VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ
Katalikiškų ir nekatalikiškų universitetų įtaka į studentų religinį susipratimą
Dažnai yra girdimos dvi nuomonės apie katalikiškų ir nekatalikiškų universitetų įtaką į studento religinį susipratimą. Pirmoji pasisako už katalikiškus universitetus ir nekatalikiškame universitete mato ateizmo ir materializmo centrą, tokį centrą, kuris sudaro beveik nenugalimą pavojų studijuojančiojo religijai. Antroji nuomonė yra neatlaidi katalikiškam universitetui ir randa, kad jis suformuoja nepriimtiną kataliko tipą — kataliko karikatūrą, — vadinasi, siaurą, konservatyvų žmogų, kuris sutapatina religiją su išorinėmis religinės praktikos formomis ir aklai paklusta autoritetui. Kartais net teigiama, kad katalikiškos mokyklos, greičiau nei viešosios, studentą visiškai atstumia nuo religijos.
Viktorijai Skrupskelytei šio straipsnio tema nėra svetima, nes ji pati lankė ir katalikiškas, ir nekatalikiškas mokyklas. Neseniai Įsigijusi doktoratą iš Illinois Universiteto, šiuo metu ji dėsto prancūzų literatūrą Čikagos Universitete.
Mano manymu, šios nuomonės yra per griežtos ir todėl tik dalinai teisingos. Tie, kurie pasisako prieš nekatalikiškus universitetus, nepastebi, kad juose paprastai sustiprėja mintijimo procesai, kurie yra reikšmingi ir svarbūs žmogaus religiniame susipratime. Čia dažnai sutinkama atvira, savim pasitikinti, nuoširdi ir kritiška nuotaika, kuri gali pastūmėti tiesos siekimo linkme. Nekatalikiškas universitetas gali, nors ir netiesiogiai, atsakyti į svarbius gyvenimo klausimus, nes jis žodžiu ar knyga suveda studentą su pasaulinio garso mąstytojais, kurie šiuos klausimus sprendžia. Tie, kurie pasisako prieš katalikiškus universitetus, savo nuomonę dažnai paremia asmeniniu, ir todėl ribotu, patyrimu, kritiškai vertina ne apskritai katalikiškas mokyklas, bet kai kurias katalikiškas mokyklas. Jų griežtai negatyvi nuomonė atspindi emocinį ryšį, susidariusį tarp studijuojančiojo ir jo mokytojų, kunigų ir vienuolių.
Pagaliau, abidvi nuomonės man yra nepriimtinos todėl, kad jos pervertina universiteto — koks jis bebūtų, katalikiškas ar nekatalikiškas — įtaką. Joks universitetas studento radikaliai nepakeičia. Ypatingai nepakeičia jo vertybių ir pagrindinių nusistatymų. Yra kitų faktorių — pavyzdžiui, draugų nuotaikos, šeimos tradicijos, bendras išsilavinimo lygis — kurie turi didesnės svarbos.
Universitetas ne tiek radikaliai pakeičia žmogų, kiek greičiau išryškina tam tikras tendencijas, tam tikrus įpročius, su kuriais studentas jau ateina į universitetą. Todėl ir jo įtaka yra ribota, ribojama viso to, ką studentas su savimi atsineša. Jei į katalikišką universitetą stoja religingas studentas, tai šis jo bruožas dažnai būna sustiprintas. Jei, iš kitos pusės, imtume labai praktiškų tendencijų žmogų, aš manau, kad idealistinė tendencija mokykloje jo daug nepaveiktų; jis pasiliks praktiškas, koks ir buvo. Lankstus ir konformistas žmogus universitete augs pagal šitą savo pirminį bruožą: nekatalikiškame universitete jis greičiau nueis su mase, nesustiprėjęs savo tikėjime, o įstojęs į katalikišką mokyklą, bent savo išoriniais veiksmais, gali atrodyti religiniai ūgtelėjęs.
Ten, kur yra konfliktas tarp studento ir universiteto dvasios, šito konflikto nepakėlęs, studentas greičiau išstos, negu pasikeis. Žmogus nėra koks tuščias lapas, kuriame universitetas gali savaip rašyti. Iš tikrųjų, Amerikoj labai maža universitetų, turinčių savo ryškų veidą, ryškią kryptį, kuria būtų antspauduojamas studentas. Išimčių yra, bet jos lieka išimtimis, ir, apie jas kalbėdami, vertintume vieną kitą universitetą, bet ne universitetus bendrai. Todėl grįžtu prie savo pirmosios nuomonės: universitetas radikaliai žmogaus nepakeičia, jis greičiau paryškina jame jau esančias tendencijas. Asmens augime yra tęstinumas, kurio negali sulaužyti net ir universitetas.
