MINDAUGAS BANĖNAS

Susirūpinama kryžiais ir koplytstulpiais

    Per dažnai mes pamirštame, kad lietuviškomis kultūrinėmis vertybėmis rūpinamasi ne tik čia, bet ir Lietuvoje. Tai yra visiškai natūralu ir suprantama. Sąlygoms pagerėjus, sušvelnėjus, pradedama susirūpinti ir tais liaudies meno paminklais, kurie po priedanga kovoje “su tamsiu religiniu fanatizmu”, fanatikų įsakymu, buvo griaunami. Taip buvo sunaikinti kryžiai ir koplytstulpiai kryžių kalne Šiaulių apylinkėje ir daug kitų nepakartojamų liaudies meno paminklų kitose Lietuvos vietose. Dabar padėtis tuo atžvilgiu pasitaisė. Nors laikas ir trumparegiai asmenys - “kolekcionieriai” vis dar tebenaikina rūpintojėlius, medinius šventuosius ir ornamentuotus kryžius, pagaliau imama jais rūpintis, kad savita ir laki liaudies kūryba išliktų ateičiai. Štai keletas pavyzdžių:

    “Dzūkai, dideliu kūrėjo talentu išpuošę savo gyvenamąsias vietoves, neužmiršo ir mirusiųjų buveinių. Mediniai kapinaičių kryžiai, harmoningai įkomponuoti į visą aplinką, ir šiandien teikia didelį estetinį pasigėrėjimą.

    “Tačiau atidžiau pasidairius po šiuos aukštuosius dzūkų kalnelius, pamatai liūdną vaizdą. Mediniai kryžiai, veikiami gamtinių sąlygų, sparčiai nyksta. Keli nuvirtę, be galo seni kryžiai ir koplytstulpiai trūnija Pavasupio, Kalvių, Žeimių ir kitose senosiose kapinėse. Apipuvę kryžiai ir visiškai suiręs koplytstulpis bestovi ir Kašėtų kapinėse. Jos dar šio amžiaus pradžioje, matyt, buvo gana turtingos paminklais, jeigu archeologas V. Šukevičius panaudojo juos, sudarydamas lietuviškų kryžių tipizaciją. Nuvirtę mediniai liaudies skulptūros paminklai guli beveik visose menkiau prižiūrimose dzūkų kapinaitėse. O tvarkingose ir didesnėse — jie reguliariai deginami, ir jų vietoje kyla beformiai cementiniai arba geležiniai paminklai.

    “Mediniai dzūkų kryžiai kenčia ir nuo daugelio lengvabūdžių liaudies meno “mylėtojų”-kolekcionierių, kurie lengva ranka nuplėšia nuo jų medines skulptūrėles arba jiems patikusį įdomesnį ornamentą... Ypač liūdnai dėl to atrodo Mergežerio kapinės.

    “Kol dar visai neišnyko šis savitas mūsų liaudies menas, reikia rimtai susirūpinti jo rinkimu ir saugojimu. Reikėtų suregistruoti visas išliekamąją vertę turinčias kapines, kaip meninius ansamblius arba net atskirus kryžius. Visus vertingus nuvirtusius arba virstančius, o ir dar gerai išsilaikiusius kryžius paimti į muziejus arba šiaip tinkamas patalpas. Žinoma, susitarus su asmenimis, kurių rūpesčiu ir lėšomis jie buvo statyti; kapinaites, kuriose yra daug vertingų kryžių, įtraukti į architektūrinių paminklų sąrašus. Rinkti medžiagą apie liaudies meistrus, sukūrusius šluos meno paminklus. Ateities kartos bus mums dėkingos, galėdamos pajusti tų aukštųjų dzūkų kalnelių grožį ir simboliką ne iš sausų aprašymų, o iš gyvų pavyzdžių” (“Kultūros Barai”, 1966, 11 nr.).

