Tad ar prasminga skelbti "Dievą mirus", jei jis nėra miręs? Ar tai ne kirtimas šakos, ant kurios patys teologai sėdi? Ar ne galingiau į darbą skatina įsitikinimas Dievo buvimu, negu abejotinos reikšmės metaforinė "Dievas yra miręs" frazė?

     Abstraktūs teologų samprotavimai nieko pozityvaus neatsako į tuos klausimus. Gyvenimas gi sako visai ką kita. Tenka sutikti su jųjų akiliuoju kritiku Lagdon Gilkey: "Pastangos krikščionių teologiją interpretuoti be Dievo nepasisekė (nuėjo niekais)".

ŽMOGUS — PAMESTAS AR PASIMETĘS?

     Nežiūrint to, kad anų teologų bandymas nepasisekė, jų iškelti klausimai toliau svarstytini: Ar tikrai šiais laikais Dievas tapo nebesuvokiamas, atgyvenęs, nebepatiriamas? Jei taip, tai kokios to priežastys? Kaip tas priežastis atitaisyti?

     Priežastis ir jų pataisas suskirstome į keturias sritis: 1) žmogaus nebesuvokimą Dievo, 2) rūpestį savimi, 3) jo patirtį ir 4) Dievo "slėpimąsi".

     1) Žmogaus nebesuvokimas Dievo. Kiekviename laikotarpyje žmonės turi tiek visuomeninę, tiek idėjinę sistemą. Keičiantis laikams, keičiasi ir tos sistemos. Anot naujai spaudoj pasirodžiusios Leslie Dewart knygos "The Future of Belief", krikščionybė pradžioj tapo apvilkta graikų kultūros sąvokomis. Dabar, laikams pasikeitus, tos helenistinės sąvokos tapo nebesuprantamos. Dievo apreiškimas lieka tas pats — amžinas, bet naujiems žmonėms reikia vis naujų kad ir tą patį apreiškimą aiškinančių sąvokų. Kol jos tebeieškomos, žmogui atrodo, kad Dievo sąvoka yra atgyvenusi. Henri de Lubac nurodė to pasikeitimo rezultatus: "Kai sistema žūna, jaučiamės praradę Dievą".

 

Dievas nemiršta tą dieną, kada mes nustojame tikėti asmeniniu Dievu... Betgi tą valandą mirštame mes, nes nuo to momento mūsų būtis nustoja būti apšviesta spindesiu vis naujai dovanojamo stebuklo, kurio šaltiniai randasi anapus visos išminties.

Dag Hammarskjöld

     Pažvelkim kad ir tik į dvi skirtingas Dievo sąvokas: senovės izraelitų ir modernaus tikinčiojo mokslininko, pavyzdžiui, Teilhard de Chardin. Izraelitai įsivaizdavo Dievą ten aukštai danguje, sukūrusį pasaulį daiktą po daikto per šešias dienas. Tuo tarpu tikįs mokslininkas mąsto apie Dievą, pasaulį tebekuriantį evoliucijos būdu, jame tebeesantį, per jį apsireiškiantį, bet kartu jį begaliniai viršijantį. Primityvioj idėjinėj sistemoj anoji pažiūra tiko, bet ji visai netinka dabar. Moderniai idėjinei sistemai reikia jai atitinkančios sąvokos.

     Šių laikų žmogaus protinis Dievo pažinimas yra sukrėstas dalinai dėl apčiuopiamų įrodymų geismo, dalinai dėl polinkio perkratyti ar net atmesti visa, ką tradicija atnešė iš praeities, o ypač dėl galutinai neįveikiamo Dievo nesuprantamumo. Teologams ir mintytojams, apsiginklavus giliu tikėjimu ir šių laikų dvasia, reikės ieškoti naujų Dievo apibrėžimų. Eiliniams gi tikintiesiems teks 1) tvirtai tikėti, kad Dievas yra, 2) gryninti savo įgytą Dievo sąvoką nuo netobulumų ir 3) susitaikyti su faktu, kad čia žemėje niekada pilnai nesuvoksime, kas Dievas yra.

