“Danutė stovyklauja” — labai miela knygelė, ypač jaunesnėms skautėms nuo 6 iki 12 m.
Knygelės herojė Danutė atvažiuoja į stovyklą ir skautiškas gyvenimas stovykloje nuo pirmos iki paskutinės dienos atsiskleidžia su visais rūpesčiais, baimėmis, džiaugsmais ir nuotykiais. Kai kurie vaizdeliai nepaprastai žavingi ir charakteringi tokiai jaunai stovyklautojai, kaip, pavyzdžiui, pasirodymas prie laužo, nusvilimas katinėlio uodegytės, išgąstis karvės, ruošimasis laužui ir... tie neįkandami Lietuvos himno žodžiai. Šitie vaizdeliai yra realiausi, suprantamiausi šio kontinento lietuviams vaikams iš visos lietuviškos vaikų literatūros. Šešių metų skaitytojui tokie atskiri nuotykiai labai suprantami ir įdomūs, bet kita didesnė pusė knygelės per sunki. Jei vyresnieji skaitytojai žavisi nenuilstamu beprasmiu mažųjų čiauškėjimu apie pamestus batukus, šniuriukus, taškus ir kita, tai visai jaunas skaitytojas po keleto tokių:
— Kur?
— Nežinau...
— Sese Rima, Julytė mane peša.
— Julyte, neišdykauk.
— Sese Rima, kur mūsų palapinė?
— Sese Rima, aš noriu valgyt.
(ir taip toliau per visą puslapį), pradeda bodėtis, nebesusigaudo, kas čia klausia, kas atsako ir, praleidęs tą vietą, ieško įdomesnių momentų. Jei Danutė nebūtų tokia jauna (6 metų), tai nebūtų tokių žavių nuotykių, kaip palaikymas karvės dinozauru, bet kai Danutė rašo laišką su visom nosinėm ir ženklais, jau nebetiki skaitytoja mama, o nuotykiai su dinozaurais per daug vaikiški vyresniems skaitytojams. Taigi, nors knygelę skaitydama turės malonumo ir mama, juokdamasi iš pastangų suprasti tuos keistus žodžius “vardantos vieni-bitė žydi”, ir vyresnė skautė, kuri atjaus ir supras vadovę Rimą, kuri, klausydama iš karto tuzino šnekančių “bitelių”, sugeba dar savo mintyse vartyt savo užrašus ir ieškot atsakymo į visas problemas, ir pats mažiausias skaitytojas, kartu su Danute besibaimindamas nepažįstamame miške — tuo pačiu išryškės ir knygelės silpnybė - noras patenkinti visus vietoj to, kad koncentruotis į vienokio ar kitokio amžiaus skaitytoją.
Mano nuomone, mažiems vaikams reikėjo naudoti daugiau pasakojimo formą. Ji daug lengvesnė, suprantamesnė ir pagaliau ten kas nors atsitinka. Tie puslapiai, kur “bitelės” kalba ir kalba, kad ir įdomūs mamai, visai nežavi mažojo skaitytojo.
Jei rašom apie šešiamečius vaikus, turėtumėm galvot apie šešiamečius skaitytojus. Jei norim parašyt knygelę tėvams apie vaikus, vėl kitas reikalas, bet, kai vienoj knygelėj norim visus aprėpt, rezultatas gaunasi tas, kad kai kurios dalys tinka tik vienai grupei, bet yra nesuprantamos ir nuobodžios kitai.
Bendrai paėmus, knygelė parašyta labai gerai pažįstančios stovyklos gyvenimą, vaikus, jų rūpesčius, ir mes galim tik nuoširdžiai rekomenduoti knygelę paskaityt ne tik skautams, bet ir visam jaunimui, kuris vistiek kur nors stovyklauja ir ras daug panašumo į savo pergyvenimus, nors ir ne skautiškoj stovykloj, o kurie dar nestovyklavo, susižavės stovyklom.
DANUTĖ STOVYKLAUJA. Nijolė Jankutė. Išleido Lietuvių Skaučių Seserija, Chicago. Iliustravo Felicia D. Prekerytė.
Birutė Mažeikienė