    “Nereikėtų visas vadinamas mažąsias architektūrines formas (koplyčias, koplytstulpius, kryžius) suvežti tik į muziejus. Jie, be abejo, galėtų po senovei likti kelio vingiuose, miško proskynose, laukuose, sodybų kiemuose. Tai irgi tam tikra dalimi prisidėtų prie senojo architektūrinio landšafto charakterio išsaugojimo, o ir patys paminklai žymiai geriau atrodytų natūralioje aplinkoje” (“Kultūros Barai”, 1966, 5 nr.).

    Reikia pastebėti, kad kaimyninėje Lenkijoje, kurioje taip pat yra komunistinė sistema, liaudies meno objektai ar paminklai, turį ryšį su religija, niekuomet nebuvo naikinami, bet buvo saugomi kaip visi kiti kultūros ar meno turtai. Beje Lenkijoje ir šiandien dievdirbiai netrukdomai drožinėja dievukų ir šventųjų skulptūras. Tuo tarpu Lietuvoje tik kalbama, kad reikėtų susirūpinti šios liaudies meno šakos objektų išsaugojimu nuo išnykimo.

Sugižęs pienas

    Vilnietė “Tiesoje” (1967 sausio 11) pasakoja sekantį vaizdelį:

    “Pavakare užėjau į parduotuvę pirkti pieno.

    —    Prašau pirkite, bet jis jau sugižęs, — perspėjo mane pardavėja.

    —    Kodėl? Ar jis senas?

    —    Ne, šiandien atvežė. Bet mes gana dažnai gauname tokį pieną. O ir sviestą negeresnį — senstelėjusį. Kiek nesakėm, neprašėm — mūsų lyg negirdi.

    “Galvoji: kodėl taip? Juk vasarą tuo pačiu metu gausi gero saldaus pieno. O žiemą, kada jį išlaikyti šviežią žymiai lengviau — surūgusi.

    “Išėjau iš parduotuvės be pieno, mintyse priekaištaudama paruošėjams ir dėkinga pardavėjai, kuri, nežiūrėdama plano, gynė pirkėjų interesus”.

Bendra nuosavybė pašte

    Tiesa, 1966 lapkričio 17 d. išspausdino korespondenciją, pavadintą “Skubi telegrama per... 3 dienas”: “Šių metų lapkričio 4 dieną iš Kapsuko (Marijampolės) man buvo pasiųsta skubi telegrama. Ji man labai svarbi. Adresas nurodytas visiškai tiksliai. Iš Kapsuko į Vilnių telegrama atėjo per pusantros valandos. Tačiau aš ją gavau tik po trijų parų — lapkričio 7, nors nuo ryšių skyriaus iki mano namų vos keli šimtai metrų.

    Atsiliepdamas į šią korespondenciją gruodžio 14 dieną, kitas asmuo išdėstė savo bėdas. Pasirodo, reguliariai gauna kitiems žmonėms adresuotą korespondenciją, kreipėsi vienur ir kitur, ir į centrinį paštą, bet nuo to reikalai nepagerėjo. “Aprūpinimas” svetima korespondencija nesumažėjo. Tuo tarpu man priklausomos spaudos dažnai visiškai negaunu. Ne visada pasiekia ir man siunčiama korespondencija”.

    Ką gi, sovietų paštas jau įgyvendino bendros nuosavybės idealą.

Prisiminimai apie režisorių

    Praeitų metų rudenį Lietuvoje leidžiama literatūrinė - kultūrinė spauda paminėjo aktoriaus ir režisoriaus Romualdo Juknevičiaus 60 m. gimimo sukaktį. Savo prisiminimuose apie buvusį mokytoją St. Noseviciūtė “Pergalės” žurnale (1966, 10 nr.) rašo: “Pirmojo R. Juknevičiaus režisūrinio darbo studentų teatro scenoje (Kaune, 1930 m.) ir šiandien negali užmiršti nei vienas šio spektaklio dalyvis, nei vienas žiūrovas.