Šitą mano mintį paremia visa eilė statistinių studijų. Jų norėčiau suminėti tris. Pirmoji, pasirodžiusi prieš dešimtį metų, yra Philip Jacobs knyga Changing Values in College. Apklausinėjęs visą eilę baigusiųjų universitetus, Jacobs prieina išvadą, kad kolegijoje pasikeičia paviršutiniški asmens būdo bruožai; esminės gi vertybės, jų tarpe religija, nesikeičia. Išimtis tektų aiškinti ne tiek universiteto įtaka, kiek tuo faktu, kad tendencija keisti religinius įsitikinimus egzistavo prieš įstojant universitetan.
Panašios nuomonės prieina ir Andrew Greeley savo knygoje Religion and Career (1963). Universiteto ribotą įtaką Greeley išreiškia procentais: tik 12% katalikų nutolsta nuo Bažnyčios, lankydami valstybines mokyklas. 88% katalikų lieka tokie patys, kokie jie buvo anksčiau. Toliau aiškindamas, kodėl 12% pasikeičia, Greeley randa, kad universitetas tik sudaro progą, tik pagreitina religinį lūžį; savo humanistine tendencija jis duoda tam tikrą religijai pakaitalą, kuris palengvina religinių įsitikinimų atmetimą.
Andrew Greeley paskutinioji studija Education of American Catholics (1966) pakartoja autoriaus ankstyvesniąsias išvadas. Jo nuomone, katalikiški universitetai neturi ryškios įtakos bent %, studentų. Jie sustiprina religinį susipratimą tik tuose studentuose, kurie yra augę giliai religingose šeimose arba yra lankę katalikiškas pradines ir vidurines mokyklas. Trys ketvirtadaliai katalikų — ar jie būtų lankę valstybines ar katalikiškas mokyklas — mažai skiriasi savo pažiūromis į Dievą, į Bažnyčią, į pasaulį, į materialinę gerovę. Skirtumas ryškus tik religinių žinių srityje.
Nors universitetas žmogaus ir jo religijos radikaliai nepakeičia, tačiau jis, kaip matėme, išryškina kai kurias tendencijas. Todėl ir galime kalbėti apie skirtingą katalikiško ir nekatalikiško universiteto įtaką. Statistikose ši įtaka sunkiau apčiuopiama, o tačiau studentui, kuris stoja universitetan, prasminga pasvarstyti, kuria linkme pasuks jo religinė praktika ir įsitikinimai, vieną ar kitą mokyklą pasirinkus.
Savo pačios patirtimi pasiremdama sakyčiau, kad katalikiškas universitetas iš tikrųjų sustiprina ir pastumia religinės praktikos pusėn. Andrew Greeley statistikos mano nuomonę patvirtina. Greeley (Education of American Catholics) lygina tris grupes žmonių: 1) lankiusius tik katalikiškas mokyklas, 2) tuos, kurie vienu ar kitu metu yra buvę katalikiškoj mokykloj, ir 3) katalikiškos mokyklos visai nelankiusius. Visiems yra statomas šis klausimas: Ar eini sekmadienį į bažnyčią? Pirmoje grupėje 86% katalikų atsako einą į bažnyčią vieną kartą savaitėje; antroje — 73%; trečioje — 64%. Aišku, ši statistika neparodo, ar religinės praktikos sustiprėjimas katališkas mokyklas baigusiųjų tarpe yra nuoširdus ir vertingas, ar tai daugiau paklusnumo ir įpročio dalykas. Tačiau skirtumas religinėj praktikoj yra; jį Andrew Greeley linkęs, bent dalinai, aiškinti mokyklos įtaka.