     2) Žmogaus rūpestis tik savimi. Nietzsche nukalė frazę "Dievas yra miręs" ne tiek žiūrėdamas į Dievą, kiek į Dievu nesirūpinantį žmogų — į lūpomis krikščionybę teišpažįstantį Vakarų pasaulio žmogų. Nesirūpinimas nieku kitu, tik savimi — net tariamai tikinčiųjų tarpe — yra gal pati svarbiausia priežastis, kodėl žmogus nebetiki ar bent nepatiria Dievo. Jei jam nesvarbus, kaip jis jį jaus?

     Rūpestis tik savimi reiškia tenkinti save visomis materialinėmis gėrybėmis, kurias tik galima užgriebti. Kaip pastebi žymus psichologas Erich Fromm, tas šiems laikams būdingas tenkinimasis veda į nužmogėjimą: "Teologai ir filosofai kalba jau ištisą šimtmetį, kad Dievas yra miręs, bet dabar mes susiduriame su galimybe, kad žmogus yra miręs, paverstas į daiktą, į gamintoją, į suvartotoją, į daiktų-stabų garbintoją". O sudaiktintas žmogus neturi metafizinio nerimo nei, anot psichologo A. H. Maslow, subrendusiam asmeniui charakteringo "okeaninio" rūpesčio, skatinančio išeiti iš savo siauro kiauto ir rūpintis nebe vien savimi, bet ir galutine tikrovės prasme.

     Šioje šviesoje tiksliau suprantame Bonhoefferį sakant, kad žmogus "išaugo" religiją (bet ne subrendo) ir kad būti krikščioniu reiškia "ne būti religingu specialiu būdu, bet būti žmogumi". Būti religingu kuriuo nors būdu reikštų vėl skirti religiją nuo gyvenimo ir tuo pačiu gyvenime jos pilnai neįgyvendinti; tuo tarpu subrendęs asmuo, "okeaniniu" rūpesčiu atradęs religiją, ją taip pilnai įaudžia į save, kad ji tampa gyvenimu. Tai vaizdžiai byloja paties Bonhoefferio gyvenimas ir nacių kalėjime jo parašyti raštai bei laiškai, pilni rūpesčio Dievu.

     Prieš rūpinimąsi tik savim teveikia tik vienos rūšies vaistai — pastangos subręsti, pripildant gyvenimą rūpesčiu Dievu.

     3. Žmogaus juslinė patirtis. Šių laikų žmogus nori viską pajusti juslėmis. Ko jis taip nepajunta, to nepripažįsta. O Dievo jis tiesiog negali pajusti. Tad kaip jį pripažinti?

     Šių laikų žmoguje vyrauja sumaterialėjimas ir tuo pačiu polinkis jusliniai patirti, Jis mažai žavisi, beveik visai nemąsto ir neišvysto okeaninio rūpesčio galutine tikrovės prasme. Grynai jusliniam žmogui neįmanoma Dievu tikėti nei jo patirti. Teisingai pastebi amerikietis rašytojas William Alfred: "Žmonės, kurie sako, kad Dievo nėra, yra kaip šešiametis berniukas, kuris sako, kad nėra tokio dalyko, kaip aistringa meilė — jie to juk dar neišgyveno".

     Kuo žmogus pilnesnis ir labiau subrendęs, tuo jis pajėgesnis tikėti ir visur įžvelgti Dievą ar bent jo veikimą. Tačiau, nors subrendimas ir žmogiškas pilnumas garantuoja pajėgumą tikint Dievą patirti, bet nei tas pajėgumas, nei pats tikėjimas negarantuoja pačios Dievo patirties. Tai vaizdžiai byloja tikėjimo didvyriai — šventieji: nors drąsiai tikėję, jie tam tikrais laikotarpiais, o kai kurie iš jų net ištisą savo gyvenimą, jausdavo visišką sielos sausrą ar tamsą, nepatirdami Dievo. Ir šių laikų tikinčiųjų tarpe yra ir Dievą patinančiųjų, yra ir jo nepatiriančiųjų. Billy Graham sako: "Savo paties asmeniniu pergyvenimu žinau, kad Dievas yra... Aš kalbėjau su juo ir aš su juo vaikščiojau. Jis manimi rūpinasi ir veikia mano kasdieniam gyvenime". Tuo tarpu Michael Novak rašo: "Aš nesuprantu nei Dievo, nei kaip jis veikia. Jei prie progos savo širdį pakeliu maldai — tai ne kokiam Dievui, kurį galiu matyti, girdėti ar jausti. Tai Dievui lygiai tiek šaltoj ir miglotoj ašigalio nakty, kiek jaučia bet koks netikintysis".

