Aš noriu pašvęsti laiką, kurį Dievas man skirs, medžiaginei ir dvasinei raupsuotųjų gerovei... Tikėjimas visų pirma yra liudijimas apie gyvenimą. Tie, kurie nesupranta mano žodžių, gal bus paliesti mano apsisprendimo. — Kardinolas Leger
Lapkričio 7 d. Montrealio aerodrome viskas buvo įprasta: orlaivis nusileido punktualiai, mažas žurnalistų būrelis laukė kardinolo pargrįžtant iš Romoj įvykusio vyskupų sinodo, o šis, pasakęs jiems keletą nereikšmingų dalyku, sėdo į automobili ir nuskubėjo namo. Bet po dvieju dienų sprogo tikra sensacija: Vatikano pranešimu, tas pats Montrealio kardinolas Leger atsisakė vyskupystės ir ryžosi vykti i Afriką tarnauti raupsuotiems.
Smalsūs žurnalistai, žinoma, tuoj apgulė kardinolą, norėdami sužinoti, kas nulėmė tokį neįprastą jo žingsnį. Kardinolas atsakė, kad tai esąs jo sąžinės sprendimas: dalyvaudamas Visuotiniame Bažnyčios susirinkime, jis mąstes apie tikėjimą ir netikėjimą ir apsisprendęs pašvęsti savo gyvenimo likuti tiems, kurie labiausiai reikalingi pagalbos ir užuojautos. “Aš pasiekiau amžių”, sakė jis, “kuriame gali sukalkėti kūnas ir siela. Reikia pavartoti pentinus, kad galėčiau išeiti iš įprastų gyvenimo vėžių”.
Tie neįprasti kardinolo žodžiai atidarė jo Širdies gelmę. Tiesa, iš jo buvo galima laukti drąsių ir vyriškų žingsnių, bet jo sprendimas tarnauti raupsuotiems nustebino net ir tuos, kurie jį labai artimai pažino.
Kardinolas Leger gimė viename mažame Kanados miestelyje prieš 63 metus. Dar vaikas būdamas, jis įstojo į mažąją kunigų seminariją, o vėliau į jėzuitų naujokyną, bet dėl menkos sveikatos turėjo išstoti. Vėliau, sveikatai sustiprėjus, įstojo i Sulpicijaus kongregaciją, tapo kunigu ir 1933 m. išvyko į Japoniją. Ten įsteigė kunigų seminariją ir pasižymėjo dideliais mokytojo bei auklėtojo gabumais. 1939 m. jis buvo pasiųstas į Paryžių, o vėliau į Kanadą. Po 7 metų jis perėmė Kanados Kunigų Kolegijos vadovybę Romoje. 1949 m. jis buvo paskirtas Montrealio arkivyskupu, o 1953 m. pakeltas į kardinolus.
Tapęs arkivyskupu, jis įsteigė daug naujų parapijų, uždraudė statyti puošnias bažnyčias, pakeitė daug atgyventų nuostatų kunigams, šelpė neturtinguosius ir neseniai įrengė ligoninę raupsuotiems Afrikoje. Darbininkams ir emigrantams padėjo kuo galėdamas (ir Montrealio lietuvių besisteigiančiai Aušros Vartų parapijai paskolino 30.000 dol. bei suteikė visokiu lengvatų). Paklaustas, kodėl jis dažniau aplanko lietuvių parapiją, o ne kanadiečių, jis atsakė: “Jūs esate namie, o šie viską prarado ir pradėjo kurtis iš naujo svetimoje žemėje”.
Kardinolas Leger yra laikomas vienu pažangiausių ir išmintingiausių pasaulio vyskupų vadovu. Visuotiniame Bažnyčios susirinkime jis stojo už sąžinės laisvę, iškėlė moterystės ir meilės prasmę, reikalavo išmintingų reformų ir daugiau laisvės vietos vyskupams.
Pasibaigus Visuotinio Bažnyčios susirinkimo antrajai sesijai, Kardinolas Leger nuvyko į Afriką susipažinti su raupsuotųjų ligoninėmis. Jis ėjo per ligonių palatas, kuriose, kaip sakė jo palydovas, “smarvė buvo nepakeliama”. Jis laikė savo rankose raupsuotųjų rankas, kurių pirštai jau buvo nupuvę.
Sugrįžęs namo, kardinolas pajuto, kad jo vieta turi būti ne vyskupo sostas, bet tų nelaimingų žmonių lūšnelės. Todėl jis nekartą prašė popiežiaus atleisti jį iš arkivyskupo pareigų, kad galėtu tarnauti raupsuotiesiems. Kai popiežius galų gale sutiko, kardinolas Leger pajuto savo širdyje didelę ramybę.
Kalbėdamas su žurnalistais paskutinį kartą, kardinolas jiems taip pasakė: “Jūs pažįstate pasaulio problemas. Iš vienos pusės yra badas ir kančia, o iš kitos — aukšta civilizacija. Dabar atėjo laikas, kada reikia pereiti iš žodžių į darbą. Aš noriu pašvęsti laiką, kuri Dievas man skirs, medžiaginei ir dvasinei raupsuotųjų, gerovei... Tikėjimas visų pirma yra liudijimas apie gyvenimą. Tie, kurie nesupranta mano žodžių, gal bus paliesti mano apsisprendimo”.
Petras Pakalnis