    “R. Juknevičiaus bendražygių pasakojimu, iš Moljero (“Skrajojančio gydytojo”) buvo likę tik bendri rėmai ir intriga, o veikėjų tekstas, jų monologai, ypač naujai įvesto personažo-suflerio tekstas buvo naujas, sukurtas panaudojant tuometinio visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijas, cituojant universiteto profesorių būdingas frazes iš jų skaitomų paskaitų.

    “Šiandien mes tai laikome naujove, kuri tada universiteto teatre buvo panaudota pirmą kartą. Scenoje nebuvo jokių dekoracijų. Iš koridoriaus buvo praardyta skylė ir nuleista lenta, kuria šliaužė į sceną visi spektaklio dalyviai. Nučiuožę iš palubio į veiksmo aikštę, jie puola prie telefono, skambina į Paryžių, Berlyną, Virbalį, teiraudamiesi, kurioje muitinėje įstrigo jų kostiumai. Pasigirsta atsakymas, kad iš Paryžiaus jie jau išgabenti ir yra pakeliui į universiteto rūmus. Iš palubio nukrinta pintas krepšys, aktoriai išsiima kostiumus ir už kelių moljerinio periodo kilnojamų pertvarų ima persirenginėti, grimuotis. Tuo metu, kol vyksta pasiruošimas, publikos dėmesį užvaldo sufleris, įkeltas į aukštą bokštą. Jis komentuoja politinius įvykius, pasakoja universiteto aktualijas ir anekdotus. Apie šį spektaklį recenziją rašė B. Sruoga, pažymėdamas R. Juknevičiaus talentą, lygindamas jį su geriausiais commedia dell’arte pavyzdžiais”.

Rehabiliuota vargonų muzika

    Vargonų muzikos mokymą ir meną Lietuvoje atgaivino vienas jaunas talentingas ir energingas žmogus. Vargonų muzikos meno sugrįžimo istorija nėra ilga, bet ji yra vaizdi, įdomi ir drauge atskleidžianti kultūrinę ir ideologinę priespaudą Lietuvoje XX-ajame amžiuje. Kadangi vargonų muzika tradiciškai yra artimai sutapusi su Bažnyčia, sovietams okupavus Lietuvą, vargonai automatiškai pateko į diskriminuojamų objektų sąrašą.

    Šis turtingas ir spalvingas muzikos instrumentas, žinomas senovės graikams 200 m. pr. Kr. ir turįs apie penkių šimtmečių tradiciją Lietuvoje, dar ilgai tikriausiai būtų likęs nepriimtinas, o gal net palaipsniui visiškai užmirštas, jei ne Leopoldas Digrys. L. Digrys, studijuodamas fortepijono muziką Maskvos konservatorijoje, kaip rašo “Kultūros Barai” (1966, 8 nr.), “nuėjo vieną kitą kartą pasiklausyti vargonų muzikos, pabandė pats ir stačiai apstulbo, pajutęs, kokią galią šis instrumentas duoda atlikėjui kokias neaprėpiamas tembrų, sąskambių, garsų spalvų ir derinių galimybes atveria. Tie patys Bacho kūriniai, kuriuos jis taip gerai pažino, būdamas pianistu, sužvilgėjo visiškai naujomis spalvomis”.

    Vargonai Digriui atvėrė daug platesnį ir intensyvesnį muzikos pergyvenimą ir kaip menininkui suteikė didesnes muzikos perdavimo galimybes. Jei iš Vilniaus L. Digrys išvyko kaip jaunas pianistas, tai eilę metų vėliau grįžo kaip vargonininkas. Kaip kiekvienas tikras menininkas, taip ir Digrys, norėjo pasidalinti savo muzikiniu pasauliu su kitais. Kaip jaunas pedagogas, jis norėjo vargonų muzikos suteikiamas galimybes atskleisti ir perduoti kitiems.