     Iš šio svarstymo seka išvados: netikintysis niekada negali Dievo patirti. Tikintysis gi gali, bet ne visada patiria. Viena iš tą patirtį sunkinančių priežasčių yra sumaterialėjimas. Tikinčiajam šių laikų materialinėje kultūroje nieko nelieka, kaip tik stengtis būti laisvu nuo sumaterialėjimo ir kasdien jusliniai patyriamuose įvykiuose, asmenyse ir daiktuose įžvelgti jį supančiojo Dievo veikimą.

4. Ar Dievas nepasitraukė? Pastebint, kad šiais laikais net tikintieji savo patirty dažniau "pasigenda" Dievo, kyla klausimas: Ar Dievas kartais nepasislėpė nuo žmonių? Anksčiau juk, kaip aprašoma šv. Rašte, žmonėms Dievas dažniau ir aiškiau apsireikšdavo. Dabar gi jis, rodos, tyli, slepiasi...

     Ir todėl ar šis "Dievas yra miręs" posakis galutinai nėra Dievo pasitraukimą pajutusio žmogaus šauksmas, panašus į Kristaus šauksmą ant kryžiaus: "Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai"?

     Į tai sunku atsakyti. Apie tiesioginiai Dievą liečiantį faktą būtų galima tik paties Dievo apreiškimu sužinoti. Tuo tarpu Dievas tyli... Visgi šių laikų charakteringi ženklai, kaip juslių pažinimo persvara, rūpestis vien savimi lyg rodo ne Dievą esant pasitraukusį nuo žmonių, bet žmones nuo Dievo. Todėl ir "Dievas yra miręs" posakis yra daugiau pasimetusio, ne pamesto vaiko šauksmas.

     Visgi nenorėtųsi nuo Dievo veikimo paslapties nutraukti bet kokį šydą. Tad tik klausiame, ar kartais Dievas ta pačia šiems laikams charakteringa jo nepatirtimi nebando žmonių, jų neužgrūdina ir juose neugdo pasigedimo jo? Esame linkę manyti, kad taip.

     Gyvenant pasikeitimų laikotarpy, tenka stebėti keitimosi ženklus, apie juos spręsti ir pagal tai veikti. Vienas tokių ženklų yra skelbimas, kad "Dievas yra miręs".

     Šis posakis nėra laidotuvių maršas, bet aliarmo signalas. Ne Dievas mirė, bet žmogus merdi. Sistema, kuria rėmėsi mūsų "Dievo" supratimas, baigia braškėti — tik sąvoka traška, o pasijuntam praradę Dievą. Per daug rūpinomės savimi (ir mūsų rūpesčiai mūsų nepatenkino), o sugalvojom, kad Dievas nustojo rūpintis mumis. Įsirausę žemėn, nebepakėlėm akių į dangų, nebepastebėjom žydrios mėlynės — ir nusprendėm, kad tėra juoda žemė, o nėra dangaus.

     Visai nenuostabu, kad tokiu laiku Dievas "slepiasi"... Bent taip žmonėms atrodo... Nuostabiau, kad jis kai kurių laikomas mirusiu... Tai metafora, ne mirtis... Užgaida, ne faktas...

     Dievo ištikimiesiems telieka viena... Apreikšti jį vėl... Ne vien naujais žodžiais, bet ir atgimusiu, jo paliestu gyvenimu, kuriame matytųsi jo įspaustos pėdos... Ne tam, kad Dievas keltųs, bet kad žmonės prisikeltų.    ***

Ne, aš nepažįstu Tavęs. Mano siela paišyte paišė tūkstančius Tavųjų paveikslų ir aš galvot sugalvojau Tau tūkstančius vardų. Deja, menu — Tavęs nebuvo nei vienam iš tu paveikslu, nei vienam iš tų vardų. Netgi pats švelniausias ir pats mieliausias iš tų visų vardų — šventasis “Tu” — kuriuo išmokau kalbinti Tave — visgi ir tas buvo dar per silpnas ir nepajėgus, tuščias ir drungnas... Dar per anksti. Kada Tu pats pakilsi iš tamsios srovės...?    — Peter Lippert, S. J.