Pasauliui, tautai ir mums patiems

Mintys, pasakytos katalikų pamaldose JAV ir Kanados Lietuvių Trečiojo Kultūros Kongreso metu lapkričio 26 d. Čikagoje.

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

MES ŠIANDIEN visa žmonija, musų tauta, pagaliau ir kiekvienas iš musų esame kryžkelėje. Pirmiausia, kryžkelėje esame mes patys. Kiekvieno iš mūsų šakojasi keliai: vienas veda į merdėjimą, kitas į gyvenimą. Dera kiekvienam žmogui turėti nerimo, kuris jį vestų į gyvenimo pažangąkažko tai mūsų gelmėse nenutildomai judančio, jas jaudinančio, nuolat virpančio ir trokštančio, vis neleidžiančio nurimti. Betgi bet koks nerimas negarantuoja gyvenimo nei jo pažangos. Iškrypęs nerimas ves tik į iškrypimus ir sužlugimą. Tad ne tik svarbu nerimti. Dar svarbiau yra nerimstant jausti, kuria kryptimi eiti, ką kurti, ką darytikas yra tikra ir kas tėra iliuzija...

Tai tikra, kas, teigus viena, nepaneigia kitokas kuo pilniausiu vaizdu aprėpta. Tikra yra šalia savęs matyti ir kitus; iliuzija yra tik save tepastebėti. Tikra yra už kūno pripažinti dvasios gelmę; iliuzija yra kūnu tepasitenkinti. Tikra — pripažinti giliausią Dievo tikrovę; iliuzijadaiktų paviršiumi slysti.

Iliuzija"tik aš", ... "tik kūnas",... "tik tai, ką matau"... Ji paneigia pilnesnę tikrovę: per ją žmogus iškrypsta; net jei jis, neramumo vedinas, bando kurti, jo kūryba išsigimsta.

Tiesa apima ne ''tik mane", bet ir kitus... Ne "tik kūną", bet ir dvasią... Ne "tik tai, ką aš matau", bet ir Tą, kurio nematau. Tik pilnai pripažinta tikrovė atveria galimybes mūsų gelmėse įdiegtam nerimuigyventi, kurti, kultūrą išlaikyti ir ugdyti.

Mes stovime kryžkelėje: užslopinti tą kūrybinį nerimą, mus siaurinančiose iliuzijose pražūti ar, žvelgiant į pilnutinę tikrovę, pasukti gyvenimo, kūrybos ir kultūros keliu.

TAUTA Kryžkelėj stovi visa mūsų tauta: būti ar nebūti... Būti gyva ateisiančių epochų tautose ar būti sunaikinta. Tokion kryžkelėn pastatė ją žiaurus likimas. Net tėvynėj ji lyg ne savo žemėj: nelaisvanei galvoti, kas tikra; nei daryti, kas tinka. Ji verčiama galvoti ir gyventi iliuzijom: "tik kūnas", "tik kas matoma"... Argi stebėtina, kad bepasilieka "tik aš"... Ir čia ne vienas žmogus; čia visa tauta vedama priverstinai ir sistematingai į dvasinį merdėjimą. Tėvynėj likusieji stovi prieš

likiminį apsisprendimąar pasiduoti merdėjiman vedančiai sistemai, ar priešintis...

Mūsų tautos kita, mažesnė dalis išeivijoj taip pat stovi kryžkelėjbūti ar nebūti, išlikti ar pražūti, padėti tautai ar ją išduoti. Išeivijoj esantiejikaip ir kitur: vienus slegia pragyvenimo rūpesčiai, kitus vilioja prabangos galimybės... Ne tai bloga, kad jiems rūpi duonos kąsnis, šilta gūžta ar platesni vandenys svetimųjų tarpe. Bloga, jeigu tuose rūpesčiuose tespindi "tik aš", "tik kūnas", "tik tai, ką matau". Ištikimybė tautai reikalauja daugiau: atsižvelgti ir į kitusį išeivių bendruomenę, į visą tautą; rūpintis ne vien kūnu, bet ir dvasia bei jos kultūra; ne vien plokštuma slysti, bet prasmingai, Dievo ieškant, gyventi.

Likimas mus nubloškė į kitus kraštus, kur negalime ir neturime dėl tėvynės nurimti. Čia galime laisvi lietuvių tautos kultūrinį,ir kūrybinį kraitį savo darbais papildyti. Čia turime, rodydami pavergtos Lietuvos padėtį, nuolat žadinti pasaulio sąžinę.

Lietuvių tauta stovi kryžkelėjebūti ar nebūti. Nuo mūsų pastangų priklausys, ar ji bus, ar nebus ateity.

ŽMONIJA

Pagaliau, kryžkelėje stovi visa žmonija. Pasaulis yra virtęs verdančiu katilu. Čia yra taika, čia nėra taikos. Čia yra Dievas, čia nėra Dievo. Čia mes broliai, čia mes priešai. Mes krikščionys, mes ateistai... Vieni įsikabinę laikomės senų tradicijų, kiti jas nuo savęs plėšom, kaip nudėvėtą paltą... Čia mes kūnu sotūs, ir alkanų nematom. Čia mes laisvės sau šaukia, ir kitų laisvės šauksmo negirdim... Kiekvienas sau ir niekas už kitus? Žmonija Dievo vienybėj ar žvėrių absurdo teatre?... Darni visata ar chaosas,... Pasaulis stovi kryžkelėj...


Pasaulis verda kaip katilas, nes jame grumiasi iškrypusiom iliuzijom ir tikrovės žvilgsniais besikryžiuojančios jėgos. "Tik aš" savo kitiems primestom taisyklėm kaunasi su mano gelmėse esančiu siekiu pripažinti kitus... Ir tos grumtynės nuaidi kiekviename iki pat visatos pakraščių...

"Tik aš" tegaliu sukurti chaosą. Iliuzija yra žaidimą iš naujo pagal savo sugalvotas taisykles pradėti, kai pasaulis jau yra seniai prasidėjęs... Iliuzija yra save visatos centru laikyti, kai nuo didybės apraibusioms akims teatrodo, kad visata aplink mus sukas... Iliuzija yra pasauly kitų ir Kito nematyti, kai patys ant savo kailio patiriam, kaip bloga, kai kiti mūsų nemato... Telieka vienas kelias: kitus ir Kitą pripažinti... Pasaulio centras tėra Tas, kuris jo svorį gali panešti, nes jam tą svorį davė... Tas, kuriam nuo visatos dydžio ir pločio akys neraibsta, nes ją pats sukūrė. Ir kam reikia kitų žaidimų taisyklių, jei jos pasaulį paverčia žvėrių absurdo teatru?...

Žvilgsnis po žvilgsnio įžvelgti tikrovę... Žingsnis po žingsnio eiti jos kryptin... Patiems pamatyti, kitiems parodyti... Gyventi ir kurti... Žmonijai išvengiant chaoso, kurti vienybę Dievuje... Tautai sprendžiant savo likimą, padėti išlikti... Patiems stovint tarp merdėjimo ir nerimstančios gyvybės, apsispręsti už gyvenimą... Toks mūsų pašaukimas, pasauliui, tautai ir mums patiems tebestovint kryžkelėj...