Antra, nėra abejonės, kad katalikiškas universitetas suteikia žinių ir praplečia studento religijos pažinimą; jis taip pat studentą geriau ir greičiau priveda prie žinių ir informacijos šaltinių. Pavyzdžiui, 3/4 žmonių kurie skaito Commonweal (amerikiečių katalikų pasauliečių leidžiamą savaitraštį), yra baigę katalikiškas mokyklas, o 1/4 — nekatalikiškas. Manyčiau, kad katalikiškų universitetų studentai bendrai daugiau domisi religiniais klausimais ir stipriau junta, kad intelektualinė ir religinė sritys asmenyje turi augti kartu. Pagaliau, katalikiški universitetai iškelia ir studentui nuolat primena skirtumą tarp žinojimo ir tikėjimo; skatina būti ne tik žinančiu, bet ir tikinčiu. Tikėjimo, kaip savitos dvasios laikysenos, klausimas nekatalikiškuose universitetuose visiškai neliečiamas.
Žiūrint iš negatyviosios pusės, man atrodo, kad katalikiškas universitetas turi labai mažai įtakos į žmogaus moralines ir etines pažiūras. Jis nepajėgia atsverti tų normų, kurios pasitaiko visuomenėje ir tuo pačiu randamos nekatalikiškame universitete. Tai patvirtina ir Andrew Greeley studijos.
Antra, bent šiuo metu, katalikiški universitetai Amerikoje yra linkę neproporcingai pabrėžti dalykus, kurie turi daugiau istorinės ar simbolinės vertės ir nėra Kristaus mokslo centru, pvz. kataliko pareigą finansiškai remti Bažnyčią, Bažnyčios autoritetingą mokomąja galią, popiežiaus neklaidingumą ir t. t. Katalikai Amerikoje yra mažumos grupė; katalikiški universitetai buvo steigiami, kad ši mažumos grupė galėtų išsilaikyti, ir todėl nuo pat pradžios iki šių dienų buvo akcentuojamas apsigynimo reikalas. Kai religijos ir teologijos kursų programos nustatomos, kad atsakytų nekatalikų kritikai ir kaltinimams Bažnyčiai, ir kai neproporcingai akcentuojamos su religija ir Bažnyčia besirišančios, bet tik tam tikram laikotarpiui reikšmingos tiesos, tada susidaro nebalansuotas pačios religijos vaizdas — Kristaus mokslas nėra pilnai pristatomas. Šiuo nebalansuotumu apkaltinčiau daugelį katalikiškų universitetų Amerikoje.
Šį rašinį norėčiau baigti sekančiomis pastabomis:
1. Katalikiškų ir nekatalikiškų universitetų klausimas nėra tiktai teorinis; jis yra taip pat ir asmeninis klausimas. Įdomu ir prasminga kritikuoti ar pozityviai vertinti, peikti ar girti vieno ar kito tipo mokyklą. Tačiau kritikos ar pagyrimo neužtenka. Reikia nuodugniai pasverti pasirinktąjį universitetą, o taip pat ir universitetan stojančiojo charakterį.
2. Religinis susipratimas savaime neužaugs nei katalikiškame nei nekatalikiškame universitete. Abiejų rūšių universitetai turi ir teigiamų ir neigiamų savybių. Asmeniniu rūpesčiu, mąstymu, skaitymu teks trūkumus atsverti, papildant tai, ko universitetas neduoda.
3. Katalikiški universitetai Amerikoje, Bažnyčios atsinaujinimo idėjų paveikti, stipriai keisis. Vienuolijų įtaka, manau, sumažės, apologetinė linkmė bus vis mažiau ir mažiau ryški. Universitetas, kaip ir pati Bažnyčia, daugiau atsivers pasauliui ir bendrosioms žmonijos problemoms. Todėl ir kyla klausimas, ar ateityje katalikiški universitetai bus reikalingi, ar jie skirsis nuo valstybinių, ar jie turės savo skirtingą, specifinę funkciją. Ieškodama atsakymo, norėčiau prisiminti vieną kardinolo Newman mintį: katalikiškas universitetas yra vieta, kur susirenka įvairių profesijų, minčių, išsilavinimo žmonės. Čia dvasiškiai gali būti atviri pasauliečiams, teologija gali būti atvira kitoms mokslo sritims. Pačiai Bažnyčiai katalikiški universitetai turi didelės reikšmės. Juos panaikinus, gausis spraga, nebent būtų galima eiti į kitą sistemą ir prie valstybinių universitetų steigti teologijos skyrius. Kyla klausimas, ar valstybiniai universitetai yra pasiruošę tokį teologijos skyrių priimti. Jei iš pradžių nekatalikiškas universitetas būtų buvęs atviras ir nebūtų bijojęs šitokio ryšio su katalikybe, manau, kad ir katalikiškas universitetas būtų pakrypęs visiškai kitokia linkme. ***