    Jei Maskvoje konservatorijoje veikė vargonų klasė, jai nestigo studentų ir vargonų koncertams klausytojų, Vilniaus konservatorija sugrįžusio L. Digrio pareiškimą, kad jis norįs dėstyti vargonų muziką, sutiko su nustebusiais veidais. Vieniems jis atrodė per drąsus, kitiems naivus... Visiems buvo suprantama — Maskvai galioja vienas matas, o Vilniui kitas. Kas norės ar, geriau sakant, išdrįs mokytis vargonais, o baigę, ką tie žmonės veiks? Nors kvalifikuotų muzikos pedagogų trūko, “bet iškilo nenumatytas sunkumas: jaunas specialistas norėjo dėstyti tokį dalyką, kuris tada (1960 m. — Red. pastaba) mūsų konservatorijos mokymo planuose visai nefigūravo. Be to, atrodė, kad ši specialybė neturi jokios perspektyvos: neatsirasią norinčių jos studijuoti, o jeigu kas ir susigundytų, tai baigus vis tiek nebūsią ką veikti. Žinoma, atsirastų ką veikti, bet ar sovietinis režimas leistų baigusiems bažnyčioje groti?! Komunistinėje Lenkijoje galima, bet Lenkiją valdo lenkai, o Lietuvą — rusai.

    Nors L. Digrio noras įsteigti vargonų specialybę buvo sutiktas su pakeltais antakiais, vis dėlto konservatorijoje netrūko ir rėmėjų. Po pusmečio buvo gautas sutikimas. “Vargonų klasė 1960 metų rudenį Vilniaus konservatorijoje buvo įsteigta. Norinčių studijuoti šią specialybę atsirado nemaža; trūko tik... vargonų. Reikėjo laukti. 1962 m. Vilniaus konservatorija pagaliau gavo fisharmoniją, ir mažytėje klasėje pradėjo įtemptą darbą būrelis studentų... Pavasarį, rengiant pirmuosius vargonininkų egzaminus, buvo sukviesta didelė autoritetinga (dalyvavo kas nors iš Maskvos? — Red.) pedagogų komisija. Studentų pasiruošimas buvo įvertintas gerai, o kadangi komisijos nariams klasėje buvo labai ankšta, buvo nutarta nuo naujų mokslo metų perkelti pedalinę fisharmoniją į kitas didesnes patalpas.

    Po metų buvo suremontuoti konservatorijos koncertų salės vargonai, o studentams leista čia groti anksti rytą ir vėlai vakare. Neretai pasitaikydavo, kad kuris nors iš jų, atėjęs šeštą valandą ryto, prie vargonų rasdavo savo “vakarykštį” kolegą... Kyla klausimas kodėl? Nejaugi visame Vilniuje, kuriame buvo pusšimtis bažnyčių, vargonų muzikos studentai negali pasipraktikuoti vargonais bažnyčioje, kaip yra daroma visame civilizuotame pasaulyje, vietoje praktikų naktimis? Prie to grįšime vėliau.

    1963 m. Vilniaus Filharmonijos salėje Rytų Vokietijos firma pastatė naujus vargonus. Tais pačiais metais L. Digrio iniciatyva surengiama keletas vargonų pozityvo muzikos koncertų “Paveikslų Galerijoje” (Vilniaus Katedroje — Red.). “Rengėjai negali atsistebėti, kiek čia suplaukia norinčių pasiklausyti muzikos. Lankytojai kas kart vis daugėja...” Digrys su kilnojamu vargonų — pozityvu koncertuoja po provincijų miestus. Bet koncertuoti bažnyčiose nedrįstama ar negalima, nors pats Digrys, koncertuodamas Lenkijoje, Vroclave grojo šv. Elzbietos bažnyčioje (žr. “L. L.” 1966 lapkritis, 439 psl.). Atrodo, kad išvykus į užsienį, lietuviams leidžiama truputį “suliberalėti”. M. K. Čiurlionio meno ir muzikos mokyklos Vilniuje mokiniai, keliaudami po Rytų Vokietiją, Miulhauzene šv. Divio Blazijaus bažnyčioje, kurioje savo laiku vargonininku dirbo Bachas, ne tik klausėsi vargonų koncerto, bet, jam pasibaigus, “mokyklos choras laiptais užlipo į viršų, vargonininko vietą užėmė mokyklos koncertmeistrė E. Kiškytė, ir po gotiškais bažnyčios skliautais suskambo švelnūs vaikiški balsai. Su didžiausiu malonumu čia vaikai giedojo Bacho-Guno “Avė Maria” (“Komjaunimo Tiesa”, 1966 gruodžio 9 d.).

    1964 m. rudenį L. Digrio vadovaujami vargonų klasės studentai surengia koncertu ciklą — “Bachas ir jo amžininkai”. Šešios įvairios programos atliekamos net po tris kartus ir nuolat atsiranda norinčių pasiklausyti šios neblėstančios muzikos”, tęsia “Kultūros Barai”. 1965 m. naujas ciklas — XIX ir XX amžių kompozitorių vargonų muzika. Užklaustas, kokios perspektyvos laukia jo mokinių, Leopoldas Digrys atsako: “Viskas priklauso nuo jaunuolio pasiryžimo ir valios. Vilniuje Ir Kaune jau dabar geros sąlygos vargonininkams toliau tobulintis, koncertuoti”. Tiems, kurie gyvena kitur, reiks palaukti, kol bus pastatyti vargonai jų miestuose arba važinėti į Vilnių ar Kauną. Kadangi net pačiame Vilniuje, buvusios katedros istoriniai vargonai numatomi restauruoti tik 1969 metais, tai provincijų miestams vargonų teks dar ilgai laukti. Žinoma, komunistinės Čekijos, Lenkijos ar Vokietijos mažesnių miestų vargonininkams ar muzikos studentams nereikia važinėti į Prahą, Varšuvą ar Berlyną vargonais pasipraktikuoti; jie tai gali padaryti artimiausioje bažnyčioje. Lietuvoje gi tokia praktika konservatorijos studentui baigtųsi griežtu papeikimu ar vilko bilietu.

    Nežiūrint viso to, jeigu dvldešimtpenkmetls Leopoldas Digrys 1960 m. pavasarį Vilniaus konservatorijos rektorate visu rimtumu nebūtų pareiškęs norą dėstyti vargonų muziką, o vėliau savo talentu ir energija apgynęs pamėgtąjį instrumentą, Lietuva šiandien neturėtų nei tų kelių jaunų koncertmeistrų, kuriuos jis išugdė. Tūkstančiai jaunų žmonių nebūtų girdėję didingos vargonų muzikos, nes eiti pasiklausyti jos bažnyčion Lietuvoje, ypač jauniems ir bendrai tarnautojam, yra rizikinga. Negera būti rusų kolonija XX-ajame amžiuje.

Apleistas kompozitoriaus kapas

    “Komjaunimo Tiesoje” 1966 gruodžio 3 d. pasipiktinęs žmogus rašo: “Retai kas nežino kompozitoriaus J. Pakalnio baleto “Sužadėtinė”. Ir šiandien radijo bangomis, koncertų salėse skamba jo muzika, persunkta lyrizmu, liaudies melodijų motyvais. Tačiau, matyti, mažai kas žino, kad kompozitorius palaidotas Kaune, Šančių kapinėse. (Jose dabar nebelaidojama.) Žmonės be sąžinės, be elementaraus padorumo jausmo sudaužė kompozitoriaus paminklą, išardė kapą. Jau keleri metai, kaip kompozitoriaus kapas visiškai apleistas, kyla klausimas: nejaugi miesto kultūros skyriaus arba respublikos Kompozitorių Sąjunga negali pasirūpinti, kad kompozitoriaus palaikai būtų perkelti į veikiančias Petrašiūnų kapines, kur ilsisi kiti mūsų mokslo ir kultūros veikėjai? Jeigu tai negalima padaryti dabar, reikia susirūpinti nebent laikinu jo kapo sutvarkymu”.